Apie mokslą ir jo profanavimą
Šiandien buvau disertacijos gynime. Tai visą laiką yra didelė šventė, kadangi į tokį renginį eini pasimėgauti pačiu procesu, kur vyksta diskusija, išsakomos nuomonės, galiausiai mokslas atskleidžia savo pikantiškąsias puses. Na, o kas svarbiausiai, po disertacijos gynimo vykstančiame bankete gali susipažinti su žmonėmis, kurių žinai tik iš tekstų. Arba atnaujinti senas pažintis, kurios, atrodo jau turėjo būti kažkur išnykusios. Todėl šiandien buvo malonu pasiklausyti naujų žmonių, pamatyti senus, seniai nematytus veidus, o galiausiai ir šiek tiek nustebti, jog žmonės, liaudyje žinomi kaip profesoriai, tave gali atsiminti, nors esi su jais anksčiau bendravęs tik kartą (prieš kokius 4 metus su prof. Irena Valikonyte Varšuvoje pasitaikė proga pavažiuoti nuo Senųjų aktų archyvo iki bendrabučio ir maloniai pabendrauti, o dabar buvo kalbamasi kaip su seniai nematytu kolega). Ir šiandien mačiau įvairių pasisakymų, tačiau abejoju, ar diskusija kuri vyko, buvo labai konstruktyvi. Bet apie tai paskui, pirmiausiai apie įspūdžius.
Be jokios abejonės, sužavėjo Irena Valikonytė: tokių intelektualių pastabų, pataikančių tiesiai į dešimtuką, dar niekada nebuvau girdėjęs. Kai sėdi ir klausai, neskaitęs teksto ir esi visiškai nesusipažinęs su tema, tuomet diskusija yra pakankamai svarbi, nes jeigu kurį laiką neskaitysi teksto, tai problema, jos tyrimas vykstant efektyviai diskusijai, visai neblogai reprezentuojama. Ir kalba, išties sklandi, ir, kas ne mažiau svarbu, visiškai neturinti jokio pretenzijos išsakyti vienintelę ir neginčijamą tiesą, kuomet paliekama galimybė diskusijai užsimegzti. Galiausiai, I. Valikonytę išgirdau pirmą kartą kalbant viešai ir atsirado šiokia tokia nuoskauda ir apgailestavimas, jog neturėjau pas ją paskaitų.
Tačiau lygiai taip pat pamačiau ir ne itin korektiško elgesio formas, kur argumentai, nukreipti ne tik kad ne prieš tekstą, bet prieš žmogų, kas moksle yra visiškai nepateisinama, ypač, kai tokius argumentus išsako ne žmogus iš auditorijos, bet iš gynimosi komisijos, šioje vietoje apie jokias lygias galimybes pasisakyti negali būti nei kalbos (juk būtent komisija balsuoja, kam suteikti, o kam nesuteikti daktaro laipsnį). Į tokius pasisakymus atrodo jog neverta atsakinėti. Juk atsakydamas aštriau, tu tokį žmogų gali dar labiau nustatyti prieš save, o sutikimas su jo teiginiais vertintinas kaip gulinčiojo spardymas, tuo pačiu mandagiai paprašant kažko panašaus į tai „Jūs dabar labai nepatogioje padėtyje, gal galėtumėte šiek tiek pasisukti, jog smūgis koja būtų taiklesnis. O gal Jūs galėtumėte dar ir pasikelti šiek tiek, kad man spiriant Jūs nugriūtumėte? Tuomet tai bus gerokai efektingiau…“ Ir bet koks nuolankesnis atsakymas gali nuskambėti kaip žodžiai „Oi, su mielu noru, štai aš pabandau keltis ir tuomet gali spirti bet kur. Vardan efekto aš iškarto galiu nusiauti batus, kadangi bus galima imituoti išspyrimą iš batų.“
Be jokios abejonės, tai tik šiek tiek ironijos, kuri gal ir nėra visiškai racionali, tačiau vaizdas susidaro būtent toks. Ir kalbant apie tokio pobūdžio argumentus diskusijoje, darosi liūdna. Kadangi jie nužudo diskusiją ir jos grožį, kuomet atvirai tyčiojamasi iš žmogaus asmeninių savybių. Nepagarba pašnekovui yra viena ryškiausių mokslo profanavimo, kaip gali vykti diskusija, kuri mokslui yra pakankamai svarbi. Ir šis sovietinis reliktas be galo liūdina…
Gerbiamasai, įvardykite prašau tuos profanuotojus, suteikite jiems progą pasitaisyti.
Tokių pat ad hominem „argumentų“ sulaukiau ir per savo gynimą, tiesa gyniau bakalaurą, bet pats faktas nesikeičia. Teko stebėti ir disertacijos gynimą ne vieną -- įspūdžiai labai panašūs kaip autoriaus.
Apskritai reiktų nebijoti viešai įvardinti tuos asmenis kurie elgiasi visiškai ne kaip mokslininkai. Bet yra savotiška baimė. Baimė, kad tai pakenks autoriaus gynimui ateityje ar šiaip mokslinei karjerai. Lieki sau su dilema. Gal tai irgi postsovietinis mentaliteto palikimas -- baimė drąsiai sakyti tiesą?