Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Tęsdamas tai, kas buvo pradėta vakar, po truputi bandau įgyvendinti Zbygniewo Piwacijaus numestą teiginį, jog neblogai būtų, kad blogosfera pradėtų save analizuoti. Man atrodo, jog tai išties pakankamai nebloga idėja, ir aš, kaip žmogus iš šalies karts nuo karto leisiu sau padaryti šiokius tokius pasižvalgymus tiek vienoje, tiek ir kitoje barikadų pusėje, o paskui juos kažkaip išguldyti į daugiau ar mažiau rišlų tekstą. Pradėjau nuo to, ko nelabai mėgstu. Reiktų pereiti ten, kas man labiau prie širdies, kitaip tariant link skaitomos žiniasklaidos ir skaitomų blogų.

Kalbant apie Lietuvos žiniasklaida, dažnai iškyla sunkumų, kadangi pati sąvoka yra plati, galiausiai ir pats turiu įtarimą, jog ją naudoju netiksliai, tačiau manau, kad visi suprantam, apie ką eina kalba – apie profesionalus ir jų santykį su visuomene. Galbūt todėl paprasčiausiai yra eiti per pavyzdžius. Čia turiu prisipažinti, jog vienas mėgstamiausių mano autorių, įsitvirtinusių lietuviškos žiniasklaidos barikadose yra Andrius Navickas. Būtų beveik tobulas atvejis, jeigu iki galo sektų vertybėmis, kurias deklaruoja ir nepamirštu skaičiaus „2“. Šis skaitmuo lyg ir turėtų nurodyti į antrą Dievo įsakymą (kalbant katalikų Bažnyčios formulėmis), skelbianti labai paprastą tiesą: „Neminėk Dievo vardo be reikalo„. Jeigu Andrius Navickas įsiklausytų į bažnyčios mokymą, man atrodo jo tekstai nuo to tik pagerėtų. Nors galima prisiminti ir Senajame Testamente užrašytą šio įstatymo formuluote, jog negalima naudoti Dievo vardo piktam. Galbūt moraliniu požiūriu A. Navicką tai ir gelbėja, tačiau šiek tiek apsunkina skaitytojus.

Kuo ypatingas A. Navickas, kaip tekstų autorius: pirmiausiai reikia pabrėžti, jog jo tekstai yra gilūs, parašyti aiškiai deklaruotos pasaulėžiūros kontekste, ir kas ne mažiau svarbu, juose akivaizdus loginis nuoseklumas. Dar vienas būdingas bruožas Andriaus Navicko tekstams – akiračio platumas. Nuoseklus pasakojimas pakankamai lengvai susiklijuoja, nors kartais šokinėjama tarp perinamų argumentų, bet tai tik dar vienas privalumas. Na, o pats paviršutiniškiausias žvilgtelėjimas į Andriaus Navicko, kaip žiniasklaidai atstovaujančio autoriaus, yra perbėgimas per antraštes ir permetimas akimis, apie ką jis rašo. Čia mano nuomone atsiskleidžia tikrasis autorius, nes jis ne tik rašo profesionaliai, bet ir jo temos apima pakankamai platų interesų lauką: išsakomos nuomonės apie politinius ir socialinius procesus, kabinami ekonominiai klausimai, bandoma nagrinėti valstybės ir bažnyčios santykius, supažindinama su mokslo problemomis, kartais nepasivarginama apžvelgti knygą ar filmą, o kartais parašoma apie lietuviškąją kultūrą ir dar daug kitų temų. Išties, vienas universaliausių autorių.

Be jokios abejonės, yra tam tikras viską jungiantis elementas: etika ir moralė. Ko gero dar vienas stiprus A. Navicko tekstų bruožas – pilietinės visuomenės ilgesys. Ir žinoma labai sveika ironija, ko verta vien ši citata: „Pinigų dideliems atlyginimams, personalinėms pensijoms Lietuvoje, ačiū Dievui, užtenka. Bėda ta, kad trūksta pinigų mažiems atlyginimams ir mažiausioms pensijoms„. Valdžios kritika nėra vulgarizuojama, o kartais vadintina netgi konstruktyvia, kai bandoma ieškoti pasiūlymų…

Bandant ieškoti kažko panašaus lietuviškoje blogosferoje, ko gero vienas iš ryškiausių atitikmenų būtų visiems puikiai žinomas Rokiškis, kartais prisistatinėjantis Rabinovičiumi, bet taip pat turintis ir kitokį vardą ir netgi pavardę. Be jokios abejonės, pirmasis panašumas krenta į akis vien jau iš šių dviejų autorių prisistatymo. A. Navickas kukliai prisipažįsta, jog yra filosofijos daktaras, na o Rokiškis ne mažiau kukliai yra išdėliojęs duomenis apie savo išsilavinimą: „[Esu baigęs – bv] Neakivaizdinę smegenų plovimo doktorantūrą, o paties Galvos Daktaro teikimu nuo 2005 metų turiu profesoriaus ir akademiko laipsnį proto krušimo srityje.“ Akivaizdu, jog juos jungia ir ironija, logikos poreikis, įsitikinimų nuoseklumas (Rokiškio atveju, kartais iki užsispyrimo) ir daugelis kitų bruožų. Galiausiai paskutinė akcija, įvardinta kaip reklamos savaitė kalba pati už save – bendruomeniškumo poreikis ir jo skatinimas.

Visgi lyginant šiuos du asmenis pasijaučia ir akivaizdus skirtumas – tai retorika. Žanras leidžia Rokiškiui savuosius argumentus pasakyti įvairiais kalbėjimo būdais, kartais sulaukiant ir pasipiktinimo…

Skaitinėdamas tarpusavio reklamos savaitės metu išplitusias nuorodas, nelabai sąmoningai spustelėjau ant Kreivarankio nurodyto linko ir netikėtai atsidūriau Komsamolkės puslapyje, tiksliau buvau nukreiptas į Rimvydo Valatkos straipsnį, skirtą 2011 metų prognozėms. Priešingai nei Kreivarankis, aš pasiskaičiau, kas ten rašoma (Kreivarankiui labai tiko antraštė, todėl jis pasinaudojo ir paliko Valatką). Tačiau perskaitytas tekstas privertė susimąstyti apie tai, kas darosi Lietuvos žiniasklaidoje, toje, kuri savo apimtimis pretenduoja į lyderius. Tiesa pasakius, Valatkos neskaitau jau seniai, nors kažkada skaitydavau. Galima jį mėgti, galima jo ir nemėgti, tačiau akivaizdus vienas momentas – Valatka visgi priskirtinas žmonių, turinčių plunksna, skaičiui. Ir pakankamai dažnai jį pasiskaitydavau, puikiai suprasdamas, jog is rašo subjektyviai ir savojo subjektyvumo net nebando slėpti. Tačiau 2009 metų pradžioje nustojau, nes pasidarė nebeįdomu. Pradėjo viskas kartotis ir nieko naujo. Peržiūrėjęs ką Valatka parašęs minėtame straipsnyje, šyptelėjau, galvodamas, kaip žmogus nepavargsta. O gal tai tiesiog proginis tekstas? Pagalvojau ir patikrinau…

Kaip nuostabu, jog internetinis portalo archyvas leido labai paprastai pažiūrėti, ką per šiuos metus yra rašęs redaktorius. Kaip ir tikėjausi, Rimvydo Valatkos straipsniai (beveik be išimčių) nukreipti prieš dabartinę vyriausybę.  Galbūt tiesos yra pasakyme, jog tai artėja prie pataloginio nukrypimo. Kernius Kuolys visai neblogai tai apžvelgė, nors padarė tai paskubomis. Buvo galima pasikapstyti ir giliau. Iš kitos pusės, mano pastabos į gilesnę analizę taip pat nepretenduoja. Nors norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną momentą – kaip 2008 metais keitėsi Valatkos rašliava. Tai, jog prieš išrenkant konservatorius į valdžią, opozicija atrodė beviltiškai, yra visiškai logiškas teiginys. Kiek keisčiau atrodo kontekstas. Vykstant Seimo rinkimams, Valatka netgi spėjo pasidžiaugti, jog Valinskas nėra Rusijos projektas ir, galima sakyti, beveik su viltimi laukė konservatorių atėjimo.

Paskui viskas pradėjo keistis ir neaišku kodėl, galbūt tai nulėmė Valtkos ryšiai su socialdemokratais (nors save jis pristato kaip liberaliai mąstantį veikėją), o gal tiesiog taip dirbti paprasčiau – rašant destruktyviai nereikia būti kūrybišku. Tačiau viskas dar buvo proto ribose, kol neatsitiko tai, kas turėjo atsitikti – vadinamoji naktinė mokesčių reforma. Ir prasidėjo familiarus ir netgi vulgarus sąmonės srautas. Kuris, pasirodo, gali tęstis ir keletą metų (tikslaus skaičiaus nežinau, reikia laukti vyriausybės žlugimo). Aš abejoju, ar Valatka tai daro vien savo iniciatyva, galbūt valdžia išties jam padeda pasirinkti temas (apie šį Vainauskų gebėjimą sklinda istorijos), o gal jam tiesiog kažkas sumokėjo. Juk negali būti, jog žmogus per kelis metus nepamatytų nieko pozityvaus? Tai, kas lyg ir laikytina pozityvu, paverčiama į negatyvą ir t.t. Akivaizdu, jog čia itin smarkiai veikia savieji (pirmiausiai pagalvojau apie spaudos apmokestinimą), o gal ir ne tik interesai. Beprasmis kerštas. Nors jeigu tai daroma iš įsitikinimų, galima dar pateisinti. Bet aš pats pavydžių žmonėms tokio užtikrinto žinojimo…

Kai geriau pagalvoji, panašių pozicijų galima aptikti ir Lietuviškoje blogosferoje. Kaip pavyzdys galėtų būti garsusis blogeris Zeppelinus, kuris būtent tuo ir pasižymi. Jis turi savo žinojimą, turi savo įsitikinimus ir aklai juos gina. Pažvelgus į diskusijas, kuriose jis dalyvauja, kartais galima net atvirai pasijuokti. Argumentai vardinami, tačiau jie niekaip negali įtakoti jo įsitikinimų. Turimas aiškus, išankstinis žinojimas, prie kurio galima priklijuoti bet kokius faktus reikalui esant. Tai būdinga ir toks žinojimas man primena Valatkos žinojimą. Koks tarp jų skirtumas aš kažkur 40 procentų esu įsitikinęs, jog jo pozicija nėra nupirkta…

Common sense puikiai įvardinus tai, ką Rokiškis pradėjo vykdyti ir procesui įgavus pagreitį, prasidėjo tikras malonumo medžiojimas. Malonumo, nes tinklaraštis būtent tam ir skirtas, trumpesniems ar ilgesniems įrašams, kurie po savęs palieka diskusiją arba ne. Tačiau svarbiausia šiame procese yra laisvanoriškumas, kuomet žmogus, bandydamas pasidalinti savosiomis mintimis išeina į viešumą. Ir užsimezga kontaktas. Ir tuomet žmogus jau niekados nebebus vienišas, jeigu jaus poreikį galės nuolat bendrauti ir diskutuoti su jį supančiais žmonėmis, taip sudarydamas galimybę (pirmiausiai sau) įsilieti į bendruomenę ir padėdamas bendruomenei formuotis. Galbūt tai yra sąlygos virtualiai pilietinei visuomenei atsirasti? Nors veikiausiai tai yra šiek tiek daugiau… O tuo pačiu šiek tiek ir trūksta… Galiausiai pilietinės visuomenės apibrėžimuose galima pasimesti, o jo suvokimas gali būti be galo platus. Nors ši akcija panaši į bandymą tokią nulipdyti, o tai vienas iš didžiausių jos privalumų.

Tuo tarpu grįžtant prie malonumų, išties esu dėkingas Grumlinui, kuris būdamas dar ir Gintaru Rumšu man grubiai paaiškino kas per daiktas yra Google readeris ir dabar juo pradėjęs naudotis galėjau susirinkti sau patinkančius autorius, kurių rašiniais galiu laisvai mėgautis. Tas trumpas įrašo žanras būtent tam ir yra skirtas, kad būtų galima pajusti žmogų, kartais pasikeisti nuomone ir ramiai išsiskirstyti, pasineriant į savuosius užsiėmimus. Todėl Rokiškio surinktas sąrašas buvo labai patogus žmogui, kuris internetuose visiškai neraukia, ir šioje vietoje tiesiog bėgiojau, nuo vienų nuorodų prie kitų, spaudžiojau kažkokius mygtus, su prierašais RSS ar panašius, ir dėjausi pas save tai, kas mane sudomino, tai, ką galėsiu paskaityti greitai, ir be jokių įsipareigojimų, be sąžinės priekaišto, jog įpusėjus visa tai padedama lentynon laukiant kada pasibaigs vienas ar kitas darbelis. Tuo blogosfera ir gera, ji neįpareigoja pernelyg ilgiems skaitymams…

Kadangi laukdamas akcijos pabaigos parazitavau, daugiausiai naudojausi tuo, ką kiti padarė, iškeldami į dienos šviesą didelį nuorodų skaičių, lyg ir turėčiau atsidėkoti tuo pačiu, tačiau kyla klausimas kaip tai padaryti. Be jokios abejonės, dėkingas Rokiškiui ir Skirtumui nuo vietinio lovio (kai pasako ferma, man kažkodėl asocijuojasi tai su kiaulišku gyvenimo būdu), už gražų žodį, paglosčiusį savimeilę, ir Kreivarankiui iš elitinio LJ (kuriame gyvena visa eilė įdomių žmonių, tokių kaip Vklasė, maumaz, gedas ir kiti). Ir galvojau, kuo gi aš jiems galėčiau atsidėkoti, nes visus iki tol man žinomus tinklaraščius lyg ir suminėjo. Dėl to kvaila būtų rašyti apie tai, apie ką rašė jau visa eilė žmonių, pateikiant savuosius sąrašus, kad ir kaip juos bandant įkontekstinti.

Ar verta šioje vietoje dar kartą kartotis, jog į lietuviškųjų tinklaraščių pasaulį pirmiausiai eita per profesionalius žurnalistus. Alfoje besipuikavęs skydelis su Artūro Račo veidu buvo pats tiesiausias kelias į šį pasaulį, nes jis kėlė įdomius klausimus, ir pateikdavo neįdomius atsakymus, kartais pas save komentaruose susimušdamas su įvairiausiais personažais ar net realiais žmonėmis, tokiais kaip Tomu Čyvu (deja, pastarojo tik kas antras tekstas galėtų būti skaitomas). Ir turėčiau pasakyti, jog šiuo metu stebiu tik vieno žurnalistikon įklimpusio asmens – Ryto Staselio tinklaraštį, tiesiog todėl, jog jo tekstams priekaištauti nėra galimybės. Viso to pakartojimas ir sąrašo išplėtimas būtų banalus, nes Rokiškio pateiktame sąraše geriau ar blogiau visa tai atsispindi. Todėl toliau viso to tęsti ir nesiruošiu.

Galbūt paminėsiu vieną puslapį, kuris kažkaip prasprūdo visiems, nors savo turiniu jis be galo įdomus – tai Edmundo Adomonio virtualūs užrašai. Besidomintiems filosofija ir mokslo istorija tiesiog būtinas puslapis, kurio turinys (čia apgailestaujama) nėra atnaujinamas labai reguliariai, bet jis vistiek to vertas.

Kaip žinia, sausio 16 dieną organizuojamas mitingas prie Seimo neįvyks. Buvo pasiūlytos kitos vietos, kurios gali būti įvardintos kaip periferija. O juk potencialas pakartoti tai, kas vyko po naktinių reformų ir atlikti ne mažiau triukšmingą parodomąją akciją, nukreiptą prieš vyriausybės politiką yra subrendęs. Vien turgaus prekeiviai ką reiškia, kuriems neišvengiamai artėja apynasrio uždėjimas ir privalomas mokesčių nukreipimas į biudžetą. Su jais galėtų solidarizuotis kontrabandininkai, prieš kuriuos taip pat žadama intensyviau kovoti. 🙂 Na ir žinoma pensininkai, bedarbiai ir t.t. Žmonių, pasiryžusių pastovėti prie Seimo rūmų tikrai užtektų. Bet pakeista vieta ir šiuo atveju kyla abejonės, ar mitingas iš viso yra prasmingas. Šioje vietoje man atrodo būtina pasakyti kelis žodžius, kur vyriausybė padarė klaidą, nukreipdama prieš save žmones, tiksliau suteikdama progą liaudžiai truputi paburnoti…

Vyriausybės veiksmai, susiję su PVM įvedimu turgavietėse, mano nuomone yra 100 procentų teisingi. Negali būti lygesnių tarp lygių, kaip ir atrodo turguje stovinčios moteriškės. Keli pastebėjimai, kaip retkarčiais apsiperkančio turguje seniai sugriovė mitą apie kažkokį smulkų verslą. Tai, jog turguje be jokių kasų stovi žinomų firmų gaminius parduodantys pardavėjai nebūtų nieko keisto, tačiau problema yra dar gilesnė, prekybos vietos, kur prekiauja žinomų firmų gaminiais šviečia iškabomis iš labai toli. Vien tai sukelia skepsį, o jeigu dar prisiminti, jog perėjus per atitinkamus skyrius turguje matai, jog kaina niekur nesiskiria, norom nenorom pradedi mąstyti apie egzistuojančius susitarimus. Tačiau turgus, kaip prekybinės konkurencijos vieta dar skeptiškiau atrodo kitu atžvilgiu. Jeigu stabteli nusižiūrėjęs mėsos ar paukštienos gabalą ties kažkuria prekybos vieta, o pardavėjos nėra, būtinai prišoks gretimai sėdinti pardavėja, ką tik pirkėjus aptarnavusi gretimai, paims pasvers ir su svetimais pinigais pasielgs kaip su savais. Mažų mažiausiai kyla įtarimas, jog tai, kas yra už prekystalio iš tikro yra stambaus juodojo verslo samdiniai, neaišku kaip suforminti, tačiau darantys didelius pinigus.

Šis įtarimas dar labiau sustiprėja, kai pabandai derėtis – į bet kokias derybas nesileidžiantys prekeiviai karts nuo karto prasitaria, jog kainos ne nuo mūsų priklauso. Akivaizdu, apie jokią laisvą prekybos erdvę čia kalbėti negalima. Paskutinio apsipirkimo metu stovėdamas prie vištos (žmona tiesiog dieviškai paruošia, todėl negalima atsispirti pagundai, kai ji pasako „na gerai, įkalbėjai“ ir tuomet leki pirkti vištienos), spėjau nuklausyti naivios pirkėjos (np) ir geraširdės pardavėjos (gp) trumputį dialogą, atrodantį daug maž taip:

-Norėčiau lietuviškos vištos, – tarė np.

-Neturiu nei vienos, – atsakė gp.

-O šita? – užklausė np besdama pirštu į šaldytuve gulintį broilerį.

-Šita, tikrai nelietuvišką, nežinau iš kur vežta. Gal iš Olandijos, gal iš Lenkijos. Tokios vištos pas mane stovi 12 dėžių, – pabaigė beprasmį dialogą gp, galutinai nubraukdama viltį, jog np gaus kažkur lietuviškos vištos. Veiksmas vyko vienoje didžiausių Kauno turgaviečių. Ir šioje vietoje dingsta bet kokios iliuzijos apie tai, jog lietuviškuose turguose vystomas bent jau smulkus verslas, o kasos aparatai neįvedami tik todėl, jog lietuviškiems ūkininkams būtų lengviau išsiversti.

Būtent šiame kontekste ir darosi svarbu, jog toks verslas būtų apmokestintas, būtent principinis požiūris į turgaus prekybą A. Kubiliui mano akyse uždėjo didelį pliusą. Bet jis tamsiam ir įtakingam verslui davė įrankį manipuliuoti žmonių masėmis. Ir juos paleidus nuo prekybos būtų galima sukelti neblogas riaušes. Ir neabejoju, jog dar labai ilgai šia korta bus žaidžiama, skundžiantis, jog niekšas Kubilius privertė padaryti milžiniškas išlaidas kasos aparatui, neaišku kada ir kaip tai bus kompensuota ir t.t.

O juk buvo galima sužaisti tą patį žaidimą, tik gerokai gražiau: dengtose turgavietėse esančios prekybos vietos gali būti išnuomojamos tik su įrengtu kasos aparatu. Ir bet koks burnojimas prie Kubilių būtų užčiauptas. Tuomet būtų galima kalbėti tik apie stambaus juodojo verslo formuojamą viešąją nuomonę. Ir butu premjeras išėjęs beveik baltomis rankomis. Kyla kažkoks neaiškus įtarimas, jog jau keliolika metų valdžiai gerokai trūksta kūrybingumo. Ką galėtų iliustruoti dar vienas teiginys, išdėliotas šiek tiek aptakiai žemiau.

Pradėsiu nuo to, jog šiandien supratau, jog delfis nėra visiškas (kaip čia kultūringiau išsireiškus) ekskrementas, kadangi sugeba pasitalpinti kitur pasirodžiusius neblogus tekstus (ko gero vėl teks pradėti vartyti). Ir perskaičiau neblogą straipsnį apie kontrabandą. Šiek tiek turintis istorinio konteksto, šiek tiek ironiškas, kartais atvirai besityčiojantis iš vyriausybės ir šiek tiek bauginantis. Ir baugina ta prasme, jog žmonės, kurie užsiima kontrabanda, beveik atvirai grasiną pareigūnams, kurie, natūralu, nesijaučia saugūs. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl specialistai teigia, jog skatinimai ir t.t. nesudaro prielaidų sustabdyti kontrabandos. Natūralu, žmogaus gyvybė yra didžiausia vertybė, ir ją reikia saugoti. Tačiau man kyla klausimas, ar tikrai nėra galimybės užkirsti kelią kontrabandai kitokiomis, beveik nuo žmogiškojo faktoriaus nepriklausomomis priemonėmis? Vien jau tam, kad juodą darbą atliekantys pasienyje dirbantys pareigūnai galėtų jaustis saugesni?

Kaip žinia, ironizuojama, jog didžiausi kiekiai kontrabandos patenka į Lietuvą gerai organizuojantis, sunkvežimiais, po užrašais žali žirneliai ir panašiai. Nejaugi negali būti sukurtos prielaidos tam, jog nepriklausomai nuo nieko, sunkvežimiai galėtų įvažiuoti į Lietuvą tik po privalomo peršvietimo (kažkodėl turiu įtarimą, jog tai suorganizuoti nėra labai sudėtinga), o nuotraukos būtų matomos ne tik pasienio pareigūnams, bet ir siunčiamos į kažkokį centrą. Ir tuomet įvedamos griežtos sankcijos visiems, kas tame dalyvauja. Juk atsirastų kontrolė, kurios nebūtų galima išvengti. Padariniai – akivaizdžiai teigiami, kontrabandos srautas tikrai būtų pristabdytas. Taip, visgi šiai valdžiai prastai su kūrybingumu…

Bandymai susiorientuoti Lietuvoje, ypač po Naujųjų metų šventimo yra pakankamai sudėtingi. Iš vienos pusės galva dar ir nepradėjusi veikti, o rimti darbai nesidaro (bet nuo ryt jau sėdėsiu ir kankinsiu tai, ką reikia iškentėti), galiausiai informacijos srautas kažkoks nutrūkęs, atsitiktinis, todėl skaitiniai irgi atsitiktiniai. Galiausiai delfyje krito į akis prezidentės sveikinimas, kuris iš pradžių sukėlė šypseną, o paskui šiek tiek pasimetimo. Bet apie viską iš eilės.

Aš nesu iš tų, kurie yra tiesiog atsidavę prezidentei, arba nuoseklių jos kritikų. Mano požiūriu, šis variantas, kursai yra ant Lietuvos, nėra pats blogiausias. Tikrai buvo pakankamai daug ir blogesnių kandidatų. Ar buvo geresnių, yra kitas klausimas. Galbūt… Reikia sutikti tik su tuo, jog patys geriausi kandidatai kažkodėl nekandidatavo. Tačiau tai nestebina, nes patys geriausi kandidatai politikoje apskritai beveik ir nedalyvauja. Todėl įvardinti, ką aš manau apie prezidentę man nėra labai paprasta. Geriausia iš blogiausių? Galbūt…

Kadangi delfis sumetė tik kastruotą prezidentės sveikinimą, nepatingėjau nueiti ir pasižiūrėti jo viso oficialiame puslapyje. Be galo trumpas (video yra su keliais papildomais sakiniais), todėl leisiu sau pacituoti visą:

Mieli Lietuvos žmonės, Sveikinu Jus šventinę Naujųjų metų naktį. Įžengdami į Naujuosius, esame kupini vilties. Šiai vilčiai turime pagrindo. Praėjusieji buvo rimtų išbandymų metai. Tačiau jie suteikė gyvenimo patirties ir išminties. Užsigrūdinome ir sustiprėjome. Naujieji atveria naujas galimybes mūsų siekių realizavimui. Susitelkime, padėkime vienas kitam. O sėkmė telydi mūsų pastangas ir darbus.

Kažkodėl man atrodo, jog su pirmuoju tašku ir reikėjo pabaigti visą sveikinimą, nes visa kita yra absurdas. Neverta kalbėti apie tai, jog D. Grybauskaitė kalba trumpais ir kapotais sakiniais, kuriuos būtų galima pabandyti sujungti ir dėl to tekstas atrodytų rišlesnis. Galbūt ji mus visus laiko idiotais, dėl to ir yra pasirinkusi tokį kalbėjimo būdą? Ilgesnio sakinio lietuvis nėra pajėgus suprasti, todėl reikia pasirašyti daug sakinukų, kurie iš principo tik suerziną tiek skaitantį, tiek ir klausantį žmogų. Tiksliai nežinau kodėl, bet tai man pirmiausiai susisieja su arogancija.

Įžengdami į Naujuosius, esame kupini vilties. Šiai vilčiai turime pagrindo.

Keli žodžiai ir tvirtos bei visažinės valstybės vadovės įvaizdis buvo sugriautas (kas su prezidente yra atsitikę ne kartą anksčiau). Vietoj to, jog kalbėtų apie prognozes, ji kalba apie viltį, kuri yra pagrįsta. Tai nėra vien tik retorikos klausimas, čia demonstruojama sąmonės būsena. Be abejo, prezidentė demonstruoja savo optimizmą, kas yra sveikintina ir ko pas mus trūksta. Nors kaip skelbia anekdotai, optimistai – tai blogai informuoti pesimistai. Ir ši nuolatinė anekdotinė perskyra labiausiai neramina. Juk realistas, kaip anekdotinis personažas yra pakankamai retas.  Ir nors tai kažkiek primena trinarę konstrukciją, tačiau ji tokia nėra. Optimizmas ir pesimizmas siejasi su tikėjimu, tuo tarpu realizmas pirmiausiai su žinojimu. Čia yra labai ryški perskyra tarp racionalumo ir iracionalumo. Tuo tarpu kaip tik racionalaus ir apgalvoto kalbėjimo Lietuvoje labiausiai ir trūksta.

Praėjusieji buvo rimtų išbandymų metai. Tačiau jie suteikė gyvenimo patirties ir išminties. Užsigrūdinome ir sustiprėjome.

Šis sudarkytas sakinys taip pat nieko gero nežada. Ne todėl, kad jis beveik nieko nepasako, galėtų būti pakeistas beveik tiek pat prasmės turinčiu „bla bla bla“, tačiau akivaizdu, jog tokiais pasisakymais demonstruojamas naivumas. Apie kokią patirtį kalbama? Juk tai nėra akumuliuojamas reiškinys, jis atsiranda ir išsisklaido. Labai patyręs žmogus AMB praėjusiais metais numirė. Kiek patirties netekome… Valstybėje patirtis neegzistuoja, geriausiu atveju reikia kalbėti apie personalijas. Ir jeigu Dalia Grybauskaitė valstybę suvokia kaip Liudvikas XIV (valstybė – tai aš), kas retkarčiais prasiskverbia jos retorikoje, tai šiuo atveju ji prisipažįsta, jog valdžios siekė tam deramai nepasirengusi ir neįvertinusi savo galimybių. Be jokios abejonės, šis pasakymas galėjo reikšti ir visą valdantįjį sluoksnį, tačiau tai abejotina. Prezidentė ne kartą yra kritiškai atsiliepusi apie Lietuvos politinį elitą, kuris iš politkorektiškos kalbos verčiant, buvo įvardintas kolektyvinio idioto vardu. O mes visi puikiai žinome, jog tokie žmonės yra nepajėgūs mokytis. Tai apie kokią sukauptą patirtį galima būtų kalbėti? Kad čia būtų kalbama apie visos Lietuvos žmones, labai abejočiau. Juk tuomet pats kalbėjimo būdas turėtų būti kitoks.

Be jokios abejonės, sveikinimo tekstas nėra pats tinkamiausias analizei, tačiau jo trumpumas tiesiog per daug patrauklus, kad būtų galima visiškai nekreipti dėmesio. Net jeigu sveikinimą parašė kažkas, kas paprastai tokį darbą dirba, šis trumpas tekstas turėjo būti kaip lakmuso popierėlis, ar verta tokį žmogų laikyti darbe. Prezidentei tai tiko ir ji prieš visuomenę pademonstravo savo naivų iracionalumą arba iracionalų naivumą, šiek tiek atmiešta arogancijos. Reikės atidžiau sekti jos kalbas, akivaizdu, jog metai šia prasme nusimato įdomūs.