Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Leo Lenox diskutuoja su Rokiškiu. Abu blogeriai yra neblogai, o gal net galima sakyti gerai žinomi. Abu kelia labai realias problemas ir abu nesusikalba, nes diskusija vyksta apie skirtingus objektus, nors jie iš dalies ir persidengia. Problema prasideda tuomet, kai žvelgiant į esama struktūrą, prasideda kaltų paieškos, kur kalti visi ir niekas, kadangi iš principo egzistuoja iš pirmo žvilgsnio uždaras problemų ratas. Tačiau taip jį galėtų įsivaizduoti Kantas, kuris viskam sugeba nupaišyti schemas, o duotuoju atveju galima tik pabandyti peržvelgti problemas, tačiau išvestinės iš jų beveik nesuskaičiuojamos. Bet koks apibrėžimas yra tik jos sutrivialinimas.

Problema kontūrai tokie, jog visi nepatenkinti visais: universitetai nepatenkinti politika ir verslu, verslas – politika ir universitetais, politikai – verslu ir universitetais. Visa tai susiveda į tam tikras struktūrines problemas, kurių išaiškinimas nenaudingas niekam, tačiau viešojoje erdvėje galima palaikyti prieštaringas nuotaikas ir formuoti visų visiems nepalankius stereotipus. Čia galima prikergti ir kitus struktūros elementus: žiniasklaida yra suinteresuota, kad būtų nuolatinis konfliktas, ji apsiima jo eskalavimu, tačiau padaryti tikro skandalo, kuris privestų prie realių pokyčių nesugebama, kitaip tariant, atlikti tyrimui neturi potencialo. Viso to padariniai – nuolatinės įtampos.

Visgi didžiausia problema kyla iš to, jog skaidresnė situacija nėra naudinga niekam: verslas gali kalbėti apie netinkamai paruošiamus darbuotojus (kas nėra melas), neefektyvius tyrimus (kas irgi nėra melas), negebėjimą pademonstruoti naudą iš mokslo ir komunikuoti su aplinka (labai akivaizdu), dėl to gali reikalauti įvairių nuolaidų iš vyriausybės ir jas gauti. Universitetai taip pat nėra skaidrios institucijos, jos bando išgyventi pradėdamos kepti diplomus, priimdamos studentus be teisės juos išmesti, galiausiai nutolo nuo mokslo proceso. Politikoje šia tema taip pat lengva manipuliuoti, iš vienos pusės jie deklaruoja, jog linkę paskatinti verslo ir akademinės bendruomenės suartėjimą, tačiau griebiamasi totaliai idiotiškų sprendimų (mokslo slėnių statyba, kai investicijos nukreipiamos į pastatus, akademinė bendruomenė paverčiama jos imitacija ir t.t.). Šios įtampos ir nepasitikėjimas, bei stabilios pozicijos nebuvimas verčia visus kariauti su visais.

Šiame nuolatiniame kare, vyksta ne realios diskusijos, bet stereotipų supriešinimas, kadangi visos pusės turi ką slėpti: universitetai slepia tikrąją situaciją apie esamą padėtį institucijos viduje, verslas, slėpdamas mokesčius, slepią realią padėtį apie atlyginimus, politikai slėpdami lobistinę ir protekcionistinę veiklą bei tikėdamiesi atlygio iš „kalbančių akademinių galvų“ yra linkę išnaudoti konfliktą savo reitingų pakėlimui. Ir kol visos šios sferos neranda sutarimo, kaip pakeisti esamą situaciją, tol vyksta procesai, nulemiantys tik konflikto šalių pozicijų niveliavimą bei prisitaikymą prie esamos situacijos. Todėl klausti, kas kaltas šioje situacijoje mažų mažiausiai yra nekorektiška, nes kalti visi.

Ar yra galimybė išsivaduoti iš susiklosčiusios situacijos? Be jokios abejonės, ji yra ir galbūt netgi bus išsiveržta, tačiau reikia, kad kas nors prabiltų, pirmiausiai faktais. Leonido Donskio kalbėjimas, toks koks jis yra – teisiojo pozicijos demonstravimas, užmirštant pasakyti, jog dalį savosios patirties jis nuslepia, nes universitetai yra kastruoti, tačiau ir tai padaryta nekvalifikuotai. Universitetuose esanti hierarchija yra griežtai vertikali, problemų išnešimas už institucijos ribų gresia rimtomis problemomis. Rektorius veikia, tačiau jis nėra atsakingas prieš bendruomene, todėl linkęs veikti taip, kad būtų patenkinti pirmiausiai administracijos poreikiai.

Politikų ir verslo interesas palaikant sumaištį akademinėje bendruomenėje yra akivaizdus, vieni neleidžia autonomijai pilnai funkcionuoti, kiti naudojasi susiklosčiusia situacija. Ir čia susiformuoja situacija, kada visi pralaimi: universitetai laukia užtikrintumo, verslas – pasipelnymo galimybių, politikai – kelių punktų reitinguose. Tačiau blogiausiai, jog visi bijo prisipažinti kur daromos klaidos, kur suteikiama tik regimybė diskusijai, bet pačios problemos nekabinamos. Visi nori iš šūdo krūvos išlipti švariomis rankomis, nors, tiesa pasakius, iki krūvos krašto reikia tiesiog plaukti…

Galbūt todėl man ir atrodo, jog galimi pokyčiai yra siektini būtent revoliucijos būdu, atmetant skirtingų institucijų antagonizmą, radikaliai keičiant susidariusią situaciją, tačiau kalbėtojų skaičius, tam, jog būtų suformuota vizija, turi būti pakankamai didelis.

Jeigu Leo Lenox pareiškė pageidavimą, jog šioje diskusijoje pasisakytų http://www.commonsense.lt/, tai man taip pat būtų įdomu išgirsti kuo daugiau nuomonių, ypač iš akademinio pasaulio, kadangi susiduriama su realiomis problemomis. Įdomu, ką, pavyzdžiui, šiais klausimais mąsto Maumaz?

Vienas iš akademijos vardo devalvacijos pavyzdžių

Leo Lenox šiandien pasidalino savosiomis mintimis, reaguodamas į L. Donskio rašinį, iš esmės jį papildydamas, kadangi didelių prieštaravimų tarp šių dviejų tekstų nematau. Esminė idėja – akademiniam pasauliui reikalinga laisvė, kuo mažiau suvaržymų, pasitikint savikontrolės mechanizmais bei užtikrinant, kad valstybė kuo mažiau kištųsi į vidinius akademinio pasaulio reikalus. Išties, negalima nesutikti su tokia perspektyvos galimybe, siekiant, jog universitetai užtikrintų tai, ką jie turi užtikrinti pagal klasikines savo funkcijas: universitetas turi būti mokslu užsiimanti institucija, kuri taip pat vykdo ir studijų veiklą. Tačiau Lietuvoje situacija dėliojasi kiek kitaip, kadangi universitetus siekiama orientuoti į rinką, jie turi tapti specialistų gaminimo konvejeriu, orientuotų į konkrečią sritį, pramonės šaką ar dar kažką panašaus. Platesnio, gilesnio išsilavinimo galimybė tarsi ir atmetama. O juk problema akivaizdi – pasaulyje viskas keičiasi daug greičiau, ir jeigu šiandien vienos ar kitos srities specialistas dar reikalingas, tai gal po metų ar kelių jo poreikio nebebus, todėl akivaizdu, jog siauras ir į konkrečią nišą orientuotas išsilavinimas tampa nebeaktualus. Tokių pavyzdžių jau galima priskaičiuoti ne vieną…

Klausimas lieka atviras, kaip turi pasisukti universitetinio išsilavinimo vizija, kad jis ir toliau išliktų patrauklus. Lietuvoje yra begalinis skaičius idiotų, teigiančių, jog universitetinis išsilavinimas nereikalingas, nors tai, jog kai kurie universitetai sugeba patys save kompromituoti aukščiausiame lygmenyje, taip pat akivaizdu, nors tai ir liūdina. Tačiau aš manau, kad pastarasis pavyzdys yra būtent akademinio pasaulio pajungimo biurokratų mašinai atvejis, atvirai galimybei tyčiotis iš akademinio pasaulio. Tuo tarpu šiandien akademinės laisvės ir autonomijos spindesys, net ir turint omenyje visą cenzūros mechanizmą, Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu būtų siekiamybė – valstybė į universiteto gyvenimą beveik neturėjo galimybės kištis, pokyčiai, vykę iš viršaus dažnai buvo koreguojami, derinant su universitetu, siekiant vienokiais ar kitokiais būdais pasiekti kompromisą.

Tuo tarpu dabartinė valdžia elgiasi priešingai, pateikdama savo diktuojamas žaidimo taisykles, primesdama savo biurokratinės logikos schemas, iš kurių išbristi ir neįmanoma – viskas sulyginama, o savitumui vietos nebelieka. Tada apie kokią konkurenciją tarp universitetų galima kalbėti, kai jų struktūros ir išvaizda turi būti sukonstruojama pagal vieną kurpalį? Atrodo, jog biurokratai žino tai, koks turi būti universitetų modelis, nors pati akademinė bendruomenė neranda vienareikšmiško atsakymo, o modeliavimo ir galimybių skaičius yra įspūdingas. Galimų krypčių ir formų paieška taip pat. Ir čia jau nebegali padėti jokie paskaičiavimai, nes įvertinti visus faktorius tiesiog neįmanoma, nors siekis yra sveikintinas. Tačiau įvertinti viską, suskaičiuoti ir pateikti galutinį verdiktą tiesiog neįmanoma. Kažkodėl man tai primena tuos, kurie žino vieną ir neginčijamą galutinę tiesą, nors atsidūrus prieš užrašą „mene, mene, tekel, parsin“ nesuvokia, ką ir kaip reikėtų čia pabandyti paaiškinti.

Negalima ginčytis, jog galimybių ir modelių yra daug, todėl bet koks išankstinis tikslus reglamentavimas yra blogis. Tai totalinės kontrolės įvedimas į sritį, kurioje tokios negali ir neturi būti. Ir čia didysis valdžiažmogių galvos skausmas, kaip sukurti kažką, kas būtų patrauklu, nieko nekuriant, galiausiai neturint ir idėjų. Nesakau, kad tai neįmanoma, tačiau tai nėra produktyvų, nes tai primena aklųjų šaudymo varžybas, prieš tai dalyvius septyniolika kartų apsukus ratu ir nukreipus į bet kurią pusę.

Jeigu siekiama kokybiško aukštojo mokslo, tėra kelios būtinos sąlygos – leisti universitetams tvarkytis patiems, nubraižant geriausiu atveju gaires bei užtikrinti galimybę būti lygiaverčiais partneriais kuriant švietimo viziją. Tuo tarpu dabar akademijos ir akademinio gyvenimo vardas, sietinas su laisvę ir kūryba, tampa ganėtinai juokingu. Visomis prasmėmis…