Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Skaitymo tema pastaruoju metu kažkodėl aktualizuota, nors man tai atrodo lyg ir natūralus procesas, be kurio neįsivaizduoju savo kasdieninės veiklos. Galima palinksėti, jog normalūs žmonės gali man pavydėti, jog mano darbas yra skaityti, na, ir kartais, ką nors parašyti. Tačiau yra darbinė literatūra, kurią privalai suvartoti, susisteminti galvoje, o yra tokia, kuri vartojama atsipalaidavimui, taip vadinama tualetinė literatūra, kurią galima pavartyti probėkšmais, savo malonumui. Pastaruoju metu ne retai mano atveju tai būna XX a. 3 – 4 dešimtmečio kultūros veikėjų atsiminimai, laiškai, dienoraščių fragmentai. Tam, jog pjūviai, sudėlioti galvoje, turėtų vieną kitą iliustraciją. Galiausiai, jeigu ką n0rs įdomaus užtinku, paprastai pažymiu ir paduodu žmonai, jai tai yra reikalinga.

Taigi, šis rytas, kaip ir visi eiliniai rytai, kuomet į darbą skubėti neverta, nes šiandien nedarbo diena, prasidėjo kava ir cigaretėmis balkone, o, kaip visi žinome, kava turi tą nuostabų poveiki, kuomet ateina nenumaldomas noras paskaityti ir žmogus susiruošia tuoletan. Visiško atsitiktinumo dėka, norint nueiti iš balkono į tualetą, turi kėblinti pro knygų lentyna, kur ranka nevalingai pagriebia atsitiktinę knygą, bet ne iš mano pusės, nes nuo tų tik viduriai užkietėja ir tiek. Taigi, šios dienos tualetiniais skaitiniais tapo Juliaus Būtėno knygutė „Literato duona„, išleista seniai, 1975 Viešpaties metais, Vilniuje. Kaip tokiais atvejais būna, knyga atverčiama atsitiktinėje vietoje. Skaitau ir šypsausi, praėjo 36 metai, aprašomi atsiminimai apie įvykius prieš 45 metus, o niekas nesikeičia. Tiesiog rytinė dovana Rokiškiui, jis šią temą prieš gerą pusmetį smarkiai kabino, ir Andriui Užkalniui, todėl leisiu sau kelis fragmentus pacituoti, iš skyrelio Jonas Jablonskis ir jo įpėdiniai.

Necituosiu pilno teksto, nes skaneris neveikia 🙂 o perrašinėti tingisi, jeigu ką, viskas sudėliota minėtos knygutės 158 – 161 puslapiuose, todėl pateiksiu tik tai, kas man pasirodė truputėlį įdomu:

Žinoma, įžangoje nurodomas epochos santykis su Jablonskiu:

Kadaise, svarstant kalbos taisyklingumo klausimus, buvo vienas autoritetas – J. Jablonskis – Rygiškių Jonas. <…>ginčijantis dėl vieno ar kito rašybos dalyko bei kalbos taisyklingumo, atsakydavo trumpai:

-Jablonskis taip rašo, taip turime rašyti!

Čia akivaizdu, jog kalbininkystės fronte niekas nesikeičia, o argumentacija visada geležinė – turi būti todėl, jog taip turi būti. Kitaip sakant, progresas nedidelis…

Na ir dar viena būdinga citata, panašaus turinio jų galima surasti ir daugiau:

Atsirado naujų kalbos taisytojų, naujų autoritetų – kalbininkų ir puskalbininkių. <…> kaip kalbos taisytojas garsėjo Stasys Dabušis <…> Pats sakėsi paleidęs daug naujadarų, kurių anksčiau nebuvo: darbuotojas, vaidinti vaidmenį (anksčiau būdavo vartojama: lošti rolę), sąveika, santuoka, ištuoka, susituokti aklavietė ir kt. Daug naujadarų, ypač geografijos srityje, sukūrė Antanas Vireliūnas. Tiek St. Dabušis, tiek A. Vireliūnas įsismaginę ėmė kurti naujadarus vadinti tiems dalykams, kuriems kitos kalbos turi bendrus pavadinimus – tarptautinius. Juodu už tai ne kartą Jablonskis yra sudraudęs.

Ir čia Būtėnas neištvėrė ir pradėjo tyčiotis kaip retą, nors negalėjo tų dviejų idiotų tiesiai pavadinti idiotais:

Pateikiama pavyzdžių iš 1920 m. literatūros ir meno žurnalo „Veja“. Tenai užtikome štai tokių naujadarų: vokinys (idėja), daiktingas (realus), daiktus (konkretus), narynas (organizmas), ūmena (impulsas), tvarkyklingas (sistemingas), vaidykla (teatras), regykla (scena), vaidyla (aktorius, artistas), orovė (klimatas), oreivis (lakūnas). Buvo bandoma rašyti: psikologija, karakteringas, koras… Čia, atrodo, A.Vireliūno „sukurti“ žodžiai. S. Dabušis jau 1929 m., versdamas A. Čechovo apsakymus (rink. „Moterų laimė“), nukalė tokių naujadarų: buitraštis (biografija), minkštasuolis (sofa), gyvakūnis (organizmas), rūkinys (papirosas), saulobuolys (apelsinas), trykšlys (fontanas),  daiktdėtis (lagaminas). Tik šitos hipernormalybės neprigijo…

Paskaičiau, pasijuokiau ir leidau sau pagalvoti, ar kalbininko profesijos pasirinkimas yra konkretus patologijos simptomas?

Gerbiamas Rokiški,

Kadangi Jūs esate ko gero pirmas Lietuvos blogeris, kurio idėjoms buvo paskirtas socialinis – ekonominis traktatas (autorius beveik anonimas, nors kai kas įtaria, jog juo galėtų būti kažkoks Kreivarankis), Jūs pats jau analizuojamas kaip reiškinys, įtakojantis ir beveik lemiantis lietuvišką viešąjį kalbėjimą, kuris sunkiai pasiduoda analizei, tačiau Skirtumas sugebėjo tai padaryti, norėčiau tiesiog visos tautos vardu padėkoti, kad Jūs nepaliekate mūsų tamsoje ir vis dar rašote ir šviečiate. Esame nuoširdžiai dėkingi. Ir tie žmonės, kurie atmetė Tamstos išmintį vien dėl kažkokio šuns, liaudyje vadinamo pipiru (nežinau ar verta rašyti iš didžiosios raidės, jeigu tas šunpalaikis buvo elementarus kaimynų, o gal ir savų, vištų skerdikas), atrodo be galo riboti, nesubrendę ir neapsišvietę, tačiau veikiausiai pasižymintis subtilia logika. Visi be galo džiaugiasi tuo, jog Jūs nenuilstamai rašote ir šviečiate tautą. Dar daugiau, visa blogosfera tiesiog euforijoje, jog nereikia elgtis su savaisiais komentatoriais taip, kaip elgiasi kažkoks Račas, įvardindamas juos dundukais ar dar kažkaip panašiai. Juk visi savuosius komentatorius, kurie yra apskritai niekam neįdomus gali pasiųsti pas Rokiškį, kuris juos pasiūs ten kur reikia, o jeigu bus geros nuotaikos ir su įkvėpimu, gali pasiųsti labai poetiškai (pavyzdžiui, eiti atitinkama kryptimi pasišokinėjant ir dar su apsisukimais, ar kažkas panašaus).

Mielas Rokiški, kaip gerai, kad pasisėmus tamstos išmintimi, šiandien buvo galima vaikams atsistojus prie durų paaiškinti, kad helouvynas yra pseudovakarietiška pseudošventė, kurios dirbtinis perkėlimas į Lietuvą iš principo nieko pozityvaus neatneša (beje, šiandien tokie vaikai gerokai subiesino, todėl jiems skirdavau po kelias minutes pamokslo apie tai, kaip aš žiūriu į šią „šventę“, tačiau turiu įtarimą, jog jie mano, kad tai buvo mano pokštas po jų pasakymo „pokštas arba saldainis“).

Dar daugiau, Lietuvos žmones džiugina tai, jog Jūsų prognozės tiesiog momentaliai pildosi: visai neseniai Jūs rašėte apie tai, jog Rimi yra šūdas (su kuo visiškai sutinku), ir jog ją gali perpirkti pvz. Norfa, ir išties, prieš kelias savaites į buvusias Rimi patalpas, visai netoli mano gyvenamosios vietos Kaune, įsikėlė Norfa. Čia toks tikslumas, jog kirba įtarimas, jog Jūs dirbate su labai slapta medžiaga ir neprognozuojate, o tiesiog informuojate visuomene, apie būsimas permainas. Dėl to visos sąmoningos Lietuvos visuomenės vardu norėčiau padėkoti Jums už tai, ką Jūs darote.

Tik labai norėčiau paprašyti, jog liktų kuo mažiau apleistų ir baltų temų, kalbant apie Lietuvos gyvenimą. Norėjau pasiteirauti, kodėl taip nepelnytai užmirštas pasiliko tų baisių žiurkių, vadinamų bebrais, klausimas? Nejaugi Jums tai visiškai neberūpi? Nejaugi Jūs ruošiatės mus palikti nežnioje, neišnarpliodami iki galo šių klausimų? Pasigailėkite Lietuvos… Ar už tokią Lietuvą mes kovojome, apniktą kardadančių žiurkių?

Su pagarba, meile ir pačiais šilčiausiais linkėjimais,

Žemai lenkiantis galvą,

Baltasis Vaiduoklis

P. S. Visus, ką atsitiktinai pasieks ši žinia, siūlau organizuotis ir įteikti prašymą atitinkamai intitucijai prie prezidentūros, kuri užsiima masiniu ordinu ir medalių dalinimu, jog Rokiškis būtų apdovanotas kaip tautos gynėjas, taip pat už kultūrinę veiklą, taip pat už valstybės pamatų stiprinimą ir t.t. Vertėtų pagalvoti ir apie užsienio valstybių apdovanojimus. Mes turime pasirūpinti, jog Rokiškio krūtinė būtų daug gausiau nukabinėta visokiais ten pakabukais (medaliais ir ordinais), negu Brežnevo. Už šviesą ir tiesą į laisvę, kartu su Rokiškiu, draugai.