Prisiminimai, apie ateitį
Manto paskutinis įrašas kažkaip sužadino nostalgija tam, ko niekada nemačiau, bet tikiu, jog taip iš tikro buvo. Laisvo rūkymo kultūra, man visą laiką siejasi su šiuo vaizdu – ideali konferencija, idealus mokslinis renginys, laisvas ir tuo pačiu metu argumentuotas pasikalbėjimas (maždaug nuo 11 minutės):
httpv://www.youtube.com/watch?v=RH5kepQz6mw&feature=related
Tiesiog idilė, suprojektuota į ateitį, kuri visgi buvo išmesta iš viešojo gyvenimo, nes kažkam labai nepatiko pats vyksmo principas. Galbūt todėl mane žavi Vilniaus universiteto pozicija, nepaisant visų reikalavimų palikti vieną kitą rūkomąją patalpą, kur galima ramiai pasėdėti su kavos puodeliu ir sutraukti pypkę. Bet tai veikiausiai lygesnių už kitus lygius privilegija, kuri visiems kitiems eiliniams nėra taikytina. Kur būtų „Soliaryje“ pateiktos alternatyvos privalumas? Mokslinis renginys praeitų gerokai rimčiau ir būtų gerokai labiau sukoncentruotas klausančiųjų dėmesys, jeigu būtų leidžiama patalpose rūkyti, bent mano nuomonė yra tokia. Yra Lietuvos mokslo istorijoje ir kitokių pavyzdžių, kuomet rūkymas auditorijoje būdavo toleruojamas: M. Riomeris dažnai užlaikydavo paskaitose studentus ilgiau, bet nesivaržydavo paskaitos metu parūkyti (tiesa, studentams jis to daryti neleisdavo). Auditorijoje parūkydavo ir Krėvė bei Karsavinas. Apskritai, toks poelgis studentų nestebindavo, nors rūkymo mąstai išaugo sovietmečių, o šio tradicijos persikėlė ir įnepriklausomą Lietuvą – esu girdėjęs pasakojimų, kaip laisvai su cigaretėmis elgdavosi auditorijoje pavyzdžiui Alvydas Nikžentaitis.
Sovietmečiu rųkymo kultūra sukosi apie genseko asmenį: Stalino laikais rūkymas buvo toleruojamas, Chruščiovo – atsidūrė už padorumo ribos, o prie Brežnevo jis vėl grįžo į viešumą ir įsitvirtino. Pasakojama, jog Leonidas buvo labai aistringas rūkorius, todėl bet kokiame renginyje cigaretės, peleninė ir žiebtuvėlis tapo būtinu atributu. Daktarams nurodžius mesti rūkyti, jis tai padarė be didelio pasipriešinimo, pakankamai valingai, tačiau ir toliau išlaikė įprotį uostyti tabako dūmus: važiuojant automobiliu jo apsauginiai tiek prirūkydavo, jog atidarius dureles, kai atvykdavo į vietą, dūmai virsdavo iš vidaus kamuoliais, kai neužmigdavo, Brežnevas išsikviesdavo apsauginį, kad prie lovos parūkytų ir t.t. Būtent Brežnevo elgesys rūkymą viešojoje erdvėje atsiejo nuo genseko poreikio parūkyti, kadangi nors ir pats nerūkė, tačiau ne tik toleravo, bet ir turėjo poreikį, kad kiti rūkytų, sovietmečiu tai buvo norma. Galbūt detaliau apie šias peripetijas ir jų atspindžius Lietuvoje, kaip ekspertas, galėtų papasakoti Rokiškis, paleidęs apie sovietmetį visą seriją įrašų…
Šiomis dienomis, užsukus į kokio nors vaduko, vadinamo valstybinės įstaigos direktoriumi, kabinetą, iš karto supranti, kiek yra pasistūmėta nuo tų laikų. Direktoriams paprastai neverta vaikščioti į rūkomuosius, jie tai gali padaryti vietoje, tačiau dažnai visame pastate tai būna vienintelis kabinetas, kuriame yra rūkoma, na dar galbūt kur nors ūkio skyriuje, kas paprastai būna atskiras pasaulis visoje įstaigoje. O ir visos įstaigos darbuotojai yra absoliučiai priklausomi nuo vadovo požiūrio, kadangi, kiek suprantu, reglamentuoti šie klausimai ne itin detaliai.
Grįžtat prie Manto pastabų ir subjektyvumo, galiu pasidalinti vieno parūkymo metu vykusio dialogo nuotrupomis. Kadangi jis vyko su pulmunologijos srities ekspertu, dirbančiu Kauno klinikose, uždaviau kelis klausimus. Pirmasis, ar apskritai rūkymo žala yra tokia didelė, jog būtų galima jį taip demonizuoti, į ką gavau netikėtą atsakymą – palyginus su tuo, ką mūsų kvėpavimo takams padaro kondicionavimo sistemos, rūkymo žala išties yra nedidelė. Sekantis klausimas buvo dėl vėžio. Į jį atsakymas buvo dar ironiškesnis – nėra įrodyta, jog rūkymas sukelia vėžį, bet pastebėta, jog vėžio susirgimo atveju tarp rūkančių pasitaiko daugiau negu tarp nerūkančių.
