Belaukiant dienos X
Žinoma, laukiant dienos X, kuomet reikės atsistoti ir pristatyti savo paskutinių keturių metų tyrimus prieš auditoriją, pradeda kilti šiokia tokia susierzinimo banga, kadangi, likus mažiau negu savaitei, dar neturiu jokių atsiliepimų, nors recenzijos iš oficialiųjų oponentų turėtų būti jau ir įteiktos, kaip numato reglamentas. Bet, kol kas galima kentėti, su viltimi, kad jos kada nors bus parašytos, nes jeigu aš jas gaučiau dienos X išvakarėse, būtų mažų mažiausiai nekorektiška… Na, nebent tai būtų pašlovinimas mano genialumui… ar bent jau tiesiog pasakymas, jog nelabai yra prie ko prikibti. Bet aš pats žinau, kad prikibti tai bus prie ko, todėl visgi smalsu, kur mano didžiosios klaidos. Ir todėl sėdžiu ir laukiu, ir prisiminiau vieną XVIII a. vidurio istoriją. Tai buvo diena X kuri pavirto metais X…
Gerardas Frydrichas Miuleris (Müller) pristatinėjo savo darbą, skirtą Rusios ankstyvajai istorijai, formuluodamas pagrindinius dabar taip vadinamos „normanistinės teorijos“ postulatus, jog variagai, Riurikas ir apskritai pirmieji Rusios kunigaikščiai nebuvo slavai, tačiau ateiviai iš Skandinavijos, kurie suformavo ne tik valdančiąją dinastiją, bet taip pat ir didžiąją dalį tuometinės Rusios elito. Galbūt viskas būtų praėję normaliai, jeigu pristatant šią idėją auditorijoje nebūtų sėdėjęs toks veikėjas, garbingas profesorius ir t.t. vardu Michailas Vasiljevičius ir pavarde Lomonosovas, dabar turintis universitetą Maskvoje, kuris pavadintas jo vardu. Jam ši idėja nepatiko, kadangi daug įtikinamesnė atrodė versija, jog Rusia visą laiką buvo slaviška, beje, slavais, Lomonosovo koncepcijos rėmuose buvo ir vokiečiai, o Rusios elitas buvo kilęs iš Prūsijos. Tai, kas mums dabar keltų šypseną, nes tai primena T. Narbuto fantazijas apie Lietuvos valstybės pradžią. Ką mes jau pripratome laikyti ne daugiau negu neblogos vaizduotės vaisiumi (tiesa, yra Lietuvoje vis dar keistai priimančių galimybę parašyti tikrą ir nuslėptą istoriją, bet jais užsiiminėja Pseudohistorian blogo autorius, kuris tuos pataloginius ir klasifikuoja bei visaip kitaip smagiai išnarsto). Žodžiu Miulerio disertacijos gynimas praėjo komplikuotai, o jeigu tiksliau, visiškai nesėkmingai, nes prasidėjusi polemika užsitęsė. Buvo rengiami nauji ir nauji posėdžiai, iš viso jų buvo surengta 29, kur polemizuojančios pusės aršiai diskutavo, o disertacijos gynimas užtruko ilgiau negu metus. Lomonosovas rašė, jog Miuleris buvo praradęs savitvardą, gynimo metu pradėjo keiktis, lazda daužydamas į stalą ir ja grasindamas komisijos nariams. Lomonosovas, būdamas stambaus sudėjimo, tiems patiems komisijos nariams irgi buvo užvožęs, kad šie geriau išgirstų jo argumentus. Žodžiu, buvau naudojami labai keisti mokslinės polemikos argumentai, todėl komisija buvo priversta svarstyti darbą uždarame posėdyje. Rezultatas buvo paprastas, kadangi Miulerio darbas garbės Rusijos imperijai nedarė, tiktai ją žeidė, o diskusija buvo perėjusi į pasikartojimų stadiją, kur nieko doro išsiaiškinti nebuvo galima, buvo nutarta patį procesą nutraukti, kadangi jis yra neproduktyvus, o disertaciją sunaikinti (kai kurios versijos sako, kad ji turėjo būti sudeginta).
Taigi, daug maž taip turėjo atrodyti nesėkmingas gynimas XVIII amžiuje. Nežinau, ar yra ilgiau trukęs disertacijos gynimas mokslo istorijoje, bet kai palygini dabartines realijas su tomis, kai sakoma, jog kelios valandos gėdos ir tampi daktaru visam gyvenimui, viskas pasidaro truputi juokinga. Tikrai, nesėkmė turi išryškėti jau pirmojo svarstymo metu.
Ir taip, planas. Pirmadienį po pietų paskiriama vieta parūkimui, štai čia (gali būti ir gretimas suoliukas), kur bus laukiama oponento ar šiaip komisijos narių, su blogais ketinimais, kokie, dar nesugalvojau ir esu atviras pasiūlymams. Kuo idiotiškesnis, tuo geriau, pvz.: atimti iš oponento batą ir numetus kur nors nusiųsti vienišo ir per anksti gatvės grindinį palikusio apavo nuotrauką gerbiamam Batautojui, būtų tiesiog idealu.
Nors iki gynimo geriau visiems būtų tik šypsotis…