Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Rokiškis kaip visada sugeba užvesti ant įdomių temų, o paskutinis jo įrašas ne išimtis. Nenorėjau žiūrėti, ką šiais metais mūsų mylimai Prezidentei parašė jos artimieji ar tolimieji, tačiau visgi susidomėjau, kuo ypatinga ta pusiau sutrumpinta kalba, kas galėjo būti pasikeitę. Na, žinoma, kalba tokia pati, kokia aš nuostabi ir t.t. ir pan. Kalba kapotais ir trumpais sakiniais, nors gal šiek tiek rišliau. Paimsiu tik epizodą, kuomet ši moteris atsiskleidė.

Šiaip psicholoagai sako, jog emocijų nedemonstravimas yra rimta problema

Epizodas su miškų įstatymu kalba pats už save:

Praėjusią savaitę grąžinau pakartotinai svarstyti ir Miškų įstatymo pataisas. Negalėjau pritarti, kad būtų įteisintos prielaidos neprognozuojamam ir nesuvaldomam miškų niokojimui bei urbanizacijai. Sutikti, kad iš žmonių būtų atimti dar ir miškai, kaip atsitiko su gražiausiomis Lietuvos paežerėmis ir paupiais.

Tai labai koncentratas anksčiau ištransliuoto pranešimo, tačiau Prezidentė taip ir nesuvokė, kas ir su kuo yra negerai, nes sakydama kalba, ji savo pozicija ir toliau lieka patenkinta ir ja nei kiek nedvejoja, nes tiki, jog seimas pritars šiam vetavimui. Prezidentės pozicija yra paprasta: mišką reikia išsaugoti visuomenei. Iš pirmo žvilgsnio ši idėja yra priimtina, tačiau vertėtų pagalvoti ir apie tai, jog klaida buvo padaryta leidžiant apskritai atsirasti privatiems miškams ir kaip ją reikėtų taisyti. Galbūt valstybė, šalia kitų prioritetų, turi išsikelti ir supirkti mišką, jeigu disponavimas juo yra ribojamas.

Tačiau tai tėra tik problemos paviršius, ji yra kur kas gilesnė. Atrodo, jog gindama visuomenę, Prezidentė šį kartą vėl užlipo ant populizmo grėblio ir pademonstravo cinizmą, kokio retą, ir dar dideliais mastais. Ji teigia:

Aplinkos ministerijos duomenimis, pagal šį (miškų) įstatymą statybos galėtų vykti 140 tūkst. miško valdų.

Šioje vietoje kalbama apie galimybę atkurti sodybas miško teritorijoje. Aš net neįsivaizdavau mastų, kiek žmonių galėtų ir turėtų teisę pretenduoti į statybas miškuose, 140000 valdų reiškia apytikriai 5 proc. nuo dabartinės Lietuvos populiacijos, bet šiuo atveju tai nėra visiškai tikslu, nes reiktų prisiminti, jog didžioji dalis sodybų, kurios buvo sunaikintos ar sunyko bei buvo apželdintos mišku sovietmečiu. Kitaip tariant, sodybos atkūrimo procesais suinteresuoti ne pavieniai valdų savininkai – tai trečia ar ketvirta generacija žmonių. Ką tai reiškia? Galima tik grubiai pasiskaičiuoti, imant jo vidutiniškai šeimoje buvo po tris paveldėtojus, gautume, jog kiekvienu atveju tai liestų apytikriai apytikriai 25 žmonių grupę. Tebunie iš šios grupės dabar gyvena tik pusė ir gautume apytikrį skaičių – mano paskaičiavimu – apytikriai 1,75 mln. be jokios abejonės dalis emigravusių todėl skaičių galima šiek tiek sumažinti. Visgi akivaizdu jog toks Prezidentės sprendimas leidžia kalbėti apie tai, jog visuomenė siekiama apsaugoti nuo savęs pačios.

Verta pasižiūrėti ir į tai ką Prezidentė siūlo keisti, bei kokia turėtų būti alternatyva – sodybų atkūrimas yra draudžiamas, tačiau miško paskirties žemė neįgauna jokių galimybių būti apsaugota, kadangi prezidentė siūlo įtraukti į naująjį įstatymą tokį skirsnį:

Asmenys, inicijuojantys valstybinės miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, privalo į valstybės biudžetą sumokėti piniginę kompensaciją, kurią sudaro kitomis naudmenomis paverčiamos miško žemės sklypo vertė rinkos kainomis, jame augančio medyno įveisimo ir išauginimo iki amžiaus, kurį šis medynas pasiekė pavertimo kitomis naudmenomis metu, išlaidos ir prarasto medienos prieaugio, kurį šis medynas sukauptų iki nustatyto pagrindinių kirtimų amžiaus, vertė nenukirsto miško kainomis. Miško žemę paverčiant kitomis naudmenomis III grupės miškuose, mokama dvigubo dydžio piniginė kompensacija, II grupės miškuose – trigubo dydžio piniginė kompensacija.

Kitaip tariant žmogus sugalvojęs miško žemės paskirtį pasikeisti privalo susimokėti. Ir statybos leidžiamos pilnu tempu. Arba atsodinti tokį patį plotą mišku koks ruošiamas pavertimu kitokiomis naudmenomis. Gal ir nieko ydingo, tačiau iš pirmo žvilgsnio susidaro toks situacijos vaizdas: šalia Vilniaus esančiame miške išsikerti kokį hektarą, tuo tarpu kur nors prie Naujosios Akmenės atsodini ir viskas tvarkoj. Panaši situacija ir kuomet kalbama apie paežeres.

Man po šio dokumento pasidarė įdomu, ar Prezidentė apskritai supranta ką siūlo ir apie ką kalba? Kartais atrodo, jog teigiamai atsakyti į klausimą vergu ar įmanoma…

Bandymai susiorientuoti Lietuvoje, ypač po Naujųjų metų šventimo yra pakankamai sudėtingi. Iš vienos pusės galva dar ir nepradėjusi veikti, o rimti darbai nesidaro (bet nuo ryt jau sėdėsiu ir kankinsiu tai, ką reikia iškentėti), galiausiai informacijos srautas kažkoks nutrūkęs, atsitiktinis, todėl skaitiniai irgi atsitiktiniai. Galiausiai delfyje krito į akis prezidentės sveikinimas, kuris iš pradžių sukėlė šypseną, o paskui šiek tiek pasimetimo. Bet apie viską iš eilės.

Aš nesu iš tų, kurie yra tiesiog atsidavę prezidentei, arba nuoseklių jos kritikų. Mano požiūriu, šis variantas, kursai yra ant Lietuvos, nėra pats blogiausias. Tikrai buvo pakankamai daug ir blogesnių kandidatų. Ar buvo geresnių, yra kitas klausimas. Galbūt… Reikia sutikti tik su tuo, jog patys geriausi kandidatai kažkodėl nekandidatavo. Tačiau tai nestebina, nes patys geriausi kandidatai politikoje apskritai beveik ir nedalyvauja. Todėl įvardinti, ką aš manau apie prezidentę man nėra labai paprasta. Geriausia iš blogiausių? Galbūt…

Kadangi delfis sumetė tik kastruotą prezidentės sveikinimą, nepatingėjau nueiti ir pasižiūrėti jo viso oficialiame puslapyje. Be galo trumpas (video yra su keliais papildomais sakiniais), todėl leisiu sau pacituoti visą:

Mieli Lietuvos žmonės, Sveikinu Jus šventinę Naujųjų metų naktį. Įžengdami į Naujuosius, esame kupini vilties. Šiai vilčiai turime pagrindo. Praėjusieji buvo rimtų išbandymų metai. Tačiau jie suteikė gyvenimo patirties ir išminties. Užsigrūdinome ir sustiprėjome. Naujieji atveria naujas galimybes mūsų siekių realizavimui. Susitelkime, padėkime vienas kitam. O sėkmė telydi mūsų pastangas ir darbus.

Kažkodėl man atrodo, jog su pirmuoju tašku ir reikėjo pabaigti visą sveikinimą, nes visa kita yra absurdas. Neverta kalbėti apie tai, jog D. Grybauskaitė kalba trumpais ir kapotais sakiniais, kuriuos būtų galima pabandyti sujungti ir dėl to tekstas atrodytų rišlesnis. Galbūt ji mus visus laiko idiotais, dėl to ir yra pasirinkusi tokį kalbėjimo būdą? Ilgesnio sakinio lietuvis nėra pajėgus suprasti, todėl reikia pasirašyti daug sakinukų, kurie iš principo tik suerziną tiek skaitantį, tiek ir klausantį žmogų. Tiksliai nežinau kodėl, bet tai man pirmiausiai susisieja su arogancija.

Įžengdami į Naujuosius, esame kupini vilties. Šiai vilčiai turime pagrindo.

Keli žodžiai ir tvirtos bei visažinės valstybės vadovės įvaizdis buvo sugriautas (kas su prezidente yra atsitikę ne kartą anksčiau). Vietoj to, jog kalbėtų apie prognozes, ji kalba apie viltį, kuri yra pagrįsta. Tai nėra vien tik retorikos klausimas, čia demonstruojama sąmonės būsena. Be abejo, prezidentė demonstruoja savo optimizmą, kas yra sveikintina ir ko pas mus trūksta. Nors kaip skelbia anekdotai, optimistai – tai blogai informuoti pesimistai. Ir ši nuolatinė anekdotinė perskyra labiausiai neramina. Juk realistas, kaip anekdotinis personažas yra pakankamai retas.  Ir nors tai kažkiek primena trinarę konstrukciją, tačiau ji tokia nėra. Optimizmas ir pesimizmas siejasi su tikėjimu, tuo tarpu realizmas pirmiausiai su žinojimu. Čia yra labai ryški perskyra tarp racionalumo ir iracionalumo. Tuo tarpu kaip tik racionalaus ir apgalvoto kalbėjimo Lietuvoje labiausiai ir trūksta.

Praėjusieji buvo rimtų išbandymų metai. Tačiau jie suteikė gyvenimo patirties ir išminties. Užsigrūdinome ir sustiprėjome.

Šis sudarkytas sakinys taip pat nieko gero nežada. Ne todėl, kad jis beveik nieko nepasako, galėtų būti pakeistas beveik tiek pat prasmės turinčiu „bla bla bla“, tačiau akivaizdu, jog tokiais pasisakymais demonstruojamas naivumas. Apie kokią patirtį kalbama? Juk tai nėra akumuliuojamas reiškinys, jis atsiranda ir išsisklaido. Labai patyręs žmogus AMB praėjusiais metais numirė. Kiek patirties netekome… Valstybėje patirtis neegzistuoja, geriausiu atveju reikia kalbėti apie personalijas. Ir jeigu Dalia Grybauskaitė valstybę suvokia kaip Liudvikas XIV (valstybė – tai aš), kas retkarčiais prasiskverbia jos retorikoje, tai šiuo atveju ji prisipažįsta, jog valdžios siekė tam deramai nepasirengusi ir neįvertinusi savo galimybių. Be jokios abejonės, šis pasakymas galėjo reikšti ir visą valdantįjį sluoksnį, tačiau tai abejotina. Prezidentė ne kartą yra kritiškai atsiliepusi apie Lietuvos politinį elitą, kuris iš politkorektiškos kalbos verčiant, buvo įvardintas kolektyvinio idioto vardu. O mes visi puikiai žinome, jog tokie žmonės yra nepajėgūs mokytis. Tai apie kokią sukauptą patirtį galima būtų kalbėti? Kad čia būtų kalbama apie visos Lietuvos žmones, labai abejočiau. Juk tuomet pats kalbėjimo būdas turėtų būti kitoks.

Be jokios abejonės, sveikinimo tekstas nėra pats tinkamiausias analizei, tačiau jo trumpumas tiesiog per daug patrauklus, kad būtų galima visiškai nekreipti dėmesio. Net jeigu sveikinimą parašė kažkas, kas paprastai tokį darbą dirba, šis trumpas tekstas turėjo būti kaip lakmuso popierėlis, ar verta tokį žmogų laikyti darbe. Prezidentei tai tiko ir ji prieš visuomenę pademonstravo savo naivų iracionalumą arba iracionalų naivumą, šiek tiek atmiešta arogancijos. Reikės atidžiau sekti jos kalbas, akivaizdu, jog metai šia prasme nusimato įdomūs.