Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Važinėjau šią savaitę daug, o važinėjant klausiausi Žinių radijo (tokiu atveju, jeigu neturiu šalia pašnekovo, veikia geriausiai, aš vistiek normaliai pasikalbu padiskutuoju ir visada diskusijose laimiu, nes į mano pateikiamus argumentus niekas normaliai taip ir neatsako).  Viskas gerai ir viskas blogai ant mūsų Lietuvos, priklausomai nuo to, kuris laidų vedėjas bandydavo diskutuoti. Tačiau šis įrašas tikrai ne apie tai, o apie vieną reklamą, kurią teko nugirsti kelis kartus. Problema tokia, institucija X staiga suprato, jog jaunimo nedarbas pasiekė kritinę ribą, ir reikia su šia problema bandyti kažką daryti. Ir tuomet įvyko stebuklas – laukiame visų, suinteresuotų asmenų ar nevyriausybinio sektoriaus atstovų teikti savuosius pasiūlymus, kaip spręsti šią problemą.

Su tuo būtų viskas kaip ir tvarkoj, problema opi, apie pusę jaunų „specialistų“ neturi darbo ir reikia pagalvoti, kaip su tuo pabandyti tvarkytis, kadangi jaunimui gresia įsisukti į ilgalaikės bedarbystės ratus, o tai velniškai muš jų motyvaciją vėliau bandyti ieškoti darbo. Kas mane atgrasė nuo šios reklamos skelbiamos idėjos, tai mintis, jog viskas gali būti daroma atbulomis rankomis, su visiškai kitokiu, negu tikimasi rezultatu. Kaip paprastai vyksta tokių problemų sprendimo grupių veikla? Kažkuri ministerija ar įstaiga, pamato, kad nesugeba įsisavinti kažkokios pinigų dalies, ir pradeda kalbėti apie vienokias ar kitokias problemas. Žinoma, kartais vyksta ir atvirkščiai, problemas pamato, greitai paskiria jų sprendimui finansavimą ir tuomet pradeda mąstyti, ką su juo veikti. Rezultatai dažnai būna švelniai tariant ironiški. Kelios nevyriausybinės organizacijos paprastai pasidalina skirtą biudžetą ir dirba su išsikelta problema. Finalas akivaizdus, pinigai įsisavinami, problema kažkiek paviešinta, tačiau iki priartėjimo prie jos sprendimo toli gražu neprieita, tačiau geriausiai, kai tuo užsiima savi. Toks sprendimo būdas mūsų formalizuotame pasaulyje yra vienas teisingiausių… Galima pabandyti pamąstyti, ar nebus taip ir su jaunimo nedarbo sprendimo klausimu, tačiau net ir vargintis neverta, laužant galvą, kadangi jeigu būtų priešingai, tai būtų tik maloni išimtis.

Ar galima sprendžiant jaunimo nedarbo problemą pasiūlyti ką nors? Aš tiksliai nežinau, bet turiu vieną palinkėjimą – pasitikėkite jaunimu, jis pats gali daugybę klausimų su savo užimtumu išspręsti. Leiskite jam pačiam veikti, juk jaunose galvose kirba gausybė idėjų, kurios atrodo įgyvendinamos. Tiesa, dažnai „biznio planas“ apsvarstomas su draugais prie butelio, iš vakaro audringai jam pritariama, ryte, geriant mineralinį, į jį žiūrima šiek tiek kritiškai, tačiau pirmiausia, kas stabdo, tai nesėkmės baimė ir didelių investicijų (UABo steigimas studentams ar tik baigusiems atrodo pakankamai didelės investicijos ir sietinas su rizika) nepagrįstumas. Nuėmus šią riziką, daug kas galėtų pajudėti į priekį. Todėl, man atrodo, jog valstybei reikia tik nedidelių investicijų, siekiant pagerinti situaciją su jaunimo užimtumu. Trijų žingsnių pasiūlymas:

1. Mikroįmonių įteisinimas ir jų paprastas steigimas. Atsidarai registrų centro svetainę, pasirenki mikroįmonės steigimą, nurodai adresą kuriame ruošiamasi veikti, suvedi kažkokius savo duomenis. Antras žingsnis – nurodai ką veiks įmonė ir viskas, įstatai užpildyti. Gaunamas laiškas su pasiuntimu pasidaryti antspaudą, registrų centre susimoki už juridinio asmens sukūrimą simbolinį mokestį, gauni registravimo dokumentus, formalizuotus įstatus ir galima eiti į mokesčių inspekciją, pakeliui užsukant į banką atsidaryti sąskaitos ir užsisakyti kokioje nors firmelėje antspaudo.

2. Kelionė į mokesčių inspekciją užtrunka kelias dienas, kol susirenki dokumentus iš banko ir antspaudą. Tuomet atėjęs pas žavią darbuotoją esi informuojamas, jog yra štai čia yra prisijungimo vardas, o čia slaptažodis prie stebuklingo įrankio, kur mikroįomonės savininkas turi suvedinėti visas gaunamas ir išrašomas sąskaitas, o dėl šios priežasties, jam nereikės samdytis buhalterės. Dar daugiau, mokesčių inspekcijos darbuotojai jį po pusės metų aplankys, ir patars kaip geriau tvarkytis, nurodys steigėjo padarytas klaidas, paaiškins, jog tam tikrą apyvartą pasiekus, jis bus priverstas persitvarkyti į UAB, nors tai bet kokiu atveju neišvengiama per kokius 2 – 3 metus.

3. Sukūrus tokį modelį (kai abu žingsniai yra atliekami kartu – paprastas steigimas ir apskaitos tvarkymo sistema), nepamiršti šią idėją skleisti visais kanalais, tam jog jaunimas (tiesa, kodėl senimas to negalėtų imtis nežinau, galbūt reiktų kalbėti apie universalų įrankį) imtų ir naudotųsi.

Galbūt padidėtų registrų centro apkrovos, tačiau tai viena iš pavyzdinių įmonių, tikrai susitvarkytų, tačiau steigimo supaprastinimas ir nupiginimas iki 200 – 300 litų leistų jaunimui nedaug rizikuojant pabandyti pradėti savarankišką veiklą. Ir jeigu tai neduotų rezultato, tuomet aš pripažinčiau, jog per gerai galvojau apie mūsų jaunus žmones. Tačiau aš manau, jog aš neklystų jų atžvilgiu… Duokit tik įrankius ir laisvę – jaunimas patys išspręs savo problemas.

Lietuvos Taryba

Žinoma, tik pakilęs iš lovos aš iškarto puolu sveikinti savo artimuosius ir tolimuosius, kurie mane skaito ir tuos, su kuriais susitiksiu asmeniškai.

Mane taip pat jau pasveikino, pirmiausiai dukra, kuri mane ir pažadino. „Sveikinu su Lietuvos gimtadieniu“… Jai užtenka, kas yra Lietuva ji žino pakankamai neblogai, nors tas supratimas vis dar ribotas, tačiau per priešpastatas ir kultūrinius skirtumus, ji gali pati surinkti informaciją, ją apdoroti ir nuspręsti. Aš tikiuosi, jog taip ir atsitiks. Tiesa, kai kurios jos žinios baugina, tačiau aš į tai žiūriu su atlaidžia šypsena. Nuo 2  – 3 metų paprašyta ji atnešdavo Lietuvos metrikos knygą iš lentynos. Šiandien, kai jai jau 7 ir jos paklausi, kas yra ta Lietuvos metrika, ji pasako, kad tai LDK kanceliarijos archyvas. Prieš pora metų, atsisėdusi prie kompo užrašė naujame Wordo lape: „Ugnės straipsnis/Mykolas Riomeris/ Lietuva“. Tiesa, per tuos kelis metus straipsnis nė trupučiu nepasistūmėjo į priekį, tačiau karts nuo karto atverčiamas ir parodomas, jog darbas vyksta, tiesiog, šiek tiek įstrigta pradžioje. Galvodamas apie ją, suprantu, jog sudėtinga augti istorikų šeimoje, o šį prakeiksmą ji vėliau turės nešioti visą gyvenimą. Ir, mastydamas apie dukrą, aš visą laiką galvoju, jog tikrai neversiu jos rinktis gyvenimo kelio, galės studijuoti ką nori: norės LDK, norės naujausiuosius amžius, na, o jeigu netyčia pasuktų į archeologiją, pabandyčiau atkalbėti… Nors, blogiausiu atveju, galima sutikti, jog archeologas irgi žmogus…

Po tokio pasveikinimo aš pradedu galvoti, kaip apskritai atsirado tas žmonių kolektyvas, kuris perprato istorinio momento svarbą ir elgėsi taip. Vidiniai nesutarimai, pasitraukimas ir naujų Tarybos narių priėmimas. Kokiais ryšiais jie buvo susiję? Kaip jie, skiriami pažiūrų ir diskutuodami tarpusavyje parengė šį tekstą, kuris buvo paskelbtas sekančią dieną laikraštyje (tiesa, laikraštis iškart buvo konfiskuotas)? Tai įdomūs klausimai, kurių pagalba mes galime pamatyti istorijos vyksmą per personalijų raišką. Žvelgiant į nuotrauką, kurioje nufotografuoti Lietuvos Tarybos nariai, keli iškart atpažįstami, keli geriau įsižiūrėjus, tačiau didžioji jų dalis, atrodo panaši į masę, kurių net elementarių biografijų neturime, o jeigu neatsiras jų archyvai, veikiausiai niekada ir neturėsime.

Pavyzdžiui, Jonas Smilgevičius, tas pirmas iš dešinės, sėdinčiųjų eilėje. Jo biografijos kontūrai lyg ir žinomi, nors biogramose nurodoma su klaidomis. Tačiau įdomiausias klausimas, kaip jis apskritai pateko į Tarybą? Peržvelgus protokolus, tenka pasakyti, jog joje jis buvo vienas tyliausių narių, nors pradžioje stengdavosi ateiti į posėdžius. Jo dalyvavimas atgimimo veikloje yra taip pat beveik nežinomas. Taip, jis buvo vienas iš tų, kuris bandė prikelti Vileišio bankrutuojančią Viliją, jai vadovavo, darė su Basanavičiumi biznį… Tačiau kaip jis pateko į Tarybą? Mokslo bičiulių draugijoje jis nebuvo aktyvus narys, nors visą laiką mokėjo nario mokestį. Tačiau turiu nuojautą, jog į Tarybą jis pateko atsitiktinai. Gal aš klystu? Tikrai negaliu atsakyti į šį klausimą… Ir tokių neaiškių personalijų Lietuvos taryboje daug…

Taigi, linkiu, jog kada nors, kam nors, kaip nors šis ir panašūs klausimai pradėtų aiškėti. Aš vieną žmogų, galėsiantį jais užsiimti bandau auginti. Dabar tereikia surasti archyvą…

O dabar švesti. Su Lietuvos gimtadieniu, mielieji…

P.S. suklydau… Ką tik pasitikrinau… visgi dukra sako kad Lietuvos metrika, tai LDK RAŠTINĖS archyvas…

Atsitiko nelaimingas atsitikimas. Gavau rekomendaciją paklausyti štai šios dainos. Jau kai jūtūbė išmetė nuorodą, ir pamačiau grupės pavadinimą, sureagavau skeptiškai, kadangi buvau šios grupės atliekamus fragmentus klausęs, visiškai nieko ypatingo. Dar daugiau, tai, apie ką jie dainuodavo, man nebuvo priimtina, nes tai buvo atviriausias ir šlykščiausias nacionalizmo propagavimas. O tai man atrodo kaip lengvas iškrypimas. Bet…

 httpv://www.youtube.com/watch?v=4fICZ5mXgxI

Kol bandžiau susivokti, kuo aš nusikaltau žmogui, siuntinėjančiam tokias nuorodas, prasidėjo intro, ir aš lengvai nustebau, jog čia gali būti kažkas gražaus. Kadangi anksčiau girdėti fragmentai buvo itin žemo lygio pankrokas, šį kūrinį išklausiau ir pasilikau nieko nesupratęs. Kas po velnių čia buvo? Na melodija pusę velnio, ritmas, kaipo ir tvarkoj, solo galėtų nebūti visai, pripažinkim, sugrojo kaip visiškas diletantas. Žodžiu, skamba pusėtinai, nors rifai veikiausiai kažkur pasiskolinti. Bet dainos tekstas privertė sugrįžti į realybę, ir čia visiškai nusivyliau tuo, ką atliko grupė pavadinimu Diktatūra.

Kas blogai su dainos tekstu, nereikia net sakyti – banalus, epitetai nuvalkioti, o autoriui pakilti iki metaforos taip ir nepavyko. Tiesiog banaliausias popso kratinys ir tiek. Prie ko čia proletariatas, leistų užduoti sau ir man klausimą skaitytojas? Elementaru. Grįžusi iš darbo valytoja, įsijungusi televizorių ir žiūrinti visą Lotynų Amerikos šūdo srautą disponuoja lygiai tokiu pačiu skurdžiu žodynu. Toks pats ir šios dainos teksto lygis. Tačiau tuomet pradėjau spekuliuoti, kaip tokia daina išvis galėjo atsirasti, ir man logiškos pasirodė dvi prielaidos: a) tiesiog reikėjo dainos apie meilę, banalios, bet kad kvaila ar kvailos merginos gerai kibtų, todėl buvo sumesta į vieną krūvą viskas, kas yra labiausiai nuvalkiota; b) Diktatūra nusprendė prasiveržti į eterį, ir jiems reikėjo dainos, kuri būtų priimtina tiems, kas sėdi prie radijo pultų ir užsiiminėja grojaraščių sudarymais. Na ir tuomet prasidėjo dilema: reikia kurti tai, kuo anksčiau buvo šlykštimąsi – popsą. Bet tuomet tie 450 fanų (jų, be jokios abejonės, skaičius gali būti ir ženkliai didesnis) Lietuvoje, klausantys jų muzikos ir skutantis savo galvas plikai ir nešiojantys ant juodos odinės striukės antsiuvą nuo jų visiškai nusigręš. Ką daryti? Atsakymas vienas: šalia šlykštaus ir nuvalkioto pavadinimo meilė, prirašė ir aliuziją į Lietuvos mitologiją, dėl to skliausteliuose šalia pagrindinio pavadinimo atsirado toks darinys (Jūratė ir Kastytis). Mintis nebloga, mes ir toliau mylime Lietuvą, ir daina apie meilę yra tik dar vienas legendos perdainavimas ir t.t. Bet čia irgi prasideda problemos, kadangi, kaip dori proletarai, teksto autoriai visą laiką vertino skeptiškai savo galvas, geriausiu atveju jos buvo skirtos tam, kad jas nuskusti ir tokių būdu pademonstruoti, jog jie myli Lietuvą. Kaip bebūtų ironiška, pagalvoti, jog galva skirta kam nors kitam, nei ši funkcija, nesugebėdavo. Tai, jog teksto analizė yra darbas jie taip pat nesuvokė, nes darbas tai kai kastuvu mojuoji ar plytas nešioji, bet tikrai ne tai, kas yra intelektualinė veikla. Žodžiu, taip ir liko legenda, apie kurią dainuojama, nė trupučio nesuvokta, o čia galima padėti dar vieną pliusiuką, jog ši grupė dainuoja apie proletarus proletarams, patys neišsilaisvinę iš jų kategorijų.

Liūdniausia yra tai, kad būtent šie žmonės, visiškai nesuvokiantis savo santykio su kultūra ir aplinka, reguliariai per valstybines šventes išeina ir skanduoja visokias nesąmones, kurios jiems atrodo meilės Lietuvai išraiška, tuo tarpu kultūringas žmogus mąsto, jog tai yra antisemitizmo ir netolerancijos demonstravimas, kuris niekur neveda. Tačiau tokių žmonių tikrai yra ir nuo to niekur nepabėgsi. Ar būtų galima jiems ką nors patarti? Be jokios abejonės, yra tik vienas patarimas – pirmiausiais jiems reikia susitvarkyti galvas. Ir tie, kas sako, jog pastaruoju metu pernelyg dažnai užrašau diagnozę ar bent jau nurodau į probleminį organą, tai šiuokart turiu jus nuvilti. Tikrai, omenyje neturiu to, ką pagalvojot. Čia žmonės turi nueiti į Eurokosą ar kokią nors panašią parduotuvę, ir paprašyti kokių nors priemonių, skatinančių plaukų augimą, jomis gerai įtrinti savo viršugalvį ir kurį laiką vengti plaukų kirpimo mašinėlės, ypač tuomet, kai ji gali dirbti nuliniu rėžimu. Be jokios abejonės, po to reikia apsitvarkyti garderobą, susirasti padorią kompaniją, su kuria, sėdint prie alaus, neitum daužyti snukių ir t.t. Bet visgi, man atrodo, reikia pradėti nuo galvos tvarkymo…

Ir taigi, proletariato rokas, jis gerokai kitoks nei buvo prieš 25 metus, kuomet visi buvo proletarais. Jis vulgarus ir atstumiantis, net ir tuo atveju, kai su melodija pusę velnio, pjautuvas ir kūjis vis tiek kyšo iš kišenės. Ir čia galima pasipiktinti, jog jie prieš visokius komunistėlius, vadinamus Antifa. Bet tas pasipiktinimas ateina tiesiog iš nesuvokimo, mątant dirbtinius prieštaravimus, kurių jie patys nesuvokia. Taip tokia sąvoka galima. Proletariato rokas. Proletariato Diktatūra. Junginys girdėtas. Aš juk sakiau – iš kišenės kyšo pjautuvas ir kūjis.

Prisipažįstu, nieko neraukiu ekonomikoje, ir dėl šios priežasties gerbiamas Rokiškis Rabinovičius yra blogeris Nr. 1, tie kas jį kritikuoja, negali pakilti aukščiau, nes tada taptų apskritais nuliais. Nors diskusijos visą laiką yra įmanomos, o jo bloge jos gali virsti itin aštriomis. Bet man yra įdomus vienas keistas klausimas, susijęs su šiandienine ekonomine padėtimi, kitų metų biudžetu prognozėmis ir t.t. Žodžiu, tai, apie ką vidutinis statistinis pilietis apskritai neturėtų galvoti, tiesiog pasakyti, jog Kubilius vėl ruošiasi mokesčių kėlimui ir šiaip, jis yra negeras žmogus, o jo šypsena negraži. Ir beje, apskritai jis yra panašus į poną Degėlą…

Kubilius niekad neturėtų įsižeisti, jeigu jo paklaustų ar jis nėra nusifilmavęs kokiame nors animaciniame filme

Bet važiuojant iš taško A į tašką B ir klausantis radijo, kuris skirtas visokiems pokalbiams ir žinioms, neiškrito iš galvos klausimas, ką gi vyriausybė ruošiasi daryti, kad Lietuvoje būtų geriau, nes ekonominio augimo prognozės keičiamos, jis mažinamas, negana to reikės dar draudimo išmokoms skolintis ir taip toliau, ir staiga prabilo per kažkokį keistą interviu super ekonomikos specialistas Gitanas Nausėda, kuris pradėjo aiškinti, kad PVM didinimas iš principo beveik neišvengiamas, ir tokiu būdu reikės kaišyti viešojo sektoriaus skyles ir t.t. Na ir be abejo, kainos tai augs ir bus baisu, o pensininkai ir valstybės tarnautojai per naująją krizės bangą ar naująją krizę turėtų tikrai išmirti. Žodžiu, baisi padėtis, sėdžių, rūkau ir kraupstu. Ir dar šiek tiek vairuoju. Na bankinio sektoriaus ir ekonomikos žinovas kažkodėl nieko nekalba apie tai, jog reikėtų visgi kaip nors tą saulėlydį, apie kurį tiek kalbėta įvykdyti.

Sustojau atsigėriau kavos, tuomet prisiminiau ir pas poną Romą G+ vykusią diskusiją, kad Lietuva artėja prie Graikijos varianto, kada niekas valstybei nenori skolinti, o čia dar ir aukcione nebuvo išplatinta kažkokių obligacijų (ar kaip ten viskas vadinasi) kažkokia emisija (kad ir kas tai būtų). Bet, jis pats pasakė, jog diskusijos metu buvo nuramintas ir įtikintas, jog Lietuvai graikiškas scenarijus negresia. Bet kažkaip vistiek baugu darosi, o čia vėl Gitanas Nausėda paleidžiamas ant pakartojimo ir vėl kalba, kad PVM didinimas nėra blogai (o gal blogai, tų ekonomistų kalbų išrišti neina, nes jie kalba taip aptakiai, jog bet kuriuo atveju būtų teisūs), primindamas, jog vyriausybei bus labai sunku pasiskolinti normaliai tarptautinėse rinkose arba kur nors kitur, pavyzdžiui, vietinėse rinkose. Palinguoji galva ir mastai, kad jaučiu tikrai bus viskas blogai, ko gero reikia pirkti žemę ir mastyti apie pragyvenimą natūriniame ūkyje, kas beje, būtų labai ekologiška. Bet tuomet pagalvoji, kad nekilnojamas turtas, jeigu reikės bėgti iš šitos valstybės, nėra gėris, nes visiems evakuojantis tai bus tuščia investiciją, o užsieniečiams žemės dar ilgai nebus galima parduoti. Žodžiu, nėra išeities. Baisu ant tos Lietuvos ir viskas…

Ir toliau, sėdžiu, važiuoju, esu giliame pasimetime ką daryti, o su žmona nepasitarsi, nes vyrai, kad ir kokie silpni būtų, šeimoje vistiek turi būti tie, kurie turi būti stiprūs ir nerodyti jokių ženklų, jog tuoj pasipils ašaros. Ir tuomet per radiją išgirdau Kubiliaus kalbą, tiesa, kalbėjo jis apie visiškai kitus dalykus, apie vadinamąją nelaimę dėl Snoro, ir apie tai, kaip ten buvo sumerkusios valstybės įmonės pinigus. 250 milijonų. Daug. Bet tuomet Kubilius nuramino, kad čia nebaisu, kad didžioji dalis valstybės įmonių pinigų nėra tokie skubūs ir jie ten buvo įkišti kaip ilgalaikiai indėliai pusei metų, metams, dviems ar netgi trims. Ir jie visai nedega. Pasiliko viena mintis: WTF? Vadinasi pinigų kaip ir yra, bent jau valstybės įmonėse, kurie guli Lietuvos bankuose užkonservuoti. O reiktų turėti, jog bankrutavęs bankas nebuvo pats didžiausias bankas, kituose gali būti laikomi pinigai panašiomis sąlygomis, bet didesniuose bankuose gali būti jų daugiau. Ir čia aš taip ir pasilikau nesupratęs, o tai kodėl valstybės įmonės negali skolinti tiesiai valstybei ar vyriausybei? Arba kodėl nesukurtas valstybės kreditavimo tiesiai iš valstybės įmonių sistema? Ir apskritai, kodėl valstybė turi skolintis brangiai (kelis metu tik ir buvo kalbama, kaip brangiai valstybė skolinasi), kada valstybės įmonėse yra nereikalingų pinigų, kurie, vietoj to, jog būtų padedami ilgalaikio indėlio pavidalo į banką, galėtų būti skolinami valstybei… Tereikia sukurti protingus mechanizmus.

O gal taip tiesiog negalima? O kodėl taip negalima? Gerieji žmonės, paaiškinkite nieko nesuprantančiam ekonomikoje, labai prašau….

Czesław Miłosz

Visą laiką įdomu pasiskaitinėti apie Lietuvą, Lenkiją, lietuvius Lenkijoje ir lenkus Lietuvoje. Yra žmonių, kurie tai jaučia ir išgyvena. Man visą laiką buvo įdomūs Ryto Staselio rašiniai šia tema, kur vengiant emocijų, perteikiamos be galo emocionalios įžvalgos, perleistos per savąsias patirtis. Ir dažnai atsiranda labai pozityvių pastebėjimų šia tema. Išgyvenimai, kurių mes dažnai nesugebame suprasti, nes nesusiduriame kasdienybėje. Jeigu reikėtų apsibrėžti tiksliai savo poziciją, aš pasakyčiau, jog veikiausiai esu polonofilas, nei priešingai, vartojantis pakankamai aktyviai lenkų kalbą, suprantantis ir galintis susišnekėti, ir pažįstanti ne vieną tokį patį (ko gero žmonių rato, su kuriuo bendrauju, specifika). Žinau ir priešingą poziciją išpažįstančius tautiečius (neskaito, nekalba, laiko Lenkiją teritorija, kurioje sklindantys garsai primena gyvačių šnypštimą ir t.t.), tačiau dažniausiai jie niekuo nesidomi, sėdi ir knisasi savo smėlio dėžėje, nematantys toliau nei per ištiestos rankos atstumą. Nors gal ir klystu… Per ištiestos rankos, kurioje dar yra kastuvėlis. Pastarojo galiuką jie šiaip ne taip įžvelgia.

Galiu drąsiai pasakyti, jog šiais metais Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo intensyvių diskusijų objektas, intensyviausių, per visą nepriklausomybės laikotarpį. Ir tikrai, nors metai ir prasidėjo ta gaida, pastaruoju metu Miloszo šimtosios metinės ir jų šventimas nėra niekam įdomūs. Visi suprantam, kodėl taip atsitiko – Lenkijoje rinkimai, kresų korta ten mėgstama žaisti ir žaidžiama vykusiai, kadangi imperinės Lenkijos idėjos nemiršta. Apie tai, kaip šiame žaidime jaučiasi subjektas, geriau neklausti. Iš kitos pusės, galima prisiminti, jog Lietuvos politikai taip ir pasiliko stovėti ir stebėti žaidimo prie stalo. Tačiau ne vien tik politikai kalti. Ne mažiau kalti yra ir tie, kurie sėdi savo smėlio dėžėse ar žaidžia karą, kartais išeidami į gatves pasidžiaugti su deglais, jog viskas gražu, gera ir teisinga. Būtent į šią buką masę, kuri gali švęsti Trojos arklio atsiradimą mieste, ir orientuojasi statistinis politikas, kadangi komunikuoti su rinkėju, balsuojančiu prieš visus arba už Andrių Užkalnį yra gerokai sudėtingiau, jo smegenys vartosi ir dirbą tą darbą, vardan kurio jos buvo įdėtos į tą vietą, kurioje jos randasi. Visgi liūdniausia yra nekompetencija, kurią demonstruoja Lietuvos politinis „elitas“, stovintis prie žaidimų stalo ir absoliučiai nesugebantys susiorientuoti, kadangi politinio žaidimo taisyklių taip ir neišmoko. Didžioji dalis jų visais laikais dirbo Lietuvai, ir tada, ir dabar, todėl politika jiems yra svetima, svarbu tik šis momentas ir darbas vardan darbo (šiek tiek primena arklį Dobilą). Tačiau eiliniai Lenkijos lietuviai sugeba parodyti daug gilesnį politikos suvokimą, negu Vilniuje sėdintys „politikai“.* Nes jiems tai išties yra aktualu.

Tai, jog Lenkijos ir Lietuvos santykiuose yra paslėptos minos, ant kurių bus vieną kartą užmintą visi supratome ir matėme. Tiesiog taip turėjo atsitikti, nors visi žiūrėjome skirtingais rakursais. Man tai pasidarė aišku, kai susipažinau su diskusijomis, vykusiomis po Miloszo mirties. Klausimas, kur reikia jį palaidoti buvo aktualus, kadangi jo aiškiai deklaruojamas ryšys su Lietuva atrodė daugiau negu įtartinas. Jis spaudoje buvo vadinamas išdaviku ir nevertas gulėti Nusipelniusiųjų kriptoje su kitais Lenkijos kultūros veikėjais. Tokie epitetai, kaip išdavikas, pardavęs Lenkiją ir t.t. buvo pakankamai dažnas reiškinys to meto viešojoje Lenkijos polemikoje. Man tai signalizavo, jog artimiausiu metu įvyks sprogimas. Manau, jog daug kas tai matė pasitelkiant kitus simptomus.  Ir dabar mes vis dar blaškomės to sprogimo bangose.

Jeigu būti visiškai atviru, reikia užduoti klausimą, kur Lietuvos „politikai“ padarė didžiausią klaidą? Jie taip ir nesugebėjo niekam suprantamai paaiškinti, jog egzistuoja realus skirtumas, tarp to, kur link krypsta diskursas ir susidariusios padėties. Pirmiausiai, jog egzistuoja Vilniaus krašte egzistuoja dvi grupės lenkų: Lietuvos lenkai ir lenkai Lietuvoje. Šių dviejų grupių suplakimas į vieną ir suformuoja problemą, nes Lietuvos lenkai nėra tie patys lenkai Lietuvoje, pastarieji sudaro tik nedidelį procentą lenkais save įvardinančių asmenų. Tuo tarpu Lietuvos lenkai buvo unikalus istorinis reiškinys, save identifikavęs ir apsibrėžęs pakankamai aiškiai. Kaip rodo Rimanto Miknio tyrimai, jie puikiai suvokė savo unikalumą ir nesitapatino su Lenkijos lenkais, čia vadinamais „koroniažais“. Jie nebuvo lenkai, nebuvo lietuviai, nebuvo ir baltarusiai. Jų tapatumas buvo apibrėžtas per santykį su kraštu, kuriame jie gyveno. Tai buvo tauta, kuri netapo tauta, nes juos buvo bandoma integruoti tiek į Lenkijos, tiek į Lietuvos piliečių tarpą. Didžiausia problema, jog Lietuvos lenkų intelektualinis elitas buvo sunaikintas, o dabar už juos kalba marginalai, nesuvokiantys savo unikalumo. Čia būdingas Lietuvos lenko pavyzdys vėlgi būtų tas pats Miloszas, kuris savęs lenku nelaikė, bet nelaikė savęs ir lietuviu, ir užsidarymas praeityje, įvardinant save kaip LDK pilietį buvo bandymas pabėgti nuo tiesaus atsakymo. Ir jau nuvalkiota frazė, iš Miloszo paskaitos atsiimant Nobelio premiją, jog „gera gimti mažoje šalyje […] Aš kalbu apie Lietuvą„, tik dar kartą iliustruoja, kad problema išties opi. Nes ne Lenkijai spręsti, ką daryti su Lietuvos lenkais. Tačiau taip irgi būti negali. Tai yra Gordijaus mazgas, kurį galima tik perkirsti, kalbantis su bendruomenėmis kaip su lygiaverčiais partneriais. Ne su kokiais nors marginalais iš LLRA, nes jie realiai ir sukuria problemą, bet reikia surasti būdą, kaip tą bendruomenę ugdyti ir saugoti, nes tai unikalus mums visiems svarbus reiškinys. Ir tuo pačiu tenka apgailestauti, jog lietuviški marginalai nesuprato ir nelabai supras viso to vertės…

* – Gaila, bet šis įrašas ribotas, ir jį galės matyti tik Rytos Staselio LJ friendai. Pats autorius uždėjo spyną ant įrašo ir aš nesiryžtu net kopijuoti atskirų citatų. Būtų galima tik paprašyti padaryti šį įrašą viešu ir visiems prieinamu.