Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Tęsdamas tai, kas buvo pradėta vakar, po truputi bandau įgyvendinti Zbygniewo Piwacijaus numestą teiginį, jog neblogai būtų, kad blogosfera pradėtų save analizuoti. Man atrodo, jog tai išties pakankamai nebloga idėja, ir aš, kaip žmogus iš šalies karts nuo karto leisiu sau padaryti šiokius tokius pasižvalgymus tiek vienoje, tiek ir kitoje barikadų pusėje, o paskui juos kažkaip išguldyti į daugiau ar mažiau rišlų tekstą. Pradėjau nuo to, ko nelabai mėgstu. Reiktų pereiti ten, kas man labiau prie širdies, kitaip tariant link skaitomos žiniasklaidos ir skaitomų blogų.

Kalbant apie Lietuvos žiniasklaida, dažnai iškyla sunkumų, kadangi pati sąvoka yra plati, galiausiai ir pats turiu įtarimą, jog ją naudoju netiksliai, tačiau manau, kad visi suprantam, apie ką eina kalba – apie profesionalus ir jų santykį su visuomene. Galbūt todėl paprasčiausiai yra eiti per pavyzdžius. Čia turiu prisipažinti, jog vienas mėgstamiausių mano autorių, įsitvirtinusių lietuviškos žiniasklaidos barikadose yra Andrius Navickas. Būtų beveik tobulas atvejis, jeigu iki galo sektų vertybėmis, kurias deklaruoja ir nepamirštu skaičiaus „2“. Šis skaitmuo lyg ir turėtų nurodyti į antrą Dievo įsakymą (kalbant katalikų Bažnyčios formulėmis), skelbianti labai paprastą tiesą: „Neminėk Dievo vardo be reikalo„. Jeigu Andrius Navickas įsiklausytų į bažnyčios mokymą, man atrodo jo tekstai nuo to tik pagerėtų. Nors galima prisiminti ir Senajame Testamente užrašytą šio įstatymo formuluote, jog negalima naudoti Dievo vardo piktam. Galbūt moraliniu požiūriu A. Navicką tai ir gelbėja, tačiau šiek tiek apsunkina skaitytojus.

Kuo ypatingas A. Navickas, kaip tekstų autorius: pirmiausiai reikia pabrėžti, jog jo tekstai yra gilūs, parašyti aiškiai deklaruotos pasaulėžiūros kontekste, ir kas ne mažiau svarbu, juose akivaizdus loginis nuoseklumas. Dar vienas būdingas bruožas Andriaus Navicko tekstams – akiračio platumas. Nuoseklus pasakojimas pakankamai lengvai susiklijuoja, nors kartais šokinėjama tarp perinamų argumentų, bet tai tik dar vienas privalumas. Na, o pats paviršutiniškiausias žvilgtelėjimas į Andriaus Navicko, kaip žiniasklaidai atstovaujančio autoriaus, yra perbėgimas per antraštes ir permetimas akimis, apie ką jis rašo. Čia mano nuomone atsiskleidžia tikrasis autorius, nes jis ne tik rašo profesionaliai, bet ir jo temos apima pakankamai platų interesų lauką: išsakomos nuomonės apie politinius ir socialinius procesus, kabinami ekonominiai klausimai, bandoma nagrinėti valstybės ir bažnyčios santykius, supažindinama su mokslo problemomis, kartais nepasivarginama apžvelgti knygą ar filmą, o kartais parašoma apie lietuviškąją kultūrą ir dar daug kitų temų. Išties, vienas universaliausių autorių.

Be jokios abejonės, yra tam tikras viską jungiantis elementas: etika ir moralė. Ko gero dar vienas stiprus A. Navicko tekstų bruožas – pilietinės visuomenės ilgesys. Ir žinoma labai sveika ironija, ko verta vien ši citata: „Pinigų dideliems atlyginimams, personalinėms pensijoms Lietuvoje, ačiū Dievui, užtenka. Bėda ta, kad trūksta pinigų mažiems atlyginimams ir mažiausioms pensijoms„. Valdžios kritika nėra vulgarizuojama, o kartais vadintina netgi konstruktyvia, kai bandoma ieškoti pasiūlymų…

Bandant ieškoti kažko panašaus lietuviškoje blogosferoje, ko gero vienas iš ryškiausių atitikmenų būtų visiems puikiai žinomas Rokiškis, kartais prisistatinėjantis Rabinovičiumi, bet taip pat turintis ir kitokį vardą ir netgi pavardę. Be jokios abejonės, pirmasis panašumas krenta į akis vien jau iš šių dviejų autorių prisistatymo. A. Navickas kukliai prisipažįsta, jog yra filosofijos daktaras, na o Rokiškis ne mažiau kukliai yra išdėliojęs duomenis apie savo išsilavinimą: „[Esu baigęs – bv] Neakivaizdinę smegenų plovimo doktorantūrą, o paties Galvos Daktaro teikimu nuo 2005 metų turiu profesoriaus ir akademiko laipsnį proto krušimo srityje.“ Akivaizdu, jog juos jungia ir ironija, logikos poreikis, įsitikinimų nuoseklumas (Rokiškio atveju, kartais iki užsispyrimo) ir daugelis kitų bruožų. Galiausiai paskutinė akcija, įvardinta kaip reklamos savaitė kalba pati už save – bendruomeniškumo poreikis ir jo skatinimas.

Visgi lyginant šiuos du asmenis pasijaučia ir akivaizdus skirtumas – tai retorika. Žanras leidžia Rokiškiui savuosius argumentus pasakyti įvairiais kalbėjimo būdais, kartais sulaukiant ir pasipiktinimo…

Skaitinėdamas tarpusavio reklamos savaitės metu išplitusias nuorodas, nelabai sąmoningai spustelėjau ant Kreivarankio nurodyto linko ir netikėtai atsidūriau Komsamolkės puslapyje, tiksliau buvau nukreiptas į Rimvydo Valatkos straipsnį, skirtą 2011 metų prognozėms. Priešingai nei Kreivarankis, aš pasiskaičiau, kas ten rašoma (Kreivarankiui labai tiko antraštė, todėl jis pasinaudojo ir paliko Valatką). Tačiau perskaitytas tekstas privertė susimąstyti apie tai, kas darosi Lietuvos žiniasklaidoje, toje, kuri savo apimtimis pretenduoja į lyderius. Tiesa pasakius, Valatkos neskaitau jau seniai, nors kažkada skaitydavau. Galima jį mėgti, galima jo ir nemėgti, tačiau akivaizdus vienas momentas – Valatka visgi priskirtinas žmonių, turinčių plunksna, skaičiui. Ir pakankamai dažnai jį pasiskaitydavau, puikiai suprasdamas, jog is rašo subjektyviai ir savojo subjektyvumo net nebando slėpti. Tačiau 2009 metų pradžioje nustojau, nes pasidarė nebeįdomu. Pradėjo viskas kartotis ir nieko naujo. Peržiūrėjęs ką Valatka parašęs minėtame straipsnyje, šyptelėjau, galvodamas, kaip žmogus nepavargsta. O gal tai tiesiog proginis tekstas? Pagalvojau ir patikrinau…

Kaip nuostabu, jog internetinis portalo archyvas leido labai paprastai pažiūrėti, ką per šiuos metus yra rašęs redaktorius. Kaip ir tikėjausi, Rimvydo Valatkos straipsniai (beveik be išimčių) nukreipti prieš dabartinę vyriausybę.  Galbūt tiesos yra pasakyme, jog tai artėja prie pataloginio nukrypimo. Kernius Kuolys visai neblogai tai apžvelgė, nors padarė tai paskubomis. Buvo galima pasikapstyti ir giliau. Iš kitos pusės, mano pastabos į gilesnę analizę taip pat nepretenduoja. Nors norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną momentą – kaip 2008 metais keitėsi Valatkos rašliava. Tai, jog prieš išrenkant konservatorius į valdžią, opozicija atrodė beviltiškai, yra visiškai logiškas teiginys. Kiek keisčiau atrodo kontekstas. Vykstant Seimo rinkimams, Valatka netgi spėjo pasidžiaugti, jog Valinskas nėra Rusijos projektas ir, galima sakyti, beveik su viltimi laukė konservatorių atėjimo.

Paskui viskas pradėjo keistis ir neaišku kodėl, galbūt tai nulėmė Valtkos ryšiai su socialdemokratais (nors save jis pristato kaip liberaliai mąstantį veikėją), o gal tiesiog taip dirbti paprasčiau – rašant destruktyviai nereikia būti kūrybišku. Tačiau viskas dar buvo proto ribose, kol neatsitiko tai, kas turėjo atsitikti – vadinamoji naktinė mokesčių reforma. Ir prasidėjo familiarus ir netgi vulgarus sąmonės srautas. Kuris, pasirodo, gali tęstis ir keletą metų (tikslaus skaičiaus nežinau, reikia laukti vyriausybės žlugimo). Aš abejoju, ar Valatka tai daro vien savo iniciatyva, galbūt valdžia išties jam padeda pasirinkti temas (apie šį Vainauskų gebėjimą sklinda istorijos), o gal jam tiesiog kažkas sumokėjo. Juk negali būti, jog žmogus per kelis metus nepamatytų nieko pozityvaus? Tai, kas lyg ir laikytina pozityvu, paverčiama į negatyvą ir t.t. Akivaizdu, jog čia itin smarkiai veikia savieji (pirmiausiai pagalvojau apie spaudos apmokestinimą), o gal ir ne tik interesai. Beprasmis kerštas. Nors jeigu tai daroma iš įsitikinimų, galima dar pateisinti. Bet aš pats pavydžių žmonėms tokio užtikrinto žinojimo…

Kai geriau pagalvoji, panašių pozicijų galima aptikti ir Lietuviškoje blogosferoje. Kaip pavyzdys galėtų būti garsusis blogeris Zeppelinus, kuris būtent tuo ir pasižymi. Jis turi savo žinojimą, turi savo įsitikinimus ir aklai juos gina. Pažvelgus į diskusijas, kuriose jis dalyvauja, kartais galima net atvirai pasijuokti. Argumentai vardinami, tačiau jie niekaip negali įtakoti jo įsitikinimų. Turimas aiškus, išankstinis žinojimas, prie kurio galima priklijuoti bet kokius faktus reikalui esant. Tai būdinga ir toks žinojimas man primena Valatkos žinojimą. Koks tarp jų skirtumas aš kažkur 40 procentų esu įsitikinęs, jog jo pozicija nėra nupirkta…

Common sense puikiai įvardinus tai, ką Rokiškis pradėjo vykdyti ir procesui įgavus pagreitį, prasidėjo tikras malonumo medžiojimas. Malonumo, nes tinklaraštis būtent tam ir skirtas, trumpesniems ar ilgesniems įrašams, kurie po savęs palieka diskusiją arba ne. Tačiau svarbiausia šiame procese yra laisvanoriškumas, kuomet žmogus, bandydamas pasidalinti savosiomis mintimis išeina į viešumą. Ir užsimezga kontaktas. Ir tuomet žmogus jau niekados nebebus vienišas, jeigu jaus poreikį galės nuolat bendrauti ir diskutuoti su jį supančiais žmonėmis, taip sudarydamas galimybę (pirmiausiai sau) įsilieti į bendruomenę ir padėdamas bendruomenei formuotis. Galbūt tai yra sąlygos virtualiai pilietinei visuomenei atsirasti? Nors veikiausiai tai yra šiek tiek daugiau… O tuo pačiu šiek tiek ir trūksta… Galiausiai pilietinės visuomenės apibrėžimuose galima pasimesti, o jo suvokimas gali būti be galo platus. Nors ši akcija panaši į bandymą tokią nulipdyti, o tai vienas iš didžiausių jos privalumų.

Tuo tarpu grįžtant prie malonumų, išties esu dėkingas Grumlinui, kuris būdamas dar ir Gintaru Rumšu man grubiai paaiškino kas per daiktas yra Google readeris ir dabar juo pradėjęs naudotis galėjau susirinkti sau patinkančius autorius, kurių rašiniais galiu laisvai mėgautis. Tas trumpas įrašo žanras būtent tam ir yra skirtas, kad būtų galima pajusti žmogų, kartais pasikeisti nuomone ir ramiai išsiskirstyti, pasineriant į savuosius užsiėmimus. Todėl Rokiškio surinktas sąrašas buvo labai patogus žmogui, kuris internetuose visiškai neraukia, ir šioje vietoje tiesiog bėgiojau, nuo vienų nuorodų prie kitų, spaudžiojau kažkokius mygtus, su prierašais RSS ar panašius, ir dėjausi pas save tai, kas mane sudomino, tai, ką galėsiu paskaityti greitai, ir be jokių įsipareigojimų, be sąžinės priekaišto, jog įpusėjus visa tai padedama lentynon laukiant kada pasibaigs vienas ar kitas darbelis. Tuo blogosfera ir gera, ji neįpareigoja pernelyg ilgiems skaitymams…

Kadangi laukdamas akcijos pabaigos parazitavau, daugiausiai naudojausi tuo, ką kiti padarė, iškeldami į dienos šviesą didelį nuorodų skaičių, lyg ir turėčiau atsidėkoti tuo pačiu, tačiau kyla klausimas kaip tai padaryti. Be jokios abejonės, dėkingas Rokiškiui ir Skirtumui nuo vietinio lovio (kai pasako ferma, man kažkodėl asocijuojasi tai su kiaulišku gyvenimo būdu), už gražų žodį, paglosčiusį savimeilę, ir Kreivarankiui iš elitinio LJ (kuriame gyvena visa eilė įdomių žmonių, tokių kaip Vklasė, maumaz, gedas ir kiti). Ir galvojau, kuo gi aš jiems galėčiau atsidėkoti, nes visus iki tol man žinomus tinklaraščius lyg ir suminėjo. Dėl to kvaila būtų rašyti apie tai, apie ką rašė jau visa eilė žmonių, pateikiant savuosius sąrašus, kad ir kaip juos bandant įkontekstinti.

Ar verta šioje vietoje dar kartą kartotis, jog į lietuviškųjų tinklaraščių pasaulį pirmiausiai eita per profesionalius žurnalistus. Alfoje besipuikavęs skydelis su Artūro Račo veidu buvo pats tiesiausias kelias į šį pasaulį, nes jis kėlė įdomius klausimus, ir pateikdavo neįdomius atsakymus, kartais pas save komentaruose susimušdamas su įvairiausiais personažais ar net realiais žmonėmis, tokiais kaip Tomu Čyvu (deja, pastarojo tik kas antras tekstas galėtų būti skaitomas). Ir turėčiau pasakyti, jog šiuo metu stebiu tik vieno žurnalistikon įklimpusio asmens – Ryto Staselio tinklaraštį, tiesiog todėl, jog jo tekstams priekaištauti nėra galimybės. Viso to pakartojimas ir sąrašo išplėtimas būtų banalus, nes Rokiškio pateiktame sąraše geriau ar blogiau visa tai atsispindi. Todėl toliau viso to tęsti ir nesiruošiu.

Galbūt paminėsiu vieną puslapį, kuris kažkaip prasprūdo visiems, nors savo turiniu jis be galo įdomus – tai Edmundo Adomonio virtualūs užrašai. Besidomintiems filosofija ir mokslo istorija tiesiog būtinas puslapis, kurio turinys (čia apgailestaujama) nėra atnaujinamas labai reguliariai, bet jis vistiek to vertas.