Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Įrašas gal kiek trumpokas, tačiau be jo apsieiti būtų pakankamai sudėtinga vertinant tiek žiniasklaidą, tiek ir blogosferą.

Kaip žinia, abiejuose barikadų pusėse vyksta intensyvios kovos (o gal tai sovietinės kalbėsenos pavyzdys, ir jokių kovų nevyksta, tačiau šiuo atveju man paprasčiau įsivaizduoti bent kiek įtemptesnį santykį, kuris neretai yra įvardinamas kaip konkurencija), tiek viena, tiek kita pusė turi išskirtinių asmenybių. Tai pasakytina tiek gerąja, tiek ir blogąja prasme. Tačiau būtent žiniasklaidos kokybės laipsniškas kritimas yra viena iš priežasčių, kodėl tinklaraščių rašymas yra aktualus šiomis dienomis – pasiilgstama kokybiško žodžio. Tai yra sveikintina ir tuo stebėti nereikėtų. Tai yra pats natūraliausias poreikis. Tačiau grįžkime prie pavyzdžių.

Kadangi pastaruoju metu pakankamai skambiai nuskambėjo vienos asabos straipsnis, kurios vardas ir pavardė yra daug maž Rūta Janutienė. Ko gero neverta pernelyg daug kalbėti, jog žmogus su pasaulių, kuris kartais yra vadinamas tikrovę, turi mažai sąsajų. Tiesiog jai nesigauna ir viskas. Tas paskutinysis straipsnis, pavadinimu „tuktuktuk“ yra išties apie tuksėjimo naudą ir žalą, ir jame viena asaba, absoliučiai neturinti humoro jausmo (nors kažkas sakė, kad jis juokėsi), buvo pavadinta stukačiumi, o be to buvo sugalvota ir dar daugiau epitetų. Tam tikros atplaišos iš šių dviejų personų diskusijos yra Pipedijoje, todėl per daug jos detalizuoti ir nereikėtų.

Man tik norėtųsi pastebėti vieną momentą: beveik žmogus, norėdamas šiek tiek įgelti ir pažeminti kitą beveik žmogų paėmė ir parašė, jog taip ir taip elgtis negražu. Kitaip tariant, stukačiumi būti negerai. Man net nelabai įdomu, kas ir kaip, tačiau beveik akivaizdus absoliutus nesusivokimas. Nekalbu apie tai, jog negražu afišuoti kažkieno veikiausiai sistemingai slepiamus mokesčius. Ir taip kalbėti, kada Lietuvoje išties gausu problemų su biudžetu ir nesurenkamais mokesčiais. Taip, agituoti save ir artimą savo, jog nedidelis mokesčių nuslėpimas yra gėris, o to paviešinimas yra blogis, vargu ar adekvatus šiandienos situacijai, kuomet asaba bando save pristatinėti dar ir kaip žurnalistę. Išties, šiek tiek prasilenkia su profesionalumu, o gal net ir su žurnalisto etika. Tačiau tai nėra didžiausia problema.

Ironiška, kad Grinevičiūtė, bandydama apkaltinti Račą save diskreditavo gerokai labiau, vien dėl pasirinktos kalbėsenos. Prikišdama sovietinės praeities rudimentus (net nežinau, kiek jie realūs), tuo pačiu ji pasinaudojo užribio žmonių retorikos formomis. Pavadindama Račą stukačiumi, ji lyg ir nustūmė jį ten, kur jam ir priklauso būti: į zonos „gaidyną“. Keisčiausiai tai, jog ji nesuvokia, jog eidama prieš Račą su tokia retorika ir demonstruodama tokią savo poziciją, ji save nuleidžia iki tokio paties zoninio lygio. Ji – tai tipiškas „bachūras“ (o moterų zonoje veikiausiai taip pat buvo ir hierarchija, ir terminai, kaip apibrėžti aukščiausią padėtį užimančias ponias ar paneles?). Net ir termino „bachūras“ panaudojimas nėra atsitiktinis, kadangi ji įsivaizduoja, jog nėra bet kas, o tikra boba su kiaušais ir netgi užsiiminėja tiriamąja žurnalistika. Ir tai labiausiai liūdina. Žurnalistai, kurie įsivaizduoja, jog yra žurnalistai, vargu ar tokiais gali būti pavadinti. Šiaip būtų įdomu pamatyti, jeigu jie (G ir R) pabandytų tokiu stiliumi pasikalbėti gyvai, nors, kaip žinia, Grinevičiūtė proteliu nepasižymi ir gyva diskusija tikrai nėra jai.

Garsusis epizodas:

httpv://www.youtube.com/watch?v=VVrwYNWzUVI

Linksmai liūdna, jog tokių žmonių yra ir blogosferoje ir jų galima priskaičiuoti pakankamai daug: Kantas, Karpienis ir t.t. Sąmonės srautai, nesuvokiant žodžio prasmės arba nesugebant sudėlioti normalaus rišlaus sakinio. Atsidavę vienos idėjos skleidimui, jie net nesuvokia, kad savąja kritika diskredituoja pirmiausiai save. Iš kitos pusės – internetai yra platūs, todėl tokius personažus galima lengva sąžine palikti užribyje.

Bendruoju požiūriu, visgi  tai išties yra problema. Tačiau yra ir skirtumas: blogosferos marginalai perdėm nesistengia atrodyti rimtais, jiems labiau reikia išsipasakoti… Ir jie tai puikiai padaro. Tačiau, kaip puikiai kažkada žodžius vklasė, jie neturi pasitikėjimo limito, nes niekas jo marginalams ir nebuvo suteikę (tikrai ne todėl, kad jį prarado). Ir šiuo atveju blogosfera išties turi pranašumą prieš žiniasklaidą: čia žmonės neslepia savęs ir juos perprasti pakankamai nesudėtinga…