Apie sąvokas
Rašant praėjusį įrašą atsirado žyma „politinės kultūros istorija“. Kai geriau pagalvoji, absoliučiai nieko nereiškiantis žodžių kratinys, nes kiekviena dedamoji turi po kelis šimtus apibrėžimų. Ko gero nei vienas iš jų iki galo nėra teisingas ir išbaigtas, nes alternatyvos neatsirastų. Kadangi tikslių skaičių nežinau, bet galimybių suprasti pilną frazę susidaro daugiaženklis skaičius (tarp milijono ir milijardo), pabandžius sudėlioti visus galimus variantus. Ko gero todėl be galo skeptiškai žiūriu į visas galimybes aiškintis sąvokose ir kurti naujus apibrėžimus. Ko gero todėl, bandydamas apibrėžti kultūra pasakau, jog tai nėra natūra ir nustoju aiškintis. Geriau bandyti kalbėti pavyzdžiais, nes papasakoti yra paprasčiau, negu apibrėžti. Su kitais terminais elgiuosi lygiai taip pat paprastai, stengdamasis jų perdėm nekomplikuoti.
Tokiam skeptiškam požiūriui susiformuoti, be jokios abejonės, padėjo susiformuoti Platono ir Diogeno ginčas, kas yra žmogus, skambantis plius minus taip:Diskusijos metu Platonas teigė, jog žmogus yra dvikojė būtybė, kurios kūnas nėra apaugęs plaukais. Diogenas, nupešęs vištą pasakė, jog tai yra Platono žmogus. Šiam teko pridurti, jog būtina savybė ir plokšti nagai.
Be jokios abejonės, jeigu per tos pačios vištos nagus Diogenas būtų perėjęs su akmenuku, Platonui dar būtų reikėję pridurti tobulinti apibrėžimą. Tokiu būdu sąvokos nuolat generuojasi, pildosi, darosi vis sudėtingesnės, o dėl jų išbaigtumo galima nuolat ginčytis.
Įstabus žmogus buvo Diogenas, gaila, kad Kreivarankis jam paskyrė vos kelis etiudus.
O juk visgi tenka aiškintis sąvokas ir kurti apibrėžimus. Nes kitaip neretai negalim ir susikalbėti.
@rokiskis
Pilnai sutinku, jog be to neįmanoma. Iš vienos pusės, sąvokų apsibrėžimas padeda vienas kitą suprasti. Iš kitos pusės tai yra pakankami įdomus intelektualinis žaidimas, kuomet su pašnekovais bandai aiškintis, kokia prasme vienas ar kitas terminas būna panaudotas.
O šiaip tai laukiau šito komentaro, perfrazuojant peliukus…