Keningai lietuviškoje politinėje naujakalbėje
Pirmasis skaldas Bragis
Aktyviai skaitinėju apie Skandinavijos viduramžius, vikingų amžių, pirmųjų valstybių susiformavimą ir ankstyvąją literatūrą. Išlindo primirštas šios literatūros terminas – keningas, aktyviai naudotas skaldų jų poezijoje. Kaip apibrėžiama tai tam tikra sustabarėjusi metafora, naudojama pastoviai tam pačiam objektui apibrėžti, kartais kontraversiška, bet tai suprantama. Kariui apibūdinti skaldai naudodavo apibūdinti keningą „kovos medis“. Paprastas ir nesunkiai suvokiamas keningas, susijęs su Odinu. Pati forma sustabarėjusi, plačiai paplitusi ir tuo pačiu keista – jeigu buvo norima pasakyti, jog kalbama apie bailų karį, buvo pasakoma: „bailus kovos medis“. Didesnių prieštaravimų čia nebuvo įžvelgiama, nes buvo jaučiama poezijos kalbos vienovė, jos nuoseklumas. Jie sudarė ištisą sistemą, pavyzdžiui, tame pačiame kontekste, moteris buvo įvardinama kaip „beržo apyrankė“ ar „suolo liepa“. Kraujas turėjo daug jį apibūdinančių keningų: „kardo jūrą“, „mūšio banga“, „varnų alus“ ir t.t. Jie tarpusavyje sudarė sistemą, persipynusią logiškais saitais, varna buvo apibūdinama kaip „kraujo žasis“ ir t.t. Bandydamas tai perprasti, pamąsčiau, ar lietuviškame viešajame kalbėjime nėra galimybės naudoti savus keningus, savas metaforas, kurios, iš vienos pusės, lyg ir turėtų kažką reikšti. Iš tikro, ironiška, bet tokie keningai egzistuoja, nors jų reikšmės yra kintančios.
Vienas ryškiausių keningų, kuris šnekamojoje ir politinėje kalboje matomas ir dažnai vartojamas, yra „konstitucijos dvasia“. Tik pastaruoju metu jis pradėjo nusistovėti, o jo reikšmė tapo savaime suprantama, reiškianti visuomenės teisių paveržimą. Visuomenės, kaip susitarimo kūrėjo, kuris padeda pagrindus santykyje tarp jos ir valstybės. Šis keningas naudojamas ironijos kontekste, kartais -keičiant jam artimu, tik dar labiau ironiją išryškinančiu junginiu, tokiu kaip „konstitucijos šmėkla“. Galima pasakyti, jog tokia jo reikšmė yra tik dabar, dar visai neseniai, prieš kokius du su trupučiu šimtmečius, jo reikšmė buvo visai kitokia. Žmonės, vardan jos guldė savo galvas, kadangi konstitucija, atnešė laisvę, o konstitucijos dvasia reiškė lygybės principus visuomenėje, kurioje to labai trūko. Ir buvo dėl ko mirti, ir buvo už ką kovoti ir džiaugtis. Nepaisant to, jog Konstitucija buvo panaikinta, jos vaizdinys tik sukeldavo liūdnus prisiminimus, lygiai tokius pačius, kaip M. K. Oginskio palonezo akordai. Graudūs ir nešantys kažkur toli, bet neleidžiantys užmigti.
Tačiau vienas neaiškiausių keningų, vartojamų gal net dažniau, negu minėtoji „konstitucijos dvasia“, o savyje turintis nešti ne mažiau prasmės yra „akademinė bendruomenė“. Ką jis dabar reiškia, aš tiksliai nežinau, bet žinau, ką jis reiškė: maža visuomenė, besisukanti aplink universitetą ir tuo pačiu jame gyvenanti. Visuomenė, kurioje pilnai funkcionuoja pilietiškumo samprata, paremta draugijinio gyvenimo dėsniais, kuri vadovaujasi savąja konstitucija, turi supratimą, kas yra garbė, o tuo pačiu yra šiek tiek pabrėžtinai hierarchizuota, nors skirtumai – minimalūs (bendrų švenčių proga studentai stengdavosi, jog profesūros taurės būtų visada laiku pripildytos, o ištraukti papirosai momentaliai pridegami), kur daugiau už hierarchinius santykius lemdavo kolegiškumas, o sveika ironija būdavo laukiama ir gerbtina (na, kad ir ta visiems gerai žinoma istorija iš medicinos fakulteto, skrodimo metu profesoriui demonstratyviai brūkštelnant per užpakalį ir aplaižant pirštą, liepiant šį veiksmą pakartoti studentams, tikrinant jų atidumą, nes profesorius aplaižė visgi kitą pirštą).
Tuo tarpu šiandien „akademinės bendruomenės“ reikšmė yra gerokai mažiau suprantama. Ar galima kalbėti apie bendruomenę, ar reikia kalbėti apie bendruomenes? Ar pastebimi kažkokie skirtumai tarp jų, o gal tai tik dirbtinė priešprieša? Kodėl, pasakius „akademinė bendruomenė“, pašnekovo dar reiktų perklausti, kaip jis suprantą šią sąvoką? Tai kas turi būti savaime suprantama, pasilieka neaišku… Be jokios abejonės, šis keningas kada nors įgaus pastovią ir nekintančią prasmę. Liūdniausia būtų ta, kuri yra siūloma lietuviškų klerkų. Jie žinojo, jog be šio žodžių junginio parašyti Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo nėra įmanoma, tačiau rašydami jį pademonstravo absoliutų savo bukumą: bandydami aprašyti kas tai yra, jie pasinaudojo geriausiomis technokratinėmis tradicijomis, kalbėdami apie akademinę laisvę ir etikos principus, kas juos turi reglamentuoti, ir kaip jie turi būti svarstytini. Ir visiškai pamiršo svarbiausią šio junginio aspektą – bendruomeniškumą. Galbūt net neatsitiktinai. Tiesiog, taip nereikia galvoti.
Beveik užtikrintai pasakyti, jog toks „akademinės bendruomenės“ suvokimas yra prieštaraujantis „konstitucijos dvasiai“. Įdomu, ar kas nors sutiktų prisiimti atsakomybę, už tai, jog toks įstatymas šiuo metu yra galiojantis?
