Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Pabaigiau ir laukiu. Turėjo praeiti kiek laiko, kad vėl galėčiau pradėti žiūrėti į tai, kaip rašosi tekstas, nes nuo rašymo jau darėsi bloga. Dabar laukiu recenzijų ir atsiliepimų, nors pastaruosius atsiųsti nėra privaloma.  Ir sėdžiu. Kad nebūtų liūdna, suvažinėjau į Ukrainą, paskaičiau pranešimą konferencijoje. Liko 10 dienų, atrodo, laiką baigiu ir prastumti. Tuomet svarbu pasirodyti pusėtinai prieš banketą, nes, atrodo, jog jis yra svarbesnis. Net vadovas užsiminė, kad tik dėl jo komisiją ir galima surinkti 🙂 Liko daug medžiagos, kuri skirta papildymams. Tobulo darbo parašyti nesigavo. Bet, kelios valandos gėdos, ir viskas bus baigta. Šių nuotaikų kontekste ir pabandysiu pateikti kelias pastabas apie tobulą trolį istoriografijoje, kuris vadinosi Tadeuszu Wasilewskiu.

Su šiuo istoriku nebuvau susidūręs asmeniškai. Kai pirmą kartą ruošiausi važiuoti į Varšuvos universitetą į „mokslinio turizmo“ kelionę, vadinama stažuote, mano vadovas jį minėjo kaip galimą tutorių šiame universitete. Tiesa, dar prieš įsibėgint planavimo procesui, atėjo žinia, jog T. Wasilewskis mirė ir, kaip bebūtų keista, Varšuvos universitetas iki šiol neturi normalaus lituanisto, kuris užsiimtų viduramžių problemomis. Bet atrodo, aš čia šiandien visiškai ne apie tai.

T. Wasilewskis man iškilo tvarkant istoriografinę dalį įvade. Kaip jį apibūdinti? Kaip tyrėjas, jis pateikė labai daug kontraversiškų teiginių ir prieštaringų idėjų. Kartais tekstai pasirodydavo netgi nelabai sutvarkyti, paliekant akivaizdžias spragas. Ir po jo straipsnių pasirodymo kildavo diskusijų banga. Kartais, atrodydavo, jog jis rašo tik tam, jog būtų sukeltos diskusijos, kuriose pats nedalyvaudavo ir jeigu pasirodydavo T. Wasilewskio straipsnis, reiškė, jog ne už ilgo turi atsirasti dar kelių istorikų straipsniai, kurie jau toliau tarpusavyje ginčysis ir aiškinsis, kuris iš jų yra teisus. Taip, suvokiu, kad jis akivaizdžiai trolino. Tuo galutinai įsitikinau pasiėmęs ir perskaitęs Zigmanto Kiaupos jam paskirtą nekrologą, netgi supratau kodėl – taip paprasčiau. Kadangi prieš mirtį buvo pradėjęs rašyti LDK istoriją jam reikėjo išgryninti poziciją. Kai kuriuos ginčytinus klausimus jis tiesiog pateikdavo visuomenei, prieš pateikdamas savo vertinimus. LDK medievistikai tai davė labai daug. Mes turime du profesorius, kurie, net ir keliems metams praslinkus po T. Wasilewskio mirties tarpusavyje ginčijasi tos pačios diskusijos rėmuose.

Apie T. Wasilewskį iškilo kalba ir Ukrainoje, besikalbant su tokiu profesoriumi Dariusz Dąbrowski. Jo vertinimas: sunku patikėti, jog vienas paskui kitą pasirodantys darbai buvo parašyti to paties žmogaus – vienas gilus, išbaigtas ir beveik nepaneigiamas, kitas – greičiau problemos iškėlimas, negu tai, ką būtų galima pavadinti studija ar straipsniu. Besikalbant aš jau turėjau sau atsakymą, kodėl taip buvo, bet norėjosi įlįsti giliau į Lenkijos istoriografijos virtuvę. Uždaviau klausimą apie aukščiau paminėtus profesorius ir jų vertinimą. Vėlgi, vertinti Dąbrowskis nesiėmė, bet pastebėjo, jog vienas prieš kitą jie laikosi pakankamai mandagaus tono, tačiau pasilikus akis į akį, visą laiką oponento atžvilgiu paleidžia repliką, jog šis neteisus ir tiek. Žvelgiant iš šono, tereikia džiaugtis, jog Lietuvos istoriografijai pasiliks diskusija ir jos produktas, kurios pradininku buvo dar vienas profesorius vilnietis…

Keistas įrašas gavosi Vėlinių išvakarėse ir likus kelioms dienoms iki 6-ųjų T. Wasilewskio mirties metinių (mirė 2005-11-09)…

Iš kitos pusės, tai mano būdas pasakyti, jog pagaliau grįžau.

Tie, kas galvoja, jog jau miriau, beveik teisūs, tačiau tik tam tikra prasme, apie tai artimiausiomis dienomis. Ir tai, jog numiriau, leis iš naujo prisikelti ir sugrįžti atgal čia. Tai, jog nieko nerašiau pastaruoju metu, nereiškia, jog nieko0 nemačiau, tiesiog sukurpti greitą įrašą nebebuvo jėgų, kuomet visas darbas buvo teksto konstravimas, redagavimas ir t.t. Beje, kažkaip keista susidėliojo, jog čia aš sėdžiu lygiai metus, ir mesti kol kas nežadu, svarbiausiai kad Adminui užtektų noro ir valios tvarkyti PoPo.lt fermą. Taip kad lyg ir gimtadienis nedidelis, ar kažkas panašaus.

http://ekologija.blogas.lt/

Grįžtant prie įrašo temos. Dažnai važinėju tarp Vilniaus ir Kauno, nevengiu paimti ir šalia kelio stovinčius, ranką su iškeltu nykščiu mosikuojančius žmones. Dažnai tai prablaško kelionėje, o kartais susitinki su įdomiais žmonėmis. Anksčiau ir pats nevengdavau išeiti į trasą ir pastovėti, tiesa, ypatinga patirtimi negaliu pasigirti, tačiau jos turiu. Yra tekę ir ilgėliau pastovėti, todėl kai turiu galimybę, visą laiką stabtelėju ir paimu vieną ar du žmones. Nemėgstu prisigrūsti pilnos mašinos, kažkodėl man atrodo, jog ir patiems trazuotojams tai nėra patogu, todėl suprantu juos ir neprisifarširuoju pilno galo, tam jog dėkingumo jausmas tiesiog sklistų per visus galus ir netgi reiktų šiek tiek pradaryti langus. Tiesa, neturiu manijos, jog būtinai reikia kažką paimti, stengiuosi nesudaryti avarinių situacijų, kirsdamas į šalikelę iš antros juostos, tam kad būtinai ką nors paimti. Tiesiog, jeigu pastebiu iš tolėliau žmones, stengiuosi per daug neįsibėgėti ir tiek…

Paimdamas pakeleivius, turiu tik vieną taisyklę – jeigu su manim važiuoja žmona ar dukra, niekada nesustoju. Žinau, kad automobilio galas yra tuščias, tačiau kelionėje, kuomet dalyvauja šeimos nariai, tiesiog noriu išlaikyti galimybę pasidžiaugti savo šeima. Tai tampa pakankamai intymiu laiku, žinant, jog nuo pokalbio vienas su kitu niekur nepabėgsi. Tuomet galima atsiduoti bendravimo malonumui. Galiausiai maži ritualai, kaip sustojimas kavageriui ar tiesiog papusryčiauti pakelėje (žmona tokiais atvejais pasirūpina sumuštiniais), yra gėris. Tačiau ne mažiau svarbu negu galimybė pabendrauti su sau artimais žmonėmis yra ir tai, jog vairuodamas atsakau už jų saugumą. Kalbu ne apie avarijas ar kažką panašaus. Kuomet važiuoju su šeima, nepasitikiu ne vienu pakelėje stovinčiu tipu. Tiesiog išvažiuoju į antrą juostą ir net nesiruošiu stoti. Pasakojimas čia būtų banalus. Prieš kokius 16 – 18 metų po vieno savo pasivažinėjimo namo grįžo brolis. Jo kaklas buvo užbintuotas, kažkuri ranka taip pat. Važiavo automobiliu, pakeleiviai nutarė išsodinti ir užpuolė šalia vairuotojo sėdėjusį brolį su kažkuo aštriu. Viskas baigėsi lyg ir laimingai, tačiau tuo pačiu tai paliko tam tikrą traumą. Ir būtent tai tapo motyvu, niekada neimti žmonių, kai su manim važiuoja šeima…

Šiandien prisiminiau tai, kadangi eilinį kartą paėmiau kelis jaunuolius, su kuriais prasidėjo nedidelis pokalbis apie šį bei tą. Neklausiau kas jie tokie ir neprisistačiau, todėl kaip juos pristatyti net ir nežinau. To priežastis paprasta, pastaruoju metu praleidžiu tiek studentų per savo rankas ir jų neatsimenu, kad prisiminti dar kelis žmones, su kuriais persimeti keliais sakiniais, netgi neverta bandyti. Tiesiog važiavom ir viskas. Blevyzgojom apie bet ką… Mane pirmą kartą palaikė kompiuterastų, nors kai pasižiūrėjau į veidrodėlį, lyg ir susišukavęs buvau, nekalbant apie tai, jog ir spuogai išspaudyti, nekalbant apie tai, jog po vasaros dar ir įdegio kažkiek pasilikę. Visgi vaikinai sugebėjo pasiteirauti, kuo užsiiminėju, ir pasakiau, jog esu istorikas. Staiga mano nustebimui iš galo ateina perklausimas: LEO? Na va, supratau, kad jaunimui istorikas jau nebėra vien tik Bumblauskas ir Gudavičius. Toliau vėl nedidelis pokalbis, šiek tiek paliečiant blogosferą…

Kadangi šiek tiek domiuosi aukštojo mokslo probemomis, be to ir pats gyvenu akademinėje terpėje, bandau kažkiek stebėti diskusijas šia tema. Jos būna įvairios, kartais randi pakankamai pozityvių nuomonių, kartais išjungi ir nebenori sugrįžti. Jose pakankamai dažnas toks teiginys: Lietuvoje yra tik vienas universitetas, kitus reiktų uždaryti. Be jokios abejonės, tai išsako anoniminiai komentatoriai, kuriuos reikėtų laikyti tiesiog marginalais ir nekreipti dėmesio. Tačiau viskas yra gerokai įdomiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir čia kalbu ne apie marginalus, nors, prie jų dar būtų verta sugrįžti, bet gal jau kitame įraše. Trumpai apie juos galiu pasakyti tik tiek, tai reiškia grįžimą į tuos laikus, kai visko buvo po vieną – viena tiesa, viena partija, vienas vadas… Juos būtų galima įvardinti kaip sovietinės sistemos garbintojus, nors dažniausiai jie to patys ir nesuvokia…

Lietuva, viešoji erdvė, pokalbis... Dažnai netgi nesuvokiama, kas kalbama jų lūpomis

Šioje vietoje norėčiau sugrįžti prie vieno klausimo, kuris man buvo užduotas ir nežinau, kaip aš į jį atsakiau, tačiau bandžiau išsikapanoti ekspromtu. Taigi, šiek tiek prisiminimų…

Kažkada, seniai seniai, Minske buvau pakviestas skaityti pranešimą moksliniame seminare. Įspėjo mane prieš kelias dienas, temą paprašė sugalvoti pačiam (toje institucijoje aš stažavausi), susijusią su disertacijos tema, Lietuvos istoriografija ir jos sąsajom su Baltarusijos istoriografija. Na, pranešimui paruošti pernelyg daug laiko neskyrė, galiausiai kažką greituoju būdu sumečiau ir pakalbėjau. Išėjo įdomiai. Buvau vienintelis pranešėjęs, bet auditorija atrodė įspūdingai, kadangi buvo susirinkusi visa Minsko profesūra, tyrinėjanti LDK istorija iki XVII a. pradžios. Tačiau tikrosios linksmybės prasidėjo vėliau, kadangi pasipylė aibė klausimų. Išties, matosi labai aiškūs skirtumai tarp jų ir mūsų – kalbos barjeras neleidžia geriau pažinti ir įsigilinti į Lietuvos istoriografiją, tačiau norima žinoti kas vyksta. Todėl susilaukiau įvairių klausimų, kartais labai konkrečių ir dalykinių (pvz.: ar kas nors tyrinėjo Lietuvoje Kazimiero suteikčių knygą), o kartais nuskambėdavo pasiteiravimai, apie doktorantūros sąlygas Lietuvoje, pvz.: kokio dydžio pas mus doktoranto stipendija… Tačiau pats netikėčiausias klausimas, kurį man uždavė buvo itin sudėtingas, į kurį atsakymo vis dar neturiu. Kokios mokyklos yra susiformavusios Lietuvoje? Klausimas sudėtingas tuo, jog šiuo atveju buvo klausiama ne apie aukštųjų mokyklų tinklą. Pasisekė, jog prof. Galenčenka, užduodamas šį klausimą jį šiek tiek ir išplėtojo, pradėdamas kalbėti, jog Baltarusijoje yra trys istorinės mokyklos, Gardino, kurios objektas yra LDK ryšių su vakarų civilizacija tyrimai, Magiliovo, kurie tyrinėja rytų kultūrines įtakas, bei Minsko (ką jie patys tyrinėja, profesorius nedetalizavo, suprask, ir taip viskas aišku, mes vykdom fundamentinius LDK istorijos tyrimus). Visa kita – smulkmė ir planktonas, į kurią neverta kreiptį dėmesio.

Aš suvokiau klausimą, tačiau mane nustebino jo pobūdis ir mokyklos samprata. Tai apie ką kalbėjo, man nei per kurį galą nesisiejo su mokyklos samprata, veikiau tai buvo panašu į tai, ką įvardinčiau tyrimų kryptimis, kurios dominuoja, bet toli gražu ne mokykla, kadangi man tai asocijuojasi pirmiausiai su išskirtine tyrimų metodologija. Dėl ramios sąžinės, pabandžiau pristatyti, kur ir kas tyrinėjama, tačiau man pačiam tai nedavė atsakymo, kaip su tomis mokyklomis Lietuvoje yra iš tikrųjų? Ar galima kažkaip pabandyti jas išskirti? Klausimas sudėtingas ir įdomus, į jį atsakyti nėra lengva, tačiau pabandyti galima. Lietuvoje tokių svarstymų taip pat yra, tačiau vėlgi, susiduriama su mokyklos sąvokos neapibrėžtumu. Aš pabandysiu į šį klausimą atsakyti sau ir savaip…

Lietuvoje, profesionalūs istorikai pradėjo atsirasti tik Pirmosios respublikos laikotarpiu, kai atsirado centras, pradėjęs telkti į vieną vietą specialistus – Lietuvos (nuo 1930 metų Vytauto Didžiojo) universitetas. Jame dirbo didži0ji dalis to meto istorikų. Institucijos požiūriu tai buvo koncentruota, tačiau jos viduje buvo bent kelios grupės, kurių tarpe vykdavo aštrios poleminės diskusijos, pirmiausiai ideologijos pagrindu, kadangi Teologijos fakultete buvo susispietę katalikiškų pažiūrų istorikai, tuo tarpu Humanitarinių mokslų fakultete būta daugiau laisvės. Egzistavo ir trečioji grupė, kuri buvo telkėsi Teisių fakultete. Žvelgiant paviršutiniškai, būtų galima sakyti jo egzistavo trys pagrindinės mokyklos, tačiau tenka pripažinti, jog to meto istoriografinės perskyros rėmėsi ne metodu, bet ideologija. Taip, Rankė jų tarpe dar buvo gyvas ir visi norėjo parašyti taip, kaip buvo iš tikrųjų.

Prasidėjus okupacijai, atsirado išpopuliarėjo naujas metodas, kur iš tikrųjų buvo žinoma kaip buvo iš tikrųjų, Lietuvos istorikams beliko apkabinėti šią struktūrą įvairiais faktais iš vietinės medžiagos ir bus gaunamas patenkinamas rezultatas. Nebuvo laukiama nieko daugiau, tačiau nenorėta gauti ir kažko mažiau. Tyrinėjimai tapo komplikuotais, atmosfera ypatingai nemalonia. Norintys pasiskaityti plačiau, galėtų perversti A. Švedo paskelbtus interviu bei šio istoriko tyrimus, susidarytų pakankamai įdomus vaizdas. Ir nors sovietmečiu ir veikė Lietuvoje dvi institucijos, tačiau tiek vienoje, tiek kitoje buvo dirbama (bent oficialiai deklaruojama, kad dirbama) pagal partijos ideologų diktuojama metodologiją. Šiuo požiūriu padėtis, nors ir atsiradus antrai institucijai, tapo nei kiek ne geresnė.

Galiausiai Sąjjūdžio laikotarpis ir nepriklausomybės paskelbimas bei ankstesnis visuomenės susidomėjimas istorija, paskatino steigti naujus studijų ir mokslo centrus, kurie turėjo pagyvinti tyrinėjimus, plečiant temų akiratį ir ruošiant naujus tyrinėtojus.  Į Lietuvą pradėjo važiuoti išeivijos mokslininkai, atsirado priėjimas prie naujausios literatūros ar uždraustų klasikų. Atrodė, jog tyrimai turėtų pajudėti iš vietos su nauju pagreičiu, o taip pat ir turėjo pradėti formuotis ir mokyklos, kurių ašimi taptų ne tik naujos tyrimų kryptis bet ir metodologija. Tačiau pasižiūrėjus atidžiau, į naujuosius daktarus Lietuvos istoriografijos padangėje, turi nusivilti, kadangi aš negaliu įvardinti nei vienos Lietuvos istorijos mokyklos. Taip atsirado naujos temos, susiformavo naujos tyrimų kryptys, tačiau tai nepaskatino susiformuoti mokykloms. Taip, galima kalbėti apie mokyklas, veikiančias aplink institucijas, taip galima kalbėti apie grupes jaunų ar viduriniosios kartos mokslininkų, susibūrusių aplink vieną ar kitą garbaus amžiaus mokslininką, tačiau visame tame aš nematau mokyklos esmės, nors prielaidos tam lyg ir būtų sudarytos… Galbūt išties dar praėjo per mažai laiko, o gal dar pernelyg aiškiai matosi sąsajos su ankstesnėmis, sovietinėmis institucijomis, tačiau, mano nuomone, dabartinė situacija vis dar laikytina startine pozicija, iš kurios bandoma atsiplėšti… Na gerai, žingsnis žengtas, bet ne daugiau…

Pirmasis skaldas Bragis

Aktyviai skaitinėju apie Skandinavijos viduramžius, vikingų amžių, pirmųjų valstybių susiformavimą ir ankstyvąją literatūrą.  Išlindo primirštas šios literatūros terminas – keningas, aktyviai naudotas skaldų jų poezijoje. Kaip apibrėžiama tai tam tikra sustabarėjusi metafora, naudojama pastoviai tam pačiam objektui apibrėžti, kartais kontraversiška, bet tai suprantama. Kariui apibūdinti skaldai naudodavo apibūdinti keningą „kovos medis“. Paprastas ir nesunkiai suvokiamas keningas, susijęs su Odinu. Pati forma sustabarėjusi, plačiai paplitusi ir tuo pačiu keista – jeigu buvo norima pasakyti, jog kalbama apie bailų karį, buvo pasakoma: „bailus kovos medis“. Didesnių prieštaravimų čia nebuvo įžvelgiama, nes buvo jaučiama poezijos kalbos vienovė, jos nuoseklumas.  Jie sudarė ištisą sistemą, pavyzdžiui, tame pačiame kontekste, moteris buvo įvardinama kaip „beržo apyrankė“ ar „suolo liepa“. Kraujas turėjo daug jį apibūdinančių keningų: „kardo jūrą“, „mūšio banga“, „varnų alus“ ir t.t. Jie tarpusavyje sudarė sistemą, persipynusią logiškais saitais, varna buvo apibūdinama kaip „kraujo žasis“ ir t.t. Bandydamas tai perprasti, pamąsčiau, ar lietuviškame viešajame kalbėjime nėra galimybės naudoti savus keningus, savas metaforas, kurios, iš vienos pusės, lyg ir turėtų kažką reikšti. Iš tikro, ironiška, bet tokie keningai egzistuoja, nors jų reikšmės yra kintančios.

Vienas ryškiausių keningų, kuris šnekamojoje ir politinėje kalboje matomas ir dažnai vartojamas, yra „konstitucijos dvasia“. Tik pastaruoju metu jis pradėjo nusistovėti, o jo reikšmė tapo savaime suprantama, reiškianti visuomenės teisių paveržimą. Visuomenės, kaip susitarimo kūrėjo, kuris padeda pagrindus santykyje tarp jos ir valstybės. Šis keningas naudojamas ironijos kontekste, kartais -keičiant jam artimu, tik dar labiau ironiją išryškinančiu junginiu, tokiu kaip „konstitucijos šmėkla“.  Galima pasakyti, jog tokia jo reikšmė yra tik dabar, dar visai neseniai, prieš kokius du su trupučiu šimtmečius, jo reikšmė buvo visai kitokia. Žmonės, vardan jos guldė savo galvas, kadangi konstitucija, atnešė laisvę, o konstitucijos dvasia reiškė lygybės principus visuomenėje, kurioje to labai trūko. Ir buvo dėl ko mirti, ir buvo už ką kovoti ir džiaugtis. Nepaisant to, jog Konstitucija buvo panaikinta, jos vaizdinys tik sukeldavo liūdnus prisiminimus, lygiai tokius pačius, kaip M. K. Oginskio palonezo akordai. Graudūs ir nešantys kažkur toli, bet neleidžiantys užmigti.

Tačiau vienas neaiškiausių keningų, vartojamų gal net dažniau, negu minėtoji „konstitucijos dvasia“, o savyje turintis nešti ne mažiau prasmės yra „akademinė bendruomenė“. Ką jis dabar reiškia, aš tiksliai nežinau, bet žinau, ką jis reiškė: maža visuomenė, besisukanti aplink universitetą ir tuo pačiu jame gyvenanti. Visuomenė, kurioje pilnai funkcionuoja pilietiškumo samprata, paremta draugijinio gyvenimo dėsniais, kuri vadovaujasi savąja konstitucija, turi supratimą, kas yra garbė, o tuo pačiu yra šiek tiek pabrėžtinai hierarchizuota, nors skirtumai – minimalūs (bendrų švenčių proga studentai stengdavosi, jog profesūros taurės būtų visada laiku pripildytos, o ištraukti papirosai momentaliai pridegami), kur daugiau už hierarchinius santykius lemdavo kolegiškumas, o sveika ironija būdavo laukiama ir gerbtina (na, kad ir ta visiems gerai žinoma istorija iš medicinos fakulteto, skrodimo metu profesoriui demonstratyviai brūkštelnant per užpakalį ir aplaižant pirštą, liepiant šį veiksmą pakartoti studentams, tikrinant jų atidumą, nes profesorius aplaižė visgi kitą pirštą).

Tuo tarpu šiandien „akademinės bendruomenės“  reikšmė yra gerokai mažiau suprantama. Ar galima kalbėti apie bendruomenę, ar reikia kalbėti apie bendruomenes? Ar pastebimi kažkokie skirtumai tarp jų, o gal tai tik dirbtinė priešprieša? Kodėl, pasakius „akademinė bendruomenė“, pašnekovo dar reiktų perklausti, kaip jis suprantą šią sąvoką? Tai kas turi būti savaime suprantama, pasilieka neaišku… Be jokios abejonės, šis keningas kada nors įgaus pastovią ir nekintančią prasmę. Liūdniausia būtų ta, kuri yra siūloma lietuviškų klerkų. Jie žinojo, jog be šio žodžių junginio parašyti Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo nėra įmanoma, tačiau rašydami jį pademonstravo absoliutų savo bukumą: bandydami aprašyti kas tai yra, jie pasinaudojo geriausiomis technokratinėmis tradicijomis, kalbėdami apie akademinę laisvę ir etikos principus, kas juos turi reglamentuoti, ir kaip jie turi būti svarstytini. Ir visiškai pamiršo svarbiausią šio junginio aspektą – bendruomeniškumą. Galbūt net neatsitiktinai. Tiesiog, taip nereikia galvoti.

Beveik užtikrintai pasakyti, jog toks „akademinės bendruomenės“ suvokimas yra prieštaraujantis „konstitucijos dvasiai“. Įdomu, ar kas nors sutiktų prisiimti atsakomybę, už tai, jog toks įstatymas šiuo metu yra galiojantis?

A. Lukašenka sugeba mojuoti "kliuška" per bet kokius principus ir nuo to mums tik skaudžiau

Šiek tiek pramiegojęs, šiek tiek apspangęs, su ne iki galo išgertu kavos puodeliu ir pypkę dantyse dar kartą permečiau tai, kas vadinama socialiniais tinklais, Lietuvos ir Teisingumo ministerijos bei A. Bieliackio bylos santykio klausimu. Visi žino, kad įvyko kažkas baisaus ir niekas netiki, jog Lietuva gali iš šios situacijos išeiti sausa – bet kokiu atveju, lengvas šūdo kvapas vis tiek tvyros aplinkui. Ir tai nieko neturi stebinti. Iš principo yra dvi pozicijos: dėl visko kalta vyriausybė ir Seimas – Šimašius, Ažubalis ar koks nors Zingeris, arba tai klerkų darbas, kurie tyliai darė savo darbą, vedini tikslų, kurie gali būti deklaruojami vienaip – reikėjo laikytis įstatymo raidės, tačiau niekas negali paneigti, jog jie sąmoningai visa tai atliko. Išties, labai nepatogus laikas, vasara, kai visi atostogauja, o žaibiška reakcija niekas nepasižymėjo. Ir viskas išsitęsė. Komisijų sudarymai ir kaltųjų paieška tik ženklina, jog mes iš tiesų nesame jokia politinė visuomenė, kur garbė ir solidarumas būtų kažkokios vertybės. XIX a. sukilimuose dalyvavusiems mūsų protėviams turėtų būti gėda, kadangi jie turėjo aiškias nuostatas, telpančias į paprastai išdėliotą žodžių pynę: „tikėti laisve ir Lietuvos Statutu“.

Išties, laisve jau seniai nebetikime, kaip ir apskritai, esame nutolę nuo bet kokio tikėjimo, tiek savimi, tiek visuomene, tiek ir religinėmis dogmomis. Ir šioje vietoje mes nugrimztame į eilinę lietuvišką kasdienybę, kurios pagrindą sudaro blaškymasis tarp bandymo išgyventi ir siekio surasti kaltus, nes mes patys kalti dėl nieko negalime būti. Veikiausiai. Apie Statuto metaforą, ką ji galėtų reikšti, net neverta kalbėti, tačiau joje sudėta daug daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio – joje telpa istorinė atmintis, teisniai principai, bendruomeniškumas ir politinės būtybės lygybė kitų atžvilgiu.

Šiandien ir artimiausiu metu bus ieškoma kaltų, vieni reikalaus Šimašiaus, kiti Ažubalio galvos, bet tai skirtumo nesudaro, nes reikalaujama kraujo ant politinio aukuro. Atsiras žmonių, tiksliau, jau atsirado, kurių mintyse galima bus išskaityti valymo poreikį ministerijoje arba ministerijose, atsiranda ir tokių, kurie ta proga gali paburbėti, apie tai, jog švietimo sistema nevykusi ir ugdo mankurtus. Ir visi reikalaus kraujo. Žinoma, galima bandyti kažką teisinti, tačiau kaip jau pasakyta, geras žmogus politikoje ne profesija. Ir prieš šį argumentą nieko negalima pastatyti, nes bet kokie pateisinimai jau atrodo juokingi.

Taip, galvos turi ristis, pirmiausiai Ažubalio, paskui Šimašiaus, ir, veikiausiai Kubiliaus. Akivaizdu, jog jis, kaip vyriausybės vadovas, turi prisiimti didžiausią atsakomybę, kadangi jis yra įsipareigojęs užtikrinti vyriausybės sklandų darbą, tuo tarpu du ministrai niekaip negali tarpusavyje susikalbėti, ir mes visi puolame į rudos konsistencijos masę veidu, kuri pasirodo, dar ir labai smirda. Tačiau didžiausia Kubiliaus problema netgi ne čia – žadėtasis saulėlydis taip ir neįvyko, nors ir turėjo. Ministerijose turi būti tik tiek klerkų, kad jie visi cyptų nuo bet kokio papildomo popierėlio, ir tai nebūtų vieno skyriaus problema. Tuo tarpu lengvas pasivaikšiojimas iki teismo ir atgal, pakeliui kur nors užsukant dienai praskaidrinti, yra vienas malonumas. Iš lėto, neskubant ir nepersidirbant sukurpiama pažyma ir štai, mūsų snukučiai parudavo. Taip, tai Kubiliaus deklaruotų principų, su kuriais jis kūrė vyriausybės programą, praradimo padariniai. Ir dėl to reikia reikalauti kraujo, ir dėl to Šimašiaus galva, riedėdama turi išdaužyti klerkus kaip kėglius, kuomet visa visuomenė, žiūrėdama į šį reginį galėtų sušukti „straikas“, lygiai tas pats turi atsitikti ir kitose struktūrose, kurios bent minimaliai turėjo prisiliesti prie šios problemos pagal savo kompetenciją (tai, jog šio darbo neatliko, tik jų pačių kaltė). Todėl reikia reikalauti totalaus valymo, kam reikalingi tarnautojai, kurie tarnybos neatlieka?

Ir visgi, galbūt yra kaltesnių už tuos kaltus, kurie visi dabar yra kaltinami? Be jokios abejonės, šioje situacijoje, kalčiausiais lieka tie, kas turėjo stebėti, kas vyksta ministerijų koridoriuose, tie kurie skelbiasi esą ketvirtoji valdžia arba išdidžiai save vadina žiniasklaida. Tai, jog jie gali operatyviai ką nors parašyti, abejonių nekelia – visi atsimename, kaip greitai buvo parašytas briedas apie V. Pociūno žūtį (beje, kiek žurnalistė ir redaktorius atsėdėjo, vardan savo principo neišduoti informatoriaus aš niekaip negaliu prisiminti, nors informatorius ir turėjo būti pavadintas dezinformatoriuimi)…  Peržvelgus portalus, matosi absoliuti impotencija, jie talpina BNS ir ELTOS žinutes, parašo ką nors apie šou verslo pasaulį, tuo tarpu tai, kas gali mus išteplioti šūdais, jiems neįdomu. Aš galiu ironiškai žiūrėti, į visas žiniasklaidos priemones, kurios dabar rėkia, kaip ir aš čia, apie galvų kapojimą, bet jie ne mažiau kalti dėl A. Bieliackio tragedijos, savo abejingumu. Redaktorius, kuris kiekvieną pirmadienį atneša po šūdų kibirėlį ir išpila ant Lietuvos, šioje vietoje turėtų slėptis iš gėdos. Reikia tikėtis, jog šis skandalas bent jau pagyvins jų susidomėjimą, apie ateinančias užklausas. Taip, tai didelis darbas, bet jeigu klerkais mes nepasitikime, kažkas juos turi kontroliuoti iš visuomenės.

Po viso šito raidžių lietaus, prieš paspausdamas „Publish“ mygtuką, dar spėjau pagalvoti, kaip turėtų jaustis Goro provincijoje tarnaujantis Lietuvos respublikos karys, kuris stato savo gyvybę į pavoju, ne vien tik dėl to, jog jis yra šioks toks adrenalino fanatikas, bet taip pat ir vardan principo, jog jo tėvynėje demokratija yra vertybė, kurią verta ginti…