Sovietmečio padariniai Lietuvos aukštajam mokslui
Pradėjus kalbą apie Lietuvos aukštąjį mokslą, sunku sustoti, kadangi tai daugelį procesų apimanti sritis, perdengianti visas viešojo (ir ne tik) gyvenimo sferas. Aš skeptiškai vertinu tiek dabartinę reformą, tiek ir jos kritikus, kurių pagrindinis postulatas yra grįžti atgal, į ikireforminę situaciją. Tačiau G. Steponavičiaus ir jo komandos požiūris į reformą taip pat ydingas. Vulgariai kalbant galima pasakyti, jog reikia nustatyti tam tikras sąlygas, o toliau kaip Dievas, arba tiksliau, abiturientų pasirinkimas, duos. Kas iš to išėjo? Dabar kuriamos specifinės išimtys, jog reikalingas tikslinis finansavimas ir kai kurios programos savaime neišsilaiko. Akivaizdu, jog tai neigiamos reformos grimasos, kadangi jos pradeda veikti prieš patį sumanymą (kam optimizuoti programas ir studijų procesą, jeigu be to galima gauti tikslinį finansavimą).
Diskusijose su Kreivarankiu, iškilo klausimas, ką apskritai būtų galima pozityvaus pasiūlyti, nes didžioji dalis viešųjų kalbėtojų geriausiu atveju kalba apie reformos pagrimavimą, kuris nieko nekeičia, galbūt kažkiek sušvelnina situaciją, tačiau esmė lieka tas pats trypčiojimas, kaip ir iki reformos pradžios. Iš kitos pusės, prieš pradedant bet kokį kalbėjimą, reikia konstatuoti problemas bei sovietinio relikto padarinius dabartinei aukštojo mokslo sistemai, bent jau kai kuriuos aspektus tikrai verta išskirti, nes įtariu, jog tai ne vienos disertacijos objektu galėtų būti.
Visi žinome, jog Pirmosios Lietuvos Respublikoje buvo vienas universitetas Kaune, kuris nuo 1930 metų nešiojo Vytauto Didžiojo vardą. Sunku vienareikšmiškai kalbėti apie šią instituciją, tačiau akivaizdu, jog kūrybiškumas ir laisvės samprata joje buvo skatinama, o jo vadovybė universiteto gyvenimo autonomiją visomis pastangomis stengėsi apginti nuo Smetonos rėžimo kišimosi. Tai buvo vienintelė institucija, kurios leidinių neturėjo teisės cenzūruoti valdžios įstaigos. Kasdieninis gyvenimas, atskleidžiamas daugybėje atsiminimų, atrodė turiningas, paskaitos buvo vertingu informacijos šaltiniu. Trumpai tariant, galima pasakyti, jog tai atitiko geriausias to meto Europos tradicijas. O kartais šis universitetas nušluostydavo nosį žinomiausiems Europos universitetams. Pavyzdys: kadangi trūko savo akademinio personalo, neretai buvo kviečiama profesūra iš užsienio. Susiklosčius palankiai situacijai, buvo galima „nupirkti“ prof. Leoną Karsaviną, dėl kurio konkuravo Kauno ir Oxfordo universitetai. Buvo pasirinktas Kaunas. Tiesa, Karsavino motyvai buvo kiek sentimentalūs, kadangi nulėmė argumentas, jog Lietuvoje net ir berželiai panašūs į Rusijos (Karsavinas vargu ar būtų palikęs Rusiją, jeigu ne revoliucijos padariniai ir bolševikų rėžimas).
Situacija pradėjo keistis tik okupacijos išvakarėse, kada keli Vytauto Didžiojo universiteto fakultetai buvo perkelti į Vilnių, o dėl tolesnio universiteto likimo buvo diskutuojama: ar reikia perkelti visą universitetą, o gal Lietuvos poreikiams reikėtų jų dviejų, galbūt universitetas galėtų būti paliktas ir Kaune, kadangi buvo perkeliami Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetai, klasikinė Vytauto Didžiojo universiteto struktūra nepasikeitė, nes Kaune pasiliko Teologijos fakultetas, dubliavęs šių programas, tačiau išlaikęs dar ir klerikalines tradicijas. Visgi, jame buvo sukauptas pakankamai didelis potencialas, jog normalios humanitarinių ir socialinių mokslų studijos toliau funkcionuotų. Sovietmetis šį procesą paskatino, Teologijos fakultetas buvo paverstas Humanitarinių mokslų fakultetu. Tačiau uždarant Kauno universitetą, jis taip pat buvo panaikintas. Kaune iš VDU fakultetų buvo įsteigti du (politechnikos ir medicinos) institutai. Tačiau pirmasis ir ryškus sovietizacijos padarinys, klasikinių studijų išnaikinimas bei humanistinės dvasios pavertimas kažko, kas egzistavo už struktūros. Pažinojau tarpukariu baigusių inžinierių, architektų, kurie deklamuodavo Ovidijų,Vergilijų ar Horacijų originalo kalba. Buvo suteikiamas klasikinis išsilavinimas, formuojama kūrybinga asmenybė. Sovietinės struktūros tokias asmenybes formuoti prielaidų jau nebesudarė, o filosofijos studijas keitė marksizmo-leninizmo postulatų įkalimas į galvą.
Visgi tai sovietmečiu išliko pagrindine kryptimi aukštojo mokslo politikoje. Specializuotų smulkių institucijų bei filialų išmėtymas po Lietuvą turėjo užtikrinti pakankamai išsilavinusių rėžimo adeptų gamybą. Iš dalies tai pavyko, tačiau susikūrė kurioziniai atvejai. Kaunas, turėjęs savo humanitarų kalvę, kuri buvo numarinta, gavo kitą, pakaitalinį darinį, kuris buvo Vilniaus universiteto filialu. Kitiems miestams buvo apskritai pabarstyta trupinių, kurių nebūtų užtekę ir nekaltiems, bet apsėstiems balandžiams. Pagrindinis veiksmas vyko Vilniuje, nes ten procesus buvo paprasčiausiai kontroliuoti.
Paradoksas, Atgimimo laikais šios problemos buvo labai konkrečiai įvardintos, buvo mąstoma kaip jas spręsti. Kalbant per Kauno pavyzdį – iškelta idėja, jog reikia Kauną humanizuoti, vėl pilnu tempu atgaivinant humanitarinius mokslus šiame mieste. Buvo svarstomi įvairūs variantai, tačiau galutinį rezultatą matome aiškiai ir šiandien. Buvo sukurtas humanitarinių mokslų nišą turėjęs užimti universitetas, kuriam buvo duotas prieškarinis Vytauto Didžiojo vardas. Taip, reikia sutikti, jog savo laiku tai buvo laisvo mąstymo ir kūrybiškumo oazė Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje, tačiau įžengiant į naująjį tūkstantmetį, jautėsi tik prisiminimai ir nostalgija, kadangi Lietuvos biurokratija savo juodą darbą, stengdamasi reguliuoti bet kokį laisvesnio oro gurkšnį. Tačiau artes liberales šūkis ir kita egzistuoja ir toliau. Gaila, tik popieriuje…
Ko gero praėjus daugiau nei 20 metų po nepriklausomybės atgavimo reikia žengti ir paskutinį žingsnį, kuris būtų ne mažiau svarbus. Pagaliau sujungti visus Kauno universitetus (neišskiriant ir kitų universitetų filialų) į vieną darinį. Ir tik po to galvoti, kas iš to gausis. Tai pirmasis žingsnis, kurį reikia žengti Kauno atveju (Vilnius pagal apimtis išties galėtų turėti ir 2 universitetus, o ten susijungimo procesas galėtų būti labiau paremtas derybomis). Vienintelė būtina sąlyga – nei vienas darbingo amžiaus dėstytojas neturėtų būti atleidžiamas iš užimamų pareigų. Vėliau būtų galima pradėti diskutuoti apie universiteto struktūrą, kokia ji galėtų būti. Juk turime ir dabar mažų apsijungimo pavyzdžių, kuriuos reikėtų vertinti šiek tiek ironiškai.
Ir dar, vienintelis būdas šiam tikslui pasiekti, taip užtikrinant aukštojo mokslo kokybę, yra tvirtas studentų valios išreiškimas ir socialinių tinklų revoliucijos organizavimas. Tik studentai, demonstruodami tvirtą poziciją galėtų vieną kartą pasakyti, jog gana tyčiotis iš aukštojo mokslo ir laikas užsiimti kokybe. Todėl kviesčiau visus, kurie turi idėjų kaip turi keistis aukštasis mokslas ir kur link jis turi eiti prisijungti ir pradėti diskusija, kad atėjus laikui būtų galima turėti ne tik viziją bet ir labai konkrečius pasiūlymus. Reikškimės, diskutuokime ir bandykime pasiekti kažką konstruktyvaus, nors tai reikėjo daryti gerokai prieš reformos pradžią…
Pabaigai pateiksiu pastebėjimą, jog visgi universitetai Kaune turi vieną pradžią: vieni turi vardą, kiti – patalpas, treti – sulaužytas tradicijas (mane visa laiką žavėjo KTU koridoriuose iškabinti VDU portretai). Tik susijungęs universitetas galės tapti matomu pasaulyje. Elementari matematika: jeigu prie nulio pridėsime nulį ir dar pridėsime nulį gausime nulį. Tačiau šiuo atveju juk kalbama ne apie nulius. Reformos procesas dar nepasibaigęs, ji dar neturi galutinės savo išraiškos, todėl dar neprarastas laikas padaryti kažką pozityvaus. Svarbiausiai – veikti…
