Bieliackio istorija: kaltų paieška
A. Lukašenka sugeba mojuoti "kliuška" per bet kokius principus ir nuo to mums tik skaudžiau
Šiek tiek pramiegojęs, šiek tiek apspangęs, su ne iki galo išgertu kavos puodeliu ir pypkę dantyse dar kartą permečiau tai, kas vadinama socialiniais tinklais, Lietuvos ir Teisingumo ministerijos bei A. Bieliackio bylos santykio klausimu. Visi žino, kad įvyko kažkas baisaus ir niekas netiki, jog Lietuva gali iš šios situacijos išeiti sausa – bet kokiu atveju, lengvas šūdo kvapas vis tiek tvyros aplinkui. Ir tai nieko neturi stebinti. Iš principo yra dvi pozicijos: dėl visko kalta vyriausybė ir Seimas – Šimašius, Ažubalis ar koks nors Zingeris, arba tai klerkų darbas, kurie tyliai darė savo darbą, vedini tikslų, kurie gali būti deklaruojami vienaip – reikėjo laikytis įstatymo raidės, tačiau niekas negali paneigti, jog jie sąmoningai visa tai atliko. Išties, labai nepatogus laikas, vasara, kai visi atostogauja, o žaibiška reakcija niekas nepasižymėjo. Ir viskas išsitęsė. Komisijų sudarymai ir kaltųjų paieška tik ženklina, jog mes iš tiesų nesame jokia politinė visuomenė, kur garbė ir solidarumas būtų kažkokios vertybės. XIX a. sukilimuose dalyvavusiems mūsų protėviams turėtų būti gėda, kadangi jie turėjo aiškias nuostatas, telpančias į paprastai išdėliotą žodžių pynę: „tikėti laisve ir Lietuvos Statutu“.
Išties, laisve jau seniai nebetikime, kaip ir apskritai, esame nutolę nuo bet kokio tikėjimo, tiek savimi, tiek visuomene, tiek ir religinėmis dogmomis. Ir šioje vietoje mes nugrimztame į eilinę lietuvišką kasdienybę, kurios pagrindą sudaro blaškymasis tarp bandymo išgyventi ir siekio surasti kaltus, nes mes patys kalti dėl nieko negalime būti. Veikiausiai. Apie Statuto metaforą, ką ji galėtų reikšti, net neverta kalbėti, tačiau joje sudėta daug daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio – joje telpa istorinė atmintis, teisniai principai, bendruomeniškumas ir politinės būtybės lygybė kitų atžvilgiu.
Šiandien ir artimiausiu metu bus ieškoma kaltų, vieni reikalaus Šimašiaus, kiti Ažubalio galvos, bet tai skirtumo nesudaro, nes reikalaujama kraujo ant politinio aukuro. Atsiras žmonių, tiksliau, jau atsirado, kurių mintyse galima bus išskaityti valymo poreikį ministerijoje arba ministerijose, atsiranda ir tokių, kurie ta proga gali paburbėti, apie tai, jog švietimo sistema nevykusi ir ugdo mankurtus. Ir visi reikalaus kraujo. Žinoma, galima bandyti kažką teisinti, tačiau kaip jau pasakyta, geras žmogus politikoje ne profesija. Ir prieš šį argumentą nieko negalima pastatyti, nes bet kokie pateisinimai jau atrodo juokingi.
Taip, galvos turi ristis, pirmiausiai Ažubalio, paskui Šimašiaus, ir, veikiausiai Kubiliaus. Akivaizdu, jog jis, kaip vyriausybės vadovas, turi prisiimti didžiausią atsakomybę, kadangi jis yra įsipareigojęs užtikrinti vyriausybės sklandų darbą, tuo tarpu du ministrai niekaip negali tarpusavyje susikalbėti, ir mes visi puolame į rudos konsistencijos masę veidu, kuri pasirodo, dar ir labai smirda. Tačiau didžiausia Kubiliaus problema netgi ne čia – žadėtasis saulėlydis taip ir neįvyko, nors ir turėjo. Ministerijose turi būti tik tiek klerkų, kad jie visi cyptų nuo bet kokio papildomo popierėlio, ir tai nebūtų vieno skyriaus problema. Tuo tarpu lengvas pasivaikšiojimas iki teismo ir atgal, pakeliui kur nors užsukant dienai praskaidrinti, yra vienas malonumas. Iš lėto, neskubant ir nepersidirbant sukurpiama pažyma ir štai, mūsų snukučiai parudavo. Taip, tai Kubiliaus deklaruotų principų, su kuriais jis kūrė vyriausybės programą, praradimo padariniai. Ir dėl to reikia reikalauti kraujo, ir dėl to Šimašiaus galva, riedėdama turi išdaužyti klerkus kaip kėglius, kuomet visa visuomenė, žiūrėdama į šį reginį galėtų sušukti „straikas“, lygiai tas pats turi atsitikti ir kitose struktūrose, kurios bent minimaliai turėjo prisiliesti prie šios problemos pagal savo kompetenciją (tai, jog šio darbo neatliko, tik jų pačių kaltė). Todėl reikia reikalauti totalaus valymo, kam reikalingi tarnautojai, kurie tarnybos neatlieka?
Ir visgi, galbūt yra kaltesnių už tuos kaltus, kurie visi dabar yra kaltinami? Be jokios abejonės, šioje situacijoje, kalčiausiais lieka tie, kas turėjo stebėti, kas vyksta ministerijų koridoriuose, tie kurie skelbiasi esą ketvirtoji valdžia arba išdidžiai save vadina žiniasklaida. Tai, jog jie gali operatyviai ką nors parašyti, abejonių nekelia – visi atsimename, kaip greitai buvo parašytas briedas apie V. Pociūno žūtį (beje, kiek žurnalistė ir redaktorius atsėdėjo, vardan savo principo neišduoti informatoriaus aš niekaip negaliu prisiminti, nors informatorius ir turėjo būti pavadintas dezinformatoriuimi)… Peržvelgus portalus, matosi absoliuti impotencija, jie talpina BNS ir ELTOS žinutes, parašo ką nors apie šou verslo pasaulį, tuo tarpu tai, kas gali mus išteplioti šūdais, jiems neįdomu. Aš galiu ironiškai žiūrėti, į visas žiniasklaidos priemones, kurios dabar rėkia, kaip ir aš čia, apie galvų kapojimą, bet jie ne mažiau kalti dėl A. Bieliackio tragedijos, savo abejingumu. Redaktorius, kuris kiekvieną pirmadienį atneša po šūdų kibirėlį ir išpila ant Lietuvos, šioje vietoje turėtų slėptis iš gėdos. Reikia tikėtis, jog šis skandalas bent jau pagyvins jų susidomėjimą, apie ateinančias užklausas. Taip, tai didelis darbas, bet jeigu klerkais mes nepasitikime, kažkas juos turi kontroliuoti iš visuomenės.
Po viso šito raidžių lietaus, prieš paspausdamas „Publish“ mygtuką, dar spėjau pagalvoti, kaip turėtų jaustis Goro provincijoje tarnaujantis Lietuvos respublikos karys, kuris stato savo gyvybę į pavoju, ne vien tik dėl to, jog jis yra šioks toks adrenalino fanatikas, bet taip pat ir vardan principo, jog jo tėvynėje demokratija yra vertybė, kurią verta ginti…
