Šiek tiek apie piratavimą
286 levelio raguotasis magas Mosesas panaudoja dešimties įrašų lenteles
Perskaičiau Liutauro Ulevičiaus straipsnį, ir eilinį kartą norėjau patylėti, tam, jog galvoje esanti informacija susigulėtų ir taptų tiesiog žiniomis, atspindinčiomis autoriaus požiūrį į piratavimo procesą. Bet taip jau atsitiko, jog autorius pateko ten, kur verda aistros šia tema ir bandė savo poziciją apginti G+ diskusijose. Sąžiningai viską perskaičiau, ir supratau, kad autorius taip ir nesugeba suformuluoti, ką jis nori pasakyti tekstu. Ką daryti? Nežinau, į logiškus pasiūlymus nekreipiama dėmesio (norėdamas parduoti, studijuok vadybą arba samdyk vadybininką), tačiau tai, jog žengiama klaidinga kryptimi yra akivaizdu. Argumentai skysti kaip išplautas šlapimas. Nors veikiausiai turėtų būti įvardinti visai kitokiais žodžiais, kurių išorinis skambesys turėtų būti dar aštresnis. O jeigu realiai pažvelgus, kokia situacija yra iš tikrųjų, viskas tampa akivaizdžiau negu akivaizdu, bet apie viską iš pradžių, nors bus paliestos tik dvi problemos, iš daugelio.
Pirmiausia, L. Ulevičius nedvejodamas įvardina, jog piratavimas yra tolygus vagystei. Ši, kaip žinia, yra pasmerkta dekalogo ir netgi įstatymų. Negalima su tuo nesutikti, kaip nebūtina ir sutikti… Visgi ar piratavimas yra vagystė, o galiausiai ar piratavimas yra piratavimas apskritai yra įdomus klausimas, ir apie tai jau užsiminė Rokiškis Rabinovičius. Jeigu geriau pagalvoti ir prisiminti tą pačią Angliją, apie kurią kalba gerbiamas Liutauras, tai jis turėtų sutikti, jog būtent ten, kur veikia precedento teisė, šiuolaikiniams piratams turėtų baigtis taip, kaip baigdavosi tiems, kurie piratavo kokiame XVII a. – ant rėjos. Tačiau apie tai, jog nors vienas šiuolaikinis piratas būtų pakartas, nesu girdėjęs… Tokiu atveju visas Britanijos laivynas turėtų telktis prie senojo Albiono krantų. Akivaizdu viena, jog piratas nėra piratas, o klausimas ar piratas yra vagis, apskritai sukelia šypsena. Kokią reikšmę visgi mes sudedame į savoką? Ar galima šiai sąvokai pritaikyti dekalogo ir teisės principus? Galiausiai, ar tai yra tikslinga? Kas yra intelektualinė nuosavybė? Norint kalbėti apie dekalogą, reikia ieškoti šio išaiškinimo, tačiau nei Talmudas, nei II Vatikano susirinkimas šio teorinio konstrukto neanalizuoja. O kalbėti apie teisę irgi neišeina, nes tarp teisės ir teisingumo, paprastai būna neperžengiama praraja. Kaip iliustraciją galima prisiminti Sokrato teismą, o tokių teismų istorijoje galima skaičiuoti ne tik rankų ir kojų pirštais, bet tam pasikviesti gimines, draugus, sugėrovus ir kitokio plauko prietelius. Pirštų vistiek pritrūksime. Todėl klausti ar tai, kas reglamentuota teisinėmis normomis yra gėris, laikytina nepadoriu gestu savo pašnekovo, kuris baigęs daugiau negu 3 klases, atžvilgiu. Teisė juk ne kartą pjovėsi su teisingumu, pastarąjį papjaudama. Ir apskritai, kas mes tokie, kad sprendžiame, kas yra gerai, o kas blogai? Juk blogio nėra, yra tik mažesnis gėris. Štai ir viskas.
Daug įdomesnė antroji problema, kaip padaryti taip, kad autoriai toliau galėtų kurti? Aš čia matau tik vieną išeitį – leisti kurti, o tada jie kurs. Pripažinkime vieną, kūryba šiomis dienomis tapo tiesiog hobiu, iš kurio kai kurie žmonės bando uždirbti, kiti sutinka, jog pats proceso malonumas yra pakankamai geras atlygis. Visa kita lieka demagogija. Nori uždirbti iš poezijos? Skaityk ją pilnose salėse. Stinga skaitovo talento? Samdyk aktorių, su kuriuo dalinsiesi uždirbtais pinigais. Neturi gabumų viską organizuoti? Samdyk vadybininką. Kompaktinė plokštelė, poezijos rinkinys, muzikos kūrinys gali tarnauti šiais laikais tik vietoj vizitinės kortelės, ne daugiau. Jau seniai autoriai uždirba tik iš atlikimo. Ar geri koncertai ignoruojami? Nemanau. Ar kinoteatrai miršta? Na, pripažinkime, ne visai. Tai kurgi didžiosios problemos? Man atrodo, didžioji problema yra ta, jog norima išgyventi iš nekomercinio produkto, kurį su pasididžiavimu taip ir vadina – nekomercinė muzika, nekomercinis kinas, nekomercinė literatūra. Čia ir yra visa paslaptis, jog autoriai, užmiršdami, jog kuria savo malonumui, nori, kad juos dar ir išlaikytų. Aš žinau, jog mano visos knygos, kurias aš kada nors parašysiu, man atneš tik nuostolius komercine prasme, tačiau aš su tuo jau esu susitaikęs, o taip pat žinau, jog aš pats tai darau vardan malonumo. Jeigu kas nors sau sugalvoja kokius nors kitus motyvus, tegul. Aš jų nesmerkiu, bet palaikyti taip pat negaliu. Tai tiesiog užuojautos verti žmonės, kurie nesigaudo realybėje ir tiek. Juk norint uždirbti, pirmiausiai turi kurti komerciškai patrauklų produktą. Kurti tam, jog galėtum užsiimti hobiu ir dalintis juo su gurmanais, kurie tai įvertins. Būtent taip, o ne atvirkščiai. Priešingu atveju žmogus įstato save į kliento situaciją prašydamas paramos ant duonos ir konjako, kur dar reikia gerai pagalvoti, kokiais motyvais – individualistiniais ar privatistiniais – besivadovaudamas jis siekia tą paramą gauti. O čia dar viena reali problema: vis tiek reikia pasakyti tą frazę – nuoširdžiai nusižeminęs prašau, kad mano patronu ir mielaširdingu globėju bei užtarėju būtumėte…
Ir dar – industrija gali būti dideliu blogiu. Vienas puikiausių pavyzdžių:
„Geriausia Lietuvos roko grupė – Studija„…
Ar dar reikia ką nors komentuoti?
