Kol Rokiškis intensyviai stebi, kas vyksta Baltarusijoje, aš pakapstęs paskutinių dienų meilus, pasidalinsiu keliomis patirtimis, susijusiomis su ta pačia problema. Turiu Minske kelis neblogus pažįstamus, kuriuos galėčiau netgi pavadinti draugais (nors santykiai pakankamai nuoširdūs, tačiau tam, jog pavadinti juos bičiuliais dar turėtų prabėgti keleri intensyvaus bendravimo metai). Taigi, šiek tiek subjektyvių pastebėjimų, apie tai, kas vyksta Baltarusijoje.
Kadangi sekančių metų pradžioje dalyvausiu konferencijoje Minske ir dėl to jau yra 95 procentais susitarta, vienas iš baltarusiškų draugų prieš kelias dienas parašė, jog išeina į revoliuciją ir kai atvažiuosiu (data dar nėra tiksliai aiški vasaris ar kovas) prašė užsukti pas jį į kalėjimą, kadangi tai revoliucija, kurioje pergalės nesitikima. Be jokios abejonės, tai buvo pusiau pokštas. Neturiu jokių galimybių šiuo metu su juo susisiekti, tačiau neabejoju, jog jis tikrai buvo Nepriklausomybės aikštėje, pirmiausiai kaip aktyvus pilietis, antra – ji už kelių metro stotelių nuo gyvenamosios vietos, todėl abejoju, jeigu anksčiau dalyvaudavo panašiose akcijose, kas nors jį sulaikė. Lauksiu atsiliepimo.
Kai kas akivaizdžiai krenta į akis: net ir didžiausi šalies optimistai nesitiki nieko gero iš masinių susirinkimų. Jie iškart suvokia, jog šioje vietoje jie pralaimės. Manau, lygiai tą patį suvokė ir opozicijos lyderiai ir kyla klausimas, ar tos aukos nebuvo beprasmiškos. Be jokios abejonės, galima pasakyti, jog taip buvo pademonstruotas rėžimo brutalumas, tačiau pasekmės dalyviams bus baisios. Paprastai didžioji dalis tokiuose renginiuose pasirodančių dalyvių būna studentai (tam yra potencialas, kadangi Minske yra keliolika aukštųjų mokyklų, nors tikslus skaičius gali viršyti ir dvidešimt), kurie suėmimo atveju netenka vietos aukštojoje mokykloje, priverčiami susimokėti už studijas (Kainos lyginant su Baltarusijos pragyvenimo lygio ir atlyginimo santykiu tikrai žvėriškos), o šiais metais valdžia gali būti paruošusi ir dar kokių nors netikėtumų.
Tačiau studentija yra ne šiaip sau aktyviausia visuomenės dalis, ji turi labai aiškius reikalavimus, kokių ji norėtų pokyčių Baltarusijoje, pirmiausiai jaunimo atžvilgiu. Pirmiausiai studentai norėtų, kad būtų panaikinta visuotinė karo prievolė (pakankamai logiškas reikalavimas, nors reikėtų pasvarstyti, ar profesionali kariuomenė nebūtų dar galingesnis ginklas Lukašenkos rankose). Antrasis reikalavimas, mūsų visuomenėje jis atrodo keistas, tačiau Baltarusijoje be galo logiškas – panaikinti paskyrimus į darbo vietas. Niekas nenori kelis metus dirbti kokiame nors kaime, kur turi nuomotis butą, o tau moką visiškus grašius (mūsų sąlygomis tai būtų apytikriai 400 litų, panašiame kainų lygyje). Ši sistema kol kas tenkina tik labai siauras studentų profesijas – milicininkus, juristus, tarptautinių santykių specialistus ir panašiai (beje, pagal Baltarusijos įstatymus turi paskyrimus gauti visi, o tarptautinius santykius kasmet baigia keli tūkstančiai studentų, nes tai laikoma prestižinę specialybę, todėl jie netgi teisiasi su valstybę, jog surastų, kur juos paskirti). Galiausiai privataus verslo kūrimas ir išsaugojimas, kadangi valstybinėse struktūrose ar įmonėse dirbti yra pavojinga, o privatus verslas, jeigu ir susikuria, tai vėliau jam būna pakankamai sudėtinga išgyventi, nes Lukašenkai yra labai patogu, kai vienintelis (gal tiksliau dominuojantis) darbdavys yra valstybė. Tai dar viena galimybė kontroliuoti visuomenę.
Jeigu Lukašenka staiga prieš rinkimus būtų sutvarkęs šias sritis, Nepriklausomybės aikštėje ir Minske šis vakaras būtų gerokai ramesnis. Opoziciją tokiu atveju būtų palaikę gerokai mažiau žmonių. Tik tie, kas puikiai suvokia, jog Lukašenka tempia valstybę ir visuomenę į dugną ir gali sau leisti pajuokauti, jog tai iš tiesų yra diktatorius, o jo diktatas nuolat stiprėja. Pakanka palyginti 1994 metų ir dabartines jo nuotraukas: ūsai visą laiką siaurėjo.
Ženklas, jog daugiau taip negali tęstis bus kai jie taps maždaug tokie:
