Tualetas ir humanistika
Man visą laiką atrodė, jog humanistikos progresui vieną didžiausių įtakų padarė tualeto atsiradimas. Nežinau kaip pas jus, bet pas mane tualete, toje vietoje, kur turėtų būti sudėtos valymo priemonės, tualetinis popierius, smilkalai (kaip geriausiai kvapus neutralizuojanti priemonė) yra sukrautos knygos. kartais pakankamai juokingai atrodo, tai, kas greituoju būdu pasiimama pavartyti. Draugas kartą ilgai juokėsi, pamatęs šalia Bibliją ir Stalino raštų tomą (nebeatsimenu kurį). Tačiau man tai kažkokių problemų nesukėlė, tiesiog taip būna, kad atsakymų, kurių ieškai, dažnai surandi ir knyga pasilieka toje vietoje, o negrįžta į lentyną. Taip jau atsitinka…
Visgi, palietus šį klausimą, man automatiškai kyla iškyla sekantis: kaip galėjo mokslas (ypač humanistika, kurią pirmiausiai įtakoja žmogaus mąstymas) vystytis tuomet, kai nebuvo tualeto namuose. Juk pamąstyti normaliai ir dirbti, kai namuose nuolat sukiojasi žmona ir vaikai beveik neįmanoma. Nuolatinis blaškymasis ir susikoncentravimo stoka… Galbūt todėl viduramžiais mokslas ir vystėsi išimtinai tik uždaruose bendruomenėse, tokiuose kaip vienuolynai, o universitetai buvo priklausomi nuo Bažnyčios. O mokslui atsiskiriant nuo Bažnyčios ilgą laiką juo užsiiminėjo dvi grupės žmonių: turtingieji, kuriems tai pirmiausiai buvo hobis ir galėdavo sau susikurti tinkamas sąlygas, ir viengungiai, kurie siekdami turėti nors kiek nors tinkamas sąlygas mokslui, atsisakydavo vedybinio gyvenimo. Dar 19 amžiuje vedybos mokslininkui reiškė iškritimą iš mokslo pasaulio, jeigu jis nebūdavo tinkamai materialiai apsirūpinęs. Tuo tarpu gyvenamosios aplinkos modernėjimas paskatino ir socialinius pokyčius. Tokia mano supaprastinta versija…
Ir dar, palietus šį klausimą, reikia paliesti ir kitą. Paprastai aš literatūrą skirstau į dvi grupes: tualetinė literatūra ir kita. Tualetinė literatūra yra specifinė, kurios reikia pakankamai trumpai, sprendžiant konkrečias problemas. Joje surandama informacija ir kuriam laikui jos nebereikia. Tačiau būna ir pakankamai specifiniai leidiniai. Pavyzdžiui, šiuo metu pas mane tualete guli dvi knygos: Grzegoz Blaszczyk naujausia monografija ir Egidijaus Aleksandravičiaus „Išblukę žodynai“. Būtent ši knyga yra tipinė tualetinė knyga, skirta skaityti pirmiausiai šioje vietoje. Tai straipsnių rinkinys, kuriuose aktualizuojamos labai konkrečios Lietuvos problemos, kartais ir istoriniame kontekste. Kai kurie straipsniai atrodo beviltiškai pasenę, kai kurie aktualūs. Tačiau tai nėra taip svarbu. Reikia pabrėžti kitą šio reikalo aspektą: knyga patogi tuo, jog ją užvertus ir atsivertus bet kurioje vietoje, visada gali pradėti skaityti iš naujo. Ko gero trumpam atitrūkimui (nors žinoma kartais pasitaiko ir ilgesnių pasisėdėjimų prie knygos) nieko nėra geriau, kadangi knygoje bet kokiu atveju nuoseklumo mažoka. Tuo ji yra ideali šiam reikalui.
Galima priminti, jog tai yra ketvirtas E. Aleksandravičiaus straipsnių rinkinys. Jeigu aš neklystų, du pirmieji yra netgi įvardinti kaip monografijos (pirmasis išties buvo sudarytas beveik išimtinai iš mokslinių straipsnių, antrasis jau permaišytas su mokslo populiarinimu ir straipsniais Lietuvos dienraščiuose), o pastarieji du straipsnių rinkiniai yra parengti beveik išimtinai internetinių publikacijų pagrindu. Todėl tekstas koncentruotas, problemos apžvelgiamos lakoniškai, kas ir tinka neilgam prisėdimui. Ir tai jokiais būdais nėra siekis pažemint E. Aleksandravičių, teigiant, jog jo tekstai yra tualetinė literatūra. Lygiai taip pat aš galiu įvardinti ir pavyzdžiui Senekos laiškus Liucilijui, nepaisant to, jog tai yra klasika.
