Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Vasario 16, panašu į švente. Galima atsikelti, išpypkiuoti pypkę, išgerti kavos ir eiti švęsti, dirbti, linksmintis ar dar kaip nors bandyti prastumti dieną. Pasiskaitai kas rašoma kažkur blogosferoje, ar kas nors kaip nors atžymi šią dieną: Grumlinas pabandė aktualizuoti tuos senus įvykius, žmogus su rudimentiniu humoro jausmu ir ribotu pasaulio supratimu pasveikino ir atrodo, jog viskas. O kai geriau pagalvoji, tai juk 1918 metais atsiradusi nepriklausoma valstybė išties yra beveik stebuklas, ir viskas, kas buvo projektuota, galėjo plius minus išsipildyti. Tauta galėjo būti savo valstybės kūrėja. Šis procesas buvo be galo skausmingas, reikalavęs daugybės pasirinkimų. Lietuviai turėjo tik paskelbtą nepriklausomybės aktą, tuo tarpu lenkai jau buvo sukūrę karines struktūras, šalia veikė dar dvi kariuomenės. Tačiau gerokai skausmingiau atrodo žmogiškosios tragedijos.

Galima prisiminti visą eilę veikėjų, kuriems pasirinkti savo tapatybę buvo sudėtinga, tai plėšė jų šaknis ir ryšius su artimaisiais. Populiarus Mykolo Romerio pavyzdys, renkantis savo pilietiškumą ir vedęs į konfliktą ne tik su tėvu bet ir kitais giminaičiais buvo dėsningas. Jau vėliau, gyvenimo pabaigoje jis rašė, kad užaugino dvi šeimas – vieną Lenkijai, kitą Lietuvai. Arba broliai Narutavičiai: Stanislovas buvo teisininkas, aktyvus Lietuvos atgimimo dalyvis ir nepriklausomybės akto signataras, tuo tarpu jaunesnis brolis Gabrielius buvo pirmasis atkurtosios Lenkijos prezidentas, praėjus kelioms dienoms po išrinkimo nušautas. Beje, Stanislovas vėliau ir pats nusišovė… Užaugo sukilimo tradicijas puoselėjančioje šeimoje, o tėvas buvo 1863 metų sukilimo dalyvis.

Galbūt įdomiausia istorija – pasaka yra apie tris brolius Ivanauskus, naujosios apsišvietusios bajorijos pavyzdys. Vyriausiasis Jurgis apsisprendė būti lenku, darė verslą, vėliau patraukė į politiką, buvo pirmojo ir antrojo ministrų kabinetų sudėtyse, vėliau aktyviai veikė Lenkijoje ir mirė emigracijoje, pasitraukęs Lenkijai patekus į sovietų įtaką. Antrasis Vaclovas, nusprendė, jog nori būti baltarusiu, užsiiminėjo įvairia veikla, taip pat buvo Baltarusijos Liaudies Respublikos ministru, okupavus Baltarusiją sovietams, veikė Lenkijoje, Lietuvoje, vėliau grįžo į Minską, kur buvo nušautas (neaišku kieno: vokiečių, rusų ar lenkų iniciatyva). Galiausiai jaunėlis Tadas save suvokė kaip lietuvį. Jo pristatinėti per daug nereikia, visi žinome, jog tai buvo mokslininkas ir dėstytojas, besidarbavęs biologijos srityje ir miręs okupuotoje Lietuvoje. Visi broliai buvo išsilavinę, todėl kai susitikdavo tėvų namuose, su tėvais ir tarpusavyje kalbėdavosi prancūziškai, tam, jog nei vieno padėtis nebūtų išskirtinė. Kartais pagalvoji, jog dėsninga, kad Lietuvai teko apolitiškiausias šeimos atstovas, tačiau mokslininkas.

Mąstant apie panašius pasirinkimus, pradedi galvoti, jog tai, kas laikytina tautos pergale, kalbant apie individus galėjo pasirodyti skaudžiais pralaimėjimais. Manau, kad panašių prieštaravimų ir skausmingo pasirinkimo būta labai daug. Dažnai tai vedė į konfliktus. Žvelgiant giliau, 1918 – 1920 metai buvo ir atsisveikinimo su didžiąja tėvyne metais, kuomet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idėja pradėjo virsti tik uždara šeimynine tradicija. O paskui buvo galima tik bandyti skaičiuoti paskutiniuosius jos piliečius.

Ta proga gal visai tinkamas ir M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“:

httpv://www.youtube.com/watch?v=YxbglEgzYLo&feature=related

Užkalnis ir Rokiškis bando organizuoti revoliucija prieš kalbainius, su šūkiais, jog kalba turi būti laisva ir nevaržoma. Visai smagiai skaitosi, ypač matant įsivaizduojama revoliucinę ugnį jų akyse, panašia kaip iš Skirtumo avataro. Ir revoliucijos organizatoriai su džiaugsmu sutiko Mergaitės įrašą, su ilgoka Jono Jablonskio citata. Taip pas mane tualete apsigyveno Jono Jablonskio laiškų tomas, tam jog galėčiau betarpiškai susipažinti su šio autoriaus privačioje erdvėje dėstomu autentišku požiūriu, ką sąlygojo laiško žanras. Galiausiai, spausdinta korespondencija yra idealus tualetinis skaitinys, kadangi užvertus knygą, ir pradėjus skaityti toliau, nenuoseklumas nėra toks baisus dalykas, ypač jeigu pavyksta peržiūrėti iškart visus vienam adresatui siųstus laiškus…

Kokie įspūdžiai pasiskaitinėjus (nerašau perskaičius, nes tokio tikslo ir pats sau nesikėliau)? Pakankamai dviprasmiški. Maumaz pastebėjo, jog reikia skirti kalbos raiškos būdus, yra mokslinis požiūris į kalbą, o taip pat egzistuoja ir kalbos vartotojų poreikiai. Ir niekam nekils abejonių, jeigu pasakysiu, jog Jonas Jablonskis pirmiausiai buvo mokslininkas ir tai atsispindi ir jo korespondencijoje. Tačiau mąstydamas apie kalbą, jis neužmiršo ir tų, kuriems ji buvo skirta. Labai nemėgo klaidų, kurios atsirasdavo spausdinant tekstus, ne kartą rašė neigiamas recenzijas, tačiau šiuo požiūriu jis pirmiausiai reiškėsi kaip mokslininkas. Visgi Jablonskio požiūriu, moksle svarbiausiai yra argumentai ir diskusija, o šalia to, rezultatas turi būti racionaliai panaudojamas. Galbūt todėl jis Kazimierui Būgai rašė, jog nenori, kad viešas rašymas būtų „autokrato suvalkiečio anarchisto žodelis„.  Kalba turi būti racionali, o nauji terminai turi būti įvedami apgalvotai. Vienas geriausių pavyzdžių, išryškėjusių šiame laiškų tomelyje, pastebėjimas apie matematikos terminus, kurie neturi atsirasti vien tik iš kalbininkų noro, tačiau pirmiausiai turi būti apgalvoti tų, kurie juos turėtų vartoti. Apie matematikos terminus kalbant – jie pirmiausiai turi būti aptarti matematikų būreliuose. Kitaip tariant, žmonės patys turi sau kurti kalbą, kuria ruošiasi kalbėti. Nors išlyga taip pat daroma – su kalbininkais pasitarti vertėtų… Visgi Jablonskis aiškiai pabrėžia, jog vienintelis dalykas, kurio nereikia toleruoti, o nuolat smerkti, tai neraštingumas. Jis turi būti persekiojamas ir baudžiamas. Kokiais būdais? Viešu kalbėjimu, kuomet redaktoriams nuo jo pasidarys gėda ir jie norės, jog nekompetetingai parengti leidiniai būtų išvis nepasirodę.

Galima būtų lyginti Jablonskį, kaip mokslininką kalbininką su šių laikų kalbainiais, kuriuos mokslininkais vargu ar verta pavadinti. Skirtumas akivaizdus: Jablonskis nevengė diskusijos, nes taip išryškėdavo argumentai, kurie po truputį priartina prie tiesos, tuo tarpu dabar man pirmiausiai krenta į akis savosios vienintelės tiesos gynimas. Tokia pozicija galima tik tuomet, kai žmonės pagyveno valdomi vienos partijos, turėjo vieną perspektyvą, turėjo vienintelį teisingą metodą ir t.t. Tokie žmonės vargu ar būtų įvardintini kaip mokslininkai, veikiau jie imituoja mokslą… Ir dar, aš visą laiką maniau, kad Lietuvos Respublikoje mokslu turėtų užsiimti mokslo ir studijų intitucijos (yra lietuvių kalbos institutas, lituanistikos katedros ir t.t.), o ne komisijos ar dar kažkas panašaus.

Baigiant galima būtų priminti dar vieną analogiją: komunistų cenzūra ne visą Marksą buvo leidusi versti, dalis taip ir liko neišversta, ideologiniu požiūriu neadaptuotina dalis. Lygiai tas pats ir su dabartiniais kalbainiais – nereikia stebėtis, jog ne visą Jablonskį jie sau gali adaptuoti, nes jiems tai neparanku. Tuo tarpu užsidarius į konspiracines patalpas (tualetas viena iš idealesnių patalpų), galima bandyti parodyti, jog iš ginamos idėjos yra likusi tik pritempiama ideologija…

Visi žinome anekdotą, apie pesimisto ir optimisto ginčą, dėl stiklinės: kokia ji – pustuštė ar puspilnė. Galiausiai pro šalį praėjęs realistas turėjo konstatuoti, jog čia yra pusė stiklinės. Be jokios abejonės, galima ironizuoti, jog ginčas apskritai neturi prasmės, tereikėjo stiklinės turinį išgerti, o gal pripildyti, ir vakarėlis būtų tęsiasis toliau. Bet kartais vakarėliuose taip jau būna, jog ginčas turi vykti vardan ginčo.  Nieko tai nestebina, tiesiog taip būna. O jeigu leidi sau geriau pagalvoti, tai pasidaro akivaizdu, jog ginčijasi tik pesimistai su optimistais, tuo tarpu realistai – konstatuoja. Ir niekam ne paslaptis kodėl: pesimizmas ir optimizmas yra orientuoti pirmiausiai į tikėjimą, tuo tarpu realizmas – į žinojimą. Tai racionalaus ir iracionalaus mąstymo būdų susidūrimas, kur jokia diskusija negalima, nebent priimsi modifikuotus bažnyčios tėvų postulatus, jog tikėjimas yra dievo įkvėptas žinojimas ir t.t.

Apie ką aš čia? Pastebėjau, jog kuriam laikui buvau apleidęs šią erdvę, iš jos pasitraukęs. Dabar tereikia pasakyti, jog užsiverčiau darbais ir niekur nebespėju, be to reikia šturmuoti didįjį baubą iš „d“ raidės. Todėl kuriam laikui dingsiu iš čia. Optimistiniu manęs nebus variantu iki kovo vidurio, pesimistiniu – iki balandžio pabaigos. Nors žiūrėdamas realistiškai, turėčiau prisipažinti, jog negalėsiu savęs visiškai palaužti disciplinai ir manau jog karts nuo karto užsuksiu…

Pradėjus lyginti žiniasklaidos ir blogosferos pozicijas, susidūriau su realia problema, kurios nesitikėjau: žiniasklaida pati savaime nyksta. Darosi sunku surasti įdomius veidus žiniasklaidos tarpe, o blogosferos herojų, kuriuos verta skaityti, yra išties daug, kurie yra analizuotini ir patrauklūs. Tačiau tai toli gražu nereiškia, jog žiniasklaidos atstovų tarpe yra tik nuobodūs ir niekam nepatrauklūs veidai. Anaiptol… Problema slypi kitur: sudėtinga rasti žurnalistą, analitiką ar publicistą, kuris šiomis sunkiomis dienomis nerašo savo tinklaraščio. Galima prisiminti labai daug įvairių personažų, pradedant Mokytoju Aurelijumi, arba kokiu nors BNS vadovu, einant per tokius plunksnos (nors veikiausiai jau reikėtų sakyti, klaviatūros) grandus kaip Rytas Staselis ar Tomas Čyvas (nepaisant, jog šio tekstai man sunkiai skaitosi, bet tai jau mano problemos), galima prisiminti, jog su žiniasklaida susijęs tas pats Lokyz ir visa eilė LJ gyventojų… Galiausiai, Mokytojas Aurelijus beveik pasiryžęs iš Kreivarankio taip pat padaryti žmogų, turintį vardą ir pavardę, nors gal ir susitarsiančio dėl anonimiškumo…

Ką aš tuo norėjau pasakyti? Nieko naujo, žiniasklaidos atstovai negali funkcionuoti atskirai, galiausiai stebint iš šalies, atrodo, jog vien tik grynosios formos išlaikymas neduotų jokios naudos, o jos ir neužtenka. Juk Ryto Staselio šedevrą (kuriuo aš nuoširdžiai žavėjausi, kaip ir dauguma jo rašinių) vargu ar būtų patalpinęs koks nors leidinys, o jeigu talpintų, įtariu, redaktoriai jį iškastruotų… Todėl nesistebiu, jog darosi vis sunkiau atskirti, kur yra blogosfera, o kur žiniasklaida. Ryto Staselio emocijos, išlietos savo tinklaraštyje, man pasirodė labai patrauklios. Subjektyvi nuomonė, pasirodo taip pat gali būti puikiai argumentuota. Ir tai tikra nuomonė, iškelianti problemas, išdėstanti požiūri ir t.t.

Nei viena forma, kai jinai yra išlaikoma gryna, mano subjektyvia nuomone, žmonių netenkina. Juk ir didžiai gerbiamas Rokiškis Rabinovičius kartais tampa Ričardu Savukynu ar Maumaz – Justinu Žilinsku. Elementaru, yra tam tikra erdvė, kurioje mūšiai nevyksta. Nuo ko prasidėjo šis įrašas? Norėjau pasižiūrėti į nereguliarų žiniasklaidos bendradarbį Karolį Klimką, kuris, kaip plunksnos meistras krito į akis jau seniai, skelbėsi įvairiose erdvėse. Vieno tobuliasių jo tekstų citata:

Nedaugelis prieštarautų teiginiui, kad svarbiausias “naujųjų lietuvių” nuvorišų klasės ideologinis pranešimas žmonėms, “žvėrėjantiems” iš skurdo, yra tas, kad jų, bosų, padėtis ir valdžia yra absoliuti: ji pati sau teikia “licenciją” ir nepriklauso nei nuo rinkėjų balsų, nei nuo rezultatų, nei nuo teismo.

Kaip yra pasakęs vienas garsus praėjusio amžiaus sociologas, turtui nereikia jokio pateisinimo, nes pats turtas viską pateisina.

Tačiau panašiai kaip pornografijoje (o Boso ekshibicionizmo aktas, kaip ir daugelio kitų nuvorišų saviroda, pakankamai pornografiškas), čia dera nesupainioti “projekcijos” ir “erekcijos”. Kad ir kokia “įtikinama”, pornografija tėra geismo projekcija. Ji sukelia geismą būtent dėl to, kad geriau nei “tikrovė” atitinka fantaziją. Įsivaizdavimas, kad įmanoma absoliuti (moters) subordinacija, tėra nešvanki fantazija.

Nuvorišų, tokių kaip A. Bosas, įsivaizdavimas, kad jų turto neliečiamumas savaime teikia jiems teisėtą autoritetą, tėra nepadori fantazija. Aplinkos apsaugos bosas, be kitko, neturi jokios teisės teršti viešą aplinką savo nepadoriomis nuotraukomis.

Skaitome toliau: “A.Bosas užsisakė laimikio iškamšą… Daug greičiau milijonierius būtų atgavęs žvėries kailį, tačiau jam jis nereikalingas. A.Bosas įsitikinęs, kad jo artima draugė Daina Randers nebūtų apsidžiaugusi storu liūto kailiu. Jis netinkamas kailiniams siūti. Pora retkarčiais galės pasigrožėti liūto iškamša”.

Kai savo ekshibicionizmu jie žmonėse nubudins žvėrį, gali būti iškeltas klausimas dėl bosų pajėgumo ir tinkamumo “tęsti giminę” (kurti naują visuomenę). Kur tuomet atsidurs jų iškamšos?

Ir tik visai neseniai sužinojau, jog Karolis Klimka vedė nuostabų tinklaraštį, kuris kuris laikas nebepildomas, tačiau, tikiuosi, jog nenumirė… Grynosios formos Lietuvoje beveik neegzistuoja…

Ko gero visi žino tuos anekdotinius pasakojimus apie KGB darbo metodus, kuomet buvo sekama ne tik laisvesnė mintis, bet net ir toks nekaltai kaltas dalykas kaip anekdotų pasakojimas.  Pasakojama, perpasakojama ir iš visko suformuojama tradicija, o taipogi ir stereotipai, apie tai, kad savi įrašinėja savus arba pasakymas, kad CK pirmasis sekretorius kolekcionuoja anekdotus apie save, ir turi sukaupęs ne menka kolekciją, apytikriai du su puse lagerio. Lietuviškos tradicijos nėra tokios gilios, galiausiai egzistuoja su pertraukimais. Tačiau neišvengiamai egzistuoja. Ištrauka iš Pirmosios Lietuvos Respublikos saugumo bylos, kurioje užfiksuotas anekdotas apie tuometinį prezidentą Antaną Smetoną:

Atėjo prezidentas Antanas Smetona į kirpyklą ir paprašė jį sušukuoti taip, jog jo plaukučiai truputi stvėtų. Kirpėjas vargo, triūsė bandė kažką padaryti, bet prezidento plaukai buvo pakankamai reti, todėl teko pripažinti prezidentui, jog nelabai gerai sekasi. Prezidentas, kuris valdydamas valstybę visur ieškojo racionalumo, turėjo paklausti:

– Tai ką dabar darysime, kad mano plaukai atsistotų?

Į tai kirpėjas pabandė atsakyti drąsiai:

-Galbūt būtų galima padaryti laisvą spaudą, tada ir mano pagalbos nereikėtų…

Be jokios abejonės, kadangi aš neužsiimu XX a. tyrimais, anekdotas perpasakotas. Tačiau demonstruojantis, kokio pobūdžio problemų būta Lietuvoje prie Smetonos. Ir nežinau, galbūt jų yra ir daugiau, tačiau man papasakojo tik šį…