Sovietmečio retorikos atplaišos ir aukštojo mokslo diskurso kryptis
Kodėl čia draugas Antanas visi numanome, kas žino jo darbus LTSR labui. Juk jis yra tas didysis liaudies dainius, kur ji suplakama su kažkokiu amorfišku šviesiu rytojumi
Kartais, rašinėjant apie aukštąjį mokslą Lietuvoje susiduriama su keistais reiškiniais, kadangi rašinėjančių daug, o pati tema yra plati ir neišsemiama, galima būtų apie ją kalbėti įvairiais aspektais. Bandymus kažką paaiškinti sulaukia dėmesio, tačiau dažnai per dėmesį galima įžvelgti ir sovietinės retorikos liekanas, nors jis neretas platesnėse diskusijose. Leo Lenox pabandė sudėlioti taškus ant i, tačiau vargu ar jam pavyko pasiekti savo tikslo ir išprovokuoti diskusiją. Kaip ir čia esantys tekstai, ir dar daugelyje vietų nugulančios atskiros mintys. Ir visgi čia kaip su tuo medžiu ir jo laistymu, kasdieninis darbas kada nors vistiek duos vaisių, todėl šios temos nereikia nugrūsti kažkur gilyn, bet toliau gvildenti. Tai vistiek kada nors duos rezultatus. Todėl čia, tik kruopelytė problemos…
Kalbant apie aukštojo mokslo ir sovietinęs retorikos tarpusavio santykio taškus, aš matau viešajame diskurse kelis pagrindinius sovietmečio mentaliteto elementus, prie kurių norėčiau ir apsistoti.
Pirmasis ir ryškiausias iš jų – valstybė visiškai neatsakingai tvarkosi su tomis įstaigomis, kurios vadinasi universitetais, o studentų rengimas yra išvis totalus košmaras, nes atrodo chaotiškai, valstybė negali suplanuoti, kiek specialistų jiems reikės paruošti, todėl taip gaunasi, jog viskas vyksta neplaningai ir priruošiama belenkiek specialistų, kurie apskritai visiškai neorientuoti į darbo rinką, kadangi darbo rinkai reikia visai ko kito, ir atėjęs naujas darbuotojas ilgą laiką būna įmonei našta, kol jis tampa nors kažkuo panašiu į žmogų, galinti dirbti kokios nors kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Ir viskas vyksta vien dėl to, jog nėra niekas planuojama.
Čia turėčiau grįžti prie to, jog planuoti buvo gera tik tomis ekonominėmis ir gamybinėmis sąlygomis, kuomet viskas buvo daroma viename centre, apie tai visai neseniai parašė Rokiškis. Tuomet planuoti būdavo visiškai nesudėtinga, juolab, jog pradinis planas nuo to plano, kuris būdavo įgyvendinamas skyrėsi įvairiais aspektais, pradedant nuo to, jog jį atitinkamus asmenis pamaloninus galima būdavo pakeisti, baigiant tuo, jog brokas bet kokiu atveju nebuvo skaičiuojamas. Tuo tarpu šiandieninė Lietuvos situacija yra gerokai kitokia, paklausus, kokių specialistų reikės po 2 metų, aš abejoju ar kas nors pasakytų tiksliai. Būrimas, kartais pavadintinas prognozėmis, visgi pasilieka būrimu. Ar yra galimybės paskaičiuoti? Vargu bau, nes niekas nežino, kokia ekonominė situacija bus Lietuvoje po poros metų, kur ir kokių darbuotojų reikės. Galiausiai, kiek laiko dar funkcionuos vienos ar kitos pramonės šakos apskritai, taip pat yra galvos skausmas.
Ar įmanomas visam tam koks nors atsakas? Jeigu planuoti neišeina, ar ne geriau pripažinti, jog tai yra beviltiška? Jeigu kalbėti atvirai, tai iš to išplaukė didžiausia šios krepšelinės reformos stiprybė: kadangi niekas nieko nežino, tai jūs, būsimi studentai, imkite ir darykite ką norite. Aš neironizuoju ir kalbu visiškai rimtai. Į universitetą neturi būti einama mokytis kažkokios specialybės, bet studijuoti ir gauti kiek įmanoma platesni ir gilesnį išsilavinimą. Jaučiate skirtumą? Jis akivaizdus. Universitetas turi paversti žmogų ne konkrečios srities specialistu, tačiau turi būti išlavinta jo gebėjimas kurti ir prisitaikyti kintančiame pasaulyje. Problema yra ta, jog čia susiduriama su kai kuriois išlygomis. Ar universitetai, atidirbinėdami už krepšelius, nesielgia nekorektiškai? Tie, kas įrodė, jog yra neįgalūs studijuoti, to ir neturi daryti. Ar duoti galimybę pabandyti? Taip. Ar verta iš žmogaus, kurio aukščiausi pasiekimai apsiriboja galimybę nešioti skiedinį (nes tokio įrengimo, kaip gervė jis nesuvoks) reikalauti, jog tai taptų ta riba, ties kuria reikia orientuotis paskaitose dėstytojui? Veikiausiai, kad ne. Tačiau būtent tokia masė išeina iš universiteto ir rėkia, jog žema studijų kokybė ir mes čia esame tiesiog pasmerkti, nes praradom 4 savo gyvenimo metus? Juk universitetas tik daro meškos paslaugą tiek sau, tiek savo vardui, tiek ir tiems, kurie jau senai turėjo būti išmėžti iš šios įstaigos. Ir šioje vietoje ratas dar kartą apsisuką, ir grįžtama, prie pradžios. O kaip seniau būdavo gerai…
Ir tikrai, seniau būdavo gerai, nieko nereikėdavo galvoti, viskas buvo suplanuojama, atsistoji eilėje ir lauki (tai galėjo būti bet kokia eilė: muilo, dešros, rūbų, galiausiai automobilio ar buto, nes eilė buvo tiesiog kasdienybė ir žmonės stovėdami eilėje prie maisto net nespėdavo pagalvoti, jog jie taip pat stovi dar papildomose keliose eilėse, dažniausiai tik kažkuriuose sąrašuose). Ir kai niekuo nereikėjo rūpintis, tuomet buvo rojus. Dar daugiau, valdžia ne tik suplanuodavo viską, numatydama kas ir kur turi gyventi, ką turi gauti, o ko palaukti, bet suplanuodavo ir tai, ką jaunas žmogus turi veikti pabaigęs. Viskas labai paprasta – jis turi dirbti, ten kur jis yra paskiriamas. Čia glūdi vienas skaudžiausių taškų visame aukštąjį mokslą liečiančio diskurso taškų: kai žinoma kas kur važiuos dirbti, žinoma kiek reikės specialistų, visus paruošdavo puikiai ir jie tiesiog būdavo įtraukiami į darbo rinką. Koks tas darbas buvo, nusiųsiu paskaityti tą pačią nuorodą pas Rokiškį, ten aiškiai parašyta, ir žinant jo galimybes, reikia pridurti, jog situacija gerokai sušvelninta. Tačiau turintys fantaziją ir mokantys elementarius daugybos veiksmus be didesnių problemų gali suprasti, koks tai buvo siaubas, gyventi toje sistemoje. Išties, paskyra, jeigu tau nepasisekdavo, dažnai būdavo kankynė, kur išsiųstas 3 ar 5 metams, specialistas privalėjo atidirbti. Aišku buvo galimybės išsisukti, tačiau jos buvo ribotos, geriausiu atveju pakeičiant paskyros vietą.
Aš dabar įsivaizduoju žmogų, kuris atsimokęs pedagoginiame tik iš pareigos ir noro turėti diplomą, būtų išsiunčiamas kažkur 3 metus dirbti darbo, kur jis neturi jokio pašaukimo. Tai būtų tokia prievartą, apie kokią niekas net nesapnavo. Pusės iš jų lauktų suicidas, kita pusė skaičiuotų laiką taip, kaip kameroje skaičiuojamos dienos. Ir užtenka pažvelgti į kaimynine šalį, kur vis dar egzistuoja paskyrimo sistema. Paskutinio kurso studentai, išlaikę savyje dalelę religingumo, reguliariai eina į cerkvę ar bažnyčią (priklausomai nuo konfesijos), pasimelsti už tai, jog paskirstymo komisijos sąrašuose jų pavardės būtų praleistos arba, blogiausiu atveju, iš Minsko jų neišsiųstų į Pinską… Ir turėdami laisvę pasirinkti, mes nesugebame šios laisvės branginti. Ir čia ratas apsisuka dar kartą…
Juk tuo metu, kai viskas buvo planuojama ir nusprendžiama už žmogų, aukštasis išsilavinimas išties turėjo vertę, o specialistai būdavo vertinami ir tausojami. Ir šioje vietoje pirštai suglebo ir nustojo barbenti į klaviatūrą, nes prieš akis ir per ausis pralėkė visas tas mėšlas, kaip su specialistais buvo elgiamasi. Ne gana to, ir tuo metu buvo sėkmingai imituojamos studijos (amžinojo studento samprata tuomet įgavo visai kitokią prasmę, tiesa, pakankamai dažnai tokiu statusu būdavo pridengiamas vengimas eiti kariauti – ko jūs iš manęs norit, aš sau ramiai 15 metus studijuoju, netrukdykit, dar dešimtmetis kitas ir baigsiu). Galima priminti, jog realybėje neigiami pažymiai mokykloje neegzistuodavo, aukštosiose mokyklose skolų būdavo galima prisidirbti, o paskui jas reikėdavo taisytis. Išmesti nelabai, nebent už neperprastą mokslinio komunizmo kursą. Skolininkai dažniausiai būdavo siunčiami semestrui ar metams į gamybą, kad pasitaisytų. Kai kurie nebeturėdavo motyvacijos grįžti, tačiau grįžusių su mielu noru laukdavo ir bandydavo sudaryti sąlygas kaip nors pabaigti. Nors, žinoma, baigdavo ne visi. Be jokios abejonės, norint visą laiką buvo galima prisiprašyti, kad išmestų, tačiau dažniausiai tai būdavo dėl politinio nebrandu ir pernelyg mažo atsidavimo šviesiojo rytojaus kūrimui.
Natūralu, jog tokiomis sąlygomis susidarydavo vaizdas, kad išsilavinęs žmogus buvo išties vertinamas. Klausimas: ar suprantate, jog šioje vietoje motyvas nebuvo iš piršto laužtas:
httpv://www.youtube.com/watch?v=AVNhaw4AK-s
Arba anekdotas apie inžinierių baiginėjantį mokyklą vakarinėje mokykloje? Trumpai:
Inžinierius, atidirbęs po paskyrimo, ieško galimybės gauti kitą darbo vietą, kuo toliau nuo to kaimo, kuriame dirbo. Nueiną į gamyklą ir bando įsidarbinti. Paklausus koks jo išsilavinimas, prisipažino, jog nebaigtas vidurinis (čia jau toks anos sąjungos paradoksas buvo, jog tie, kas buvo darbininkai, gaudavo dažniausiai dvigubai didesnį atlyginimą negu kvalifikuoti specialistai), todėl nori būti darbininku. Viskas tvarkoj, tik reikia pasibaigti mokyklą, išsiuntė į vakarinę, kad netrukdytų dirbti. Matematikos pamokoje užsislaptinųsi inžinierių kviečia prie lentos išspręsti pakankamai elementarų uždavinį, apskaičiuoti figūros plotą. vargšas pripaišė pilną lentą, vargo visą pamoką, galiausiai konstatavo:
-Čia kažkas ne taip, plotas neigiamas gavosi…
Iš galo:
-Durniau, ne taip rėžius sudėliojai…
Štai jums to laiko tautosaka, apie tai, kaip buvo tuo metu vertinamas išsilavinimas. Puikia atskleidžiantis situacijos tragizmą humoras, kur itin nedaug likę vietos juokui. Plačiau, po šitų dviejų nukrypimo ir nereikia kalbėti. Ir šioje vietoje ratas apsisuka, bet mes bandome išsiveržti iš užburto rato ir gauname video mįslę: kas tai?
httpv://www.youtube.com/watch?v=Acn7IrO8bRk
Ir juk visi viską supratome…
