Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Vienas blogosferos atstovas priminė mano jau tapųsi senu pažadą, kuomet Skirtumui įsipareigojau patiekti įrašą apie Lietuvos lenkus, bandant atsakyti į klausimą, kas tai per keistas darinys ir ko jie tokie ypatingi. Šis priminimas buvo savalaikis, kadangi Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl švietimo įstatymo strigo, o Lietuvos Respublikos vyriausybė, kaip visada, nesugebėjo net parodyti kozirius, kuriuos turėjo šiame žaidime. Be jokios abejonės, tai galėjo būti viena iš tų akimirkų, kai istorikai galėjo sublizgėti, bet atsitiko kaip visada – Lietuvos atstovai derybose apskritai pamiršo, kad juos turi. Taigi, apie Lietuvos lenkus, šiek tiek iš toliau, pabandant aptarti pačią problemos genezę.

Taip, reikia pasakyti, jog tai pirmiausiai kultūrinis reiškinys, tik XX a. pradžioje virtęs politinę problema. Kaip jau buvo minėta, laikyti Lietuvos lenkus lenkais (t.y. tokiais pačiais kaip Lenkijos lenkai, kuriuos mūsiškiai dar visai neseniai vadino koroniažais) yra klaida. Lygiai tokia pati klaida būtų juos laikyti lietuviais. Klausimas, ar jie kalba lietuviškai, keliamas pavėluotai, didžioji dalis jų supranta mūsų kalba, neretai akcentą (ypač jaunimo tarpe) gali išgirsti tik gerai ištempęs ausis. O senoji karta? Čia jau priklauso nuo žmogaus nuostatų, bet esant reikalui, visą laiką bus galima susikalbėti, tarp kitko, pakankamai nesudėtingai, jeigu tik nebus išankstinių nuostatų. Šis faktorius ne mažiau svarbus, bet apie jį vėliau.

Taigi, kas tie Lietuvos lenkai? Be jokios abejonės, pirmiausiai tai LDK bajorija, kuri nuo XVII a. buvo pradėta veikti polonizacijos procesų, kurie ėjo gilyn vertikaliai, pirmiausiai paliečiant didikus, vėliau bajoriją, galiausiai ir miestiečius bei valstiečius. Pastarieji buvo priversti komunikuoti su aukštesniuoju sluoksniu, naudojant jų kalbą, galiausiai realiai jų tarpe funkcionavo dvikalbystė.  Net ir XIX a. pabaigoje Mykolas Riomeris rašė, kad jam užteko kontaktų su aplinka, tam, kad lietuvių kalbą išmoktų neblogai, keliais dešimtmečiais vėliau panaši situacija kartojosi ir su Czeslawu Miloszu. Išties, polonizacija nebuvo tokia stipri, kokia atrodo. Apie tai kalba ir 1794 metų sukilimo lietuviškieji atsišaukimai į tautą: jeigu bajorija 100 proc. suprato lenkiškai, kam apskritai prireikė šių raštų, nes jie buvo adresuoti ir LDK bajorams? Akivaizdu, jog situacija nebuvo tokia beviltiška lietuvybės atžvilgiu. Tačiau didžiausi pokyčiai sekė vėliau, po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo…

Nustojus būti savosios valstybės šeimininkais, buvusią LDK visuomenę perliejo kelios kolektyvinių krizių bangos, pirmiausiai identiteto krizė – nebeliko Lietuvos, nebeliko Lenkijos, todėl žmonės, kurie paskutinius 400 metų formavo pilietinę tradiciją, siekdami įprasminti savo dalyvavimą politiniame gyvenime, dalyvaujant seimelių gyvenime, nustojo jaustis piliečiais. Ši krizė buvo pirmoji ir viena svarbiausiųjų, kadangi pilietiškai mąstantis žmogus turėjo pasirinkti savo pilietybę. Ne vienas iš jų pasirinko būti rusas, nors Oginskio polonezo motyvus žinojo puikiai, leisdamas sau juos paniūniuoti. Tai toli gražu nereiškė, jog lietuviškumo ar lenkiškumo buvo atsisakoma, tiesiog savivokos kontūrai buvo labai trapūs ir juo buvo galima be didesnių problemų peržengti.

Sekanti krizė buvo susijusi su lojalumu. Piliečiai, įpratę ginti savo valstybę ir tuo kuo jie tiki XIX a. gyveno tokiomis sąlygomis, jog reikėjo šiuos principus keisti. Turint valstybingumo idėją, reikėjo dėl jos kovoti, tačiau norint kovoti, reikėjo sulaužyti duotą priesaiką. Čia antroji problema, su kuria susidūrė buvusieji LDK palikuoniai, kadangi valstybė, kaip vertybė, atrodė kaip siekiamybė, tačiau įmanoma. Pirmojoje šio amžiaus pusėje, kiekviena karta išgyveno po sukilimą. Lietuviškoji bajorija iš įpročio sekė, kokios nuotaikos buvo Varšuvoje, taip formuodama tradicijos tęstinumą, tačiau tuo pačiu metu pamiršdama, jog santykis su Varšuva yra kitoks negu buvo anksčiau. Į jos pusę galima tik žiūrėti, bet ne daugiau. Susiklosčiusi situacija nulėmė tai, kad kelių kartų aktyviausi atstovai buvo represuojami, o tuo pačiu susiformavo įprotis žiūrėti, kokios nuotaikos Lenkijoje. Lietuvos lenko formavimosi procese tai buvo dar vienas probleminis taškas.

Iš principo persidengiant šioms dviems kolektyvinėms krizėms, žvilgsnis į Varšuvą krypo vis smarkiau, pirmiausiai tai buvo laikas, kai galutinai sunyko buvusi gaji LDK lotyniškoji kultūra, tekstai, tam jog būtų prieinami platesnėms masėms buvo pradėti rašyti lenkiškai. Galiausiai veikė ir buvusios sostinės pavyzdys. Tai, jog šiandien nepasidalinama Mickevičiumi, yra būtent šių krizių padarinys. Tačiau… Mickevičius buvo viena ryškiausių to meto figūrų (galima prisiminti ir joj tapatybės problemas, kaip jis jas formulavo – galiausiai atsisakydamas lenkiškumo ar lietuviškumo, o save įvardindamas kaip Europos pilietį), bet ne vienintelė. Lietuvos lenkai tuo metu kūrė savitą kultūrą, nors ir savo forma primenančią koroniažų, tačiau ta forma buvo tik kalba. Turinys buvo kitas, kadangi buvo skatinamas patriotiškumas, tačiau jis buvo orientuotas į LDK. Čia glūdi vienas ryškiausių skirtumų, iš kurio susiformavo visai skirtingas pasaulėvaizdis.

Visgi problemos prasidėjo dar to paties XIX a. pabaigoje, tautinio atgimimo laikotarpiu, kai buvo pradėti kurti atlietuvnimo ir sulenkinimo koncepcijos. Lietuvos lenkai, tarp lietuvių ir lenkų konflikte atsidūrė kaip tarp dviejų girnapusių. Sentimentai ir visiškai kitoks patriotizmas. Šie prieštaravimai iš principo draskė nesusiformavusią tautą. Tiesa, tik jie patys ir matė galimybe pabandyti sugyventi: Lietuvos nacionalistai aiškino, jog tai tautos šaka, kurią reikia arba nukirsti, arba prigydyti prie medžio, Lenkijos endekai teigė, jog reikia pasiekti galutinį dominavimą kresuose (taip pat ir Vilnijoje), todėl Lietuvos lenkų krajovcinės idėjos buvo grynai utopinės, nes spaudimas buvo pernelyg didelis iš abiejų pusių, apsisprendimas gimdavo labai netikėtomis aplinkybėmis.

Galiausiai visi žinome kaip viskas išsisprendė: Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, kaip Lietuvos lenkų kultūros židinys jis pradėjo nykti, kadangi prasidėjo intelektualų judėjimas iš jo. Dvikalbiškumo (kaip ir dvigubos tapatybės) principas buvo pažeistas, Vilnius buvęs kultūriniu centru, Lenkijos sudėtyje sparčiai provincialėjo. Lenkiškumas (atmetus genetinius ryšius) pradėjo dominuoti. Galiausiai, paskutinės netektys susijusios su antruoju pasauliniu karu, kuomet Vilniaus universiteto profesūra pasitraukė ar buvo fiziškai sunaikinta, o pasibaigus karui prasidėjo lenkų repatriacijos akcijos. Svarbiausia, jog kolūkiuose gyvenantys lenkai sovietams nebuvo problema, problema buvo paskutiniai išsilavinę žmonės, užsilikę Vilniuje. Aišku, visų surinkti nesugebėjo, bet tai, kuo rėmėsi Lietuvos lenkai, buvo iš principo sunaikinta. Galiausiai net ir savoka pradėjo nykti, jeigu nelaikysime jos visiškai išnykusia. Nes Lietuvoje buvo palikti didžiąja dalimi lenkų marginalai. Štai čia ir įvyko didysis lūžis, atvedęs prie dabartinės situacijos, kada Lietuvos lenkais (galbūt buvusiais) pradedama manipuliuoti, o šie tokioms manipuliacijoms pasiduoda.

Jeigu reikėtų keliais žodžiais pristatyti Lietuvos didįjį kunigaikštį Švitrigailą, tai būtų pakankamai paprasta padaryti: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos, Tverės kunigaikštytės, jauniausiasis sūnus. Mirus tėvui (manoma, kad Švitrigaila gimė prieš pat jo mirtį), toliau buvo globojamas motinos, kol jo vyresnis brolis Jogaila valdė valstybę ir konstravo sąjungą su Lenkijos karalystę. Pirmieji jo veiksmai žinomi jau atėjus į valdžią Vytautui, kuomet jis sukilo prieš besikeičiančią tvarką. Kelis kartus buvo suimtas, kelis kartus buvo pabėgęs į kaimynines valstybes ieškoti sau paramos. Po Vytauto mirties užėmė sostą. Po poros metų buvo nuverstas, tačiau neatsisakė savo pretenzijų, o pradėjo karą dėl sosto atgavimo. Neaišku tiksliai, kada susitaikė su Jogailaičiais, gaudamas valdyti Voluinės žemes, kuriose ir įsitvirtino. Po to, kai buvo nužudytas Žygimantas Kęstutaitis, Švitrigaila ketino susigrąžinti didžiojo kunigaikščio sostą. Tačiau Lietuvos Ponų Taryba pasikvietė valdovu Kazimierą Jogailaitį. Praslinkus keliems metams po pastarojo pakėlimo didžiuoju kunigaikščiu, Švitrigaila su juo susitaikė ir iki mirties buvo ištikimas. Veikiausiai toks turėtų būti Švitrigailos pristatymas keliais žodžiais. Tačiau vargu ar tai bent kiek pristato Švitrigailos asmenį. Tenka pripažinti, kad tai daugiau pristato šio didžiojo kunigaikščio veiklą ir jos lūžinius momentus, tačiau toli gražu ne patį jo asmenį.

Kalbėjimas apie asmenį, pirmiausiai nulemtas jo asmeninių savybių suderinimu, su tuo, ką jis darė ir kaip tai įtakojo jo veiklą. Tačiau tam įvardinti istoriografijoje reikalingas ir specifinių metodų panaudojimas, pirmiausiai, psichologinė asmenybės analizė. Tuo tarpu psichologinė istoriografija Lietuvoje absoliučiai nejuda iš vietos. Prisimenant profesoriaus J. Galenčenkos teiginį, jog Lietuvos istoriografija šiuo metu išgyvena pakilimą, tai šiek tiek stebina. Be abejo, tai kažkiek įtakojama to, jog šiuolaikinio mokslo viena iš alternatyvų – kuo siauresnė specializacija, kitaip tariant, vieno metodo ir vienos tiesos išmanymas, kuris kartais gali būti deklaruojamas ir kaip neišmanymu arba ignoruojamas, nesiveliant į diskusijas. Tai liečia tiek istorijos, tiek ir psichologijos tyrėjus. Galbūt tik Vytautas Kavolis yra peržengęs šiuos slenksčius, su studija, skirta psichologinei Lietuvos nacionalinio atgimimo herojaus Vinco Kudirkos portreto analizei. Tačiau ši išimtis yra pakankamai suprantama – Vytautas Kavolis visgi nėra lietuviškas produktas, jis išsilavinimą gavo Junginėse Amerikos Valstijose, galiausiai jis net ne istorikas, tačiau jo bandymas yra sėkmingiausias. Tuo tarpu Lietuvos medievistikoje, tai apskritai nėra toleruotina. Apie kokias asmenines savybes galima kalbėti, jeigu nuolat abejojama, ar galima kalbėti? Juk nuolatiniai klausimai, ar tirtina viena ar kita problema, kiek patikimas vienas ar kitas šaltinis yra šio proceso išdava. Todėl prisimenant profesorių J. Galenčenką, kartais galima konstatuoti, jog lietuviškoje istoriografija, palyginus su tarpukarine yra giliame dugne. Tuo metu kiekvienas autorius, rašydamas biografinio pobūdžio monografiją, siekdavo pabandyti apibūdinti asmenį, su jo teigiamom ar neigiamom savybėm, pasistengdamas įžvelgti, ar procesai, kuriuose dalyvavo asmuo, atitinką šaltiniuose priskiriamus apibūdinimus. O jeigu mes priimame teiginį, jog nieko objektyviai vertinti negalime, tai gal būt šalia visos kitos neobjektyvios rašliavos galėtume sau leisti pabandyti pateikti ir neobjektyvų psichologinį portretą? Be jokios abejonės, tai daugiau retorinis klausimas, nes atsakyti, bent jau aš, į jį nedrįsčiau.

Nagrinėjant Švitrigailos asmenį Lietuvos istoriografijoje, reikia pirmiausiai pasakyti, jog jis retai kada papuola į istorikų akiratį. Dažniausiai tai įvyksta atsitiktinai, nes šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje jis išnyra kaip kontekstinis asmuo, pačios asmenybės nesiekiant apibūdinti. Kaip vienas būdingiausių pavyzdžių šiuo atveju būtų Rimanto Jaso darbai. Nepaisant šio istoriko įdirbio, jo santykio su šaltiniais ir to, jog jis galėtų būti laikomas vienu pagrindinių istorinių terminų kūrėju lietuvių kalboje, jam labai smarkiai pakenkė laikmetis, kuomet jis rašė atliko savo pagrindinius darbus: sovietinėje Lietuvoje istorikas turėjo būti itin tikslus, siekti savo teiginių objektyvumo. Tai sietina ne tik su tuo, jog sovietmetis ir dabar suvokiamas kaip traumų laikotarpis, kuomet bet koks laisvesnis žodis buvo draudžiamas, o jo išsakymas traktuojamas kaip nacionalizmo proveržis daugiatautėje sąjungoje. Čia slypi daug gilesnės problemos, kadangi tuo metu buvo tikima ir verčiama tikėti viena tiesa, vienu metodu ir buvo tik viena kryptis. Galbūt todėl, Rimantas Jasas rašydamas stengėsi išvengti psichologinio vertinimo istoriografijoje, net ir rašydamas apie epizodus, kurie galėtų būti vertinami kontraversiškai, kaip pavyzdys Švitrigailos įsakymas nuskandinti kunigaikštį Simoną Alšėniškį. Juk tokį sprendimą galima įkontekstinti, apsiribojant ir pačiais šaltiniais: Švitrigaila apibūdinamas kaip žiaurus, kaip teisingas, kaip niekšas. Bet tai prasilenkia su įsivaizduojamu objektyvumu, todėl geriau to visai atsisakyti.

Ši problema, prasidėjusi sovietmečiu, tęsiasi iki šiol, o bandymas ją pajudinti bet kada gali sulaukti priekaišto apie istorijos mokslo profanavimą (siūlyčiau įsiklausyti į sąvokos etimologiją, jos istorinį kontekstą). Kaip bebūtų, toks požiūris yra vyraujantis, pavyzdžiui naujausioje Lietuvos istorijoje (rengiamas akademinis 12 tomų leidinys), Švitrigailos asmuo geriausių atveju pristatomas epitetais, tokiais kaip neramus, energingas ar panašiai. Nepaisant visų metodologinių inovacijų konstruojant tekstą. Lygiai tą patį galima pasakyt ir kitas sintezės.

Šiame kontekste tarpukarinė istoriografija yra visai kitokiame lygmenyje, o asmenybė ir jos bruožų atskleidimas buvo teigiama siekiamybė. Galbūt reiktų padaryti išlygą, jog kartais būdavo nueinama tendencingų keliu, laikantis simpatijos ar antipatijos principo, tačiau bet koks vertinimas daugiau ar mažiau tuo remiasi, siekiant pateisinti arba pasmerkti herojų. Vienintelė Lietuvos istoriografijoje Jono Matuso monografija skirta Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Švitrigailai yra skirta būtent tam: atskalbti Švitrigailos vardą.

Reikia taip pat pripažinti, jog Jono Matuso monografija yra šiek tiek senstelėjusi, tačiau parašyta remiantis geriausiomis laikotarpio tradicijomis. Joje ieškoma žmogaus, tikrinami jo motyvai, svarstoma, kodėl jis elgėsi vienaip ar kitaip. Galbūt kai kurie vertinimai yra laikytini perdaug tendencingais, tačiau kitaip ir negali būti, nes vertinimas daromas iš kelių amžių atstumo, o laikotarpis, kuomet parašyta monografija taip pat pasižymėjęs stipriu ideologizavimo poreikiu, galiausiai reikia pažymėti, jog kartais buvo aktuali diskusija vardan diskusijos, kuomet reiškėsi ideologinės priešpastatos tarp Lietuvos ir Lenkijos (tuo metu itin aktualus Lietuvos ir Lenkijos santykiuose buvo klausimas dėl Vilniaus ir jo krašto). Todėl šioje vietoje pažymėsiu tik kelis būdingesnius Švitrigailos asmens vertinimus Jono Matuso monografijoje, tuo pačiu atkreipdamas dėmesį į teksto konstravimo būdą.

Jonas Matusas savo monografijoje skiria poskyrį, apibūdinti Švitrigailos asmeniui, jo bendrajam vertinimui. Tačiau visa monografija yra nusėta epitetais, apibūdinančiais Lietuvos didžiojo kunigaikščio asmenines savybes: kietas, neramus, karštas, tvirtas ir t.t. Tokiu būdu siekiama ne tik sukurti gyvą pasakojimą ar Švitrigailos paveikslą. Teigiamai apibūdinančių epitetų gausa yra skirta tam, jog būtų atskleistas autoriaus požiūris į asmenybę, kurios veiklą jis nagrinėja. Kartais epitetų naudojimas yra motyvuojamas, o kartais jis ir be to turi būti aiškus, žvelgiant į asmenybę ir tai, kas apie ją yra žinoma. Tačiau tuomet, kai autorius imasi aprašinėti pačią Švitrigailos asmenybę, jo teksto konstravimo būdas visiškai pasikeičia. Siekiama tvirtai argumentuoti, pirmiausiai pasitelkiant pirminius šaltinius, apžvelgiant istoriografiją ir pateikiant savuosius vertinimus. Tuo pačiu reikia apgailestauti, jog Jonas Matusas plačiai aptarė tik tuos būdo bruožus, dėl kurių jis nesutiko su istoriografijoje pasitaikančiomis nuomonės.

Vienas esminių Švitrigailos asmenį apibūdinančių bruožų, Jono Matuso požiūriu, turėjusių būti aptartu pirmuoju yra jo religingumas, tuo pačiu pabrėžiant ir santykius su tautiškumu. Be jokios abejonės, tai autoriui buvo aktualu, kadangi jis pats buvo katalikų kunigas (subjektyvus faktorius), tačiau savo laikams jis gavo kiek netikėtas išvadas: Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavę prieštaravimai tarp skirtingų „tautinių“ ir religinių grupių buvo minimalūs, o apie kažkokius vienos ar kitos grupės protegavimus neverta ir kalbėti, kadangi šaltiniai yra nevienareikšmiai, liudijantys, jog vienalytės aplinkos (religiniu, socialiniu ar „tautiniu“) atžvilgiu apskritai negalėjo būti. Tačiau Švitrigailos artumą stačiatikybei Jonas Matusas pripažįsta, nors koks tai santykis, visgi iki galo nutylima (apie tai išties sudėtinga kalbėti esamų šaltinių kontekste). Svarbus yra būdas, kaip tai padaroma: Jonas Matusas Švitrigailos santykį su stačiatikybę grindžia per jo santykius su motina ir auklėjimu. Visgi svarbus ne pats teiginys, o tai, kokiame kontekste jisai atsiranda: asmenybės susiformavimas sietinas su motinos įtaka. Toks teiginys susilauktų ir šiuolaikinių psichologų pritarimo.

Akivaizdu, jog Algirdo žmona Julijona Tvėriškė iki pat mirties išliko stačiatikybės puoselėtoja. Turint omenyje, jog Švitrigailos tėvas mirė dar šiam esant kūdiniui (veikiausiai Janas Tęgowskis šioje vietoje klysta) arba vaikui, motina tikrai galėjo atlikti lemiamą vaidmenį jo asmenybės susiformavime. Gaila, jog tyrinėtojas nebando pasvarstyti giliau, kokią įtaką darė Švitrigailai motina, nes kyla keletas reikšmingų klausimų: kodėl Švitrigaila iki motinos mirties nedemonstravo savo ambicijų, kokie apskritai buvo jų santykiai ir t.t.? Tačiau ši kryptis labiau neplėtojama.

Jonas Matusas bandė įvertinti visas žinias, kurias paliko Janas Dlugošas, išrinkdamas iš jo veikalo citatas, apibūdinančias Švitrigaila: „nepastovaus būdo“, kiekvieno vėjo „greičiau kaip nendrė lankstomas“, „tikras beprotis“, „vemia keiksmais“ ir yra „girtuoklis ir linksmo gyvenimo žmogus“. Su šiais Dlugošo bandymais apibūdinti Švitrigailą jis nesutinka, laikydamas juos tendencingais, kadangi kronikininkas buvo nusistatęs prieš Švitrigailą. Istorikas teigia, jog kiti šaltiniai to nepatvirtina. Galbūt tik išimtis dėl jo santykio su alkoholiu, nes yra žinoma, jog nepilnų metų bėgyje, Švitrigailai būnant Prūsijoje, iš Vokiečių ordino jis nepilnų metų bėgyje gavo 9 statines vyno. Tačiau, pasak J. Matuso, jis negalėjęs visko vienas išgerti, o be to, su juo buvo nemažas dvaras, todėl laikyti Švitrigaila alkoholiku nėra pagrindo (siekdamas paneigti šį teiginį, J. Matusas bando palyginti netgi suvartojamo alkoholio kiekius to meto kituose dvaruose). Kaip prieštaravimą tokiam neigiamam Švitrigailos apibūdinimui jis primena ir tai, jog Rusios metraščiai tokių žinių nepateikia, nepaisant to, jog taip pat apibūdina neigiamai, pabrėždami jo žiaurumą (šioje vietoje gal nevykusiai panaudotas vėlyvas Gustyno metraštis), o Vokiečių ordine Švitrigaila buvo žinomas kaip garbingas kunigaikštis.

Jonas Matusas taip pat polemizuoja ir su ankstesne istoriografija. Jo požiūriu situacija laikytina ydinga, kuomet didžioji dalis istorikų Švitrigaila apibūdino pirmiausiai besiremiant Dlugošu. Iš šio konteksto sąlyginai iškrito tik M. Gruševskis, su kuriuo J. Matusas polemizavo plačiau. Ukrainos istoriko Švitrigailos apibūdinimas J. Matusą iš dalies tenkino: turėjo nepaprastą energiją, judrumą, ištvermę, bet nepasižymėjęs gabumais ir nuoseklumu; turėjo vado savybių, tačiau taip pat egzistavo ir galimybė (pasak M. Gruševskio), jog Švitrigaila buvo nenormalus ir psichopatas. Su šia M. Gruševskio pastaba J. Matusas kategoriškai nesutiko, pažymėdamas, jog ji yra silpnai argumentuota, išplaukianti iš to, jog Švitrigaila įsakė sudeginti Gerasimą. Šį argumentas išties yra silpnas, jeigu pažiūrėsime iš to paties taško, iš kurio pažiūrėjo ir Jonas Matusas, diskutuodamas dėl psichinių Švitrigailos nukrypimų: dvasininkų ir net tik jų sudeginimas buvo pakankamai išplitęs reiškinys, tiek Rusios erdvėje, tiek ir vakarų Europoje. Tai patvirtindamas jis priminė ir Jano Huso bei Jeronimo Pragiškio nesenus sudeginimus, o taip pat ir tai, jog lenkai, įsiveržę į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę taip pat degino gyvus žmones.

Jonas Matusas pateikdamas europinį ir vietinį kontekstą, galbūt netgi specialiai užmiršo pažymėti, jog kartais Švitrigailos sprendimai buvo labai impulsyvūs, nepamatuoti ir žiaurūs. Galima prisiminti ir jo įsakymą nuskandinti kunigaikštį Alšėniškį. Galbūt ši pozicija išties dalinai atspindi pirmiausiai paties autoriaus požiūrį į pasirinktą herojaus asmenybę, nes argumentų, paremti M. Gruševskio pozicijai galima surasti ir daugiau.

Pats Jono Matuso požiūris galutinai atsiskleidžia paskutinėje, baigiamojoje monografijos pastraipoje, kur jis apibūdina Švitrigailą kaip tiesaus ir nuoširdaus būdo žmogų. Primena, jog jis mokėdavo reikalui esant išlaikyti taktą (tai turbūt turėjo Švitrigailą apibūdinti kaip politiką), galiausiai pažymi ir tai, jog Švitrigaila neturėjęs aklos rasinės neapykantos lenkams. Pabaigia Jonas Matusas kiek keista išvada, disonuojančia su ankstesniu tekstu: „vadinasi, jis [Švitrigaila] gynė ir kovojo vien už Lietuvos savarankiškumą ir jos garbę“. Toks požiūris ne tik atskleidžia, jog Jonas Matusas idealizavo savojo pasakojimo herojų, pamiršdamas, jog pirmiausiai Švitrigaila kovojo ne už valstybę, bet už valdžią, vedinas egoistinių motyvų ir siekdamas patenkinti savo garbėtrošką. Juk tai ir yra pats natūraliausias motyvas, kurį kažkodėl J. Matusas nutarė ignoruoti.

Baigiant norėtųsi pažymėti, jog didysis kunigaikštis Švitrigaila buvo išties spalvinga asmenybė. Apgailestaujant reikia pridurti, jog ji dar nebuvo apibūdinta remiantis psichologijos metodais, tačiau, veikiausiai, tai tik laiko klausimas, kadangi šios krypties istoriografija turi plačias perspektyvas ne tik Lietuvoje, bet ir regione – jos labai trūksta, o poreikis tam yra. Galima prisiminti ne tik istoriografiją, tačiau ir plačiąją visuomenę. Juk Lietuvoje gyvuoju klasiku vadinamo Justino Marcinkevičiaus, neblogai per vertimus žinomo ir rusakalbiame pasaulyje, poemoje „Mindaugas“ diskutavę juodasis ir baltasis metraštininkai, kalbėjosi būtent apie šią problemą: baltasis metraštininkas ieškojęs žmogaus Mindaugo aplinkoje turėtų būti kaip priekaištas istorikams, kadangi žmogaus istoriografijoje beveik nebeliko. Nors reikia pripažinti, kad šie priekaištai yra ne tik istorikams, tuo pačiu pažymint, jog juos išsakyti poetui yra gerokai lengviau negu juos profesionaliai įgyvendinti.

****************************************************************************************************************

Pranešimas buvo skaitytas Bresto valstybiniame Aleksandro Puškino universitete

Krėvos aktas ir jo padariniai turėjo lemiamos įtakos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinei, socialinei ir kultūrinei raidai. Tai, jog Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi Vladislovu II brandino didelius pokyčius. Pirmiausiai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aiškios politinės krypties nustatymas, jos įsiliejimas į Europą, reiškė ir jos kultūrinės aplinkos perkonstravimą. Krikšto priėmimas reiškė, kad išeinama iš velnio pasaulio, ir tampama Dievo valstybės dalimi. O tai viduramžių visuomenei reiškė didelius pokyčius, kadangi tuščioje erdvėje turėjo kurtis naujos struktūros: pradėjo formuotis katalikų Bažnyčios žemėvalda, parapijų tinklas, atsirado pirmosios parapinės mokyklos, steigėsi nauji vienuolynai, o tie, kurie egzistavo anksčiau (taip pat ir bažnyčios), įgavo visiškai kitokį statusą – neaiški ir pavojinga padėtis, priklausanti nuo pagoniškos visuomenės įgeidžių ir balansavimo, tarp valdovo malonės ir rūstybės pasikeitė gerbiamą autoritetą. Valdovai pradėjo rūpintis bažnyčių tinklo sukūrimu. Pirmiausiai įkuriama katedra, užtikrinamos jos teisės, atitinkančios to meto Bažnyčios ir valstybės santykius. Formuojamas parapijų tinklas. Atvyksta dvasininkai atlikti christianizavimo darbus.

Lietuvos valdančioji dinastija labai greitai pastebėjo pasikeitusios padėties privalumus ir siekė juos išnaudoti. Permanentinis karas su Vokiečių ordinu Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę buvo išsekinęs, krikštas sudarė prielaidas atsikvėpti. Todėl perbėgantys dinastijos nariai (kaip Vytautas, Švitrigaila) buvo geras pretekstas tėšti nenutrūkstantį karą. Padėtis tapo gerokai apsunkinta, o Lietuvos valdančioji dinastija susidūrė su konsolidacijos problema: išsikraipė hierarchinių santykių svertai, reikėjo ieškoti kompromisų. Ir tik normalizavus santykius dinastijos viduje, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė atskleidė politinius krikšto privalumus: ideologinis priešas galėjo būti paverstas ideologinių sąjungininku. Geriausias to pavyzdys, 1399 metais mūšiu prie Vorsklos pasibaigęs Vytauto organizuotas žygis prieš totorius. Dar visai neseniai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo kryžiaus žygių taikiniu, dabar tapo jų organizatore ir su kryžiaus žygio vėliavomis buvo žygiuojama prieš totorius. Net ir vokiečių ordinas buvo priverstas prisijungti prie Vytauto suorganizuotos kariuomenės.

Christianizacijos padariniai pradėjo sklisti pakankamai gretai, galima fiksuoti ryškius mentalinius pokyčius visuomenėje, kada ne tik valdovas ir dinastijos nariai pradėjo rūpintis, bet tai pradėjo reikštis platesniu mastu. Visuomenėje iškilo poreikis rūpintis savo ir protėvių sielomis, siekis palengvinti jų pomirtines kančias, o tai sudarė prielaidas suklestėti Bažnyčiai, kaip struktūrai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Greta masinio reiškinio, reikalaujančio tik finansinių resursų pradėjo plisti ir individualus religingumas. Tiesa, tai buvo daugiau plačiuosiuose visuomenės sluoksnio išplitęs reiškinys, XV a. pirmojoje pusėje beveik nepalietęs elito. Bažnyčios teikiami privalumai, šiam sluoksniui dar nebuvo atsivėrę. Elitas vis dar skeptiškai žiūrėjo į bažnytines pareigas, studijas ir t.t.

Bandydami pasižiūrėti atidžiau, galima pastebėti, jog fundacijos aktai, kuomet kalbam apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elitą, pirmiausiai buvo atlikti didžiojo kunigaikščio aplinkos žmonių. Būtent jie pradėjo rūpintis platesnio bažnyčių tinklo suformavimu. Senasis gentinis elitas (pirmiausiai kunigaikščių sluoksnis) šiame kontekste pasiliko nuošalyje. Tačiau būtent šis sluoksnis pirmiausiai įsitraukė į Bažnyčios gyvenimą, kaip jos pareigūnai. Pirmasis pavyzdys būtų kunigaikščių Giedraičių giminės atstovų įsijungimas į Bažnyčios organizacija XV a. viduryje bent trys šios giminės atstovai pasišventė bažnytiniai veiklai. Tai ryškiausias ankstyvasis pavyzdys. Vieno iš jų, Mykolo Giedraičio kultas, dėl jo asketiško gyvenimo pradėjo plisti iškart po jo mirties, o jis pats buvo laikomas palaimintuoju. Kitas ryškus pavyzdys, bylojantis apie senojo gentinio elito integravimosi į Bažnyčios struktūras, būtų kunigaikščių Svirskių atvejis. Tiesa, jų dalyvavimas tarp bažnyčios pareigūnų nėra toks ankstyvas kaip kunigaikščių Giedraičių, tačiau XVI – XVII a. vykę ginčai dėl Svyrių kunigaikštystėje buvusių bažnyčių paliko pakankamai ženklų šaltinių kompleksą, kad būtų galima aptarti bažnytinės žemėvaldos Svyrių kunigaikštystėje susiformavimo prielaidas.

Svyrių kunigaikščiai sena Lietuvos kunigaikščių giminė, apie kurią pirmosios žinios siekia Gedimino valdymo laikotarpį. Ši kunigaikštystė buvo išsidėsčiusi tarp Neries ir Narčios upės. Pagrindinis centras buvo Svyrių pilis (dabar dalinai išlikęs piliakalnis). Apkrikštijus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ši giminė taip pat priėmė katalikų tikėjimą, nors XV a. juos saistė ryšiai su pravoslavišką krikštą priėmusiais Gedimino dinastijos palikuonimis (ryškiausias santykių su Olelkaičiais pavyzdys).

Kada Svyrių kunigaikštystėje pradėjo formuotis Bažnytinės struktūros ir žemėvalda pasakyti yra pakankamai sudėtinga, o istoriografijoje šie procesai dar labiau supainioti. Ankstyviausia Svyrių bažnyčios pastatymo data nurodoma 1413 metais, siejant ją su kunigaikščio Petro Svirskio donacija. Tačiau šis klausimas yra pakankamai sudėtingas. Data, kuri nurodoma akte yra užrašyta pakankamai neaiškiai, o trečiasis skaičius buvęs perlenkimo vietoje, visgi jis labiau primena, 5, negu 1. Reikia pastebėti, jog pats akto turinys yra pakankamai išsamus, kas XV a. pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje būdinga tik valdovų raštams. Suabejoti šia data yra ir dar vienas argumentas: 1413 metais Svyrius puolė Vokiečių ordino Livonijos šakos riteriai, tačiau tarp padarytų nuostolių bažnyčios užpuolimas nėra minimas (turint omenyje, jog Svyrių užpuolimas minimas vykstant ginčams su Vokiečių ordinu, bažnyčios užpuolimas būtų itin naudingas politinis argumentas). Todėl galima pagrįstai abejoti, ar bažnyčios steigimas Svyrių kunigaikštystėje galėjo būti toks ankstyvas.

Iki pat XV a. vidurio, žinios apie Svyrių kunigaikščių religingumą mums neduoda jokių žinių apie čia buvusias bažnyčias. Netgi priešingai, argumentai kalbėtų, jog tokios informacijos rasti neįmanoma. Dar XV a. 5 dešimtmetyje žinomi Svyrių kunigaikščių užrašymai Vilniaus pranciškonams, kad šie melstųsi už jų mirusius artimuosius (užrašymai minimi pirmiausiai natūra). Visgi viename iš tokių užrašymų 1449 metais tarp liudininkų minimas ir Svyrių klebonas, kas nurodo, jog bažnyčia Svyriuose turėjo egzistuoti. Tačiau parapijos įkūrimo laikas negali būti detalizuotas su dabartine šaltinių baze.

Tačiau platesnis parapinis tinklas Svyrių kunigaikštystės teritorijoje pradėjo formuotis tik XV a. antroje pusėje. Išlikusios žinios apie tris bažnyčias, buvusias Svyrių kunigaikštystės teritorijoje: Svyrių, kobilniko ir Svyrėnų bažnyčia. Kaip jau minėta, šis procesas yra pakankamai neblogai dokumentuotas, tačiau ir čia susiduriama su problemomis. XVI a. Svyriai buvo Radvilų valda, o bažnyčia buvo atiduota protestantams. Amžiaus pabaigoje ir XVII a. vyko teismai, todėl daugumos aktų kopijos buvo padarytos, o vėliau įrašytos į teismų knygas. Problema ta, jog tuo pačiu metu, atstovai norėdami kuo išsamiau pagrįsti savąsias teises, pradėjo falsifikuoti aktus, kas komplikavo tyrimus. Didžioji dalis jų yra paskelbta J. Fijalek ir W. Semkowicz šaltinių rinkinyje, nurodant falsifikuotus ir įtartinus dokumentus. Tačiau ne visi. Dar pluoštas dokumentų šiuo metu saugomi Vilniaus mokslinėse bibliotekose, gerokai papildantys minėtąjį rinkinį.

Apie Svyrėnų bažnyčią sužinome kaip apie jau egzistuojanti faktą. XV a. Ji buvo du kartus donuota: tai jau minėtas 1453 metų Petro Svirskio aktas, kuriuo buvo užrašyti keli žmonės (tarnybos) ir malūnas ant Stračio upės kranto. 1496 ar 1498 metais Petro Svirskio našlė Elena Daugirdaitė praplėtė Svyrėnų bažnyčios fundaciją, užrašydama dar dvi tarnybas Jasienio dvare. Tai visos žinios, kurios mus pasiekė apie ankstyvąsias Svyrėnų bažnyčiai paskirtas žemes su žmonėmis.

Kobilnyko (arba Mažojo Medilo) bažnyčios atvejis dar sudėtingesnis. Yra žinomi bent keli šios bažnyčios fundavimo falsifikavimo aktai: ankstyviausias falsifikatas siekia 1434 metus, žinomas dar vienas aktas, kurį neva patvirtino Žygimantas Kęstutaitis, dar vienas falsifikuotas aktas žinomas 1463 metais. Visgi pačioje XVI a. pradžioje Kobilniko bažnyčiai buvo atlikti užrašymai, jau kaip egzistuojančiai, todėl tikėtina, jog ji buvo įsteigta dar XV a., veikiausiai pabaigoje.

Kunigaikščiai Svirskiai didžiausią dėmesį skyrė būtent Svyrių bažnyčiai. XV a. jos fundacija buvo plečiama, buvo donuojami nauji altoriai. Šis procesas dokumentuotas jau nuo 1452 metų, kada šią donavo Jonas Svirskis, 1472 metais naują altorių fundavo kunigaikštis Sienko su žmona, 1490 metais kunigaikštis Jonas Romanaitis Svirskis. Kiekvienas užrašymo aktas siejosi su tuo, jog buvo prašoma melstis už fundatorių bei jų artimųjų sielas. XV a. antrosios pusės fundacijos buvo negausios, kaip ir Svyrėnų atveju jos siekdavo nuo kelių iki keliolikos tarnybų. Todėl didesnis bažnytinės žemėvaldos kompleksas Svyrių kunigaikštystėje negalėjo susidaryti.

Kalbėti apie Svyrių kunigaikštystėje egzistavusią bažnytinę žemėvaldą, jos mastą ir apimtis yra sudėtinga dėl kelių priežasčių. Svarbiausia yra ta, jog nei vienu atveju nėra žinoma pirmojo bažnyčios fundavimo dokumento, taigi nėra aiški, kokia žemėvalda steigiant bažnyčią galėjo būti užrašyta. Vargu, ar galėjo būti tokie smulkūs užrašymai, kaip po jų sekęs XV a. antrosios pusės žinomuose dokumentuose. Jų susmulkėjimas paaiškinamas ir tuo, jog tuo metu skaidėsi ir pati Svyrių kunigaikštystė, o tuo metu žinomas didelis paveldėtojų skaičius. O jeigu pirmasis bažnyčios steigimo aktas buvo duotas susitarus visiems paveldėtojams, šis kompleksas galėjo būti išties žymus. Juk pirmaisiais XVI a. metais, prieš mirdamas kunigaikštis Stanislovas Talimontaitis Svirskis užrašė kelis dvarus, atskiras tarnybas, malūną ir dar kitokio turto. Akivaizdu, jog bažnyčia Svyrių kunigaikščiai rūpinosi. Tuo tarpu XV a. antrosios pusės užrašymai buvo atsitiktiniai, jie neformavo vieningos žemėvaldos struktūros. Visa tai tampa priežastimi, jog bažnytinės žemėvaldos mąsto ir apimties XV a. Svyrių kunigaikštystėje nusakyti negalima, tik konstatuoti bendrą plėtimosi tendenciją.

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………..

Pranešimas bus skitomas Poznanės Adomo Mickevičiaus Universitete arba Poznanės mokslo bičiulių draugijoje (nežinau tiksliai kur)

Vytautas – vienas ryškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų, todėl nenuostabu, jog jis domina ne tik istorikus, bet ir plačiąją visuomenę. Nekelia nuostabos ir tai, jog apie jį pakankamai daug rašyta (kad ir kaip istorikai mėgsta pristatinėti tiriamąsias problemas, kaip mažai arba bent nepakankamai gvildentas, šiuo atveju taip pasakyti negalima). Apie Vytautą rašomi straipsniai, monografijos, galiausiai jis domina grožinės literatūros rašytojus, todėl jo vaizdinys yra pakankamai gyvas. Šis didysis kunigaikštis vertinamas kaip vienas iškiliausių Lietuvos valdovų, tačiau negalima pasakyti, jog tuo nėra abejojama. Paprasta būti iškiliu valdovu, kuomet valstybė yra imperinis politikos vykdymo aukščiausiame taške. Tačiau nepaisant susidariusios nuomonės apie išskirtinę Vytauto poziciją, jo kelias į valdžią nebuvo toks paprastas.

Kalbant apie Vytautą ir jo padėtį dinastijoje, reikia pirmiausiai išsikelti klausimą, kaip atrodė pati dinastija ir jos struktūra? Šiuo metu egzistuoja dvi hipotezės. Pirmoji hipotezė kalba apie tai, jog dinastija buvo hierarchizuota, jos visi nariai buvo subordinuoti didžiajam kunigaikščiui. Antroji hipotezė, suformuluota Edvardo Gudavičiaus, konstruoja daug sudėtingesnę dinastijos struktūrą – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavo diarchinė sistema, o valdžia buvo padalinta tarp Vilniaus ir Trakų kunigaikščio, kur pirmasis, užimdamas monarcho pozicijas, rūpinosi pirmiausiai santykiais su rytais, o antrasis, submonarchas, santykiais su vakarais (Ordinu ir Lenkija). Ši hipotezė Algirdo valdymo metu, turint omenyje jo santykius su Kęstučiu, jos autoriui atrodo nekvestionuotina. Edvardas Gudavičius šiuo klausimu susilaukė pasekėju, kurie bandė jo koncepciją pristatyti kitais aspektais: santykiuose su Žemaitija, analizuojant santykių atspindžius sfragistikoje, nustatant monarchų bei submonarchų poras ir t.t. Dar daugiau, Bialystoko profesorius Janas Tęgowskis diarchinę sistemą iš valstybės centro perkėlė į periferiją, teigdamas, jog tokia pati sistema turėjo egzistuoti ir Karijotaičių valdomoje Podolėje. Nepaisant tyrinėjimų gausos, reikia pažymėti, jog ši hipotezė neatlaiko kritikos: geriau paanalizavus teiginius, pasidaro akivaizdu, jog jie neatlaiko kritikos, todėl pati diarchijos hipotezė LDK turėtų būti atmesta. Tačiau yra vienas akivaizdus šios diskusijos privalumas: dinastijos elito aukščiausiose pozicijose, iškart po didžiojo kunigaikščio, išskirtines pozicijas užėmė Trakų kunigaikštis, kuriuo dažniausiai būdavo didžiojo kunigaikščio brolis arba sūnus. Būtent šis kontekstas yra aktualus, kalbant apie Vytauto padėtį dinastijoje iki jam užimant valdžią.

Kaip visiems žinoma, Vytautas buvo Trakų kunigaikščio Kęstučio sūnus. Šis padėjo įsitvirtinti valdžioje savo broliui Algirdui, nuversdamas tėvo paskirtą tiesioginį įpėdinį. Galima sakyti, jog Gedimino kurta valdymo sistema, padalinant valdas sūnums ir bandant sukurti atsvaras jų grupuotėms tokiu būdu žlugo, kaip nepasiteisinusi. Todėl ji buvo pertvarkyta. Algirdas buvo dėkingas Kęstučiui už paramą, todėl jam buvo atsilyginta (pirmiausiai išplečiant valdas). Savąsias valdas Kęstutis galėjo paskirstyti sūnums savo nuožiūra, tačiau jo sprendimai jų netenkino. Nenuostabu, jog du jo sūnus pabėgo pas kryžiuočius (Butautas ir Survila). Tačiau pagrindinio valdų masyvo tai nelietė. Buvo dalinamos valdos periferijoje: pavyzdžiui Kęstučio sūnus Vaidotas veikė Kaune.

Apie Vytauto ankstyvuosius veiksmus žinome nelabai daug: pakankamai anksti jis pradėjo dalyvauti karo žygiuose: 1368 metais pirmajame Algirdo žygyje į Maskvą, tarp jo dalyvių jau paminėtas Vytautas. Netrukus jis pradėjo rengti ir savarankiškus žygius į Vokiečių ordino valdomą Prūsiją. Tuo pačiu sužinome, jog Vytautas yra sietinas su Gardinu ir ten turi savo valdas. Atrodo, jog ši padėtis kurį laiką nekito. Jis ir toliau dalyvavo žygiuose, o tėvas jį numatė savo paveldėtoju (kaip rašoma Lietuvos metraštyje „iš visų savo sūnų Kęstutis labiausiai mylėjo Vytautą“). Pažymėtina ir tai, jog tapti mylimiausiu Kęstučio sūnumi Vytautui pavyko dėl vienos elementarios priežasties: vyresnieji broliai patys pademonstravo nelojalumą tėvo atžvilgiu.

Permainos pradėjo bręsti po to, kai mirė Algirdas: prieš mirtį didysis kunigaikštis perskirstė savo sūnų valdas, valstybės rytuose iškeldamas savo jaunesnių sūnų grupę. Tai sukėlė neapsitenkinimą ir pirmąjį Algirdaičių atvirą konfliktą. Naujasis didysis kunigaikštis Jogaila, negalėjo užtikrinti, jog brolis įsitvirtintų Polocke. Viskas baigėsi tuo, jog valstybės rytuose didžiojo kunigaikščio valdžia pašlijo, Andrius Algirdaitis pasitraukė į Maskvą, vėliau juo pasekė ir brolis Dimitrijus, bei ne tokie svarbūs dinastijos nariai. Jogailos padėtis tapo labai komplikuota, o jis pats nesijautė labai užtikrintu.

Visgi Algirdo mirtis keitė ne tik valdžios bet ir dinastijos struktūrą. Jogaila buvo priverstas taikytis su tuo, kad jo valdžia rytuose neprilygo tėvui, tačiau dar didesnes problemas kėlė jo pozicijų susilpnėjimas prieš Trakų kunigaikščio poziciją. Mirus Algirdui, Kęstutis sutiko, kad didžiojo kunigaikščio sostą paveldės Jogaila, tuo užtikrindamas savo palikuonių pozicijas Trakų kunigaikštystėje ir su ja susijusiose žemėse. Tačiau mirus Algirdui Kęstutis tapo vyriausiuoju dinastijos nariu, jos senjoru. Jogaila negalėjo tiesiog nurodinėti Kęstučiui, jis buvo priverstas daryti kompromisus. Galiausiai, jis neturėjo pakankamai pajėgų, kad galėtų realizuoti savo valdžią. Siekiant įsitvirtinti, jam reikėjo pabandyti arba išstumti Kęstutį iš valdžios, arba pabandyti susigražinti savo prerogatyvas rytuose. Pirmiausiai to ir buvo siekiama.

Stengdamasis sumažinti brolių galimybes veikti, Jogaila turėjo neutralizuoti Maskvos įtaką, jog Maskvos galimybės paremti ten pabėgusius Algirdo sūnūs, dariusius įtaką rytinėms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėms, taptų ribota. Tai vedė į sąjunga su totoriais, tačiau galimybės nebuvo realizuotos: 1380 metais Mamajus išžygiavo prieš Maskvą, bet pralaimėjo Kulikovo mūšyje. Jogaila su savo pajėgomis nespėjo prisijungti prie Mamajaus. Maskvos didysis kunigaikštis Dimitrijus pasirodė kaip galingiausia jėga regione ir Jogailai iškilo grėsmė, siekiant realizuoti savo valdžią.

Vienintelis kelias Jogailai įsitvirtinti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tai jo įsitvirtinimas etninėje Lietuvoje. Todėl jis turėjo pašalinti iš valdžios Kęstutį. Jaunoji Gediminaičių generacija matė perspektyvas keisti valstybę ir jos padėtį regione. Natūralu, jog to padariniai buvo akivaizdūs: buvo siekiama suartėti su Vokiečių ordinu. Jogaila su broliais turėjo atsigręžti į Vokiečių ordiną, tam, jog Kęstutis būtų pašalintas arba izoliuotas. Neaišku, kokį vaidmenį šiuose susitarimuose turėjo Vytautas. Kęstutis sužinojęs apie susitarimus, suėmė Jogailą ir suradęs dokumentus, tai pranešė Vytautui. Pats Kęstutis užėmė Vilnių ir pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu. Tuo pačiu normalizavo santykius su Andriumi Algirdaičiu, grąžindamas jam Polocką. Visgi neaišku, kiek pasikeitė Vytauto statusas dinastijoje, išskyrus to, jog jis tapo didžiojo kunigaikščio sūnumi ir paveldėtoju. Tačiau tai nėra svarbu, nes Jogaila, pasitelkdamas brolių pagalbą, nevertė Kęstutį, vėliau jį nužudė, todėl šis epizodas laikytinas trumpalaikiu.

Vytautas buvo įkalintas, tačiau sugebėjo pabėgti. Ieškodamas užtarimo ir paramos, jis atsidūrė pas kryžiuočius. Kaip asmuo, susigiminiavęs su Žemaitijos elitu, jis galėjo tikėtis ir jų paramos. Galima pabrėžti, jog jį rėmė ir dalis etninės Lietuvos elito, o taip pat kai kurie dinastijos nariai. Visgi ordinas nebuvo ta vieta, kurioje Vytautas susilaukė realios pagalbos (nepaisant visų ordino pastangų). Tačiau Jogailai toks priešininkas nebuvo palankus ir jis užmezgė santykius su Vytautų, pažadėjęs gražinti tėvoniją, pakvietė į Lietuvą. Vytautas sutiko ir pasitraukė su trenksmu, tiksliau, sunaikindamas panemunėje buvusias kryžiuočių pilis. Gavo valdyti Gardiną, Brestą, dalį Voluinės žemių ir pažadą, jog bus gražinti ir Trakai.

Vytautas laukė, kelis metus, remdamas Jogailą. Tačiau akivaizdu vieną, jog savąsias teises jis ruošėsi ginti, suburdamas aplink save Jogailos prieš save nuteiktus kunigaikščius: Belzo kunigaikštį Jurgį Narimantaitį (jis su Vytautu buvo pabėgęs pas Vokiečių ordiną), Voluinės Vladimiro kunigaikštį Teodorą Liubartaitį, kuriam Jogaila paliko valdyti tik dalį tėvo palikimo, Teodorą Algirdaitį, kuris valdydamas pasienio su Lenkija žemes buvo izoliuotas nuo Jogailos ir kitus. Turint omenyje, jog Polocko kunigaikštis Andrius Algirdaitis lojalumu Jogailai nepasižymėjo, dalis rytinių sričių kunigaikščių dar buvo Maskvoje, Jogailos situacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebuvo tvirta, greičiau atvirkščiai. Tiesa, po Jogailos karūnavimo Lenkijos karaliumi iškilmių Andrius Algirdaitis buvo suimtas (nes susitarė su Smolensko kunigaikščiu ir pradėjo karo veiksmus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje), tačiau tai nesuteikė stabilumo rytų žemėms, o ir pačiai Jogailos valdžiai. Skirgaila gavęs Polocką, turėjo šioje žemėje neaiškią įtaką, valdė Vilnių ir Trakus, pastarųjų neužleisdamas Vytautui. To padarinys: 1390 metais Vytautas vėl pabėgo pas kryžiuočius.

Vytautas ir toliau sėkmingai išnaudojo savo ryšius su dinastijos nariais, būdamas Prūsijoje. Prasidėjęs konfliktas užsitęsė, kartu buvo pamatyta, jog Skirgaila nesugeba efektingai valdyti valstybės ir Jogaila buvo priverstas vėl kreiptis į Vytautą, siūlydamas susitaikyti. Šį kartą jis siūlė gerokai daugiau: Vytautas turėjo tapti Jogailos vietininku Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir šį pasiūlymą jis priėmė. Tačiau Lietuvoje susidūrė su realiais sunkumais: jis turėjo surasti sugyvenimo kelią su Jogailos broliais ir kitais aktyviais karaliaus šalininkais. Vienas po kito prisidengiant įvairiomis dingstimis iš savo valdų buvo pašalinti Kaributas, Švitrigaila Vladimiras Algirdaičiai bei Teodoras Kaributaitis. Skirgaila iš valstybės centro buvo išsiųstas į periferiją (gavo valdyti apkarpytą Kijevo kunigaikštystę). Į atsilaisvinusias kunigaikštystes Vytautas pasiuntė sau artimus Gediminaičius (Teodoras Liubartaitis gavo valdyti Severėnų žemę) arba vietininkus. Susidorojęs su konkurentais, vidaus dokumentuose pradėjo tituluotis didžiuoju kunigaikščiu, o ši formuluotė galutinai juridiškai buvo užfiksuota 1401 metais, sunorminant santykius su Jogaila.

Vytautas sugebėjo iškilti pasinaudodamas sėkmingais dinastiniais ryšiais, užsitikrindamas mažiau reikšmingų dinastijos narių paramą. Visgi svarbu pats faktas – jis subūrė prieš Jogailą nusiteikusių kunigaikščių grupuotę. Tapęs Jogailos vietininku, jis susikūrė tokias sąlygas (provokuodamas Jogailos brolius).

Lyginant su savo broliais, pabėgusiais į ordiną, Vytautas turėjo išskirtines galimybes pretenduoti į valdžią LDK – jis buvo pasirinktas nužudyto didžiojo kunigaikščio įpėdinis, tuo tarpu jo broliai – maištininkai prieš tėvą. Skirtumas akivaizdus, o dinastiniai ryšiai ir giminystė su Žemaitijos elitu, buvo svarbus veiksnys realizuojant savąsias pretenzijas.

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………….

Pranešimas bus skaitomas Trakų istorijos muziejuje