Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Kodėl čia draugas Antanas visi numanome, kas žino jo darbus LTSR labui. Juk jis yra tas didysis liaudies dainius, kur ji suplakama su kažkokiu amorfišku šviesiu rytojumi

Kartais, rašinėjant apie aukštąjį mokslą Lietuvoje susiduriama su keistais reiškiniais, kadangi rašinėjančių daug, o pati tema yra plati ir neišsemiama, galima būtų apie ją kalbėti įvairiais aspektais. Bandymus kažką paaiškinti sulaukia dėmesio, tačiau dažnai per dėmesį galima įžvelgti ir sovietinės retorikos liekanas, nors jis neretas platesnėse diskusijose. Leo Lenox pabandė sudėlioti taškus ant i, tačiau vargu ar jam pavyko pasiekti savo tikslo ir išprovokuoti diskusiją. Kaip ir čia esantys tekstai, ir dar daugelyje vietų nugulančios atskiros mintys. Ir visgi čia kaip su tuo medžiu ir jo laistymu, kasdieninis darbas kada nors vistiek duos vaisių, todėl šios temos nereikia nugrūsti kažkur gilyn, bet toliau gvildenti. Tai vistiek kada nors duos rezultatus. Todėl čia, tik kruopelytė problemos…

Kalbant apie aukštojo mokslo ir sovietinęs retorikos tarpusavio santykio taškus, aš matau viešajame diskurse kelis pagrindinius sovietmečio mentaliteto elementus, prie kurių norėčiau ir apsistoti.

Pirmasis ir ryškiausias iš jų – valstybė visiškai neatsakingai tvarkosi su tomis įstaigomis, kurios vadinasi universitetais, o studentų rengimas yra išvis totalus košmaras, nes atrodo chaotiškai, valstybė negali suplanuoti, kiek specialistų jiems reikės paruošti, todėl taip gaunasi, jog viskas vyksta neplaningai ir priruošiama belenkiek specialistų, kurie apskritai visiškai neorientuoti į darbo rinką, kadangi darbo rinkai reikia visai ko kito, ir atėjęs naujas darbuotojas ilgą laiką būna įmonei našta, kol jis tampa nors kažkuo panašiu į žmogų, galinti dirbti kokios nors kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Ir viskas vyksta vien dėl to, jog nėra niekas planuojama.

Čia turėčiau grįžti prie to, jog planuoti buvo gera tik tomis ekonominėmis ir gamybinėmis sąlygomis, kuomet viskas buvo daroma viename centre, apie tai visai neseniai parašė Rokiškis. Tuomet planuoti būdavo visiškai nesudėtinga, juolab, jog pradinis planas nuo to plano, kuris būdavo įgyvendinamas skyrėsi įvairiais aspektais, pradedant nuo to, jog jį atitinkamus asmenis pamaloninus galima būdavo pakeisti, baigiant tuo, jog brokas bet kokiu atveju nebuvo skaičiuojamas. Tuo tarpu šiandieninė Lietuvos situacija yra gerokai kitokia, paklausus, kokių specialistų reikės po 2 metų, aš abejoju ar kas nors pasakytų tiksliai. Būrimas, kartais pavadintinas prognozėmis, visgi pasilieka būrimu. Ar yra galimybės paskaičiuoti? Vargu bau, nes niekas nežino, kokia ekonominė situacija bus Lietuvoje po poros metų, kur ir kokių darbuotojų reikės. Galiausiai, kiek laiko dar funkcionuos vienos ar kitos pramonės šakos apskritai, taip pat yra galvos skausmas.

Ar įmanomas visam tam koks nors atsakas? Jeigu planuoti neišeina, ar ne geriau pripažinti, jog tai yra beviltiška? Jeigu kalbėti atvirai, tai iš to išplaukė didžiausia šios krepšelinės reformos stiprybė: kadangi niekas nieko nežino, tai jūs, būsimi studentai, imkite ir darykite ką norite. Aš neironizuoju ir kalbu visiškai rimtai. Į universitetą neturi būti einama mokytis kažkokios specialybės, bet studijuoti ir gauti kiek įmanoma platesni ir gilesnį išsilavinimą. Jaučiate skirtumą? Jis akivaizdus. Universitetas turi paversti žmogų ne konkrečios srities specialistu, tačiau turi būti išlavinta jo gebėjimas kurti ir prisitaikyti kintančiame pasaulyje. Problema yra ta, jog čia susiduriama su kai kuriois išlygomis. Ar universitetai, atidirbinėdami už krepšelius, nesielgia nekorektiškai? Tie, kas įrodė, jog yra neįgalūs studijuoti, to ir neturi daryti. Ar duoti galimybę pabandyti? Taip. Ar verta iš žmogaus, kurio aukščiausi pasiekimai apsiriboja galimybę nešioti skiedinį (nes tokio įrengimo, kaip gervė jis nesuvoks) reikalauti, jog tai taptų ta riba, ties kuria reikia orientuotis paskaitose dėstytojui? Veikiausiai, kad ne. Tačiau būtent tokia masė išeina iš universiteto ir rėkia, jog žema studijų kokybė ir mes čia esame tiesiog pasmerkti, nes praradom 4 savo gyvenimo metus? Juk universitetas tik daro meškos paslaugą tiek sau, tiek savo vardui, tiek ir tiems, kurie jau senai turėjo būti išmėžti iš šios įstaigos. Ir šioje vietoje ratas dar kartą apsisuką, ir grįžtama, prie pradžios. O kaip seniau būdavo gerai…

Ir tikrai, seniau būdavo gerai, nieko nereikėdavo galvoti, viskas buvo suplanuojama, atsistoji eilėje ir lauki (tai galėjo būti bet kokia eilė: muilo, dešros, rūbų, galiausiai automobilio ar buto, nes eilė buvo tiesiog kasdienybė ir žmonės stovėdami eilėje prie maisto net nespėdavo pagalvoti, jog jie taip pat stovi dar papildomose keliose eilėse, dažniausiai tik kažkuriuose sąrašuose). Ir kai niekuo nereikėjo rūpintis, tuomet buvo rojus. Dar daugiau, valdžia ne tik suplanuodavo viską, numatydama kas ir kur turi gyventi, ką turi gauti, o ko palaukti, bet suplanuodavo ir tai, ką jaunas žmogus turi veikti pabaigęs. Viskas labai paprasta – jis turi dirbti, ten kur jis yra paskiriamas. Čia glūdi vienas skaudžiausių taškų visame aukštąjį mokslą liečiančio diskurso taškų: kai žinoma kas kur važiuos dirbti, žinoma kiek reikės specialistų, visus paruošdavo puikiai ir jie tiesiog būdavo įtraukiami į darbo rinką. Koks tas darbas buvo, nusiųsiu paskaityti tą pačią nuorodą pas Rokiškį, ten aiškiai parašyta, ir žinant jo galimybes, reikia pridurti, jog situacija gerokai sušvelninta. Tačiau turintys fantaziją ir mokantys elementarius daugybos veiksmus be didesnių problemų gali suprasti, koks tai buvo siaubas, gyventi toje sistemoje. Išties, paskyra, jeigu tau nepasisekdavo, dažnai būdavo kankynė, kur išsiųstas 3 ar 5 metams, specialistas privalėjo atidirbti. Aišku buvo galimybės išsisukti, tačiau jos buvo ribotos, geriausiu atveju pakeičiant paskyros vietą.

Aš dabar įsivaizduoju žmogų, kuris atsimokęs pedagoginiame tik iš pareigos ir noro turėti diplomą, būtų išsiunčiamas kažkur 3 metus dirbti darbo, kur jis neturi jokio pašaukimo. Tai būtų tokia prievartą, apie kokią niekas net nesapnavo. Pusės iš jų lauktų suicidas, kita pusė skaičiuotų laiką taip, kaip kameroje skaičiuojamos dienos. Ir užtenka pažvelgti į kaimynine šalį, kur vis dar egzistuoja paskyrimo sistema. Paskutinio kurso studentai, išlaikę savyje dalelę religingumo, reguliariai eina į cerkvę ar bažnyčią (priklausomai nuo konfesijos), pasimelsti už tai, jog paskirstymo komisijos sąrašuose jų pavardės būtų praleistos arba, blogiausiu atveju, iš Minsko jų neišsiųstų į Pinską… Ir turėdami laisvę pasirinkti, mes nesugebame šios laisvės branginti. Ir čia ratas apsisuka dar kartą…

Juk tuo metu, kai viskas buvo planuojama ir nusprendžiama už žmogų, aukštasis išsilavinimas išties turėjo vertę, o specialistai būdavo vertinami ir tausojami. Ir šioje vietoje pirštai suglebo ir nustojo barbenti į klaviatūrą, nes prieš akis ir per ausis pralėkė visas tas mėšlas, kaip su specialistais buvo elgiamasi. Ne gana to, ir tuo metu buvo sėkmingai imituojamos studijos (amžinojo studento samprata tuomet įgavo visai kitokią prasmę, tiesa, pakankamai dažnai tokiu statusu būdavo pridengiamas vengimas eiti kariauti – ko jūs iš manęs norit, aš sau ramiai 15 metus studijuoju, netrukdykit, dar dešimtmetis kitas ir baigsiu). Galima priminti, jog realybėje neigiami pažymiai mokykloje neegzistuodavo, aukštosiose mokyklose skolų būdavo galima prisidirbti, o paskui jas reikėdavo taisytis. Išmesti nelabai, nebent už neperprastą mokslinio komunizmo kursą. Skolininkai dažniausiai būdavo siunčiami semestrui ar metams į gamybą, kad pasitaisytų. Kai kurie nebeturėdavo motyvacijos grįžti, tačiau grįžusių su mielu noru laukdavo ir bandydavo sudaryti sąlygas kaip nors pabaigti. Nors, žinoma, baigdavo ne visi. Be jokios abejonės, norint visą laiką buvo galima prisiprašyti, kad išmestų, tačiau dažniausiai tai būdavo dėl politinio nebrandu ir pernelyg mažo atsidavimo šviesiojo rytojaus kūrimui.

Natūralu, jog tokiomis sąlygomis susidarydavo vaizdas, kad išsilavinęs žmogus buvo išties vertinamas. Klausimas: ar suprantate, jog šioje vietoje motyvas nebuvo iš piršto laužtas:

httpv://www.youtube.com/watch?v=AVNhaw4AK-s

Arba anekdotas apie inžinierių baiginėjantį mokyklą vakarinėje mokykloje? Trumpai:

Inžinierius, atidirbęs po paskyrimo, ieško galimybės gauti kitą darbo vietą, kuo toliau nuo to kaimo, kuriame dirbo. Nueiną į gamyklą ir bando įsidarbinti. Paklausus koks jo išsilavinimas, prisipažino, jog nebaigtas vidurinis (čia jau toks anos sąjungos paradoksas buvo, jog tie, kas buvo darbininkai, gaudavo dažniausiai dvigubai didesnį atlyginimą negu kvalifikuoti specialistai), todėl nori būti darbininku. Viskas tvarkoj, tik reikia pasibaigti mokyklą, išsiuntė į vakarinę, kad netrukdytų dirbti. Matematikos pamokoje užsislaptinųsi inžinierių kviečia prie lentos išspręsti pakankamai elementarų uždavinį, apskaičiuoti figūros plotą. vargšas pripaišė pilną lentą, vargo visą pamoką, galiausiai konstatavo:

-Čia kažkas ne taip, plotas neigiamas gavosi…

Iš galo:

-Durniau, ne taip rėžius sudėliojai…

Štai jums to laiko tautosaka, apie tai, kaip buvo tuo metu vertinamas išsilavinimas. Puikia atskleidžiantis situacijos tragizmą humoras, kur itin nedaug likę vietos juokui. Plačiau, po šitų dviejų nukrypimo ir nereikia kalbėti. Ir šioje vietoje ratas apsisuka, bet mes bandome išsiveržti iš užburto rato ir gauname video mįslę: kas tai?

httpv://www.youtube.com/watch?v=Acn7IrO8bRk

Ir juk visi viską supratome…

Aš rašau nedaug, pakankamai retai, tačiau turiu pasiteisinimą – mano stilius klaikus, ir jį demonstruoti kultūringiems ir išsilavinusiems žmonėms laikytinas nepagarbos demonstravimu jų atžvilgiu. Aš užjaučiu redaktorius, kuriems tenka dirbti su mano tekstais, bet jie turėjo pagalvoti, jog visokių rašliavų teks perskaityti darbe, tam, jog pateisintų savo uždarbį. Todėl manau, jog jie patys kalti. Iš kitos pusės labai gerbiu gerai ir įdomiai rašančius.

Pastaruoju metu blogosferoje didžiausią darbą (mano manymu) daro Pseudohistorian. Visada su malonumu perskaitau jo rašinius, drąsiai užpliusindamas anksčiau, negu juos atsiverčiu. Atsivertęs ir perskaitęs dažniausiai noriu dar kartą užpliusinti, bet jau tokios galimybės nebebūna, todėl einu užlaikinti. Išties, šio blogerio daromas darbas yra, mano subjektyviu vertinimu, vienas reikšmingiausiu, kadangi jis užsidėjo ant savęs naštą idiotams paaiškinti, kad jie yra idiotai, tuo tarpu skaitančiai visuomenei pateikia pačių nuostabiausių kvailybės pavyzdžių. Apie tokią kvailybę net Erazmas nieko gero negalėtų pasakyti. Tačiau socialiniuose tinkluose jis daro dar didesnį darbą, bandydamas kiekvienam atskirai, atkakliai išaiškinti logines klaidas, pradedant sąmokslais prieš visuomene, baigiant etnogenezės klausimais. Jos turiningos ir pakankamai išsamios, tačiau moksliniai argumentai dažniausiai jo oponentų (nors oponentais šiuos žmones pavadinti sunku, kadangi tai lyg ir suponuoja nuostata apie lygiavertę diskusiją, tačiau dažniausiai, ko prašo minėtasis blogeris diskusijose tai argumentai, kurių jam nei velnio nepateikia) neveikia, kadangi jie gyvena religinio ar mitinio mąstymo rėmuose. Ir nepaisant to, jog tokios diskusijos nėra labai produktyvios, tačiau vien už tai, kad jis rašo, visa akademinė bendruomenė turėtų būti jam dėkinga, nes Lietuvoje šioje plotmėje paprasčiausiai stengiamasi užmerkti akis ir visus naujuosius „profesionalus“ bandoma ignoruoti. Nusižengiant Viljamo Okamo loginiams principams, jis aiškina religinę ekstazę patiriantiems žmonėms, kuomet šie gali tik pabandyti prakalbėti apie nežemiškas civilizacijas, undines ir Kalėdų Senelius, viską iki smulkmenų. Kaip buvo pastatytos piramidės, inkų miestai ar kažkokios akmenų krūvos sukrautos į krūvą britų salose… Tačiau argumentai apie technologijas oponentų neveikia, nes jie tiki. Argumentas, jog tokia žemė ir buvo, su visomis piramidėmis ir kitu gėriu ant jos reljefo, tuomet, kai ją sukūrė dievas juos priverstų daug smarkiau suabejoti savo teisumu. Nes tai argumentas iš religijos srities. O jie remiasi tikėjimu. Toks argumentas tolygus jų pasakymams. Nes lygiai taip pat galima paklausti, o kas galėtų paneigti? Pridedant tikslią citatą iš rašto: „pradžioje buvo žodis, tas žodis buvo pas Dievą, o tada atsirado piramidės, o paskui buvo sutverta dangus ir žemė, kad būtų kur jas padėti. Ir Dievas matė, kad tai yra gera, ir sutvėrė Andų kalnuose miestą ir Britanijoje…“

Kiti šaltiniai pakankamai skurdžiai apibūdina šį blogerį.

Bet kokiu atveju, lauru vainikas už pasiekimus ir nuolatinę veiklą šiam blogeriui priklauso. Blogiausių atvejų laurų lapų maišelis (berods Sarbievijus savuoju vainiku popiežiui pažadėjo gardinti sriubą)…

Jeigu prakalbau apie rašymo misiją, tai dar viena išskirtinė asmenybė yra trijų blogų autorius, kurie truputi skirtingi, truputi teminiai. Kiek suprantu skipper.lt ir seiikan puikiai visiems žinomi ir nuoširdžiai skaitomi, trečias, pavadintas „Kaverzonės kreida ant grindinio„, šiek tiek apleistas, jo įrašai dažnai lakoniški, tačiau visuomenės požiūriu aktualiausias. O tiems, kas kada nors rašys lietuviškos blogosferos istoriją, tai bus neišsemiamas ir vienas išsamiausių šaltinių, kadangi ten yra ir Žalio bebro archyvo fragmentai… Na, tenka pripažinti, jog šiam personažui pipedijos straipsnis nėra išsamus. Turiu prisipažinti, jog šiuos tris blogus, kaip jie pasipildo skaitau su itin dideliu malonumu. Tam, jog malonumas būtų didesnis, visą laiką tai darau išsimiegojęs ir pailsėjęs. Tekstai velniškai geri. Trumpai tariant, talentas, kuris pagimdo tekstus, keliančius susižavėjimą.

Ir jeigu kalbėti apie kokybišką ir įdomų rašymą, suskaičiavau tik keturis blogus, kuriuos esu perskaitęs nuo pradžios iki galo (tiek, kiek mano buvo pasiekiama) Rokiškio, Vklasės, Maumazo ir Kreivarankio. Apie vieno iš jų mirtį (turima galvoja blogą) skelbiantis įrašas įdėtas 2020 metų data. Kituose trijuose neatsimenu, kada pasirodė tokie įrašai, dėl kurių jie tapo skaitomais. Žinau, jog Kreivarankis šiek tiek užsiėmęs, grįš vėliau (tikiuosi). Tačiau gero filosofijos istorijos etiudo jo nuoširdūs skaitytojai pasiilgo. Rokiškis, po to, kai atsirado G+ pradėjo žymiai mažiau rašyti, kas liūdina. Visi jie turi skirtingus motyvus rašyti, galiausiai jų rašiniai labai skirtingi, tačiau juos skaityti verta, tai tikrai sukelia malonumą… Tikėtis kad bent 3 iš 4 grįš ir rašys gausiai kaip anksčiau būtų nuostabiai naivu, tačiau tai ir yra religinis santykis, paremtas iracionaliu laukimu. 🙂

Kad įrašas įgautų bent šiokia tokią prasmę, citata iš LLTI fondų, jeigu tiksliai, tai F45-245, l. 16 – 17:

Einu aš kartą Laisvės alėja. Staiga prie šaligatvio privažiuoja ir sustoja „Mūsų rytojaus“ redaktoriaus leidėjo A. Bružo automobilis. Iš vidaus išsirepečkoja K. Binkis, „Mūsų rytojaus“ redaktoriaus pavaduotojas Pr. Klimaitis ir dar nepamenu kas.

– Šimėnai, mes ieškome durniaus, kuris sutiktų būti primuštas vietoj mūsų. Ar nesutiktum kartais pabūti tuo durnium, – aiškina K. Binkis. – Dalykas tas, kad mes jau trys dienos kaip iš namų, ir dabar nei vienas nedrįstame grįžti, bijodami gauti nuo žmonos kočėlu. Taigi tau uždavinys neprastas: įeiti į butą pirmam ir gauti kočėlu arba pasirodyti tokiu gudruoliu, kad smailo liežuvio pagalba pats apsisaugotum nuo kočėlo ir mus apsaugotum.

Kadangi aš buvau visiškai blaivas, tai sumečiau, kad man šiuo atveju gresia mažiausias pavojus, o gal net padėka sugrąžinus namo vyrus – palaidūnus. Sėdau kartu su jais. Pirmiausiai nuvažiavome į Pr. Klimaičio butą, kur viskas baigėsi tuo, kad žmona iš džiaugsmo sulaukusi vyrą, pastatė grafinėlį degtinės, po kurio sekė kitas… Taip aš juos ir palikau tik trečdaliu įvykdęs prisiimtą uždavinį.

Kaip visa tai siejasi su ankstesniu tekstu. Rašymo motyvas… A. Šimėnas norėjo parodyti kiek kitokį Kazį Binkį savo skaitytojams. Tiesa, šis siekis nelabai pavyko. Bohemiška asmenybė vienok.

Klausimas vg: ar nebūtų laikas tą pluoštą atsiminimų paversti visiems prieinama knyga? Sekantys ir dar sekantys metai leistų netgi tai padaryti proginiu leidiniu. nors darbo, žinoma, pakankamai daug…

Skaitymo tema pastaruoju metu kažkodėl aktualizuota, nors man tai atrodo lyg ir natūralus procesas, be kurio neįsivaizduoju savo kasdieninės veiklos. Galima palinksėti, jog normalūs žmonės gali man pavydėti, jog mano darbas yra skaityti, na, ir kartais, ką nors parašyti. Tačiau yra darbinė literatūra, kurią privalai suvartoti, susisteminti galvoje, o yra tokia, kuri vartojama atsipalaidavimui, taip vadinama tualetinė literatūra, kurią galima pavartyti probėkšmais, savo malonumui. Pastaruoju metu ne retai mano atveju tai būna XX a. 3 – 4 dešimtmečio kultūros veikėjų atsiminimai, laiškai, dienoraščių fragmentai. Tam, jog pjūviai, sudėlioti galvoje, turėtų vieną kitą iliustraciją. Galiausiai, jeigu ką n0rs įdomaus užtinku, paprastai pažymiu ir paduodu žmonai, jai tai yra reikalinga.

Taigi, šis rytas, kaip ir visi eiliniai rytai, kuomet į darbą skubėti neverta, nes šiandien nedarbo diena, prasidėjo kava ir cigaretėmis balkone, o, kaip visi žinome, kava turi tą nuostabų poveiki, kuomet ateina nenumaldomas noras paskaityti ir žmogus susiruošia tuoletan. Visiško atsitiktinumo dėka, norint nueiti iš balkono į tualetą, turi kėblinti pro knygų lentyna, kur ranka nevalingai pagriebia atsitiktinę knygą, bet ne iš mano pusės, nes nuo tų tik viduriai užkietėja ir tiek. Taigi, šios dienos tualetiniais skaitiniais tapo Juliaus Būtėno knygutė „Literato duona„, išleista seniai, 1975 Viešpaties metais, Vilniuje. Kaip tokiais atvejais būna, knyga atverčiama atsitiktinėje vietoje. Skaitau ir šypsausi, praėjo 36 metai, aprašomi atsiminimai apie įvykius prieš 45 metus, o niekas nesikeičia. Tiesiog rytinė dovana Rokiškiui, jis šią temą prieš gerą pusmetį smarkiai kabino, ir Andriui Užkalniui, todėl leisiu sau kelis fragmentus pacituoti, iš skyrelio Jonas Jablonskis ir jo įpėdiniai.

Necituosiu pilno teksto, nes skaneris neveikia 🙂 o perrašinėti tingisi, jeigu ką, viskas sudėliota minėtos knygutės 158 – 161 puslapiuose, todėl pateiksiu tik tai, kas man pasirodė truputėlį įdomu:

Žinoma, įžangoje nurodomas epochos santykis su Jablonskiu:

Kadaise, svarstant kalbos taisyklingumo klausimus, buvo vienas autoritetas – J. Jablonskis – Rygiškių Jonas. <…>ginčijantis dėl vieno ar kito rašybos dalyko bei kalbos taisyklingumo, atsakydavo trumpai:

-Jablonskis taip rašo, taip turime rašyti!

Čia akivaizdu, jog kalbininkystės fronte niekas nesikeičia, o argumentacija visada geležinė – turi būti todėl, jog taip turi būti. Kitaip sakant, progresas nedidelis…

Na ir dar viena būdinga citata, panašaus turinio jų galima surasti ir daugiau:

Atsirado naujų kalbos taisytojų, naujų autoritetų – kalbininkų ir puskalbininkių. <…> kaip kalbos taisytojas garsėjo Stasys Dabušis <…> Pats sakėsi paleidęs daug naujadarų, kurių anksčiau nebuvo: darbuotojas, vaidinti vaidmenį (anksčiau būdavo vartojama: lošti rolę), sąveika, santuoka, ištuoka, susituokti aklavietė ir kt. Daug naujadarų, ypač geografijos srityje, sukūrė Antanas Vireliūnas. Tiek St. Dabušis, tiek A. Vireliūnas įsismaginę ėmė kurti naujadarus vadinti tiems dalykams, kuriems kitos kalbos turi bendrus pavadinimus – tarptautinius. Juodu už tai ne kartą Jablonskis yra sudraudęs.

Ir čia Būtėnas neištvėrė ir pradėjo tyčiotis kaip retą, nors negalėjo tų dviejų idiotų tiesiai pavadinti idiotais:

Pateikiama pavyzdžių iš 1920 m. literatūros ir meno žurnalo „Veja“. Tenai užtikome štai tokių naujadarų: vokinys (idėja), daiktingas (realus), daiktus (konkretus), narynas (organizmas), ūmena (impulsas), tvarkyklingas (sistemingas), vaidykla (teatras), regykla (scena), vaidyla (aktorius, artistas), orovė (klimatas), oreivis (lakūnas). Buvo bandoma rašyti: psikologija, karakteringas, koras… Čia, atrodo, A.Vireliūno „sukurti“ žodžiai. S. Dabušis jau 1929 m., versdamas A. Čechovo apsakymus (rink. „Moterų laimė“), nukalė tokių naujadarų: buitraštis (biografija), minkštasuolis (sofa), gyvakūnis (organizmas), rūkinys (papirosas), saulobuolys (apelsinas), trykšlys (fontanas),  daiktdėtis (lagaminas). Tik šitos hipernormalybės neprigijo…

Paskaičiau, pasijuokiau ir leidau sau pagalvoti, ar kalbininko profesijos pasirinkimas yra konkretus patologijos simptomas?

Kažkodėl ne tik patys lietuviai, bet ir valdžia, galvoja, jog visais reikia rūpintis, o patys piliečiai - krūva imbecilų, kurie visi yra neįgalūs ir dėl to juos reikia kontroliuoti

Demografinės problemos blogosferoje išjudino diskusijas, ir tuo stebėtis nereikėtų, yra pakankamai pilietiškai nusiteikusių žmonių, kuriems Lietuva, jos perspektyvos, yra svarbios, o tylėjimas problemos neišspręs. Rokiškio užduotas tonas, pateikiant gimstamumo analizę ir įvedant dienos „P“ motyvą išties nurodo vieną iš galimų scenarijų, kai viskas eina p… Galva žmogų puošia išprovokavo diskusiją, kokių priemonių imtis, kad gimstamumo rodikliai gerėtų. Rokiškis pratęsė mintį, jog imigracija problemos neišspręs, todėl reikia vidinių pokyčių, orientuotų į demografinę politiką. Be jokios abejonės, atsirado ir skeptikų, kurie vienaip ar kitaip kalba apie akivaizdžius procesus, tokius kaip Sodros žlugimas ir t.t.

Aš abejoju, ar Lietuva, kaip vienetas išnyks, tačiau pokyčiai bus smarkūs ir jeigu jiems nebus ruošiamasi,  sukrėtimai gali palikti itin ryškius randus visoms sritims. Iš kitos pusės, peržvelgęs diskusijas, matau, kad šioje srityje apskritai sunkiai galiu kažką pasakyti, tam reikia gerokai kitokių metodų, analizuojant visuomenę, lyginant su tais, kuriais aš pripratęs naudotis. Todėl tai, kas bus rašoma žemiau, toli gražu negali būti pavadinta analize ar net artėti prie jos, veikiau tai bus nedidelis ekskursas apie save, kuris galėtų leisti padaryti kam nors atvejo analizę. Todėl galima po truputi pereiti prie to, referuojant, ką esu jau palikęs diskusijose pas Rokiškį. Mano teiginiai buvo elementarūs ir vienas su kitu susiję: gimdyti trukdo psichologiniai faktoriai ir tai, kad Lietuvoje pilna niekam nereikalingų, neaiškias funkcijas vykdančių įstaigų ir įstaigėlių. Ir nors pas Rokiškį mes persimetėm keliais žodžiais apie leidyklą, tačiau tai tik simptomiškas pavyzdys, žymiai blogiau, jog yra visa krūva įstaigų, skirtų kontrolės funkcijoms įgyvendinti, saugant ir puoselėjant sovietinę dvasią, kai už individą viskas buvo nusprendžiama kažkur kitur, centre.

Valstybės vadovų požiūris į piliečius yra paprastas, jie yra labai svarbūs, bet tik tuomet, kai vyksta rinkimai, o šiaip, kokius trys su pusę metų galima apie juos ir pamiršti. Kaip simptomiška, Kubiliui pravaldžius beveik tris metus, jau ir krizė eina į pabaigą, o priešrinkiminiu laikotarpiu, manau jausis, labai ryškus atsigavimas, kuomet vėl bus galima taškytis pinigais, atstatinėti pensijas ir t.t. Kitaip tariant, krizė buvo paskaičiuota, ji bet kokiu atveju 2012 metų pradžioje būtų pasibaigusi. Tačiau blogiausia tai, jog tikslai, deklaruoti sudarant koalicijos programą, buvo bandomi įgyvendinti tik labai paviršutiniškai. Saulėlydis neįvyko, o totali visuomenės kontrolė tęsiasi. Žiūrint iš šiandienos perspektyvų, galbūt tai nėra labai blogai, parazituojanti valdininkų armija, kaip potenciali darbo jėga buvo išlaikyta Lietuvoje, tačiau besibaigiant krizei, vyriausybė turi padaryti viską, jog tokia kontrolė mažėtų kardinaliai, nes tai, kas vyksta dabar, yra mažiausiai nenormalu. Žmogus, siekiantis susikurti sau gyvenimą Lietuvoje, turi pereiti pažeminimo grandinę, kuomet iš jo teisės į orų gyvenimą nieko nebelieka. Orumas valstybinėse įstaigose sumalamas mėsmalėje, o tam, jog faršas būtų riebesnis, pridedama to, ką kultūringas žmogus pavadintų fekalijomis, bet šnekamojoje kalboje, kai niekas negirdi galėtų drąsiai pavadinti šūdais. Šiuo atveju kalbu apie labai konkrečius reiškinius, kuomet pats negaliu įsitvirtinti ir susisaistyti su Lietuva, pasistatydamas namo savo turimoje žemėje, kadangi sovietmečiu ji buvo apsodinta mišku (būdinga, jog piliečių teisės į disponavimą savu turtu nėra tokios svarbios kaip sovietmečiu sukurtas landšaftas). Ir čia kyla mano klausimas, kaip galima veistis, jeigu žmogaus orumas valstybėje nieko nereiškia.

Antrasis, ne mažiau svarbus psichologinis elementas yra susijęs su saugumo jausmo stoka. Jisai yra daugialypis, pradedant nuo gatvių apšvietimo tamsiu paros metu, iki šiokių tokių karjeros perspektyvų, normalių sąlygų investijoms pritraukti stygiaus. Kažkada www.commonsense.lt rašė, kad vienintelis svarbus parametras vyriausybės darbui įvertinti yra naujų darbo vietų sukūrimas, jeigu jos kuriasi, reiškia, jog viskas kaipo ir tvarkoje. Yra užtikrinamas tam tikras bendruomenės saugumas, darbuotojai dali jaustis saugūs ir užtikrinti dėl ateities. Ir šioje srityje vyriausybė patyrė nesėkme, kadangi daugelis saugumo problemų, kiek leidžia mano ribotas mąstymas suvokti, turėtų kilti būtent iš šio proceso efektyvumo. Išties, tai susišaukia su Rokiškio išsakyta pozicija apie emigrantus, kaip galima eiti ir daugintis, jeigu nežinai, ar galėsi gauti ėsti?

Galiu pasidalinti ir kitomis patirtimis. Esu vienas iš tų tėvų, kurio gyvenimas prasidėjo nuo studentiškos šeimos sukūrimo. Žiūrint iš perspektyvos, viskas susidėlioja lyg ir tvarkoje, tačiau valstybės požiūris į jaunas studentų šeimas buvo, o veikiausiai ir pasiliko, tragiškas. Savo laiku reikėjo dantimis ir nagais (ragų, tikiuosi, dar neatsirado) kabintis į gyvenimą, tam jog jis bent šiek tiek primintų kažką panašaus į bent kiek pilnavertiškesnę egzistenciją. Šiandieną to nesigailiu, tačiau buvo epizodų, kurių atsiminti visiškai nesinorėtų. Tuo pačiu galvojant apie šeimos pagausėjimą, norėtųsi pirmiausiai palikti nuomojama butą, tačiau (žr. aukščiau)…

Taip, apie emigracija negalvoju (pernelyg dažnai), tačiau galvojant apie Lietuvą ir jos ateitį, kažkaip norėtųsi, jog žmogaus orumas ir saugumas taptų tikromis vertybėmis, kurios būtų besąlygiškos ir nuo jų nebūtų nukrypstama…

Leo Lenox diskutuoja su Rokiškiu. Abu blogeriai yra neblogai, o gal net galima sakyti gerai žinomi. Abu kelia labai realias problemas ir abu nesusikalba, nes diskusija vyksta apie skirtingus objektus, nors jie iš dalies ir persidengia. Problema prasideda tuomet, kai žvelgiant į esama struktūrą, prasideda kaltų paieškos, kur kalti visi ir niekas, kadangi iš principo egzistuoja iš pirmo žvilgsnio uždaras problemų ratas. Tačiau taip jį galėtų įsivaizduoti Kantas, kuris viskam sugeba nupaišyti schemas, o duotuoju atveju galima tik pabandyti peržvelgti problemas, tačiau išvestinės iš jų beveik nesuskaičiuojamos. Bet koks apibrėžimas yra tik jos sutrivialinimas.

Problema kontūrai tokie, jog visi nepatenkinti visais: universitetai nepatenkinti politika ir verslu, verslas – politika ir universitetais, politikai – verslu ir universitetais. Visa tai susiveda į tam tikras struktūrines problemas, kurių išaiškinimas nenaudingas niekam, tačiau viešojoje erdvėje galima palaikyti prieštaringas nuotaikas ir formuoti visų visiems nepalankius stereotipus. Čia galima prikergti ir kitus struktūros elementus: žiniasklaida yra suinteresuota, kad būtų nuolatinis konfliktas, ji apsiima jo eskalavimu, tačiau padaryti tikro skandalo, kuris privestų prie realių pokyčių nesugebama, kitaip tariant, atlikti tyrimui neturi potencialo. Viso to padariniai – nuolatinės įtampos.

Visgi didžiausia problema kyla iš to, jog skaidresnė situacija nėra naudinga niekam: verslas gali kalbėti apie netinkamai paruošiamus darbuotojus (kas nėra melas), neefektyvius tyrimus (kas irgi nėra melas), negebėjimą pademonstruoti naudą iš mokslo ir komunikuoti su aplinka (labai akivaizdu), dėl to gali reikalauti įvairių nuolaidų iš vyriausybės ir jas gauti. Universitetai taip pat nėra skaidrios institucijos, jos bando išgyventi pradėdamos kepti diplomus, priimdamos studentus be teisės juos išmesti, galiausiai nutolo nuo mokslo proceso. Politikoje šia tema taip pat lengva manipuliuoti, iš vienos pusės jie deklaruoja, jog linkę paskatinti verslo ir akademinės bendruomenės suartėjimą, tačiau griebiamasi totaliai idiotiškų sprendimų (mokslo slėnių statyba, kai investicijos nukreipiamos į pastatus, akademinė bendruomenė paverčiama jos imitacija ir t.t.). Šios įtampos ir nepasitikėjimas, bei stabilios pozicijos nebuvimas verčia visus kariauti su visais.

Šiame nuolatiniame kare, vyksta ne realios diskusijos, bet stereotipų supriešinimas, kadangi visos pusės turi ką slėpti: universitetai slepia tikrąją situaciją apie esamą padėtį institucijos viduje, verslas, slėpdamas mokesčius, slepią realią padėtį apie atlyginimus, politikai slėpdami lobistinę ir protekcionistinę veiklą bei tikėdamiesi atlygio iš „kalbančių akademinių galvų“ yra linkę išnaudoti konfliktą savo reitingų pakėlimui. Ir kol visos šios sferos neranda sutarimo, kaip pakeisti esamą situaciją, tol vyksta procesai, nulemiantys tik konflikto šalių pozicijų niveliavimą bei prisitaikymą prie esamos situacijos. Todėl klausti, kas kaltas šioje situacijoje mažų mažiausiai yra nekorektiška, nes kalti visi.

Ar yra galimybė išsivaduoti iš susiklosčiusios situacijos? Be jokios abejonės, ji yra ir galbūt netgi bus išsiveržta, tačiau reikia, kad kas nors prabiltų, pirmiausiai faktais. Leonido Donskio kalbėjimas, toks koks jis yra – teisiojo pozicijos demonstravimas, užmirštant pasakyti, jog dalį savosios patirties jis nuslepia, nes universitetai yra kastruoti, tačiau ir tai padaryta nekvalifikuotai. Universitetuose esanti hierarchija yra griežtai vertikali, problemų išnešimas už institucijos ribų gresia rimtomis problemomis. Rektorius veikia, tačiau jis nėra atsakingas prieš bendruomene, todėl linkęs veikti taip, kad būtų patenkinti pirmiausiai administracijos poreikiai.

Politikų ir verslo interesas palaikant sumaištį akademinėje bendruomenėje yra akivaizdus, vieni neleidžia autonomijai pilnai funkcionuoti, kiti naudojasi susiklosčiusia situacija. Ir čia susiformuoja situacija, kada visi pralaimi: universitetai laukia užtikrintumo, verslas – pasipelnymo galimybių, politikai – kelių punktų reitinguose. Tačiau blogiausiai, jog visi bijo prisipažinti kur daromos klaidos, kur suteikiama tik regimybė diskusijai, bet pačios problemos nekabinamos. Visi nori iš šūdo krūvos išlipti švariomis rankomis, nors, tiesa pasakius, iki krūvos krašto reikia tiesiog plaukti…

Galbūt todėl man ir atrodo, jog galimi pokyčiai yra siektini būtent revoliucijos būdu, atmetant skirtingų institucijų antagonizmą, radikaliai keičiant susidariusią situaciją, tačiau kalbėtojų skaičius, tam, jog būtų suformuota vizija, turi būti pakankamai didelis.

Jeigu Leo Lenox pareiškė pageidavimą, jog šioje diskusijoje pasisakytų http://www.commonsense.lt/, tai man taip pat būtų įdomu išgirsti kuo daugiau nuomonių, ypač iš akademinio pasaulio, kadangi susiduriama su realiomis problemomis. Įdomu, ką, pavyzdžiui, šiais klausimais mąsto Maumaz?