Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Tokios šventės, kuomet keliami patys svarbiausi valstybės egzistavimo klausimai, primena, kiek nuėjome ir kur nuėjome. Padeda ir susivokti, ko reikėtų siekti toliau. Tačiau dažniausiai visgi tai virsta bandymais žvalgytis atgal. O man tai verčia pergalvoti tam tikrus epitetus, susijusius su Lietuvos istorijos periodizavimu, kuriais aš čia ir pasidalinsiu.

Dažnai bandant populiariai perteikti istoriją, kažkoks laikotarpis yra susiejamas su veikėju, o kartais net ir visa gimine. Pavyzdžiui – Mindaugo Lietuva, Vytauto epocha ir t.t. Tokių būdu XIV a. Lietuvoje yra pavirtęs Gediminaičių amžiumi, XV a. – Goštautų, XVI a. Radvilų, XVII a. – Sapiegų, XVIII a. – Sapiegų, Oginskių, XIX a. – Riomerių. Ir tuomet pradedi galvoti, su kuo būtų galima bandyti sieti XX amžių, kuris dar visai neseniai pasibaigė.

Bandant dėliotis vienaip ar kitaip, rezultatas akivaizdus: XX amžius bus susietas su Landsbergių šeima. Joje galima įžvelgti beveik visą Lietuvos istoriją: Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis, buvęs aktyviu XX a. pradžios įvykių dalyvių, prisidėjęs prie Lietuvos kultūros kūrimo ir net jos mitologizavimo savo kūryba ir veikla. Tai ribinė figūra, kurioje matomas apsisprendimas, ko reiktų siekti… Toliau šios giminės indėlis yra simbolinis, kalbant apie Lietuvos valstybės kelią ir jos modernėjimą: Vytautas Landsbergis – Žemkalnis buvo kovų už laisvę dalyvis, dirbo Lietuvos universitete, dirbo privačiai, karo metu emigravo, o paskui grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą, joje prisitaikė ir mirė. Jo žmona, Ona Jablonskytė, pripažinta kaip žydų kilmės asmenų gelbėtoja. Sūnus Gabrielius buvo suimtas gestapo už antinacistinę veiklą, iki karo pabaigos buvo kalintas, vėliau pasiliko emigracijoje. Kitas sūnus Vytautas prisitaikė prie sovietinių sąlygų. Ir nors niekas iš šeimos nebuvo ištremtas į Sibirą, tačiau pakankamai spalvinga šeimos istorija gali būti pritaikoma daugeliui iš mūsų: kovos už laisvę, bandymas kažką padaryti vardan kultūros, savotiškas prisitaikymas ir t.t. Ir visgi jeigu kalbėtume apie XX a. pabaigos politinius įvykius, nepriklausomybės atgavimą, šis procesas be Vytauto Landsbergio beveik ir neįsivaizduojamas.

Manau, joj jeigu ir suklydau, tai ne itin smarkiai…

Visgi su šventėmis Jus visus…

Tai, kas vyksta Rusijoje, nelabai seku, nelabai ir gilinuosi, bet čia draugas užrodė. Kažkas tikro, vidutinio ruso mentalitetas. Jie vis dar apsupti priešų, su jais kariauja, vis dar pilni fobijų ir be jokios abejonės, tolerancijos ten mažokai, tačiau šiek tiek charizmos išties yra. Bet paklausius kilo toks klausimas, kaip ir Rytui Staseliui ne per seniausiai: ar ne per daug lietuviai ir rusai panašūs?

httpv://www.youtube.com/watch?v=mIOogBRMeow&feature=related

Universitetų tinklo optimizavimas, natūralu, jog duotų tiek teigiamų tiek neigiamų padarinių. Pirmiausiai, mažinant universitetų skaičių ir organizuojant vieną didelį darinį kyla klausimas, kaip išspręsti efektyvaus valdymo klausimą. Kadangi tai vienas iš stipriausių argumentų, nes komunikacija universiteto viduje taptų itin komplikuota. Kalbant apie didelio, o tai reiškia ir grėmėzdiškos struktūros universiteto atsiradimą, reikia pripažinti, jog ši problema iš principo nėra lengvai išsprendžiama, tačiau tai toli gražu nereiškia, jog jos liesti negalima, o kartais atsakymai jau yra diktuojami vykstančių procesų.

Siekiant optimalaus veikimo, tiktų principas, kuris dabar pradėjo funkcionuoti universitetų tinklo optimizavimosi ir apsijungimo procese. Kaip vienas iš variantų, koks galėtų būti universiteto modelis po susijungimo, diktuojamas Lietuvos mokslo klasifikacijos aprašo (sutinku, jog jis nėra idealus), kuriame mokslai yra klasifikuojami į kelias sritis: humanitariniai, socialiniai, fiziniai, biomedicinos ir technologijos mokslai. Studijų procese taip pat išsiskiria dėl savo specifikos ir menų studijos.

Galbūt vertėtų šiuos du aspektus suderinti? Juk Jungiantis Kauno medicinos universitetui ir Lietuvos veterinarijos akademijai pastarajai buvo paliktas akademijos, kaip struktūrinio padalinio statusas. Panašiai įvyko integruojant į Vytauto Didžiojo universitetą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos filialą Kaune (Kauno fakultetą). Jis virto VDU Muzikos akademija. Išties, tokie sprendimo būdai, diktuoja atsakymą, kaip galima optimizuoti tinklą, pasitelkiant panašią struktūrą. Kalbant apie vieno universiteto Kaune sukūrimą, kaip buvo Pirmojoje Lietuvos respublikoje, reikėtų remtis būtent šiuo principų ir universitetas turėtų veikti kaip 3 – 6 akademijų konglomeratas, su plačia jų savivalda. Kur tikslinga būtų tik sustiprinti biomedicinos studijas, į šį procesą integruojant kūno kultūros akademijos bazę. Apjungti technologijų ir gamtos mokslų laboratorijas bei kitą infrastruktūrą, kurių bazė nuolat reikalauja atnaujinimo, o jos išskaidymas reiškia arba dubliavimąsi, arba žemesnio lygio technologijų įsigijimą ir t.t. Galima būtų mastyti, ar negali akademijoje būti sutelkti kelių mokslų sričių grupės. Juk socialinių ir humanitarinių mokslų studijos reikalauja pakankamai panašių sąlygų: gerų duomenų bazių, bibliotekos, auditorijų ir t.t. todėl taupant resursus, tikslinga būtų steigti visuomenės mokslų akademiją, galima būtų ir technologijos ir fizinių mokslų akademija.

Ką tokie pokyčiai galėtų duoti teigiamo? Pirmiausiai, bendra mokslo ir studijų infrastruktūrą, jungiant besidubliuojančias laboratorijas, išplečiant bibliotekų fondus ir t.t. Be jokios abejonės, pati mokymo bazė sustiprėtų ir tai galėtų duoti realius rezultatus, pasiekiamus pakankamai greitai. Tačiau tai taip pat sukeltų ir tam tikrų problemų, jog reikėtų gerai apskaičiuoti studentų srautus, kad nepritrūktų darbo vietų ir įvertinti kitas iš to išplaukiančias problemas.

Visgi sudėtingiausia situacija šiame kontekste būtų su visuomenės mokslais. Akivaizdu, jog socialiniuose ir humanitariniuose moksluose dominuoja kiekybiniai rodikliai. Šiuo metu sunku surasti universitetą, kuris neturėtų vadybos ar ekonomikos studijų. Nesakau, jog tai yra blogis, tačiau mokslinis ir pedagoginis potencialas yra išsisklaidęs, taip egzistuoja ir daugybė kitų problemų (žmonės atitolę nuo praktikos ir t.t.). Akivaizdu, jog ten, kur šios problemos neegzistuoja, su studijų ir mokslo kokybę situacija yra gerokai palankesnė (medicinos studijos, paremtos santykių su klinikomis yra ryškus to pavyzdys). Panašios problemos kankina ir kitas mokslų šakas, kurios, ypač humanitarinių mokslų srityje, yra dar mažiau linkusios į praktinį žinių pritaikymą. Ir būtent ši sfera Lietuvoje vertinama kaip mažiausiai kokybiška. Ir būtent čia reikėtų ieškoti naujų mokslo ir studijų formų.

Akademija, kaip ir leidžia nuspėti pavadinimas, turėtų būti pirmiausiai orientuota į mokslą ir studijos turi būti su šiuo procesu glaudžiai susijusios. Ne mažiau svarbu, jog akademijos turėtų pakankamai didelė savarankiškumą ir autonomiją. Jas vienijanti rektoriaus administracija turėtų pirmiausiai rūpintis savosiomis funkcijomis – administruoti bendrauniversitetines tarnybas, taip pat prisidėtų prie bendrosios universiteto politikos formavimo, su ribotomis teisėmis kištis į akademijų vidaus tvarką. Tokiu būdu būtų užtikrinta ir funkcionuotų autonomija universiteto viduje. Tai taip pat galėtų sudaryti prielaidas universitetų administravimo kaštų sumažinimams.

Be jokios abejonės, tai tik pirminis bandymas pasidėlioti, kaip galėtų atrodyti tokio universiteto struktūra. Kur skirtingos studijos kryptis būtų pakankamai atsietos ir viena nuo kitos nepriklausomos, tačiau turėtų remtis tuo pačiu principu – sukurti infrastruktūrą tampriam mokslo ir studijų santykio plėtojimui, o padaliniuose egzistuojanti sistema galėtų ryškiai skirtis. Gilesnė akademijos struktūra, kaip ir čia pateikta universiteto struktūra, reikalauja diskusijos, modeliuojant tikslesnio projekto kontūrus, taip pat reiktų paskaičiuoti, kiek tokia struktūra būtų naudinga.

Pradėjus kalbą apie Lietuvos aukštąjį mokslą, sunku sustoti, kadangi tai daugelį procesų apimanti sritis, perdengianti visas viešojo (ir ne tik) gyvenimo sferas. Aš skeptiškai vertinu tiek dabartinę reformą, tiek ir jos kritikus, kurių pagrindinis postulatas yra grįžti atgal, į ikireforminę situaciją. Tačiau G. Steponavičiaus ir jo komandos požiūris į reformą taip pat ydingas. Vulgariai kalbant galima pasakyti, jog reikia nustatyti tam tikras sąlygas, o toliau kaip Dievas, arba tiksliau, abiturientų pasirinkimas, duos. Kas iš to išėjo? Dabar kuriamos specifinės išimtys, jog reikalingas tikslinis finansavimas ir kai kurios programos savaime neišsilaiko. Akivaizdu, jog tai neigiamos reformos grimasos, kadangi jos pradeda veikti prieš patį sumanymą (kam optimizuoti programas ir studijų procesą, jeigu be to galima gauti tikslinį finansavimą).

Diskusijose su Kreivarankiu, iškilo klausimas, ką apskritai būtų galima pozityvaus pasiūlyti, nes didžioji dalis viešųjų kalbėtojų geriausiu atveju kalba apie reformos pagrimavimą, kuris nieko nekeičia, galbūt kažkiek sušvelnina situaciją, tačiau esmė lieka tas pats trypčiojimas, kaip ir iki reformos pradžios. Iš kitos pusės, prieš pradedant bet kokį kalbėjimą, reikia konstatuoti problemas bei sovietinio relikto padarinius dabartinei aukštojo mokslo sistemai, bent jau kai kuriuos aspektus tikrai verta išskirti, nes įtariu, jog tai ne vienos disertacijos objektu galėtų būti.

Visi žinome, jog Pirmosios Lietuvos Respublikoje buvo vienas universitetas Kaune, kuris nuo 1930 metų nešiojo Vytauto Didžiojo vardą. Sunku vienareikšmiškai kalbėti apie šią instituciją, tačiau akivaizdu, jog kūrybiškumas ir laisvės samprata joje buvo skatinama, o jo vadovybė universiteto gyvenimo autonomiją visomis pastangomis stengėsi apginti nuo Smetonos rėžimo kišimosi. Tai buvo vienintelė institucija, kurios leidinių neturėjo teisės cenzūruoti valdžios įstaigos. Kasdieninis gyvenimas, atskleidžiamas daugybėje atsiminimų, atrodė turiningas, paskaitos buvo vertingu informacijos šaltiniu. Trumpai tariant, galima pasakyti, jog tai atitiko geriausias to meto Europos tradicijas. O kartais šis universitetas nušluostydavo nosį žinomiausiems Europos universitetams. Pavyzdys:  kadangi trūko savo akademinio personalo, neretai buvo kviečiama profesūra iš užsienio. Susiklosčius palankiai situacijai, buvo galima „nupirkti“ prof. Leoną Karsaviną, dėl kurio konkuravo Kauno ir Oxfordo universitetai. Buvo pasirinktas Kaunas. Tiesa, Karsavino motyvai buvo kiek sentimentalūs, kadangi nulėmė argumentas, jog Lietuvoje net ir berželiai panašūs į Rusijos (Karsavinas vargu ar būtų palikęs Rusiją, jeigu ne revoliucijos padariniai ir bolševikų rėžimas).

Situacija pradėjo keistis tik okupacijos išvakarėse, kada keli Vytauto Didžiojo universiteto fakultetai buvo perkelti į Vilnių, o dėl tolesnio universiteto likimo buvo diskutuojama:  ar reikia perkelti visą universitetą, o gal Lietuvos poreikiams reikėtų jų dviejų, galbūt universitetas galėtų būti paliktas ir Kaune, kadangi buvo perkeliami Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetai, klasikinė Vytauto Didžiojo universiteto struktūra nepasikeitė, nes Kaune pasiliko Teologijos fakultetas, dubliavęs šių programas, tačiau išlaikęs dar ir klerikalines tradicijas. Visgi, jame buvo sukauptas pakankamai didelis potencialas, jog normalios humanitarinių ir socialinių mokslų studijos toliau funkcionuotų. Sovietmetis šį procesą paskatino, Teologijos fakultetas buvo paverstas Humanitarinių mokslų fakultetu. Tačiau uždarant Kauno universitetą, jis taip pat buvo panaikintas. Kaune iš VDU fakultetų buvo įsteigti du (politechnikos ir medicinos) institutai. Tačiau pirmasis ir ryškus sovietizacijos padarinys, klasikinių studijų išnaikinimas bei humanistinės dvasios pavertimas kažko, kas egzistavo už struktūros. Pažinojau tarpukariu baigusių inžinierių, architektų, kurie deklamuodavo Ovidijų,Vergilijų ar Horacijų originalo kalba. Buvo suteikiamas klasikinis išsilavinimas, formuojama kūrybinga asmenybė. Sovietinės struktūros tokias asmenybes formuoti prielaidų jau nebesudarė, o filosofijos studijas keitė marksizmo-leninizmo postulatų įkalimas į galvą.

Visgi tai sovietmečiu išliko pagrindine kryptimi aukštojo mokslo politikoje. Specializuotų smulkių institucijų bei filialų išmėtymas po Lietuvą turėjo užtikrinti pakankamai išsilavinusių rėžimo adeptų gamybą. Iš dalies tai pavyko, tačiau susikūrė kurioziniai atvejai. Kaunas, turėjęs savo humanitarų kalvę, kuri buvo numarinta, gavo kitą, pakaitalinį darinį, kuris buvo Vilniaus universiteto filialu. Kitiems miestams buvo apskritai pabarstyta trupinių, kurių nebūtų užtekę ir nekaltiems, bet apsėstiems balandžiams. Pagrindinis veiksmas vyko Vilniuje, nes ten procesus buvo paprasčiausiai kontroliuoti.

Paradoksas, Atgimimo laikais šios problemos buvo labai konkrečiai įvardintos, buvo mąstoma kaip jas spręsti. Kalbant per Kauno pavyzdį – iškelta idėja, jog reikia Kauną humanizuoti, vėl pilnu tempu atgaivinant humanitarinius mokslus šiame mieste. Buvo svarstomi įvairūs variantai, tačiau galutinį rezultatą matome aiškiai ir šiandien. Buvo sukurtas humanitarinių mokslų nišą turėjęs užimti universitetas, kuriam buvo duotas prieškarinis Vytauto Didžiojo vardas. Taip, reikia sutikti, jog savo laiku tai buvo laisvo mąstymo ir kūrybiškumo oazė Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje, tačiau įžengiant į naująjį tūkstantmetį, jautėsi tik prisiminimai ir nostalgija, kadangi Lietuvos biurokratija savo juodą darbą, stengdamasi reguliuoti bet kokį laisvesnio oro gurkšnį. Tačiau artes liberales šūkis ir kita egzistuoja ir toliau. Gaila, tik popieriuje…

Ko gero praėjus daugiau nei 20 metų po nepriklausomybės atgavimo reikia žengti ir paskutinį žingsnį, kuris būtų ne mažiau svarbus. Pagaliau sujungti visus Kauno universitetus (neišskiriant ir kitų universitetų filialų) į vieną darinį. Ir tik po to galvoti, kas iš to gausis. Tai pirmasis žingsnis, kurį reikia žengti Kauno atveju (Vilnius pagal apimtis išties galėtų turėti ir 2 universitetus, o ten susijungimo procesas galėtų būti labiau paremtas derybomis). Vienintelė būtina sąlyga – nei vienas darbingo amžiaus dėstytojas neturėtų būti  atleidžiamas iš užimamų pareigų. Vėliau būtų galima pradėti diskutuoti apie universiteto struktūrą, kokia ji galėtų būti. Juk turime ir dabar mažų apsijungimo pavyzdžių, kuriuos reikėtų vertinti šiek tiek ironiškai.

Ir dar, vienintelis būdas šiam tikslui pasiekti, taip užtikrinant aukštojo mokslo kokybę, yra tvirtas studentų valios išreiškimas ir socialinių tinklų revoliucijos organizavimas. Tik studentai, demonstruodami tvirtą poziciją galėtų vieną kartą pasakyti, jog gana tyčiotis iš aukštojo mokslo ir laikas užsiimti kokybe. Todėl kviesčiau visus, kurie turi idėjų kaip turi keistis aukštasis mokslas ir kur link jis turi eiti prisijungti ir pradėti diskusija, kad atėjus laikui būtų galima turėti ne tik viziją bet ir labai konkrečius pasiūlymus. Reikškimės, diskutuokime ir bandykime pasiekti kažką konstruktyvaus, nors tai reikėjo daryti gerokai prieš reformos pradžią…

Pabaigai pateiksiu pastebėjimą, jog visgi universitetai Kaune turi vieną pradžią: vieni turi vardą, kiti – patalpas, treti – sulaužytas tradicijas (mane visa laiką žavėjo KTU koridoriuose iškabinti VDU portretai). Tik susijungęs universitetas galės tapti matomu pasaulyje. Elementari matematika: jeigu prie nulio pridėsime nulį ir dar pridėsime nulį gausime nulį. Tačiau šiuo atveju juk kalbama ne apie nulius. Reformos procesas dar nepasibaigęs, ji dar neturi galutinės savo išraiškos, todėl dar neprarastas laikas padaryti kažką pozityvaus. Svarbiausiai – veikti…

Hm, užėjau ir nustebau, nes tai, kas vadinasi įrašais, reikėjo ieškoti greituoju būdu perverčiant visą puslapį. Kaip Diogenas vidury dienos vaikščiojo po Atėnus, ieškodamas žmogaus ir atrasdamas tik niekšus, taip ir aš bandžiau įžvelgti naujausių įrašų sraute tai, ką būtų galima vadinti pasiskaitymu. Galbūt būtų galima pamąstyti, kaip tai sutvarkyti? Nes PoPo pradeda netekti savo patrauklumo, o čia gyvenanti bendruomenė pasiklys chaose. Bent jau man taip atrodo. Jeigu ir toliau eis tas mp3 intensyvas, PoPo žavesys išnyks (čia mano subjektyvia nuomone). Ar nebūtų galima to kažkaip aptvarkyti? Ar nebūtų galima visą anglakalbį srautą paleisti atskiru stulpeliu greta? Čia toks greitasis pamąstymas…