Apie rašymą
Aš rašau nedaug, pakankamai retai, tačiau turiu pasiteisinimą – mano stilius klaikus, ir jį demonstruoti kultūringiems ir išsilavinusiems žmonėms laikytinas nepagarbos demonstravimu jų atžvilgiu. Aš užjaučiu redaktorius, kuriems tenka dirbti su mano tekstais, bet jie turėjo pagalvoti, jog visokių rašliavų teks perskaityti darbe, tam, jog pateisintų savo uždarbį. Todėl manau, jog jie patys kalti. Iš kitos pusės labai gerbiu gerai ir įdomiai rašančius.
Pastaruoju metu blogosferoje didžiausią darbą (mano manymu) daro Pseudohistorian. Visada su malonumu perskaitau jo rašinius, drąsiai užpliusindamas anksčiau, negu juos atsiverčiu. Atsivertęs ir perskaitęs dažniausiai noriu dar kartą užpliusinti, bet jau tokios galimybės nebebūna, todėl einu užlaikinti. Išties, šio blogerio daromas darbas yra, mano subjektyviu vertinimu, vienas reikšmingiausiu, kadangi jis užsidėjo ant savęs naštą idiotams paaiškinti, kad jie yra idiotai, tuo tarpu skaitančiai visuomenei pateikia pačių nuostabiausių kvailybės pavyzdžių. Apie tokią kvailybę net Erazmas nieko gero negalėtų pasakyti. Tačiau socialiniuose tinkluose jis daro dar didesnį darbą, bandydamas kiekvienam atskirai, atkakliai išaiškinti logines klaidas, pradedant sąmokslais prieš visuomene, baigiant etnogenezės klausimais. Jos turiningos ir pakankamai išsamios, tačiau moksliniai argumentai dažniausiai jo oponentų (nors oponentais šiuos žmones pavadinti sunku, kadangi tai lyg ir suponuoja nuostata apie lygiavertę diskusiją, tačiau dažniausiai, ko prašo minėtasis blogeris diskusijose tai argumentai, kurių jam nei velnio nepateikia) neveikia, kadangi jie gyvena religinio ar mitinio mąstymo rėmuose. Ir nepaisant to, jog tokios diskusijos nėra labai produktyvios, tačiau vien už tai, kad jis rašo, visa akademinė bendruomenė turėtų būti jam dėkinga, nes Lietuvoje šioje plotmėje paprasčiausiai stengiamasi užmerkti akis ir visus naujuosius „profesionalus“ bandoma ignoruoti. Nusižengiant Viljamo Okamo loginiams principams, jis aiškina religinę ekstazę patiriantiems žmonėms, kuomet šie gali tik pabandyti prakalbėti apie nežemiškas civilizacijas, undines ir Kalėdų Senelius, viską iki smulkmenų. Kaip buvo pastatytos piramidės, inkų miestai ar kažkokios akmenų krūvos sukrautos į krūvą britų salose… Tačiau argumentai apie technologijas oponentų neveikia, nes jie tiki. Argumentas, jog tokia žemė ir buvo, su visomis piramidėmis ir kitu gėriu ant jos reljefo, tuomet, kai ją sukūrė dievas juos priverstų daug smarkiau suabejoti savo teisumu. Nes tai argumentas iš religijos srities. O jie remiasi tikėjimu. Toks argumentas tolygus jų pasakymams. Nes lygiai taip pat galima paklausti, o kas galėtų paneigti? Pridedant tikslią citatą iš rašto: „pradžioje buvo žodis, tas žodis buvo pas Dievą, o tada atsirado piramidės, o paskui buvo sutverta dangus ir žemė, kad būtų kur jas padėti. Ir Dievas matė, kad tai yra gera, ir sutvėrė Andų kalnuose miestą ir Britanijoje…“
Kiti šaltiniai pakankamai skurdžiai apibūdina šį blogerį.
Bet kokiu atveju, lauru vainikas už pasiekimus ir nuolatinę veiklą šiam blogeriui priklauso. Blogiausių atvejų laurų lapų maišelis (berods Sarbievijus savuoju vainiku popiežiui pažadėjo gardinti sriubą)…
Jeigu prakalbau apie rašymo misiją, tai dar viena išskirtinė asmenybė yra trijų blogų autorius, kurie truputi skirtingi, truputi teminiai. Kiek suprantu skipper.lt ir seiikan puikiai visiems žinomi ir nuoširdžiai skaitomi, trečias, pavadintas „Kaverzonės kreida ant grindinio„, šiek tiek apleistas, jo įrašai dažnai lakoniški, tačiau visuomenės požiūriu aktualiausias. O tiems, kas kada nors rašys lietuviškos blogosferos istoriją, tai bus neišsemiamas ir vienas išsamiausių šaltinių, kadangi ten yra ir Žalio bebro archyvo fragmentai… Na, tenka pripažinti, jog šiam personažui pipedijos straipsnis nėra išsamus. Turiu prisipažinti, jog šiuos tris blogus, kaip jie pasipildo skaitau su itin dideliu malonumu. Tam, jog malonumas būtų didesnis, visą laiką tai darau išsimiegojęs ir pailsėjęs. Tekstai velniškai geri. Trumpai tariant, talentas, kuris pagimdo tekstus, keliančius susižavėjimą.
Ir jeigu kalbėti apie kokybišką ir įdomų rašymą, suskaičiavau tik keturis blogus, kuriuos esu perskaitęs nuo pradžios iki galo (tiek, kiek mano buvo pasiekiama) Rokiškio, Vklasės, Maumazo ir Kreivarankio. Apie vieno iš jų mirtį (turima galvoja blogą) skelbiantis įrašas įdėtas 2020 metų data. Kituose trijuose neatsimenu, kada pasirodė tokie įrašai, dėl kurių jie tapo skaitomais. Žinau, jog Kreivarankis šiek tiek užsiėmęs, grįš vėliau (tikiuosi). Tačiau gero filosofijos istorijos etiudo jo nuoširdūs skaitytojai pasiilgo. Rokiškis, po to, kai atsirado G+ pradėjo žymiai mažiau rašyti, kas liūdina. Visi jie turi skirtingus motyvus rašyti, galiausiai jų rašiniai labai skirtingi, tačiau juos skaityti verta, tai tikrai sukelia malonumą… Tikėtis kad bent 3 iš 4 grįš ir rašys gausiai kaip anksčiau būtų nuostabiai naivu, tačiau tai ir yra religinis santykis, paremtas iracionaliu laukimu. 🙂
Kad įrašas įgautų bent šiokia tokią prasmę, citata iš LLTI fondų, jeigu tiksliai, tai F45-245, l. 16 – 17:
Einu aš kartą Laisvės alėja. Staiga prie šaligatvio privažiuoja ir sustoja „Mūsų rytojaus“ redaktoriaus leidėjo A. Bružo automobilis. Iš vidaus išsirepečkoja K. Binkis, „Mūsų rytojaus“ redaktoriaus pavaduotojas Pr. Klimaitis ir dar nepamenu kas.
– Šimėnai, mes ieškome durniaus, kuris sutiktų būti primuštas vietoj mūsų. Ar nesutiktum kartais pabūti tuo durnium, – aiškina K. Binkis. – Dalykas tas, kad mes jau trys dienos kaip iš namų, ir dabar nei vienas nedrįstame grįžti, bijodami gauti nuo žmonos kočėlu. Taigi tau uždavinys neprastas: įeiti į butą pirmam ir gauti kočėlu arba pasirodyti tokiu gudruoliu, kad smailo liežuvio pagalba pats apsisaugotum nuo kočėlo ir mus apsaugotum.
Kadangi aš buvau visiškai blaivas, tai sumečiau, kad man šiuo atveju gresia mažiausias pavojus, o gal net padėka sugrąžinus namo vyrus – palaidūnus. Sėdau kartu su jais. Pirmiausiai nuvažiavome į Pr. Klimaičio butą, kur viskas baigėsi tuo, kad žmona iš džiaugsmo sulaukusi vyrą, pastatė grafinėlį degtinės, po kurio sekė kitas… Taip aš juos ir palikau tik trečdaliu įvykdęs prisiimtą uždavinį.
Kaip visa tai siejasi su ankstesniu tekstu. Rašymo motyvas… A. Šimėnas norėjo parodyti kiek kitokį Kazį Binkį savo skaitytojams. Tiesa, šis siekis nelabai pavyko. Bohemiška asmenybė vienok.
Klausimas vg: ar nebūtų laikas tą pluoštą atsiminimų paversti visiems prieinama knyga? Sekantys ir dar sekantys metai leistų netgi tai padaryti proginiu leidiniu. nors darbo, žinoma, pakankamai daug…
