Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Niekada specialiai Pirmosios Respublikos laikotarpio nesu tyrinėjęs. Tai atsitiko dėl daugelio priežasčių, pirmiausia ir svarbiausia, man tai nėra pernelyg įdomu. Tačiau atskiri klausimai kartais pasirodo įdomūs, pavyzdžiui, aukštasis mokslas to meto Lietuvoje, kasdienybės istorija, kai kurie sociumai. Tikrai įdomūs klausimai, kaip ir daugybė kitų, atskirų klausimų. Iš kitos pusės, niekaip nuo to neišeina pabėgti ir dėl kitos priežasties, kadangi šiuos klausimus tyrinėja žmona, todėl vieną kitą ištrauką, šaltinį ar istorikų tekstuką tenka paskaitinėti. Ji, negailėdama, kartais atmeta ką nors įdomesnio. Vienas iš tokių padėtų prieš nosį šaltinių buvo straipsnis, pavadinimu „10 žymiausių Lietuvos vyrų“. Tuomet, kaip žmogus, nusišypsai ir pamąstai, jog ir tada buvo svarbūs visokiausi dešimtukai, nors, jeigu kas nors lieptų pasižiūrėti dar vieną, nežinočiau kur ieškoti ir prašyčiau žmonos pagalbos. Todėl eilinis, neeilinis 1933 XII 10 savaitraštyje „Diena“ paskelbtas dešimtukas.

Pirmoji vieta, natūralu, kaip ir kituose panašiuose rėžimuose, turėtų atitekti valdžioje esančiam diktatoriui. Ji buvo paskirta Ponui Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai. Jeigu pagalvoji, tai tokiuose normaliuose valstybėse, kokios dabar yra Baltarusija ar Sirija kitaip ir būti negali. Tas kas stovi prie valstybės vairo, privalo būti pirmas. Jeigu dabar būtų sudarinėjamas panašus dešimtukas, pirmuoju Lietuvos vyru vistiek turėtų būti Grybauskaitė, nes šis įprotis pas mus išliko. Tiesa, kiltų isterija, jog čia yra visiškai blogai ir viskas yra labai nekorektiška, ir tai veikiausiai apskritai yra seksizmas, bet kai pagalvoji, kokia iš Grybauskaitės moteris?

Antroji vieta. Kipras Petrauskas, dainininkas. Natūralu, kaip ir bet kokioje diktatūroje, aukštosios kultūros atstovai turėtų būti vertinami. Jeigu prisimintume, tai Stalino valdymo laikotarpis buvo taip pat aukštosios kultūros suklestėjimo periodas. Man vis dar paslaptis, kaip tomis sąlygomis galėjo kurti ir spausdintis (kas buvo dar svarbiau) pavyzdžiui M. Bulgakovas.  Na taip, to meto Lietuva skyrėsi nuo SSRS. Iš kitos pusės, K. Petrauskas išties buvo svarbi figūra viešajame gyvenime. Užfiksuotos anekdotines situacijos, apie tai, kaip jis sėdi užsikėlęs kojas ant premjero Tūbelio stalo laukdamas kol jam bus išrašytas prezidento pavedimu čekis, laikytinas to laikotarpio menininko elgesio modelio norma. Pagalvojus, ar kas nors iš  Lietuviškų žvaigždžių patektų į visos Lietuvos dešimtuką, atsakymas paprastas: žiūrint kas jį sudarinėtų. Šį sudarinėjo „Dienos“ skaitytojai.

Trečioji vieta. Augustinas Voldemaras, kaip apibūdino jį šis savaitraštis politikas ir profesorius. Žmogus iš praeities, pirmasis atkurtos Lietuvos ministras pirmininkas, ėjęs šias pareigas ir po perversmo. Čia jau galėtume pasitelkti ir analogijas su šiandiena. Pirmoji premjerė, gintarinė ledi Šatrija (beje, irgi profesorė) niekaip, na tikrai niekaip, negali pasitraukti iš politikos. Ir vis dar už ją balsuojama, nors vis mažiau ir mažiau, kas truputį džiugina. Jeigu pagalvojus geriau, atėjus Rusijai, šios niekas nekankintų ir netardytų. Visgi valstybė turėtų apsvarstyti, ar nevertėtų jos kur nors uždaryti, kaip ir A. Voldemaro, kad ir tuose pačiuose Zarasuose, nors geriau jau kokioje nors gydimo įstaigoje. Šiaip kaip mokslininkas, A. Voldemaras man labiau imponuoja, nors jo svarbiausi darbai buvo išleisti tik po jo mirties, atkūrus nepriklausomybę. Beje, veikiausiai reikalaujantys perleidimo.

Ketvirtoji vieta. Šiek tiek netikėta, bet viskas yra įmanoma. Buvęs Respublikos prezidentas Kazys Grinius. Netikėta, nes tuometinis rėžimas toleravo oponentus, iki protingos ribos. Tačiau iš dviejų buvusių prezidentų, į dešimtuką pateko ir aukštoje pozicijoje įsitvirtino būtent šis, prieš kurį ir buvo surengtas 1933 metais valdžiusio rėžimo perversmas. Bet lietuvių plačiosios masės niekada nepasižymėjo nuoseklumų, ir jiems tai disonanso nesukėlė. Normali diktatūra to sau negalėtų leisti, tokie veikėjai turėtų būti demonizuojami, bet čia Lietuva, net ir tuomet lietuviai buvo gana keisti žmonės. Aš manau, kad dabar viena iš slaptų A. Kubiliaus svajonių, tą kareivuką Žalgirio mūšyje, nutapyta G. Kirkilo veidu, kurią naktį slapta perdaryti, pakeičiant jam snukelį. O gal tai jau ir atsitiko.

Penktoji vieta. Arkivyskupas Juozapas Skvireckas „Lietuvos religinio gyvenimo vadovas“. Visuomet buvome ir būsime katalikiška tauta, ir net ir šiomis dienomis, sudarinėjant dešimtuką arkivyskupas turėtų patekti į jį. Tiesa, šiuo metu Lietuvoje yra dvi arkyviskupijos. Hmm… Veikiausiai, kaip ir visi garbėtroškos, A. J. Bačkis ir S. Tamkevičius turėtų susimušti, ir tai jau būtų renginys, dėl kurio jų populiarumas dar labiau išaugtų, ir jie būtų įtraukti abu. Na, o jeigu muštynės neįvyktų, dešimtuke turėtų atsidurti tas, katras yra kordinolas.

Šeštoji – dešimtoji vieta. Visokiausi nereikšmingi kultūros ir mokslo veikėjai: 6. Prof. Mykolas Riomeris, tuometinis VDU rektorius 7. Prof. Vincas Čepinskis, buvęs VDU rektorius 8. Prof.  Mykolas Biržiška, Vilniaus vaduoti sąjungos pirmininkas 9. Vydūnas, rašytojas filosofas 10 Vincas Putinas (čia tas kur Mykolaitis), rašytojas. Na šiuolaikiniame dešimtuke tokie žmonės tikrai į jį nepatektų. Na nebent rašytojas Andrius Užkalnis, bet čia jau reiktų pasistengti, siekiant susigalvoti slapyvardį, nes tik su slapyvardžiu žmonės galėtų būti vertinami. Tuo tarpu formaliuosius reikalavimus, tokius kaip darbas universitete, patirtis gyvenant užsienyje ir t.t., Andrius Užkalnis lyg ir atitinka, tiesa reiktų atsižadėti viešai kunigystės, bet tai jam neturėtų tapti didele problema, juolab, jog dvasininko pareigų jis lyg ir nevykdo.

Bandymai lyginti spėliojant kas būtų ir kaip būtų dabar yra beprasmiški, nes mes norime reitinguoti ir mes kasdien esame užverčiami dešimtukais, penketukais, kartais šimtukais ar tūkstantukais. Žvelgiant į to meto dešimtuką, akivaizdu viena, jog mokslas ir menas to meto Lietuvoje buvo gerokai aktualesni. Tai natūralu, mes gyvename šiek tiek kitokiomis sąlygomis. Tuo tarpu nėra nurodyta nei vieno verslininko, todėl panašu, jog ir tuomet Lietuvoje verslas buvo šioks toks baubas. Apskritai, tos ir šitos Lietuvos lyginimams galimybės yra neišsemtos.

Vienas blogosferos atstovas priminė mano jau tapųsi senu pažadą, kuomet Skirtumui įsipareigojau patiekti įrašą apie Lietuvos lenkus, bandant atsakyti į klausimą, kas tai per keistas darinys ir ko jie tokie ypatingi. Šis priminimas buvo savalaikis, kadangi Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl švietimo įstatymo strigo, o Lietuvos Respublikos vyriausybė, kaip visada, nesugebėjo net parodyti kozirius, kuriuos turėjo šiame žaidime. Be jokios abejonės, tai galėjo būti viena iš tų akimirkų, kai istorikai galėjo sublizgėti, bet atsitiko kaip visada – Lietuvos atstovai derybose apskritai pamiršo, kad juos turi. Taigi, apie Lietuvos lenkus, šiek tiek iš toliau, pabandant aptarti pačią problemos genezę.

Taip, reikia pasakyti, jog tai pirmiausiai kultūrinis reiškinys, tik XX a. pradžioje virtęs politinę problema. Kaip jau buvo minėta, laikyti Lietuvos lenkus lenkais (t.y. tokiais pačiais kaip Lenkijos lenkai, kuriuos mūsiškiai dar visai neseniai vadino koroniažais) yra klaida. Lygiai tokia pati klaida būtų juos laikyti lietuviais. Klausimas, ar jie kalba lietuviškai, keliamas pavėluotai, didžioji dalis jų supranta mūsų kalba, neretai akcentą (ypač jaunimo tarpe) gali išgirsti tik gerai ištempęs ausis. O senoji karta? Čia jau priklauso nuo žmogaus nuostatų, bet esant reikalui, visą laiką bus galima susikalbėti, tarp kitko, pakankamai nesudėtingai, jeigu tik nebus išankstinių nuostatų. Šis faktorius ne mažiau svarbus, bet apie jį vėliau.

Taigi, kas tie Lietuvos lenkai? Be jokios abejonės, pirmiausiai tai LDK bajorija, kuri nuo XVII a. buvo pradėta veikti polonizacijos procesų, kurie ėjo gilyn vertikaliai, pirmiausiai paliečiant didikus, vėliau bajoriją, galiausiai ir miestiečius bei valstiečius. Pastarieji buvo priversti komunikuoti su aukštesniuoju sluoksniu, naudojant jų kalbą, galiausiai realiai jų tarpe funkcionavo dvikalbystė.  Net ir XIX a. pabaigoje Mykolas Riomeris rašė, kad jam užteko kontaktų su aplinka, tam, kad lietuvių kalbą išmoktų neblogai, keliais dešimtmečiais vėliau panaši situacija kartojosi ir su Czeslawu Miloszu. Išties, polonizacija nebuvo tokia stipri, kokia atrodo. Apie tai kalba ir 1794 metų sukilimo lietuviškieji atsišaukimai į tautą: jeigu bajorija 100 proc. suprato lenkiškai, kam apskritai prireikė šių raštų, nes jie buvo adresuoti ir LDK bajorams? Akivaizdu, jog situacija nebuvo tokia beviltiška lietuvybės atžvilgiu. Tačiau didžiausi pokyčiai sekė vėliau, po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo…

Nustojus būti savosios valstybės šeimininkais, buvusią LDK visuomenę perliejo kelios kolektyvinių krizių bangos, pirmiausiai identiteto krizė – nebeliko Lietuvos, nebeliko Lenkijos, todėl žmonės, kurie paskutinius 400 metų formavo pilietinę tradiciją, siekdami įprasminti savo dalyvavimą politiniame gyvenime, dalyvaujant seimelių gyvenime, nustojo jaustis piliečiais. Ši krizė buvo pirmoji ir viena svarbiausiųjų, kadangi pilietiškai mąstantis žmogus turėjo pasirinkti savo pilietybę. Ne vienas iš jų pasirinko būti rusas, nors Oginskio polonezo motyvus žinojo puikiai, leisdamas sau juos paniūniuoti. Tai toli gražu nereiškė, jog lietuviškumo ar lenkiškumo buvo atsisakoma, tiesiog savivokos kontūrai buvo labai trapūs ir juo buvo galima be didesnių problemų peržengti.

Sekanti krizė buvo susijusi su lojalumu. Piliečiai, įpratę ginti savo valstybę ir tuo kuo jie tiki XIX a. gyveno tokiomis sąlygomis, jog reikėjo šiuos principus keisti. Turint valstybingumo idėją, reikėjo dėl jos kovoti, tačiau norint kovoti, reikėjo sulaužyti duotą priesaiką. Čia antroji problema, su kuria susidūrė buvusieji LDK palikuoniai, kadangi valstybė, kaip vertybė, atrodė kaip siekiamybė, tačiau įmanoma. Pirmojoje šio amžiaus pusėje, kiekviena karta išgyveno po sukilimą. Lietuviškoji bajorija iš įpročio sekė, kokios nuotaikos buvo Varšuvoje, taip formuodama tradicijos tęstinumą, tačiau tuo pačiu metu pamiršdama, jog santykis su Varšuva yra kitoks negu buvo anksčiau. Į jos pusę galima tik žiūrėti, bet ne daugiau. Susiklosčiusi situacija nulėmė tai, kad kelių kartų aktyviausi atstovai buvo represuojami, o tuo pačiu susiformavo įprotis žiūrėti, kokios nuotaikos Lenkijoje. Lietuvos lenko formavimosi procese tai buvo dar vienas probleminis taškas.

Iš principo persidengiant šioms dviems kolektyvinėms krizėms, žvilgsnis į Varšuvą krypo vis smarkiau, pirmiausiai tai buvo laikas, kai galutinai sunyko buvusi gaji LDK lotyniškoji kultūra, tekstai, tam jog būtų prieinami platesnėms masėms buvo pradėti rašyti lenkiškai. Galiausiai veikė ir buvusios sostinės pavyzdys. Tai, jog šiandien nepasidalinama Mickevičiumi, yra būtent šių krizių padarinys. Tačiau… Mickevičius buvo viena ryškiausių to meto figūrų (galima prisiminti ir joj tapatybės problemas, kaip jis jas formulavo – galiausiai atsisakydamas lenkiškumo ar lietuviškumo, o save įvardindamas kaip Europos pilietį), bet ne vienintelė. Lietuvos lenkai tuo metu kūrė savitą kultūrą, nors ir savo forma primenančią koroniažų, tačiau ta forma buvo tik kalba. Turinys buvo kitas, kadangi buvo skatinamas patriotiškumas, tačiau jis buvo orientuotas į LDK. Čia glūdi vienas ryškiausių skirtumų, iš kurio susiformavo visai skirtingas pasaulėvaizdis.

Visgi problemos prasidėjo dar to paties XIX a. pabaigoje, tautinio atgimimo laikotarpiu, kai buvo pradėti kurti atlietuvnimo ir sulenkinimo koncepcijos. Lietuvos lenkai, tarp lietuvių ir lenkų konflikte atsidūrė kaip tarp dviejų girnapusių. Sentimentai ir visiškai kitoks patriotizmas. Šie prieštaravimai iš principo draskė nesusiformavusią tautą. Tiesa, tik jie patys ir matė galimybe pabandyti sugyventi: Lietuvos nacionalistai aiškino, jog tai tautos šaka, kurią reikia arba nukirsti, arba prigydyti prie medžio, Lenkijos endekai teigė, jog reikia pasiekti galutinį dominavimą kresuose (taip pat ir Vilnijoje), todėl Lietuvos lenkų krajovcinės idėjos buvo grynai utopinės, nes spaudimas buvo pernelyg didelis iš abiejų pusių, apsisprendimas gimdavo labai netikėtomis aplinkybėmis.

Galiausiai visi žinome kaip viskas išsisprendė: Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, kaip Lietuvos lenkų kultūros židinys jis pradėjo nykti, kadangi prasidėjo intelektualų judėjimas iš jo. Dvikalbiškumo (kaip ir dvigubos tapatybės) principas buvo pažeistas, Vilnius buvęs kultūriniu centru, Lenkijos sudėtyje sparčiai provincialėjo. Lenkiškumas (atmetus genetinius ryšius) pradėjo dominuoti. Galiausiai, paskutinės netektys susijusios su antruoju pasauliniu karu, kuomet Vilniaus universiteto profesūra pasitraukė ar buvo fiziškai sunaikinta, o pasibaigus karui prasidėjo lenkų repatriacijos akcijos. Svarbiausia, jog kolūkiuose gyvenantys lenkai sovietams nebuvo problema, problema buvo paskutiniai išsilavinę žmonės, užsilikę Vilniuje. Aišku, visų surinkti nesugebėjo, bet tai, kuo rėmėsi Lietuvos lenkai, buvo iš principo sunaikinta. Galiausiai net ir savoka pradėjo nykti, jeigu nelaikysime jos visiškai išnykusia. Nes Lietuvoje buvo palikti didžiąja dalimi lenkų marginalai. Štai čia ir įvyko didysis lūžis, atvedęs prie dabartinės situacijos, kada Lietuvos lenkais (galbūt buvusiais) pradedama manipuliuoti, o šie tokioms manipuliacijoms pasiduoda.

Diena X atėjo ir praėjo, ir nieko kito nelieka kaip surašyti tai, ką reikėtų atminti kiekvienam, kas sėda rašyti darbo ir nori jį sėkmingai baigti. Čia tik kelios pastabos, kurios, kartais gali būti visiškai neesminės, bet jas verta turėti po ranka ir dėliotis savuosius darbus taip, jog būtų produktyviai praleidžiamas laikas. Taip pat ruošiuosi atskleisti kelias paslaptis, kurios yra ne tokios jau slaptos, bet ne tokios ir viešos. Taigi, mano mielieji doktorantai, ką aš Jums norėčiau ir netgi privalėčiau pasakyti?

Pirmiausia tai, jog rašant disertaciją, internetas, blogas, socialiniai tinklai ir visa kita tampa blogiu. Atrodo tik kelioms minutėms susiruoši prisėsti, ir pasižiūri, kad jau gili naktis, visa diena buvo praleista skaitant kažką įdomaus, tuo tarpu tekstas nepasistūmėjo į priekį. Palyginkit du malonumus: pasiskaityti gerus tekstus, kartais įsivelti į diskusijas, ar tiesiog užrašyti tai, ką jau žinai ir ką tiesiog reikia užrašyti? Be jokios abejonės, pirštai ties klaviatūra tiesiog bejėgiškai pakimba ir noro į ją stuksenti nebelieka. Ir belieka pavydėti tam, pas ką yra užtektinai valios pastangų šiuos du veiksmus atskirti bei sėsti prie teksto konstravimo patyrus svetimo teksto skaitymo malonumą… Man taip nesigaudavo, aš buvau prisivertęs išvažiuoti ten, kur nėra kabelio o bevielio interneto taškai tiesiog užrakinti. Tik tuomet buvo galima ramiai įsitaisyti verandoje, pasidarius kavos ir pasistačius peleninę, apsikrovus knygoms sėsti ir konstruoti savo tekstą. Kai geriau pagalvoji, užtenka vieno vasaros mėnesio per metus, atsiskyrus nuo pasaulio, kad spėtum apibendrinti medžiagą, kurią likusį laiką rinkai, ir tekstas bus parengtas laiku ir be didesnių įtampų…

Parašius tekstą, būtų visai sveika jį perskaityti pačiam, bet jeigu nuoširdžiai, nuo žvilgsnio į savo prirašytus lapus truputi pykina, todėl geriausiai duoti kam nors, kas galėtų išrankioti klaidas ir atkreiptų dėmesį į pasikartojimus. Pirmąją redakciją, jeigu neduodate normaliam redaktoriui, geriausiai duoti paskaityti vienam iš savo mirtinų priešų, tam, jog suprastų, kaip Jūs jo nekenčiate. Ir tik po to galima tekstą duoti normaliems žmonėms. Visgi, ne visuomet būna tokios galimybės, dėl to nekaltai gali nukentėti Jūsų draugai ar artimieji. Ir tuomet nelieka nieko kito, kaip tik apgailestauti, dėl jiems padarytos neteisybės.

Laukiant atsiliepimų ir recenzijų, geriausia užsiversti darbais. Rašykit straipsnius, dalyvaukit konferencijose, geriausiai užsienyje, nes tai suryja daugiau laiko, galiausiai karts nuo karto atitrūkus galima ką nors pasirašyti ir į tinklaraštį, tuomet tik paskutinė savaitė atrodys nepadoriai ištęsta. Jeigu recenzentai ir tarybos nariai nieko nesiunčia, galima pradėti anonimiškai grasinti. Iškart viskas susidėlioja į savo vietas, atsiliepimai patys pradeda kristi į paštadėžę, nors paaiškinti kodėl taip vyksta, man neleidžia jokia logika. Na, galbūt žmonės vėluoja ir bet kokiu atveju jau būtų atsiuntę…

Na, žinoma, pasiruošimas pačiai dienai X. Praėjo mažiausiai mėnuo nuo tos dienos kai buvo atiduotas darbas į leidyklą, išsiuntinėtas ir t.t. Bet jo imti į rankas vis dar nesinori. Peržvelgus recenzijas, paprastai apima palengvėjimas, jog polemika yra dalykinė ir niekas į jokius puslapius nenurodo, kitaip tariant, vartyti darbo nereikės… Nes pasirodo vis dar pykina… Atsakymas oponentams turi būti paruoštas bent iš vakaro (man atrodo, jog taip geriausia), tarybos nariams geriausiai ruoštis atsakinėti iš ryto. Visgi, jeigu tarybos nariai savo atsiliepimų neatsiuntė (kad atsiųs visi – to tikėtis neverta), tuomet geriausiai į juos ir nesiruošti atsakinėti… Juolab, jog nelabai aišku, ką jie ruošiasi pasakyti.

Ir jeigu viskas atlikta taip, kaip surašyta aukščiau, tuomet pats paprasčiausias būdas viską išgyventi iki galo – susirasti draugą, kuris parūpintų kažkokį kiekį kažkokio skysčio, kuris nuimą stresą. Svarbiausiai nepadauginti. Jeigu jau pradėjote šokti, arba dainuoti vaikščiodamas po kiemą ką nors iš Leningrado repertuaro (pavyzdys žemiau), reiškia visai neblogai būtų išgerti kavos…

httpv://www.youtube.com/watch?v=PSJ4MbCJl-U&feature=related

O pats gynimas… Svarbiausiai, ateiti su gera nuotaika ir elgtis taip, kad būtų konfortabilu ir malonu pačiam. Nepamirškite, besiginančiojo prašymu galima paprašyti pertraukos parūkymui… Geriausiai, kai suformuojama atmosfera, kai visi gali atsipalaiduoti, toną, žinoma, užduoda tas, kuris ir turi užduoti, kadangi pirma normali kalba tai doktoranto pristatymas. Pusė nevykusio pokšto ir gynimas einasi labai lengvai ir paprastai…

Bet visa tai yra niekai. Svarbiausia, ką jau reikia daryti – tai iki pabaigos netempti su išnašų tvarkymu. Idealiu atveju (kas dar niekam turbūt nepavyko), jas rašyti tvarkingai iškart. Velniškai daug laiko susitaupo.

Ir gale atskleisiu kelis mitus, susijusius su pasiruošimu ir pačiu gynimu:

Mitas Nr. 1:

Na, disertacijos rašymas nėra tas procesas, kuris skirtas pakeisti dietai norint suliesėti. Psichologinio nėštumo metu (kuris baigėsi tuo, jog žmona pagimdė, o aš ne) priaugtas svoris nekrito, bet ir nedidėjo. Taip kad norint gražiai ir tvarkingai atrodyti gynimo metu, dietos reikia pradėti laikytis iš anksto (čia tiems, kas turi valios)… Nors kai geriau pagalvoji, niekam nerūpi, ką Jūs gynimo metu veiksite.

Mitas Nr.2:

Tai, jog po disertacijos gynimo ištinka apatija ir nustojama reaguoti į aplinką taip pat tėra mitas. Po gynimo ištinka banketas, kur doras šeimininkas bent kurį laiką dar turi bandyti pasirūpinti svečiais. Ir žinoma po banketo ištinka pagirios, kadangi bankete doram šeimininkui reikia išgerti su visais atskirai. Kas vyksta toliau? Tada, be jokios abejonės, šiek tiek atsigavus, jau galima kažką pabandyti parašyti pas save į tinklaraštį.

Mitas Nr. 3:

Šis mitas yra pats sudėtingiausias, kuriame kalbama apie tai, jog reikia kuo greičiau pradėti ruošti monografiją disertacijos pagrindu. Jis nėra teisingas, kadangi reikia pirmiausiai kaip nors išsipagirioti, o tuomet įvertinti jėgas. Aš dar kurį laiką savo teksto paimti į rankas negalėsiu. Ir dar banketo metu pasakiau vadovui, jog ne anksčiau, negu po metų. Tegul susiguli, galbūt ateis kokių nors gerų minčių (o jos paprastai ateina), galiausiai yra tiek gerų ir perspektyvių temų prie kurių jau senai norėta sėsti, bet nebuvo laiko. Dabar jo yra…

Žinoma, laukiant dienos X, kuomet reikės atsistoti ir pristatyti savo paskutinių keturių metų tyrimus prieš auditoriją, pradeda kilti šiokia tokia susierzinimo banga, kadangi, likus mažiau negu savaitei, dar neturiu jokių atsiliepimų, nors recenzijos iš oficialiųjų oponentų turėtų būti jau ir įteiktos, kaip numato reglamentas. Bet, kol kas galima kentėti, su viltimi, kad jos kada nors bus parašytos, nes jeigu aš jas gaučiau dienos X išvakarėse, būtų mažų mažiausiai nekorektiška… Na, nebent tai būtų pašlovinimas mano genialumui… ar bent jau tiesiog pasakymas, jog nelabai yra prie ko prikibti. Bet aš pats žinau, kad prikibti tai bus prie ko, todėl visgi smalsu, kur mano didžiosios klaidos. Ir todėl sėdžiu ir laukiu, ir prisiminiau vieną XVIII a. vidurio istoriją. Tai buvo diena X kuri pavirto metais X…

Herojus Miuleris

Gerardas Frydrichas Miuleris (Müller) pristatinėjo savo darbą, skirtą Rusios ankstyvajai istorijai, formuluodamas pagrindinius dabar taip vadinamos „normanistinės teorijos“ postulatus, jog variagai, Riurikas ir apskritai pirmieji Rusios kunigaikščiai nebuvo slavai, tačiau ateiviai iš Skandinavijos, kurie suformavo ne tik valdančiąją dinastiją, bet taip pat ir didžiąją dalį tuometinės Rusios elito. Galbūt viskas būtų praėję normaliai, jeigu pristatant šią idėją auditorijoje nebūtų sėdėjęs toks veikėjas, garbingas profesorius ir t.t. vardu Michailas Vasiljevičius ir pavarde Lomonosovas, dabar turintis universitetą Maskvoje, kuris pavadintas jo vardu. Jam ši idėja nepatiko, kadangi daug įtikinamesnė atrodė versija, jog Rusia visą laiką buvo slaviška, beje, slavais, Lomonosovo koncepcijos rėmuose buvo ir vokiečiai, o Rusios elitas buvo kilęs iš Prūsijos. Tai, kas mums dabar keltų šypseną, nes tai primena T. Narbuto fantazijas apie Lietuvos valstybės pradžią. Ką mes jau pripratome laikyti ne daugiau negu neblogos vaizduotės vaisiumi (tiesa, yra Lietuvoje vis dar keistai priimančių galimybę parašyti tikrą ir nuslėptą istoriją, bet jais užsiiminėja Pseudohistorian blogo autorius, kuris tuos pataloginius ir klasifikuoja bei visaip kitaip smagiai išnarsto). Žodžiu Miulerio disertacijos gynimas praėjo komplikuotai, o jeigu tiksliau, visiškai nesėkmingai, nes prasidėjusi polemika užsitęsė. Buvo rengiami nauji ir nauji posėdžiai, iš viso jų buvo surengta 29, kur polemizuojančios pusės aršiai diskutavo, o disertacijos gynimas užtruko ilgiau negu metus. Lomonosovas rašė, jog Miuleris buvo praradęs savitvardą, gynimo metu pradėjo keiktis, lazda daužydamas į stalą ir ja grasindamas komisijos nariams. Lomonosovas, būdamas stambaus sudėjimo, tiems patiems komisijos nariams irgi buvo užvožęs, kad šie geriau išgirstų jo argumentus. Žodžiu, buvau naudojami labai keisti mokslinės polemikos argumentai, todėl komisija buvo priversta svarstyti darbą uždarame posėdyje. Rezultatas buvo paprastas, kadangi Miulerio darbas garbės Rusijos imperijai nedarė, tiktai ją žeidė, o diskusija buvo perėjusi į pasikartojimų stadiją, kur nieko doro išsiaiškinti nebuvo galima, buvo nutarta patį procesą nutraukti, kadangi jis yra neproduktyvus, o disertaciją sunaikinti (kai kurios versijos sako, kad ji turėjo būti sudeginta).

Piktasis oponentas Lomonosovas

Taigi, daug maž taip turėjo atrodyti nesėkmingas gynimas XVIII amžiuje. Nežinau, ar yra ilgiau trukęs disertacijos gynimas mokslo istorijoje, bet kai palygini dabartines realijas su tomis, kai sakoma, jog kelios valandos gėdos ir tampi daktaru visam gyvenimui, viskas pasidaro truputi juokinga. Tikrai, nesėkmė turi išryškėti jau pirmojo svarstymo metu.

Turbūt čia

Ir taip, planas. Pirmadienį po pietų paskiriama vieta parūkimui, štai čia (gali būti ir gretimas suoliukas), kur bus laukiama oponento ar šiaip komisijos narių, su blogais ketinimais, kokie, dar nesugalvojau ir esu atviras pasiūlymams. Kuo idiotiškesnis, tuo geriau, pvz.: atimti iš oponento batą ir numetus kur nors nusiųsti vienišo ir per anksti gatvės grindinį palikusio apavo nuotrauką gerbiamam Batautojui, būtų tiesiog idealu.

Nors iki gynimo geriau visiems būtų tik šypsotis…

Czesław Miłosz

Visą laiką įdomu pasiskaitinėti apie Lietuvą, Lenkiją, lietuvius Lenkijoje ir lenkus Lietuvoje. Yra žmonių, kurie tai jaučia ir išgyvena. Man visą laiką buvo įdomūs Ryto Staselio rašiniai šia tema, kur vengiant emocijų, perteikiamos be galo emocionalios įžvalgos, perleistos per savąsias patirtis. Ir dažnai atsiranda labai pozityvių pastebėjimų šia tema. Išgyvenimai, kurių mes dažnai nesugebame suprasti, nes nesusiduriame kasdienybėje. Jeigu reikėtų apsibrėžti tiksliai savo poziciją, aš pasakyčiau, jog veikiausiai esu polonofilas, nei priešingai, vartojantis pakankamai aktyviai lenkų kalbą, suprantantis ir galintis susišnekėti, ir pažįstanti ne vieną tokį patį (ko gero žmonių rato, su kuriuo bendrauju, specifika). Žinau ir priešingą poziciją išpažįstančius tautiečius (neskaito, nekalba, laiko Lenkiją teritorija, kurioje sklindantys garsai primena gyvačių šnypštimą ir t.t.), tačiau dažniausiai jie niekuo nesidomi, sėdi ir knisasi savo smėlio dėžėje, nematantys toliau nei per ištiestos rankos atstumą. Nors gal ir klystu… Per ištiestos rankos, kurioje dar yra kastuvėlis. Pastarojo galiuką jie šiaip ne taip įžvelgia.

Galiu drąsiai pasakyti, jog šiais metais Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo intensyvių diskusijų objektas, intensyviausių, per visą nepriklausomybės laikotarpį. Ir tikrai, nors metai ir prasidėjo ta gaida, pastaruoju metu Miloszo šimtosios metinės ir jų šventimas nėra niekam įdomūs. Visi suprantam, kodėl taip atsitiko – Lenkijoje rinkimai, kresų korta ten mėgstama žaisti ir žaidžiama vykusiai, kadangi imperinės Lenkijos idėjos nemiršta. Apie tai, kaip šiame žaidime jaučiasi subjektas, geriau neklausti. Iš kitos pusės, galima prisiminti, jog Lietuvos politikai taip ir pasiliko stovėti ir stebėti žaidimo prie stalo. Tačiau ne vien tik politikai kalti. Ne mažiau kalti yra ir tie, kurie sėdi savo smėlio dėžėse ar žaidžia karą, kartais išeidami į gatves pasidžiaugti su deglais, jog viskas gražu, gera ir teisinga. Būtent į šią buką masę, kuri gali švęsti Trojos arklio atsiradimą mieste, ir orientuojasi statistinis politikas, kadangi komunikuoti su rinkėju, balsuojančiu prieš visus arba už Andrių Užkalnį yra gerokai sudėtingiau, jo smegenys vartosi ir dirbą tą darbą, vardan kurio jos buvo įdėtos į tą vietą, kurioje jos randasi. Visgi liūdniausia yra nekompetencija, kurią demonstruoja Lietuvos politinis „elitas“, stovintis prie žaidimų stalo ir absoliučiai nesugebantys susiorientuoti, kadangi politinio žaidimo taisyklių taip ir neišmoko. Didžioji dalis jų visais laikais dirbo Lietuvai, ir tada, ir dabar, todėl politika jiems yra svetima, svarbu tik šis momentas ir darbas vardan darbo (šiek tiek primena arklį Dobilą). Tačiau eiliniai Lenkijos lietuviai sugeba parodyti daug gilesnį politikos suvokimą, negu Vilniuje sėdintys „politikai“.* Nes jiems tai išties yra aktualu.

Tai, jog Lenkijos ir Lietuvos santykiuose yra paslėptos minos, ant kurių bus vieną kartą užmintą visi supratome ir matėme. Tiesiog taip turėjo atsitikti, nors visi žiūrėjome skirtingais rakursais. Man tai pasidarė aišku, kai susipažinau su diskusijomis, vykusiomis po Miloszo mirties. Klausimas, kur reikia jį palaidoti buvo aktualus, kadangi jo aiškiai deklaruojamas ryšys su Lietuva atrodė daugiau negu įtartinas. Jis spaudoje buvo vadinamas išdaviku ir nevertas gulėti Nusipelniusiųjų kriptoje su kitais Lenkijos kultūros veikėjais. Tokie epitetai, kaip išdavikas, pardavęs Lenkiją ir t.t. buvo pakankamai dažnas reiškinys to meto viešojoje Lenkijos polemikoje. Man tai signalizavo, jog artimiausiu metu įvyks sprogimas. Manau, jog daug kas tai matė pasitelkiant kitus simptomus.  Ir dabar mes vis dar blaškomės to sprogimo bangose.

Jeigu būti visiškai atviru, reikia užduoti klausimą, kur Lietuvos „politikai“ padarė didžiausią klaidą? Jie taip ir nesugebėjo niekam suprantamai paaiškinti, jog egzistuoja realus skirtumas, tarp to, kur link krypsta diskursas ir susidariusios padėties. Pirmiausiai, jog egzistuoja Vilniaus krašte egzistuoja dvi grupės lenkų: Lietuvos lenkai ir lenkai Lietuvoje. Šių dviejų grupių suplakimas į vieną ir suformuoja problemą, nes Lietuvos lenkai nėra tie patys lenkai Lietuvoje, pastarieji sudaro tik nedidelį procentą lenkais save įvardinančių asmenų. Tuo tarpu Lietuvos lenkai buvo unikalus istorinis reiškinys, save identifikavęs ir apsibrėžęs pakankamai aiškiai. Kaip rodo Rimanto Miknio tyrimai, jie puikiai suvokė savo unikalumą ir nesitapatino su Lenkijos lenkais, čia vadinamais „koroniažais“. Jie nebuvo lenkai, nebuvo lietuviai, nebuvo ir baltarusiai. Jų tapatumas buvo apibrėžtas per santykį su kraštu, kuriame jie gyveno. Tai buvo tauta, kuri netapo tauta, nes juos buvo bandoma integruoti tiek į Lenkijos, tiek į Lietuvos piliečių tarpą. Didžiausia problema, jog Lietuvos lenkų intelektualinis elitas buvo sunaikintas, o dabar už juos kalba marginalai, nesuvokiantys savo unikalumo. Čia būdingas Lietuvos lenko pavyzdys vėlgi būtų tas pats Miloszas, kuris savęs lenku nelaikė, bet nelaikė savęs ir lietuviu, ir užsidarymas praeityje, įvardinant save kaip LDK pilietį buvo bandymas pabėgti nuo tiesaus atsakymo. Ir jau nuvalkiota frazė, iš Miloszo paskaitos atsiimant Nobelio premiją, jog „gera gimti mažoje šalyje […] Aš kalbu apie Lietuvą„, tik dar kartą iliustruoja, kad problema išties opi. Nes ne Lenkijai spręsti, ką daryti su Lietuvos lenkais. Tačiau taip irgi būti negali. Tai yra Gordijaus mazgas, kurį galima tik perkirsti, kalbantis su bendruomenėmis kaip su lygiaverčiais partneriais. Ne su kokiais nors marginalais iš LLRA, nes jie realiai ir sukuria problemą, bet reikia surasti būdą, kaip tą bendruomenę ugdyti ir saugoti, nes tai unikalus mums visiems svarbus reiškinys. Ir tuo pačiu tenka apgailestauti, jog lietuviški marginalai nesuprato ir nelabai supras viso to vertės…

* – Gaila, bet šis įrašas ribotas, ir jį galės matyti tik Rytos Staselio LJ friendai. Pats autorius uždėjo spyną ant įrašo ir aš nesiryžtu net kopijuoti atskirų citatų. Būtų galima tik paprašyti padaryti šį įrašą viešu ir visiems prieinamu.