Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Aš savęs nelaikau žmogumi, kuriam sekasi rašyti recenzijas, todėl prie jų man paprastai išeina ilgas ir nuobodus stenėjimas, tuo pačiu – pakankamai skausmingas veiksmas. Todėl gerbiu žmones, kurie randa savyje jėgų ir gali tai parašyti greitai, praėjus nedaug laiko nuo pažado davimo iki pačio recenzijos pasirodymo dienos šviesoje. Žinau tik kelis paprastus recenzijos rašymui būtinus elementus. Pirmiausia tai visiškas sąžiningumas, kur jokie kompromisai nėra galimi, o išankstinės nuostatos yra už viso to ribos. Konceptualiniai nesutarimai – taip, jie gali egzistuoti, tačiau ne jiems turi būti suteikta pirmenybė, o tekstui, kuris tapo recenzijos objektu. Jeigu šis elementas nėra išlaikomas, recenzija nėra recenzija, nes ji nekviečia polemizuoti. Antras svarbus recenzijos elementas – jokių asmeniškumų, tyrimai, kurie vykdomi ta pačia kryptimi, kai recenzentas ne blogiau žino problemą, jos turinį ir medžiagą, iš kurios sukonstruojamas tekstas, tėra privalumas imantis recenzuoti darbą, tačiau jis negali virsti arogantišku pranašumo demonstravimu. Kodėl? Bet kokia arogancija užkerta kelią recenzijai pasiekti tikslą, kurį aš galėčiau įvardinti kaip polemiką. Tik išlaikant šiuos du elementus recenzijoje, jos rašymas yra tikslingas, kitu atveju – tai niekinis pasisakymas.

Sovietinio militarizmo demonstravimas. Ar jam tikrai yra vieta viešojoje erdvėje?

Visi suprantate, jog čia aš rašau apie Leo Lenox apsižodžiavimą Keverzonėse pasirodžiusio teksto atžvilgiu, todėl iškart pasakau, tai kas akivaizdu – mano požiūriu tai nėra jokia recenzija, kadangi šalia aukščiau įšvarintų dviejų elementų trūksta ir kelių būtinų taisyklių išlaikymo. Pirmiausiai, tai aiškaus žanro identifikavimas. Ne veltui rašant recenziją jau pirmasis sakinys talpina savyje nuorodą į žanrą, kuris iš dalies atskleidžia ir jo apimtį (monografija, studija, straipsnis ir t.t.), tačiau tai ne mažiau svarbu, kadangi tokių būdu mes susidarome primą įspūdį apie recenzuojamo objekto išsamumą ir išbaigtumą. Leo naudoja apibūdinančias sąvokas įrašas, esė ir straipsnis. Tai pačiai recenzijai aiškumo neprideda, tačiau galima suprasti vieną paprastą dalyką – vertinti tai, kas vyksta blogosferoje yra sudėtingą. Šiuo atveju pasakysiu tik tai, kas ir taip akivaizdu: esė žanras yra be galo paprastas, kadangi jis neturi nei taisyklių, nei normų. Dar daugiau, retorika, kuria rašoma esė (ir dėl kurios taip piktinasi Leo), taip pat neturi jokių reikalavimų, ji pasirenkama laisvai. Galbūt ir verta sutikti, jog pats tekstas galėjo būti trumpesnis, tačiau šiame žanre tai yra absoliuti autoriaus pasirinkimo laisvė.

„Recenzijos“ problema, jog ji įsivėlė į tai, nuo ko sunku atsitraukti – kalbėjimo apie kalbėjimą, ir beveik neprisilietė prie to, kas ne mažiau svarbu: objekto ir metodo. Ir jeigu objektas yra aišku, bandymas iš(si)aiškinti menas tai ar mianaz, prie jo ir apsistoti neverta, grubiai apšaukiant diletantais, tačiau jokių argumentų, kodėl tokia nuostata gali egzistuoti nepateikiama. Čia galima būtų grįžti prie bandymo ieškoti apibrėžimų, kas yra menas, o kas juo nėra, tačiau tai nėra produktyvu, išskyrus tai, jog menas pirmiausiai yra emocija. Būtent šios pozicijos ir pasigendama labiausiai ir ji diktuoja jeigu ne metodologiją (ar aprašomasis metodas yra metodas), tai bent jau esminius principus – akivaizdu, jog kalba apie emociją gali būti tiktai emocionali, tokią mes ją ir matome, juolab, pats žanras tai leidžia.

Jeigu man reikėtų pasisakyti šių skulptūrų atžvilgiu, aš nedvejodamas pasakyčiau, jog jas verta išgabenti, kaip ir daugelį atokiuose kaimeliuose vis dar esančių karių – gynėjų skulptūrų Raudonosios armijos palaidojimo vietose. Aš pavydžių estams, kurie savo bronzinį karį perkėlė iš miesto centro, tiesa ne į istorijos sąvartyną, bet į karių kapines. Dėl vienos paprastos priežasties – jie iš tiesų mūsų neišlaisvino. Ir tai nėra joks atminties puoselėjimas, nes paliekant tokias skulptūras, visa tai netenka prasmės:

Paminklas Sausio 13-osios aukoms atmint

Tai nėra lygiavertis menas, kadangijis neša visiškai kitą emocinį krūvį. Vien jau tai, jog šios kompozicijos elementais tapo sovietinė simbolika, verstų jos visos atsisakyti. Taip, mano argumentai taip pat grynai emociniai – man dėl tokio neryžtingumo gėda. Atsakymas į klausimą, kodėl jie išliko man taip pat yra daugiau negu akivaizdus – per klaidą, kuri kada nors vis tiek bus ištaisyta…

Kodėl čia draugas Antanas visi numanome, kas žino jo darbus LTSR labui. Juk jis yra tas didysis liaudies dainius, kur ji suplakama su kažkokiu amorfišku šviesiu rytojumi

Kartais, rašinėjant apie aukštąjį mokslą Lietuvoje susiduriama su keistais reiškiniais, kadangi rašinėjančių daug, o pati tema yra plati ir neišsemiama, galima būtų apie ją kalbėti įvairiais aspektais. Bandymus kažką paaiškinti sulaukia dėmesio, tačiau dažnai per dėmesį galima įžvelgti ir sovietinės retorikos liekanas, nors jis neretas platesnėse diskusijose. Leo Lenox pabandė sudėlioti taškus ant i, tačiau vargu ar jam pavyko pasiekti savo tikslo ir išprovokuoti diskusiją. Kaip ir čia esantys tekstai, ir dar daugelyje vietų nugulančios atskiros mintys. Ir visgi čia kaip su tuo medžiu ir jo laistymu, kasdieninis darbas kada nors vistiek duos vaisių, todėl šios temos nereikia nugrūsti kažkur gilyn, bet toliau gvildenti. Tai vistiek kada nors duos rezultatus. Todėl čia, tik kruopelytė problemos…

Kalbant apie aukštojo mokslo ir sovietinęs retorikos tarpusavio santykio taškus, aš matau viešajame diskurse kelis pagrindinius sovietmečio mentaliteto elementus, prie kurių norėčiau ir apsistoti.

Pirmasis ir ryškiausias iš jų – valstybė visiškai neatsakingai tvarkosi su tomis įstaigomis, kurios vadinasi universitetais, o studentų rengimas yra išvis totalus košmaras, nes atrodo chaotiškai, valstybė negali suplanuoti, kiek specialistų jiems reikės paruošti, todėl taip gaunasi, jog viskas vyksta neplaningai ir priruošiama belenkiek specialistų, kurie apskritai visiškai neorientuoti į darbo rinką, kadangi darbo rinkai reikia visai ko kito, ir atėjęs naujas darbuotojas ilgą laiką būna įmonei našta, kol jis tampa nors kažkuo panašiu į žmogų, galinti dirbti kokios nors kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Ir viskas vyksta vien dėl to, jog nėra niekas planuojama.

Čia turėčiau grįžti prie to, jog planuoti buvo gera tik tomis ekonominėmis ir gamybinėmis sąlygomis, kuomet viskas buvo daroma viename centre, apie tai visai neseniai parašė Rokiškis. Tuomet planuoti būdavo visiškai nesudėtinga, juolab, jog pradinis planas nuo to plano, kuris būdavo įgyvendinamas skyrėsi įvairiais aspektais, pradedant nuo to, jog jį atitinkamus asmenis pamaloninus galima būdavo pakeisti, baigiant tuo, jog brokas bet kokiu atveju nebuvo skaičiuojamas. Tuo tarpu šiandieninė Lietuvos situacija yra gerokai kitokia, paklausus, kokių specialistų reikės po 2 metų, aš abejoju ar kas nors pasakytų tiksliai. Būrimas, kartais pavadintinas prognozėmis, visgi pasilieka būrimu. Ar yra galimybės paskaičiuoti? Vargu bau, nes niekas nežino, kokia ekonominė situacija bus Lietuvoje po poros metų, kur ir kokių darbuotojų reikės. Galiausiai, kiek laiko dar funkcionuos vienos ar kitos pramonės šakos apskritai, taip pat yra galvos skausmas.

Ar įmanomas visam tam koks nors atsakas? Jeigu planuoti neišeina, ar ne geriau pripažinti, jog tai yra beviltiška? Jeigu kalbėti atvirai, tai iš to išplaukė didžiausia šios krepšelinės reformos stiprybė: kadangi niekas nieko nežino, tai jūs, būsimi studentai, imkite ir darykite ką norite. Aš neironizuoju ir kalbu visiškai rimtai. Į universitetą neturi būti einama mokytis kažkokios specialybės, bet studijuoti ir gauti kiek įmanoma platesni ir gilesnį išsilavinimą. Jaučiate skirtumą? Jis akivaizdus. Universitetas turi paversti žmogų ne konkrečios srities specialistu, tačiau turi būti išlavinta jo gebėjimas kurti ir prisitaikyti kintančiame pasaulyje. Problema yra ta, jog čia susiduriama su kai kuriois išlygomis. Ar universitetai, atidirbinėdami už krepšelius, nesielgia nekorektiškai? Tie, kas įrodė, jog yra neįgalūs studijuoti, to ir neturi daryti. Ar duoti galimybę pabandyti? Taip. Ar verta iš žmogaus, kurio aukščiausi pasiekimai apsiriboja galimybę nešioti skiedinį (nes tokio įrengimo, kaip gervė jis nesuvoks) reikalauti, jog tai taptų ta riba, ties kuria reikia orientuotis paskaitose dėstytojui? Veikiausiai, kad ne. Tačiau būtent tokia masė išeina iš universiteto ir rėkia, jog žema studijų kokybė ir mes čia esame tiesiog pasmerkti, nes praradom 4 savo gyvenimo metus? Juk universitetas tik daro meškos paslaugą tiek sau, tiek savo vardui, tiek ir tiems, kurie jau senai turėjo būti išmėžti iš šios įstaigos. Ir šioje vietoje ratas dar kartą apsisuką, ir grįžtama, prie pradžios. O kaip seniau būdavo gerai…

Ir tikrai, seniau būdavo gerai, nieko nereikėdavo galvoti, viskas buvo suplanuojama, atsistoji eilėje ir lauki (tai galėjo būti bet kokia eilė: muilo, dešros, rūbų, galiausiai automobilio ar buto, nes eilė buvo tiesiog kasdienybė ir žmonės stovėdami eilėje prie maisto net nespėdavo pagalvoti, jog jie taip pat stovi dar papildomose keliose eilėse, dažniausiai tik kažkuriuose sąrašuose). Ir kai niekuo nereikėjo rūpintis, tuomet buvo rojus. Dar daugiau, valdžia ne tik suplanuodavo viską, numatydama kas ir kur turi gyventi, ką turi gauti, o ko palaukti, bet suplanuodavo ir tai, ką jaunas žmogus turi veikti pabaigęs. Viskas labai paprasta – jis turi dirbti, ten kur jis yra paskiriamas. Čia glūdi vienas skaudžiausių taškų visame aukštąjį mokslą liečiančio diskurso taškų: kai žinoma kas kur važiuos dirbti, žinoma kiek reikės specialistų, visus paruošdavo puikiai ir jie tiesiog būdavo įtraukiami į darbo rinką. Koks tas darbas buvo, nusiųsiu paskaityti tą pačią nuorodą pas Rokiškį, ten aiškiai parašyta, ir žinant jo galimybes, reikia pridurti, jog situacija gerokai sušvelninta. Tačiau turintys fantaziją ir mokantys elementarius daugybos veiksmus be didesnių problemų gali suprasti, koks tai buvo siaubas, gyventi toje sistemoje. Išties, paskyra, jeigu tau nepasisekdavo, dažnai būdavo kankynė, kur išsiųstas 3 ar 5 metams, specialistas privalėjo atidirbti. Aišku buvo galimybės išsisukti, tačiau jos buvo ribotos, geriausiu atveju pakeičiant paskyros vietą.

Aš dabar įsivaizduoju žmogų, kuris atsimokęs pedagoginiame tik iš pareigos ir noro turėti diplomą, būtų išsiunčiamas kažkur 3 metus dirbti darbo, kur jis neturi jokio pašaukimo. Tai būtų tokia prievartą, apie kokią niekas net nesapnavo. Pusės iš jų lauktų suicidas, kita pusė skaičiuotų laiką taip, kaip kameroje skaičiuojamos dienos. Ir užtenka pažvelgti į kaimynine šalį, kur vis dar egzistuoja paskyrimo sistema. Paskutinio kurso studentai, išlaikę savyje dalelę religingumo, reguliariai eina į cerkvę ar bažnyčią (priklausomai nuo konfesijos), pasimelsti už tai, jog paskirstymo komisijos sąrašuose jų pavardės būtų praleistos arba, blogiausiu atveju, iš Minsko jų neišsiųstų į Pinską… Ir turėdami laisvę pasirinkti, mes nesugebame šios laisvės branginti. Ir čia ratas apsisuka dar kartą…

Juk tuo metu, kai viskas buvo planuojama ir nusprendžiama už žmogų, aukštasis išsilavinimas išties turėjo vertę, o specialistai būdavo vertinami ir tausojami. Ir šioje vietoje pirštai suglebo ir nustojo barbenti į klaviatūrą, nes prieš akis ir per ausis pralėkė visas tas mėšlas, kaip su specialistais buvo elgiamasi. Ne gana to, ir tuo metu buvo sėkmingai imituojamos studijos (amžinojo studento samprata tuomet įgavo visai kitokią prasmę, tiesa, pakankamai dažnai tokiu statusu būdavo pridengiamas vengimas eiti kariauti – ko jūs iš manęs norit, aš sau ramiai 15 metus studijuoju, netrukdykit, dar dešimtmetis kitas ir baigsiu). Galima priminti, jog realybėje neigiami pažymiai mokykloje neegzistuodavo, aukštosiose mokyklose skolų būdavo galima prisidirbti, o paskui jas reikėdavo taisytis. Išmesti nelabai, nebent už neperprastą mokslinio komunizmo kursą. Skolininkai dažniausiai būdavo siunčiami semestrui ar metams į gamybą, kad pasitaisytų. Kai kurie nebeturėdavo motyvacijos grįžti, tačiau grįžusių su mielu noru laukdavo ir bandydavo sudaryti sąlygas kaip nors pabaigti. Nors, žinoma, baigdavo ne visi. Be jokios abejonės, norint visą laiką buvo galima prisiprašyti, kad išmestų, tačiau dažniausiai tai būdavo dėl politinio nebrandu ir pernelyg mažo atsidavimo šviesiojo rytojaus kūrimui.

Natūralu, jog tokiomis sąlygomis susidarydavo vaizdas, kad išsilavinęs žmogus buvo išties vertinamas. Klausimas: ar suprantate, jog šioje vietoje motyvas nebuvo iš piršto laužtas:

httpv://www.youtube.com/watch?v=AVNhaw4AK-s

Arba anekdotas apie inžinierių baiginėjantį mokyklą vakarinėje mokykloje? Trumpai:

Inžinierius, atidirbęs po paskyrimo, ieško galimybės gauti kitą darbo vietą, kuo toliau nuo to kaimo, kuriame dirbo. Nueiną į gamyklą ir bando įsidarbinti. Paklausus koks jo išsilavinimas, prisipažino, jog nebaigtas vidurinis (čia jau toks anos sąjungos paradoksas buvo, jog tie, kas buvo darbininkai, gaudavo dažniausiai dvigubai didesnį atlyginimą negu kvalifikuoti specialistai), todėl nori būti darbininku. Viskas tvarkoj, tik reikia pasibaigti mokyklą, išsiuntė į vakarinę, kad netrukdytų dirbti. Matematikos pamokoje užsislaptinųsi inžinierių kviečia prie lentos išspręsti pakankamai elementarų uždavinį, apskaičiuoti figūros plotą. vargšas pripaišė pilną lentą, vargo visą pamoką, galiausiai konstatavo:

-Čia kažkas ne taip, plotas neigiamas gavosi…

Iš galo:

-Durniau, ne taip rėžius sudėliojai…

Štai jums to laiko tautosaka, apie tai, kaip buvo tuo metu vertinamas išsilavinimas. Puikia atskleidžiantis situacijos tragizmą humoras, kur itin nedaug likę vietos juokui. Plačiau, po šitų dviejų nukrypimo ir nereikia kalbėti. Ir šioje vietoje ratas apsisuka, bet mes bandome išsiveržti iš užburto rato ir gauname video mįslę: kas tai?

httpv://www.youtube.com/watch?v=Acn7IrO8bRk

Ir juk visi viską supratome…

Tie, kas galvoja, jog jau miriau, beveik teisūs, tačiau tik tam tikra prasme, apie tai artimiausiomis dienomis. Ir tai, jog numiriau, leis iš naujo prisikelti ir sugrįžti atgal čia. Tai, jog nieko nerašiau pastaruoju metu, nereiškia, jog nieko0 nemačiau, tiesiog sukurpti greitą įrašą nebebuvo jėgų, kuomet visas darbas buvo teksto konstravimas, redagavimas ir t.t. Beje, kažkaip keista susidėliojo, jog čia aš sėdžiu lygiai metus, ir mesti kol kas nežadu, svarbiausiai kad Adminui užtektų noro ir valios tvarkyti PoPo.lt fermą. Taip kad lyg ir gimtadienis nedidelis, ar kažkas panašaus.

http://ekologija.blogas.lt/

Grįžtant prie įrašo temos. Dažnai važinėju tarp Vilniaus ir Kauno, nevengiu paimti ir šalia kelio stovinčius, ranką su iškeltu nykščiu mosikuojančius žmones. Dažnai tai prablaško kelionėje, o kartais susitinki su įdomiais žmonėmis. Anksčiau ir pats nevengdavau išeiti į trasą ir pastovėti, tiesa, ypatinga patirtimi negaliu pasigirti, tačiau jos turiu. Yra tekę ir ilgėliau pastovėti, todėl kai turiu galimybę, visą laiką stabtelėju ir paimu vieną ar du žmones. Nemėgstu prisigrūsti pilnos mašinos, kažkodėl man atrodo, jog ir patiems trazuotojams tai nėra patogu, todėl suprantu juos ir neprisifarširuoju pilno galo, tam jog dėkingumo jausmas tiesiog sklistų per visus galus ir netgi reiktų šiek tiek pradaryti langus. Tiesa, neturiu manijos, jog būtinai reikia kažką paimti, stengiuosi nesudaryti avarinių situacijų, kirsdamas į šalikelę iš antros juostos, tam kad būtinai ką nors paimti. Tiesiog, jeigu pastebiu iš tolėliau žmones, stengiuosi per daug neįsibėgėti ir tiek…

Paimdamas pakeleivius, turiu tik vieną taisyklę – jeigu su manim važiuoja žmona ar dukra, niekada nesustoju. Žinau, kad automobilio galas yra tuščias, tačiau kelionėje, kuomet dalyvauja šeimos nariai, tiesiog noriu išlaikyti galimybę pasidžiaugti savo šeima. Tai tampa pakankamai intymiu laiku, žinant, jog nuo pokalbio vienas su kitu niekur nepabėgsi. Tuomet galima atsiduoti bendravimo malonumui. Galiausiai maži ritualai, kaip sustojimas kavageriui ar tiesiog papusryčiauti pakelėje (žmona tokiais atvejais pasirūpina sumuštiniais), yra gėris. Tačiau ne mažiau svarbu negu galimybė pabendrauti su sau artimais žmonėmis yra ir tai, jog vairuodamas atsakau už jų saugumą. Kalbu ne apie avarijas ar kažką panašaus. Kuomet važiuoju su šeima, nepasitikiu ne vienu pakelėje stovinčiu tipu. Tiesiog išvažiuoju į antrą juostą ir net nesiruošiu stoti. Pasakojimas čia būtų banalus. Prieš kokius 16 – 18 metų po vieno savo pasivažinėjimo namo grįžo brolis. Jo kaklas buvo užbintuotas, kažkuri ranka taip pat. Važiavo automobiliu, pakeleiviai nutarė išsodinti ir užpuolė šalia vairuotojo sėdėjusį brolį su kažkuo aštriu. Viskas baigėsi lyg ir laimingai, tačiau tuo pačiu tai paliko tam tikrą traumą. Ir būtent tai tapo motyvu, niekada neimti žmonių, kai su manim važiuoja šeima…

Šiandien prisiminiau tai, kadangi eilinį kartą paėmiau kelis jaunuolius, su kuriais prasidėjo nedidelis pokalbis apie šį bei tą. Neklausiau kas jie tokie ir neprisistačiau, todėl kaip juos pristatyti net ir nežinau. To priežastis paprasta, pastaruoju metu praleidžiu tiek studentų per savo rankas ir jų neatsimenu, kad prisiminti dar kelis žmones, su kuriais persimeti keliais sakiniais, netgi neverta bandyti. Tiesiog važiavom ir viskas. Blevyzgojom apie bet ką… Mane pirmą kartą palaikė kompiuterastų, nors kai pasižiūrėjau į veidrodėlį, lyg ir susišukavęs buvau, nekalbant apie tai, jog ir spuogai išspaudyti, nekalbant apie tai, jog po vasaros dar ir įdegio kažkiek pasilikę. Visgi vaikinai sugebėjo pasiteirauti, kuo užsiiminėju, ir pasakiau, jog esu istorikas. Staiga mano nustebimui iš galo ateina perklausimas: LEO? Na va, supratau, kad jaunimui istorikas jau nebėra vien tik Bumblauskas ir Gudavičius. Toliau vėl nedidelis pokalbis, šiek tiek paliečiant blogosferą…

Maždaug taip atrodo grėblys, ant kurio užlipo Leo Lenox

Popo.lt atsirado naujas gyventojas, palikęs čia kelis savo įrašus, kur tvarkingai rikiuoja žodžius į sakinius, o iš sakinių sudėlioja tekstą kur viskas aišku nuo a iki b. Jis vadinasi Arpakas, siūlau skaityti, mylėti ir džiaugtis, ir tikiuosi, kad pradėjo rašyti ne tam, jog pasirodytų šie du įrašai, bet apsitvarkys pas save ir ne už ilgo blogas įgaus pagreitį. Ir jeigu pirmasis įrašas buvo gražus pasiskaitymas, tai antruoju jau buvo siekiama parodyti, jog juoda gali būti ir balta, ir tai, kas atrodo balta, iš tikro yra juoda. Ir tas įrašas jau pakišo man vieną idėją, apie kurios realizavimą parašysiu mokslo metams prasidėjus,  kas ir kaip ten turi būti, man dar nėra aišku tiksliai… Išties, jis užkabino tai, ką Leo Lenox buvo perteikęs per emocijas, kokios žiaurios yra sąlygos dirbant istorikui archyvuose ir kaip sunku kovoti su sistema, kai  ji yra prieš tave. Juk viskas yra paprasta – Lietuvoje mokslininkas tai pašaukimas, pareiga ir atsakomybė, bet jokiu būdu ne normaliai apmokamos pareigos, su atitinkamom darbo sąlygom ir juo labiau garantijom. Geriausiu atveju tave iš vidinių resursų gali paskatinti institucija, kurioje dirbi, paaukodama gražų spalvoto popieriaus lapelį, ir ant jo suraityti padėkos raštą. Dažniausiai atsisveikinant.

Visgi Arpako tekstas nurodė dvi labai svarbias klaidas, kurios pasiliko Leo Lenox rašinyje – na, jeigu reikia kopijų, visą laiką galima tartis ir bus įmanoma susitarti, tik nereikia vengti pabarbenti per administracijos duris (Leo, LVIA direktorė labai nebloga moteriškė, su ja turi išeiti susitarti, bet iškart ir patarimas – jeigu tave nusiųs pas pavaduotoją V. Tamulyną, žinok, kad reikalas beviltiškas, net neverta gadinti jėgų).  Antroji, tai, jog sistemą, kurios kryptingų vystymusi tiki ar tikėjo  Leo, visgi valdo, ir ji nesikeis nes kol kas nėra tam jokių prielaidų. Ir ji tiek mutavusi, tokia išsikėrojusi, kad paprastam žmogui net nelabai aišku, ką ir kodėl reikia pasiųsti Rokišio mylima lytiškai abstrahuota kryptimi. Ir Leo čia šiek tiek primynė savo numestą grėblį. Ir jis grįžo, suduodamas skaudžiai, bet ne į kaktą, bet gerokai žemiau ir skausmingiau. Ir tada lyg rankomis prisidengiant, siekiant sumažinti skausmą prieš nugriūvant, kalbama apie technokratiškumą, kabliukus ir taip toliau, kuomet vienas paprastas momentas yra praleistas, ar sistemoje buvo išbandyti visi galimi sprendimai pasiekti savo tikslą? Akivaizdu, jog ne itin daug pastangų tam padėta.

Tačiau ne mažesnė problema išlenda iš Arpako rašinio pabaigos – sistema, kuri turi veikti pasirūpindama visuomenės poreikiais, bent jau iš dalies jos akivaizdžiai tyčiojasi. Kokiais būdais? Birželio antroje pusėje pasirodė taisyklės, reglamentuojančios kopijavimą, o rezultatas yra toks, jog iškart turi atsirasti prierašas, jog jos bus dar tobulinamos. Ir tai akivaizdus brokas, galbūt net korupcija plačiąja prasme, kuomet nesistengiama darbo atlikti normaliai, išmetamas juodraštis, turintis tiek trūkumų, jog jo gal net geriau ir nebūtų. Vietoj to, jog būtų aiškiai reglamentuota, kokių dokumentų iš tiriamųjų institucijų reikia, tam jog būtų gauta medžiaga, viskas uždraudžiama. Toks yra sistemos polinkis, tyčiotis iš visuomenės, kurios gerovei užtikrinti ji buvo sukurta. Ši ciniška poziciją -paskelbti bet ką, o paskui pabandyti padaryti geriau yra pats blogiausias variantas. Sistema, galvodama apie vieną grupę, pamiršo kitą. Tai būdingas vienpusiškumas.

Ir visgi, pabandysiu pasistengti pasityčioti iš sistemos jai priimtinu būdu – padarysiu taip, jog Lietuvos Valstybės Istorijos Archyvą pasiektų prašymas iš mano gimtosios Alma mater artimiausiu metu, jog būtų padarytos visų nepublikuotų Lietuvos metrikos knygų skaitmeninės kopijos. Pagrindas – naujos redakcijos Aukštojo mokslo įstatymas, kur kalbama apie kokybišką ir visokį kitokį aukštąjį mokslą. Tai būtų vienas iš būdų, kaip užtikrinti studijų kokybę vienoje konkrečioje srityje labai konkrečiomis priemonėmis.

Gerb. Arpakas, ar tokį prašymo patenkinimą įmanoma prasukti skubos tvarka, na labai reikia 😀

Aukštojo mokslo ateitis - būrėjų rankose

Kreivarnkio ironija diskutuojančių aplink aukštojo mokslo tema buvo itin sveika, nuprausianti šaltu dušu ir parodanti, jog viskas gali atrodyti labai subjektyvu. Tačiau tai sveika, o po jo tekstu esanti diskusija yra ypatinga, pirmiausiai tuo, kad nepaisant visko, turiu sutikti su Leo Lenox, jog nėra viskas beviltiška ir blogai, galbūt šitos kategorijos atsiradimas pas mane yra pirmiausiai geresnio ir kokybiškesnio aukštojo mokslo ilgesys, bandant pažiūrėti kur ko trūksta. Ir kai pradedi viską dėliotis, matyti visus už ir prieš supranti, jog ne viskas prarasta, dažniausiai. Kai geriau pagalvoji, aš patenkintas išsilavinimu kurį gavau, atsakant į pastebėjimą iš Amerikos, ir visgi manau, jog vistiek viskas galėjo būti geriau. Man atrodo, jog pasiimama iš studijų tiek, kiek žmogus nori. Ir jeigu jis domisi, rodo iniciatyvą, tuomet galima pasiimti labai daug. Šiandien grįžau iš Santaros-Šviesos renginio, mačiau kelis šimtus jaunų veidų, reiškia, yra žmonių, kurie aukoja laiką vardan savišvietos… Reiškia, galim tikėti tuo, jog viskas normalizuosis… Iš kitos pusės, turėjau kelis labai įdomius pokalbius, kurių vienas buvo gąsdinantis, tačiau visai neblogai atskleidžiantis tendencijas…

Teko susipažinti ir pabendrauti su Rimvydu Petrausku, kaip jį pristatė Kazys Almenas, jaunas istorikas išugdytas nepriklausomoje Lietuvoje. Labai malonus žmogus ir tikrai turėjome apie ką pakalbėti. Na, lygiai taip pat, kaip ir jo darbai, įdomūs paskaityti. Lygiai taip pat VU istfake pažįstu ne vieną įspūdingos erudicijos žmogų, taigi personalijų lygmenyje neturiu jokio priešiškumo šiai institucijai (į kai kurias personalijas reaguoju skeptiškai, bet čia nieko tokio – taip ir turėtų būti). Kodėl apie tai apskritai rašau?

Grįžęs perskaičiau delfyje, kad vyksta diskusijos dėl VU statuto priėmimo seime, jis turi būti priimtas kaip įstatymas ar kaip seimo nutarimas. Problema kilo tame, jog VU statutas šiek tiek kertasi su įstatymu ir Seimo nutarimu tvirtinti jį komplikuota, todėl pakankamai daug balsavusių Seime pasisakė už tai, kad jis būtų patvirtintas atskiru įstatymu. Ir tuomet pagalvoji, kaip viskas keistai atrodo, įstatymas, sukurtas aukštojo mokslo kokybei gerinti, nepaisant visų ministro įtikinėjimų, koks jis puikus, patyrė nesėkme. Totalus krachas, kadangi įstaiga, kurią linkusi proteguoti valdžia kitų įstaigų tarpe, visgi susilaukią išimčių. Blogiausia, jog po tokio poelgio, ministras nieko nebegalės pasakyti, apie tai, kaip turi funkcionuoti aukštojo mokslo sistema, nes tas modelis, kuris buvo apibrėžtas įstatyme nėra geriausias – pasirodo yra geresnių. Tačiau keisčiausiai, jog nesiūloma keisti įstatymo, siūloma kurti keistus precedentus. Kai geriau pagalvoji, ministras, veikiausiai jau turėtų nešti pareiškimą premjerui, nes visą valdymo laiką sąmoningai ar nesamoningai Lietuvos visuomenei melavo…

Bet kokiu atveju, pasirodo, jog įstatymą verta pataisyti, jeigu jo nereikia perrašyti.

Pastarasis žingsnis VU atžvilgiu yra simptomiškas, panašūs procesai vyksta pilnu tempu. Organizuojant naują doktorantūros studijų tvarką, iš viršaus buvo nuleistas dar vienas sprendimas VU turės asocijuotą istorijos doktorantūrą su Istorijos institutu. Galima svarstyti įvairiai, kiek tai duos naudos ar žalos iki tol veikusiai sistemai, tačiau viena yra aišku – keliolika metų veikusi VDU ir Istorijos instituto asocijuota doktorantūra buvo išardyta Putinaitės valia tam, jog VU toliau galėtų vykdyti doktorantų ruošimą. Ir tai yra vėlgi tos pačios institucijos protegavimas. Tuomet su šypsena pradedi mąstyti, kad tai nėra normalu. Čia beveik galima prisiminti vieną iš E. Aleksandrvičiaus monologų (jis buvo krypties komisijos pimininkas):

Ministerija elgiasi kaip nori, visaip stengdamasi užtikrinti vienos institucijos išskirtinumą. Iki tol veikusi asociacija, per 20 nepriklausomybės metų sugebėjo parengti 80 procentų Lietuvos daktarų. Viskas tam, kad būtų suteikta galimybė VU dar priimti šiais metais doktorantus. Galima tik susimąstyti, dėl kokių priežasčių tai vyksta, kaip tai vyksta, bet viena akivaizdu – tenka pripažinti, jog tai yra darbo įvertinimas, kada prireikia dvaro intrigų tam, jog santykis bent po truputį pradėtų keistis.

Citata iš atminties, todėl daug ką praleidau, nes monologas buvo ilgas. Nežinau, ar tai savęs sureikšminimas, tačiau toks paaiškinimas man pasirodė pakankamai įtikinamas.

Santaroj spėjau persimesti keliais žodžiais ir su G. Mažeikiu. Kadangi pokalbis buvo apie privačius reikalus ir net ne mano, tai nieko per daug nepasakysiu, apart to, jog švietimo reformos kryptis ir ministerijos vykdoma politika veda ten, kur saulė nešviečia. Visai aukštojo mokslo sistemai, apart vienos institucijos. Bet tai nereiškia kažkokių reformų. Gal ir gerai. Atsiranda galimybė priversti mąstyti valdžios viršūnes, tam, jog pokyčiai ateitų. Man tik viena yra nesuvokiama: nejaugi garbingieji valdžios vyrai ir moterys nesupranta, jog proteguodami ir bandydami užtikrinti vienos institucijos išskirtinumą, jie iš principo ją pasmerkia daugiau ar mažiau skausmingam merdėjimui?