Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Didžiai gerbiamas Troy skaitydamas Dainiaus Radzevičiaus pastebėjimus WikiLeaks dokumentų pagrindu V. Tomkaus atžvilgiu, suformulavo nors ir retorinius, tačiau labai realius klausimus, ką daryti su tais, kurie valdė informaciją ir tuo pačiu tylėjo. Situacija dviprasmiška, sudarinėjami sąrašai tų, kurie tyli bei kaip alternatyva pateikiamas teisiųjų sąrašas. Tačiau klausimas yra realus, Vitas Tomkus jau užsiundė savo šunis ant D. Radzevičiaus, nusiųsdamas įspėjimą, dėl teksto paneigimo… Rokiškis iškėlė vėliavą (gal tiksliau bunčiuką), kviesdamas palaikyti D. Radzevičiaus poziciją, prie jo prisidėjo jau ne vienas tinklaraštininkas.

Bunčiukas

Išties, problema labai gili, D. Radzevičius yra vienas iš prabilusiųjų, tačiau dabartiniai informacijai pasirodžius, kvailiau negu kvailą būtų tylėti, iš kitos pusės, reikia sutikti, kad apraiškos tam buvo ir anksčiau, o kalbos apie Lietuvos Ryto šantažą (ekonominį ir politinį) sklandė iš labai senų laikų. Todėl keista girdėti apie problemą iš pačio cecho vidaus tik šiandien. Panašu, kad reikia kalbėti apie žurnalistus kaip apie žiurkes, bėgančias iš skęstančio laivo. Žiniasklaida miršta, žiurkės bėga. Iki tol viešai kalbėti tarsi ir nebuvo galimybės, nes leidiniai pridengdavo savus, o savi niekuo nerizikuodami galėjo rašyti apie tai, ko reikia užsakovui. Ir jeigu iš šalies LR institucijos nesikišdavo, tiesiog paleisdami žiurkes laisvai bėgioti po labirintą, ieškant pabarstyto sūrio trupinių, tai šiandiena galima drąsiai kalbėti apie vidinę cenzūrą cecho viduje.

Taigi, neišvengiamai reikia atlikti tai, kas priklauso… Pirmiausiai reikia pasmerkti žiniasklaidą, garsiai visiems ištariant „fuuuu sūūūūka…“ Tačiau iš kitos pusės, nepalaikyti D. Radzevičiaus taip pat negalima, nes jis kol kas atsidūrė vienas prieš blogio imperiją, prieš žmogų, kuris jau seniai kompromituoja žiniasklaidą, nors ir mirštančią.

Atrodo, jog po mirties niekas negalės pasakyti, šviesios atminties…

Dali.us pakankamai tiksliai apibūdino, kokia beviltiška yra ligonių situacija, kai reikia pabandyti susitvarkyti su sveikatos problemomis lietuviškose medicinos įstaigose ir žmogus jaučiasi išties beviltiškai. Kelias dienas prasitrynus tarp pacientų, sužinai kokie yra įkainiai, kartais tenka matyti beviltiškai besiraitančius iš skausmo žmones, į kuriuos niekas nekreipia dėmesio ir tuomet akivaizdžiai supranti – neapsimokėjo… Kartais tokiu atveju tenka konstatuoti, jog žmogus paprasčiausiai atvažiavo į ligoninę numirti. Liūdna.

Visgi lietuviai jau pakankamai neblogai išdresiruoti, jog įėjimas į ligoninę yra apmokestintas ir reikia plačiai atverti piniginę, norint išlikti. Pradedant gydytojais, baigiant seselėmis, slaugėmis ar net valytojomis. Tuomet viskas po truputi stojasi į savo vietas ir plius minus gauni kokybišką priežiūrą. Banknotas nuo kurio reiktų pradėti švaistytis žemiausioje grandyje atrodo taip, kadangi 10 litų net pinigais nesiskaito (už kažkokią nuotrauką buvo paduotas 10 litų banknotas, į ką ir buvo atsakyta, jog čia ne pinigai: teko pridėti dar 5 litų monetą, kadangi sekanti kupiūra piniginėje buvo 100 litų):

Minimalus ligoninės pinigas (pavyzdys)

Kartais pagalvoji, jog be galo ironiškai atrodytų, jeigu po atliktos procedūros, vietoj to, kad duotum Maironį tiesiogiai į rankas, išsitrauktum „Pavasario balsų“ tomelį ir atsitiktinės atrankos būdu paskaitytum kokį eilėraštį. Be jokios abejonės, šioje srityje nepralenkiamas turėtų būti Virgis Stakėnas, kurio „Trakų pilies“ atlikimas yra visiems žinomas:

httpv://www.youtube.com/watch?v=fnLMtLXZsRg

Tiesa į ligoninę jam reiktų kaip į darbą – gitaros ir skrybėlės negalėtų numesti… Keli bisai ir jis atsiskaitęs už bet kokią operaciją. Argumentas – daina dar iš tų laikų, kai litas nebuvai taip apgraužtas infliacijos…

Be jokios abejonės, kuo sudėtingesnė liga, tuo sudėtingesni skaitiniai turėtų būti, tam jog daktarai išties pajustų, koks pacientas yra dėkingas. Svarbiausiai, atsiskaitinėjant už 50 litų banknotą, nesuklaidinti gydytojo ir atsargiai rinktis J. Basanavičiaus pasirengtą cituoti kūrinį, nes gali kilti labai didelių problemų, pasirinkus citatas iš jo dienoraščio – atsiminimų, išleistų po pavadinimu „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija„, kadangi per neapdairumą galima paskaityti kažką panašaus į tai, kokios spalvos, kvapo ar skonio yra šios dienos šlapimas arba kaip paraestezijas buvo bandoma gydyti po odą susišvirkščiant jaučių pautų syvus, todėl geriau šios knygos vengti ir pasiimti Basanavičiaus raštų tomą.

Įkainiams didėjant reikia pereiti prie Daukanto, tačiau čia jau akivaizdžios problemos, kadangi jau paties Daukanto laikais iš jo kalbos, kuria rašė, buvo atvirai tyčiojamasi, todėl geriausiai tiktų kokia nors adaptuotą pasakų žemaitiškų versiją, kurią net šiuolaikiniai vaikai gali suprasti. Toliau jau darosi sudėtingiai, Vydūno medikai gali ir nesuprasti, bet siūlyčiau demonstruoti išskirtinį dosnumą ir iškart peršokti prie Kudirkos. Gydytojas iškart suprastų, kaip jis yra vertinamas paciento ir kokiame lygyje jam siekiama atsidėkoti. Tik čia reiktų išvengti klaidos – jokiu būdu nesiimti giedoti iš atminties „Tautiškos giesmės“, nes vistiek 75 procentai žmonių sugeba suklysti atlikdami Lietuvos himną, geriau kukliau ir paprasčiau, galima padeklamuoti pavyzdžiui „Labora“ ar paskaityti ką nors iš viršininkų… Juk medikas, išgirdęs Lietuvos himną gali užsirūstinti ne tik dėl teksto neišmanymo, bet taip pat ir dėl to, jog galimas įsižeidimas, turint omenyje, jog pacientas pritardamas valstybės politikai medicinos srityje, pritaria ir apverktinai medicinos būklei, kur gydytojas absoliučiai nevertinamas. Ir tuomet momentaliai komplikuojasi gydytojo ir paciento santykiai…

Taigi, atsakant į Dali.aus iškeltą klausimą, ar verta gydymo įstaigoje duoti kyšį, tenka su juo sutikti ir pritarti – tikrai verta, pageidautina, ir net būtina. Susirgus iškart susipakuoti kelis tomelius minėtų autorių kūrybos ir drąsiai gultis į ligoninę. Gali būti, jog pasitaikys proga ir ne viena pasirodyti išties dosniu – Kudirkos raštų dvitomis tam atveria neblogas galimybes…

Rokiškis kaip visada sugeba užvesti ant įdomių temų, o paskutinis jo įrašas ne išimtis. Nenorėjau žiūrėti, ką šiais metais mūsų mylimai Prezidentei parašė jos artimieji ar tolimieji, tačiau visgi susidomėjau, kuo ypatinga ta pusiau sutrumpinta kalba, kas galėjo būti pasikeitę. Na, žinoma, kalba tokia pati, kokia aš nuostabi ir t.t. ir pan. Kalba kapotais ir trumpais sakiniais, nors gal šiek tiek rišliau. Paimsiu tik epizodą, kuomet ši moteris atsiskleidė.

Šiaip psicholoagai sako, jog emocijų nedemonstravimas yra rimta problema

Epizodas su miškų įstatymu kalba pats už save:

Praėjusią savaitę grąžinau pakartotinai svarstyti ir Miškų įstatymo pataisas. Negalėjau pritarti, kad būtų įteisintos prielaidos neprognozuojamam ir nesuvaldomam miškų niokojimui bei urbanizacijai. Sutikti, kad iš žmonių būtų atimti dar ir miškai, kaip atsitiko su gražiausiomis Lietuvos paežerėmis ir paupiais.

Tai labai koncentratas anksčiau ištransliuoto pranešimo, tačiau Prezidentė taip ir nesuvokė, kas ir su kuo yra negerai, nes sakydama kalba, ji savo pozicija ir toliau lieka patenkinta ir ja nei kiek nedvejoja, nes tiki, jog seimas pritars šiam vetavimui. Prezidentės pozicija yra paprasta: mišką reikia išsaugoti visuomenei. Iš pirmo žvilgsnio ši idėja yra priimtina, tačiau vertėtų pagalvoti ir apie tai, jog klaida buvo padaryta leidžiant apskritai atsirasti privatiems miškams ir kaip ją reikėtų taisyti. Galbūt valstybė, šalia kitų prioritetų, turi išsikelti ir supirkti mišką, jeigu disponavimas juo yra ribojamas.

Tačiau tai tėra tik problemos paviršius, ji yra kur kas gilesnė. Atrodo, jog gindama visuomenę, Prezidentė šį kartą vėl užlipo ant populizmo grėblio ir pademonstravo cinizmą, kokio retą, ir dar dideliais mastais. Ji teigia:

Aplinkos ministerijos duomenimis, pagal šį (miškų) įstatymą statybos galėtų vykti 140 tūkst. miško valdų.

Šioje vietoje kalbama apie galimybę atkurti sodybas miško teritorijoje. Aš net neįsivaizdavau mastų, kiek žmonių galėtų ir turėtų teisę pretenduoti į statybas miškuose, 140000 valdų reiškia apytikriai 5 proc. nuo dabartinės Lietuvos populiacijos, bet šiuo atveju tai nėra visiškai tikslu, nes reiktų prisiminti, jog didžioji dalis sodybų, kurios buvo sunaikintos ar sunyko bei buvo apželdintos mišku sovietmečiu. Kitaip tariant, sodybos atkūrimo procesais suinteresuoti ne pavieniai valdų savininkai – tai trečia ar ketvirta generacija žmonių. Ką tai reiškia? Galima tik grubiai pasiskaičiuoti, imant jo vidutiniškai šeimoje buvo po tris paveldėtojus, gautume, jog kiekvienu atveju tai liestų apytikriai apytikriai 25 žmonių grupę. Tebunie iš šios grupės dabar gyvena tik pusė ir gautume apytikrį skaičių – mano paskaičiavimu – apytikriai 1,75 mln. be jokios abejonės dalis emigravusių todėl skaičių galima šiek tiek sumažinti. Visgi akivaizdu jog toks Prezidentės sprendimas leidžia kalbėti apie tai, jog visuomenė siekiama apsaugoti nuo savęs pačios.

Verta pasižiūrėti ir į tai ką Prezidentė siūlo keisti, bei kokia turėtų būti alternatyva – sodybų atkūrimas yra draudžiamas, tačiau miško paskirties žemė neįgauna jokių galimybių būti apsaugota, kadangi prezidentė siūlo įtraukti į naująjį įstatymą tokį skirsnį:

Asmenys, inicijuojantys valstybinės miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, privalo į valstybės biudžetą sumokėti piniginę kompensaciją, kurią sudaro kitomis naudmenomis paverčiamos miško žemės sklypo vertė rinkos kainomis, jame augančio medyno įveisimo ir išauginimo iki amžiaus, kurį šis medynas pasiekė pavertimo kitomis naudmenomis metu, išlaidos ir prarasto medienos prieaugio, kurį šis medynas sukauptų iki nustatyto pagrindinių kirtimų amžiaus, vertė nenukirsto miško kainomis. Miško žemę paverčiant kitomis naudmenomis III grupės miškuose, mokama dvigubo dydžio piniginė kompensacija, II grupės miškuose – trigubo dydžio piniginė kompensacija.

Kitaip tariant žmogus sugalvojęs miško žemės paskirtį pasikeisti privalo susimokėti. Ir statybos leidžiamos pilnu tempu. Arba atsodinti tokį patį plotą mišku koks ruošiamas pavertimu kitokiomis naudmenomis. Gal ir nieko ydingo, tačiau iš pirmo žvilgsnio susidaro toks situacijos vaizdas: šalia Vilniaus esančiame miške išsikerti kokį hektarą, tuo tarpu kur nors prie Naujosios Akmenės atsodini ir viskas tvarkoj. Panaši situacija ir kuomet kalbama apie paežeres.

Man po šio dokumento pasidarė įdomu, ar Prezidentė apskritai supranta ką siūlo ir apie ką kalba? Kartais atrodo, jog teigiamai atsakyti į klausimą vergu ar įmanoma…

Manto paskutinis įrašas kažkaip sužadino nostalgija tam, ko niekada nemačiau, bet tikiu, jog taip iš tikro buvo. Laisvo rūkymo kultūra, man visą laiką siejasi su šiuo vaizdu – ideali konferencija, idealus mokslinis renginys, laisvas ir tuo pačiu metu argumentuotas pasikalbėjimas (maždaug nuo 11 minutės):

httpv://www.youtube.com/watch?v=RH5kepQz6mw&feature=related

Tiesiog idilė, suprojektuota į ateitį, kuri visgi buvo išmesta iš viešojo gyvenimo, nes kažkam labai nepatiko pats vyksmo principas. Galbūt todėl mane žavi Vilniaus universiteto pozicija, nepaisant visų reikalavimų palikti vieną kitą rūkomąją patalpą, kur galima ramiai pasėdėti su kavos puodeliu ir sutraukti pypkę. Bet tai veikiausiai lygesnių už kitus lygius privilegija, kuri visiems kitiems eiliniams nėra taikytina. Kur būtų „Soliaryje“ pateiktos alternatyvos privalumas? Mokslinis renginys praeitų gerokai rimčiau ir būtų gerokai labiau sukoncentruotas klausančiųjų dėmesys, jeigu būtų leidžiama patalpose rūkyti, bent mano nuomonė yra tokia. Yra Lietuvos mokslo istorijoje ir kitokių pavyzdžių, kuomet rūkymas auditorijoje būdavo toleruojamas: M. Riomeris dažnai užlaikydavo paskaitose studentus ilgiau, bet nesivaržydavo paskaitos metu parūkyti (tiesa, studentams jis to daryti neleisdavo). Auditorijoje parūkydavo ir Krėvė bei Karsavinas. Apskritai, toks poelgis studentų nestebindavo, nors rūkymo mąstai išaugo sovietmečių, o šio tradicijos persikėlė ir įnepriklausomą Lietuvą – esu girdėjęs pasakojimų, kaip laisvai su cigaretėmis elgdavosi auditorijoje pavyzdžiui Alvydas Nikžentaitis.

Sovietmečiu rųkymo kultūra sukosi apie genseko asmenį: Stalino laikais rūkymas buvo toleruojamas, Chruščiovo – atsidūrė už padorumo ribos, o prie Brežnevo jis vėl grįžo į viešumą ir įsitvirtino. Pasakojama, jog Leonidas buvo labai aistringas rūkorius, todėl bet kokiame renginyje cigaretės, peleninė ir žiebtuvėlis tapo būtinu atributu. Daktarams nurodžius mesti rūkyti, jis tai padarė be didelio pasipriešinimo, pakankamai valingai, tačiau ir toliau išlaikė įprotį uostyti tabako dūmus: važiuojant automobiliu jo apsauginiai tiek prirūkydavo, jog atidarius dureles, kai atvykdavo į vietą, dūmai virsdavo iš vidaus kamuoliais, kai neužmigdavo, Brežnevas išsikviesdavo apsauginį, kad prie lovos parūkytų ir t.t. Būtent Brežnevo elgesys rūkymą viešojoje erdvėje atsiejo nuo genseko poreikio parūkyti, kadangi nors ir pats nerūkė, tačiau ne tik toleravo, bet ir turėjo poreikį, kad kiti rūkytų, sovietmečiu tai buvo norma. Galbūt detaliau apie šias peripetijas ir jų atspindžius Lietuvoje, kaip ekspertas, galėtų papasakoti Rokiškis, paleidęs apie sovietmetį visą seriją įrašų…

Šiomis dienomis, užsukus į kokio nors vaduko, vadinamo valstybinės įstaigos direktoriumi, kabinetą, iš karto supranti, kiek yra pasistūmėta nuo tų laikų. Direktoriams paprastai neverta vaikščioti į rūkomuosius, jie tai gali padaryti vietoje, tačiau dažnai visame pastate tai būna vienintelis kabinetas, kuriame yra rūkoma, na dar galbūt kur nors ūkio skyriuje, kas paprastai būna atskiras pasaulis visoje įstaigoje. O ir visos įstaigos darbuotojai yra absoliučiai priklausomi nuo vadovo požiūrio, kadangi, kiek suprantu, reglamentuoti šie klausimai ne itin detaliai.

Grįžtat prie Manto pastabų ir subjektyvumo, galiu pasidalinti vieno parūkymo metu vykusio dialogo nuotrupomis. Kadangi jis vyko su pulmunologijos srities ekspertu, dirbančiu Kauno klinikose, uždaviau kelis klausimus. Pirmasis, ar apskritai rūkymo žala yra tokia didelė, jog būtų galima jį taip demonizuoti, į ką gavau netikėtą atsakymą – palyginus su tuo, ką mūsų kvėpavimo takams padaro kondicionavimo sistemos, rūkymo žala išties yra nedidelė. Sekantis klausimas buvo dėl vėžio. Į jį atsakymas buvo dar ironiškesnis – nėra įrodyta, jog rūkymas sukelia vėžį, bet pastebėta, jog vėžio susirgimo atveju tarp rūkančių pasitaiko daugiau negu tarp nerūkančių.

Senokai nerašiau, kurį laiką dar laikysiuosi atokiau nuo klaviatūros, tačiau kol esu nedarbingas, nors temperatūra šiek tiek ir nusimušė, galiu pabandyti padėlioti žodžius į eilę, kurie nebūtinai gausis panašūs į rišlų darinį, pavadinimu sakinys, tačiau jau nebebus ir kliedesiai, kuriais dalinausi savo aplinkoje prieš kelias dienas. Nerašysiu apie medicinos sistemą, nors turiu naujų įspūdžiu, iš kitos pusės jie gali būti pernelyg subjektyvūs ir neadekvatūs. Tiesiog, iš naujienų srauto išsirinkau kelias publikacijas, kurios susijusios ir tuo pačiu dar mažiau susijusios su realiu pasaulio supratimu, negu manasis buvo prieš kelias dienas.  Pastebėjimas apie vieną praėjusią konferenciją, kurioje, deja, nesugebėjau sudalyvauti, tačiau viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija neleidžia teigti, jog jo turinys taip ir liko absoliučiai nežinomas. Renginio pavadinimas „Lietuvos kelias į laisvę: atradimai ir netektys„.

Pasižiūrėjus į renginio programą, pirmiausiai krenta į akis formatas – negali jo pavadinti moksliniu, nors akademinių laipsnių tarp prelegentų taip pat (procentaliai) skaičius pakankamai nemažai. Visgi duodama tribūna ir politikams, ir abiturientams (programoje pastebėtas 1 vienetas), kitaip tariant, renginys orientuotas į visuomene. Galiausiai, net ir tie, kurie įvardinami skambiais profesorių ar daktarų titulais, dabar pirmiausiai vistiek yra politikai. Todėl moksliškumo šiame renginyje išties mažoka. Klausimas būtų kiek kitoks, jeigu visuomenei kažkas nešama ant lėkštutės, galbūt spauda galėtų atlikti savo misiją ir pabandyti tai sutalpinti į savo puslapius, tegul ir internetinius. Dabartinė situacija kiek kitokia, kadangi konferencija vyko Klaipėdoje, pirmiausiai žvilgsnis į šios portalus ir matosi, jog renginys nepraėjo be dėmesio: išties „Vakarų Ekspresas“ buvo atsiuntęs neaiškios kvalifikacijos merginą, kad ši pasižymėtų kelias V. Landsbergio išsakytas pastabas, ir tuomet jas patalpino savo portale. Stebina pati pateikimo koncepcija, kuri yra be galo selektyvi – atsirinktas vienas pranešimas ir jis keliais žodžiais ir (mano nuomone) su klaidomis referuotas, tuo tarpu visa kita yra neįdomu. Manau, jog visi pranešėjai paprašius be problemų būtų palikę savo tezes (blogiausių atveju, juk Dievas ne veltui aštuntą pasaulio kūrimo dieną, supratęs, jog nuo moters kalbų nieko gero nebus ir jam tik įsiskaudės galvą nuo informacijos pertekliaus, sukūrė diktofoną, kuris ir šiais laikais yra pakankamai paplitus priemonė žurnalistų tarpe) ir iš to būtų galima padaryti normalią apžvalgą, tuo tarpu dabar viskas atrodo be galo apgailėtinai. Būtent tai verčia su šypsena prisiminti visai nesenus Rokiškio pasvarstymus apie artėjančią tradicinės žiniasklaidos mirtį – ji nustoja būti gyvybinga, nekalbant jau apie subjektyvumą, atskirais atvejais net nesuvokiant, kokia yra jos misija. Galiausiai, reikia prisiminti, kad pozityvui mūsų viešojoje erdvėje apskritai nebelieka vietos.

Tačiau ne čia didžiausia „Vakarų ekspreso“ problema, nes tai tik skuduras, kuris apskritai ne(be)vertas žiniasklaidos pavadinimo (kaip ir didžioji dalis makulatūros, kuri siejasi su Respublikos leidinių grupe). Ant viršaus dedama nuomonė apie V. Landsbergio kalbą, kurios autorius Šarūnas Navickis. Neverta net kalbėti, kas tekste buvo surašyta, nes jis nei iš tolo nedvelkia nuoseklumu, bet primena identifikacijos problemas išgyvenančio žmogaus klejones, kurių finale reikėjo pasakyti vieną frazę – jokių E, už Klaipėdą be konservantų. Visa kitą yra briedas, nors save gerbiantis leidinys prie tokios nuomonės turėjo bent jau minimalius autoriaus biografinius kontūrus pateikti, jeigu bandoma apeliuoti į kažką, kas yra panašu į objektyvumo regimybė, bent jau ryšius su partiją, kuriai atstovavo 2008 metais rinkimuose. Ašis, ant kurios sukonstruota nuomonė, yra sovietinės okupacijos žala.

Nieko keisto, jog tai prieštaringa tema, turinti ilgą priešistorę, ir dar ilgesnį diskusijų šleifą, kadangi politikai (jeigu aš neklystu) referendumu yra įpareigoti spręsti šį klausimą, todėl ir nuomonių yra labai įvairių. Puikus kraštutinis pavyzdys: šį klausimą reikėtų išspręsti Lietuvos Respublikos iniciatyva atsisakant bet kokios pretenzijos į žalos atlyginimą, kur pagrindinis argumentas – Rusijos piliečiai, kurie galimai sumokėtų už okupacijos žalą yra absoliučiai niekaip neprisidėję prie vykusių procesų ir nuskurstų tik jie. Galima ironiškai nusišypsoti, jeigu Rusija sutiktų apmokėti priskaičiuotą okupacijos žalą, galima tai būtų padaryti ir kitokiais būdais, beveik nepadarant įtakos finansiniams srautams, juk būtų galima priimti tai ir meno bei kultūros kūriniais, atsirenkant juos iš Ermitažo, Trejakovo galerijos, archyvų saugyklų ir t.t. Puikus būdas Lietuvoje sukurti centrą, dėl kurio turistams būtų prasmės čia atvykti, o ir Valdovų Rūmų apstatymo problemos būtų išspręstos. Puikus eksponatas iš Ermitažo fondų, o kodėl gi ne:

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/ru/5/51/P1000442.JPG