Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Senokai nerašiau, kurį laiką dar laikysiuosi atokiau nuo klaviatūros, tačiau kol esu nedarbingas, nors temperatūra šiek tiek ir nusimušė, galiu pabandyti padėlioti žodžius į eilę, kurie nebūtinai gausis panašūs į rišlų darinį, pavadinimu sakinys, tačiau jau nebebus ir kliedesiai, kuriais dalinausi savo aplinkoje prieš kelias dienas. Nerašysiu apie medicinos sistemą, nors turiu naujų įspūdžiu, iš kitos pusės jie gali būti pernelyg subjektyvūs ir neadekvatūs. Tiesiog, iš naujienų srauto išsirinkau kelias publikacijas, kurios susijusios ir tuo pačiu dar mažiau susijusios su realiu pasaulio supratimu, negu manasis buvo prieš kelias dienas.  Pastebėjimas apie vieną praėjusią konferenciją, kurioje, deja, nesugebėjau sudalyvauti, tačiau viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija neleidžia teigti, jog jo turinys taip ir liko absoliučiai nežinomas. Renginio pavadinimas „Lietuvos kelias į laisvę: atradimai ir netektys„.

Pasižiūrėjus į renginio programą, pirmiausiai krenta į akis formatas – negali jo pavadinti moksliniu, nors akademinių laipsnių tarp prelegentų taip pat (procentaliai) skaičius pakankamai nemažai. Visgi duodama tribūna ir politikams, ir abiturientams (programoje pastebėtas 1 vienetas), kitaip tariant, renginys orientuotas į visuomene. Galiausiai, net ir tie, kurie įvardinami skambiais profesorių ar daktarų titulais, dabar pirmiausiai vistiek yra politikai. Todėl moksliškumo šiame renginyje išties mažoka. Klausimas būtų kiek kitoks, jeigu visuomenei kažkas nešama ant lėkštutės, galbūt spauda galėtų atlikti savo misiją ir pabandyti tai sutalpinti į savo puslapius, tegul ir internetinius. Dabartinė situacija kiek kitokia, kadangi konferencija vyko Klaipėdoje, pirmiausiai žvilgsnis į šios portalus ir matosi, jog renginys nepraėjo be dėmesio: išties „Vakarų Ekspresas“ buvo atsiuntęs neaiškios kvalifikacijos merginą, kad ši pasižymėtų kelias V. Landsbergio išsakytas pastabas, ir tuomet jas patalpino savo portale. Stebina pati pateikimo koncepcija, kuri yra be galo selektyvi – atsirinktas vienas pranešimas ir jis keliais žodžiais ir (mano nuomone) su klaidomis referuotas, tuo tarpu visa kita yra neįdomu. Manau, jog visi pranešėjai paprašius be problemų būtų palikę savo tezes (blogiausių atveju, juk Dievas ne veltui aštuntą pasaulio kūrimo dieną, supratęs, jog nuo moters kalbų nieko gero nebus ir jam tik įsiskaudės galvą nuo informacijos pertekliaus, sukūrė diktofoną, kuris ir šiais laikais yra pakankamai paplitus priemonė žurnalistų tarpe) ir iš to būtų galima padaryti normalią apžvalgą, tuo tarpu dabar viskas atrodo be galo apgailėtinai. Būtent tai verčia su šypsena prisiminti visai nesenus Rokiškio pasvarstymus apie artėjančią tradicinės žiniasklaidos mirtį – ji nustoja būti gyvybinga, nekalbant jau apie subjektyvumą, atskirais atvejais net nesuvokiant, kokia yra jos misija. Galiausiai, reikia prisiminti, kad pozityvui mūsų viešojoje erdvėje apskritai nebelieka vietos.

Tačiau ne čia didžiausia „Vakarų ekspreso“ problema, nes tai tik skuduras, kuris apskritai ne(be)vertas žiniasklaidos pavadinimo (kaip ir didžioji dalis makulatūros, kuri siejasi su Respublikos leidinių grupe). Ant viršaus dedama nuomonė apie V. Landsbergio kalbą, kurios autorius Šarūnas Navickis. Neverta net kalbėti, kas tekste buvo surašyta, nes jis nei iš tolo nedvelkia nuoseklumu, bet primena identifikacijos problemas išgyvenančio žmogaus klejones, kurių finale reikėjo pasakyti vieną frazę – jokių E, už Klaipėdą be konservantų. Visa kitą yra briedas, nors save gerbiantis leidinys prie tokios nuomonės turėjo bent jau minimalius autoriaus biografinius kontūrus pateikti, jeigu bandoma apeliuoti į kažką, kas yra panašu į objektyvumo regimybė, bent jau ryšius su partiją, kuriai atstovavo 2008 metais rinkimuose. Ašis, ant kurios sukonstruota nuomonė, yra sovietinės okupacijos žala.

Nieko keisto, jog tai prieštaringa tema, turinti ilgą priešistorę, ir dar ilgesnį diskusijų šleifą, kadangi politikai (jeigu aš neklystu) referendumu yra įpareigoti spręsti šį klausimą, todėl ir nuomonių yra labai įvairių. Puikus kraštutinis pavyzdys: šį klausimą reikėtų išspręsti Lietuvos Respublikos iniciatyva atsisakant bet kokios pretenzijos į žalos atlyginimą, kur pagrindinis argumentas – Rusijos piliečiai, kurie galimai sumokėtų už okupacijos žalą yra absoliučiai niekaip neprisidėję prie vykusių procesų ir nuskurstų tik jie. Galima ironiškai nusišypsoti, jeigu Rusija sutiktų apmokėti priskaičiuotą okupacijos žalą, galima tai būtų padaryti ir kitokiais būdais, beveik nepadarant įtakos finansiniams srautams, juk būtų galima priimti tai ir meno bei kultūros kūriniais, atsirenkant juos iš Ermitažo, Trejakovo galerijos, archyvų saugyklų ir t.t. Puikus būdas Lietuvoje sukurti centrą, dėl kurio turistams būtų prasmės čia atvykti, o ir Valdovų Rūmų apstatymo problemos būtų išspręstos. Puikus eksponatas iš Ermitažo fondų, o kodėl gi ne:

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/ru/5/51/P1000442.JPG

Rinkimai visą laiką buvo įdomus reiškinys. Gaila, jog Andriui Užkalniui dėl sąmosklo prieš jį nepavyko atverti Lietuvai naujų galimybių, todėl belieka tikėtis, kad Strasbūras viską išaiškins. Didžioji dalis dėmesio, su tenka Vilniui, kas yra natūralu, visgi ten didžiausi pinigų srautai, todėl sostinės valdymas yra pakankamai natūralus dėmesio objektas. Rokiškio analizė, apžvelgiant rezultatus yra pakankamai įdomi. O man buvo įdomu pasižiūrėti, kaip dėliojosi balsai mažose savivaldybėse, kur balsavo iki 10 000 žmonių. Tokių nebuvo itin daug, skaičius apytikriai 18 (skaičiavau ranka, galėjau ir suklysti). Rezultatai pakankamai įdomūs, kiek suskaičiavau, 6 savivaldybėse apskritai nereikės daryti jokių koalicijų, kadangi atsirado partijos, kurios gavo daugumą. Tokie rezultatai išties įdomūs. Ir tuomet pagalvoji, kad jeigu ateina balsuoti pora tūkstančių žmonių, gal išties verta investuoti po 10 ar šiek tiek daugiau litų balsui tam, jog susirinkti daugumą. Keliasdešimt tūkstančių, ir po to „esi paviečio dievas“, kaip rašė kažkada Vincas Kudirka. Netgi nereikia labai ilgai laukti, jog tokios investicijos atsipirktų. Užtenka vieno smulkesnio mąsto projektėlio, ir paskui jau viskas eina į pliusą. Smulkiose savivaldybėse dievais bus socialdemokratai (Druskininkai, Birštonas, Neringa), LiC (Rietavas), Valstiečiai liaudininkai (Ignalina), bei partija itin ironišku pavadinimu Tvarka ir teisingumas su broliais rankelėmis Komskiais ir toliau viešpataus ant Pagėgių. Įdomūs Pakruojo rezultatai, kur visos partijos gavo po kažkiek balsų (lyderiai, bet ne dievai, aišku socialdemokratai). Konservatoriai sugebėjo sublizgėti tik Molėtuose (kur visą laiką buvo stiprūs), Palanga beveik atspindi dabartinę Seimo sudėtį ir t.t. Žodžiu, provincijoje rezultatai itin įdomūs. Man tik iškilo klausimas, kodėl niekas per daug nesidaužė Visagine? Juk jeigu ten bus statoma atominė, tai nuo investicijų bus galima pakankamai atsiriekti (vien infrastruktūros projektai, nors gal jie bus vykdomi nacionaliniu lygmeniu). Iš kitos pusės, ten ranka uždėjo liberalai, kurių partijoms susitarus, jie turės absoliučią daugumą, o šie jau moka elgtis su pinigais.

Kas galėjo mobilizuoti visuomenę, balsuoti kai kuriais atvejais itin kategoriškai, nesunku suprasti, ypač kuomet eina kalba apie smulkius rajonus.  Kalbos ir ribota informacija yra pakankamai didelė jėga. Veikiausiai tam apibūdinti tiktų terminas „pletkų demokratija“. Iš kitos pusės, Pagėgių pavyzdys yra būdingas ir visiems aišku kaip ten vyko rinkimai ir iš kokių resursų buvo finansuojama. Tačiau bendresnių dėsningumų šiame kontekste sunku įžvelgti. Pasienio rajonuose (ypač tuose, kur klesti kontrobanda ir iš jos būtų galima finansuoti rinkimus), tokios tendencijos nėra itin ryškios. Vilniaus krašte keliuose rajonuose dominuojantys lenkai veikiausiai organizavosi vedini nacionalinių paskatų, o jų laimėjimas sietinas su bendru rinkėjų nusivylimu. Keista, jog šioje erdvėje jiems nekyla poreikis savęs identifikuoti su kažkokia politinę ideologija, nes jų bet kokiu atveju yra dauguma. Vieningai einama paskui Tomaszewskį.

Pagėgių fenomenas pasienyje yra sunkiai apčiuopiamas. Viešpačiais kažkuriame iš rajonų tapo tik socialdemokratai (Vilkaviškyje ir jau minėti Druskininkai), valstiečiai Šakiuose (čia tie gerieji kur be Prunskienės). Tauragėje tiems patiems socialdemokratams nedaug trūko iki dominavimo (kas atsitiko ir Lazdijuose su konservatoriais bei Varėnoje su kažkokia Centro partija, prisikėlusi iš nežinios). O tokiuose, su kontrabanda siejamuose rajonuose kaip Šilutės ar Jurbarko, kaip bebūtų keista, balsai pasiskirstė daugiau ar mažiau tolygiai. Keista. Paaiškinimas galimas ir toks, jog ten visos partijos susitepusios arba niekam tie savivaldos rinkimai neįdomūs (nors Komskių pavyzdys kalba priešingai). Ir apskritai, sėdėti prie šios temos pernelyg ilgai kenkia. Dėsningumai lyg ir egzistuoja, tačiau jie tokie nerišlūs ir neaiškus, jog apibendrinti taip pat nesigauna. Finale pradedi kažką nebe taip perskaityti, vietoj paduoti biuleteniai, skaitai parduoti. Prisimeni Sokrata, ir tuomet vėl grįžti prie to, jog demokratija apskritai neįgali, jeigu nepavadini viso to fikcija.

Tiek blogosfera, tiek ir žiniasklaida perpildyta Europos žmogaus teisių teismo sprendimo tema dėl Rolando Pakso. Vieni sako, jog laimėjo, kiti sako jog pralaimėjo, atsiranda raginimai peržiūrėti Konstitucinio teismo įgaliojimus siekinat išsaugoti Konstituciją, kažkas pareiškia, jog Konstitucija reikia keisti, nes Konstitucinio teismo nutarimai yra šventesni už Konstituciją. Kažkas bando iš naujo demonizuoti vieną personą, kažkas ją bando atskalbti ar paversti kankiniu, tačiau, veikiausiai, tai nelabai pavyks (bent aš taip tikiuosi)… Galima į šį klausimą pažiūrėti įvairiai, ir tai daroma, man pavyzdžiui paliko įspūdį šis išgvildenimas (dėkojame autoriui) ir ne mažiau patiko šios pastabos (lygiai taip pat dėkojame autoriui). Konstitucinis teismas turėtų pripažinti savo klaidą, tačiau klaidos pripažinti nenori ir negali pagal savuosius įsitikinimus. Bet tai jau jų problemos, kažkas turės keistis… O man kirba viena tokia periferinė mintis…

EŽTT padarė žingsnį, pasakant, jog vaiduoklių medžiotojai ir dvasių gaudytojai neatrodo pakankamai rimtai, truputi viršija savo kompetenciją ir negali būti neklystantys. Šventieji ir tie save laikė nuodėmingais ir klystančiais, tokiu balsu galėjo kalbėti viduramžiškas popiežius, nors dabartinė katalikų bažnyčią nuolat už kažką atsiprašinėja. Suklysti gali ir labai protingų ir savo amatą išmanančių teisininkų grupė. Ir suklydo. Ir kažkaip šita klaida, per protingą laiko tarpą bus ištaisyta, tiesa, sunku pasakyti dar kuriuo būdu, tačiau tai neišvengiama. Logika sako vieną: kuris būdas bebūtų pasirinkti (ar Konstitucijos keitimas, ar Konstitucinio teismo sprendimo peržiūrėjimas), Konstitucinis teismas įrodė, jog viršijo savo įgaliojimus ir užsiėmė ne tuo, kuo turėtų užsiimti…

Iš kitos pusės, teisine valstybe vargu ar galime save vadinti (teismine galbūt), ir visgi nedera pamiršti, kur ir kokie argumentai buvo išdėlioti. EŽTT nurodo, jog Konstitucinis teismas paskyrė R. Paksui neproporcingą terminą, užkertantį eiti pareigas, kuriose yra reikalinga priesaika (sprendimas apima klausimą dėl parlamento, kitais atvejais jis nėra kvestionuojamas). Taip atveriamos durys R. Paksui patekti į seimą kaip parlamentarui, ir, jeigu jis panorės, tai tuo ir pasinaudos. Tuo tarpu kitas pareigas, reikalaujančias priesaikos, jam bus draudžiama eiti… Ir tuomet prasideda klausimai, kiek ir kokius terminus reikia nustatyti, užkertant galimybę būti išrinktam? Jeigu buvo pasisakyta teisių klausimu, kur liko atsakomybė?

Šioje vietoje man nesusidėlioja visos dėlionės dalys. Žmogus, kuris buvo išrinktas Prezidentu, lyg ir turi būti neabejotinas moralinis autoritetas (teoriškai), išmanantis valstybės sąrangą (teoriškai), gebantis atstovauti tautai ir t.t. Pirmiausiai iš prezidento reikalaujama būti aukščiau tautos, tačiau Konstitucija numato, jog tauta, reikšdama savo valią, gali ir suklysti. Tokia yra visuomeninė sutartis. Tačiau didžiausia problema, jog nėra numatytos jokios atsakomybės ribos žmogui, kuris suklaidino tautą, nors, veikiausiai turėtų būti būtent taip. Todėl atsakomybės klausimas, man šiuo atveju yra vienas svarbiausių, nes šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir priesaikos sulaužymas (tai atliekant be galo sąmoningai ir siekiant konkrečių tikslų), dėl ko nediskutuojama, mano subjektyviu požiūriu yra bandymas pasikasti po valstybės pamatais, kurie ir taip yra pakankamai silpni… Todėl galima pateisinti ir Konstitucijos dvasios atsiradimą, tačiau akivaizdu, jog ne dvasios yra Konstitucija. Ir tai yra didysis galvos skausmas.

Ir šioje vietoje būtų galima užduoti beveik retorinius klausimus. Jeigu reikės keisti Konstituciją, kaip apibrėžti atsakomybę? Ar Paksą, nubaudus kaip politiką, jis taip pat buvo nubaustas ir kaip žmogus? Net ir po EŽTT sprendimo, pilnaverčiu politiku jis jau nebegalės būti., todėl šis vis tiek atrodo ironiškai, nors ir grasinasi sujaukti konstitucinę tvarką.

Kuo toliau, tuo situacija darosi mažiau aiški. Jeigu Lietuva yra parlamentinė Respublika, tai ar tikrai nušalintas prezidentas gali sugrįžti į įstatymų leidėjų gretas? Ir dar klausimas teisininkams, jeigu referendumo (kuris šiuo atveju nėra būtinas) būdu keičiant konstituciją, būtų įtvirtinant formuluotę Konstitucijoje, jog po priesaikos sulaužymo negalima užimti pareigų, kurių pradėjimas prasideda priesaikos davimu ir tauta tokiu būdu įtvirtintų savo poziciją vieną kartą ir visiems laikams, ar EŽTT tuo pasiliktų patenkinti?

Kaip žinia, sausio 16 dieną organizuojamas mitingas prie Seimo neįvyks. Buvo pasiūlytos kitos vietos, kurios gali būti įvardintos kaip periferija. O juk potencialas pakartoti tai, kas vyko po naktinių reformų ir atlikti ne mažiau triukšmingą parodomąją akciją, nukreiptą prieš vyriausybės politiką yra subrendęs. Vien turgaus prekeiviai ką reiškia, kuriems neišvengiamai artėja apynasrio uždėjimas ir privalomas mokesčių nukreipimas į biudžetą. Su jais galėtų solidarizuotis kontrabandininkai, prieš kuriuos taip pat žadama intensyviau kovoti. 🙂 Na ir žinoma pensininkai, bedarbiai ir t.t. Žmonių, pasiryžusių pastovėti prie Seimo rūmų tikrai užtektų. Bet pakeista vieta ir šiuo atveju kyla abejonės, ar mitingas iš viso yra prasmingas. Šioje vietoje man atrodo būtina pasakyti kelis žodžius, kur vyriausybė padarė klaidą, nukreipdama prieš save žmones, tiksliau suteikdama progą liaudžiai truputi paburnoti…

Vyriausybės veiksmai, susiję su PVM įvedimu turgavietėse, mano nuomone yra 100 procentų teisingi. Negali būti lygesnių tarp lygių, kaip ir atrodo turguje stovinčios moteriškės. Keli pastebėjimai, kaip retkarčiais apsiperkančio turguje seniai sugriovė mitą apie kažkokį smulkų verslą. Tai, jog turguje be jokių kasų stovi žinomų firmų gaminius parduodantys pardavėjai nebūtų nieko keisto, tačiau problema yra dar gilesnė, prekybos vietos, kur prekiauja žinomų firmų gaminiais šviečia iškabomis iš labai toli. Vien tai sukelia skepsį, o jeigu dar prisiminti, jog perėjus per atitinkamus skyrius turguje matai, jog kaina niekur nesiskiria, norom nenorom pradedi mąstyti apie egzistuojančius susitarimus. Tačiau turgus, kaip prekybinės konkurencijos vieta dar skeptiškiau atrodo kitu atžvilgiu. Jeigu stabteli nusižiūrėjęs mėsos ar paukštienos gabalą ties kažkuria prekybos vieta, o pardavėjos nėra, būtinai prišoks gretimai sėdinti pardavėja, ką tik pirkėjus aptarnavusi gretimai, paims pasvers ir su svetimais pinigais pasielgs kaip su savais. Mažų mažiausiai kyla įtarimas, jog tai, kas yra už prekystalio iš tikro yra stambaus juodojo verslo samdiniai, neaišku kaip suforminti, tačiau darantys didelius pinigus.

Šis įtarimas dar labiau sustiprėja, kai pabandai derėtis – į bet kokias derybas nesileidžiantys prekeiviai karts nuo karto prasitaria, jog kainos ne nuo mūsų priklauso. Akivaizdu, apie jokią laisvą prekybos erdvę čia kalbėti negalima. Paskutinio apsipirkimo metu stovėdamas prie vištos (žmona tiesiog dieviškai paruošia, todėl negalima atsispirti pagundai, kai ji pasako „na gerai, įkalbėjai“ ir tuomet leki pirkti vištienos), spėjau nuklausyti naivios pirkėjos (np) ir geraširdės pardavėjos (gp) trumputį dialogą, atrodantį daug maž taip:

-Norėčiau lietuviškos vištos, – tarė np.

-Neturiu nei vienos, – atsakė gp.

-O šita? – užklausė np besdama pirštu į šaldytuve gulintį broilerį.

-Šita, tikrai nelietuvišką, nežinau iš kur vežta. Gal iš Olandijos, gal iš Lenkijos. Tokios vištos pas mane stovi 12 dėžių, – pabaigė beprasmį dialogą gp, galutinai nubraukdama viltį, jog np gaus kažkur lietuviškos vištos. Veiksmas vyko vienoje didžiausių Kauno turgaviečių. Ir šioje vietoje dingsta bet kokios iliuzijos apie tai, jog lietuviškuose turguose vystomas bent jau smulkus verslas, o kasos aparatai neįvedami tik todėl, jog lietuviškiems ūkininkams būtų lengviau išsiversti.

Būtent šiame kontekste ir darosi svarbu, jog toks verslas būtų apmokestintas, būtent principinis požiūris į turgaus prekybą A. Kubiliui mano akyse uždėjo didelį pliusą. Bet jis tamsiam ir įtakingam verslui davė įrankį manipuliuoti žmonių masėmis. Ir juos paleidus nuo prekybos būtų galima sukelti neblogas riaušes. Ir neabejoju, jog dar labai ilgai šia korta bus žaidžiama, skundžiantis, jog niekšas Kubilius privertė padaryti milžiniškas išlaidas kasos aparatui, neaišku kada ir kaip tai bus kompensuota ir t.t.

O juk buvo galima sužaisti tą patį žaidimą, tik gerokai gražiau: dengtose turgavietėse esančios prekybos vietos gali būti išnuomojamos tik su įrengtu kasos aparatu. Ir bet koks burnojimas prie Kubilių būtų užčiauptas. Tuomet būtų galima kalbėti tik apie stambaus juodojo verslo formuojamą viešąją nuomonę. Ir butu premjeras išėjęs beveik baltomis rankomis. Kyla kažkoks neaiškus įtarimas, jog jau keliolika metų valdžiai gerokai trūksta kūrybingumo. Ką galėtų iliustruoti dar vienas teiginys, išdėliotas šiek tiek aptakiai žemiau.

Pradėsiu nuo to, jog šiandien supratau, jog delfis nėra visiškas (kaip čia kultūringiau išsireiškus) ekskrementas, kadangi sugeba pasitalpinti kitur pasirodžiusius neblogus tekstus (ko gero vėl teks pradėti vartyti). Ir perskaičiau neblogą straipsnį apie kontrabandą. Šiek tiek turintis istorinio konteksto, šiek tiek ironiškas, kartais atvirai besityčiojantis iš vyriausybės ir šiek tiek bauginantis. Ir baugina ta prasme, jog žmonės, kurie užsiima kontrabanda, beveik atvirai grasiną pareigūnams, kurie, natūralu, nesijaučia saugūs. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl specialistai teigia, jog skatinimai ir t.t. nesudaro prielaidų sustabdyti kontrabandos. Natūralu, žmogaus gyvybė yra didžiausia vertybė, ir ją reikia saugoti. Tačiau man kyla klausimas, ar tikrai nėra galimybės užkirsti kelią kontrabandai kitokiomis, beveik nuo žmogiškojo faktoriaus nepriklausomomis priemonėmis? Vien jau tam, kad juodą darbą atliekantys pasienyje dirbantys pareigūnai galėtų jaustis saugesni?

Kaip žinia, ironizuojama, jog didžiausi kiekiai kontrabandos patenka į Lietuvą gerai organizuojantis, sunkvežimiais, po užrašais žali žirneliai ir panašiai. Nejaugi negali būti sukurtos prielaidos tam, jog nepriklausomai nuo nieko, sunkvežimiai galėtų įvažiuoti į Lietuvą tik po privalomo peršvietimo (kažkodėl turiu įtarimą, jog tai suorganizuoti nėra labai sudėtinga), o nuotraukos būtų matomos ne tik pasienio pareigūnams, bet ir siunčiamos į kažkokį centrą. Ir tuomet įvedamos griežtos sankcijos visiems, kas tame dalyvauja. Juk atsirastų kontrolė, kurios nebūtų galima išvengti. Padariniai – akivaizdžiai teigiami, kontrabandos srautas tikrai būtų pristabdytas. Taip, visgi šiai valdžiai prastai su kūrybingumu…

Bandymai susiorientuoti Lietuvoje, ypač po Naujųjų metų šventimo yra pakankamai sudėtingi. Iš vienos pusės galva dar ir nepradėjusi veikti, o rimti darbai nesidaro (bet nuo ryt jau sėdėsiu ir kankinsiu tai, ką reikia iškentėti), galiausiai informacijos srautas kažkoks nutrūkęs, atsitiktinis, todėl skaitiniai irgi atsitiktiniai. Galiausiai delfyje krito į akis prezidentės sveikinimas, kuris iš pradžių sukėlė šypseną, o paskui šiek tiek pasimetimo. Bet apie viską iš eilės.

Aš nesu iš tų, kurie yra tiesiog atsidavę prezidentei, arba nuoseklių jos kritikų. Mano požiūriu, šis variantas, kursai yra ant Lietuvos, nėra pats blogiausias. Tikrai buvo pakankamai daug ir blogesnių kandidatų. Ar buvo geresnių, yra kitas klausimas. Galbūt… Reikia sutikti tik su tuo, jog patys geriausi kandidatai kažkodėl nekandidatavo. Tačiau tai nestebina, nes patys geriausi kandidatai politikoje apskritai beveik ir nedalyvauja. Todėl įvardinti, ką aš manau apie prezidentę man nėra labai paprasta. Geriausia iš blogiausių? Galbūt…

Kadangi delfis sumetė tik kastruotą prezidentės sveikinimą, nepatingėjau nueiti ir pasižiūrėti jo viso oficialiame puslapyje. Be galo trumpas (video yra su keliais papildomais sakiniais), todėl leisiu sau pacituoti visą:

Mieli Lietuvos žmonės, Sveikinu Jus šventinę Naujųjų metų naktį. Įžengdami į Naujuosius, esame kupini vilties. Šiai vilčiai turime pagrindo. Praėjusieji buvo rimtų išbandymų metai. Tačiau jie suteikė gyvenimo patirties ir išminties. Užsigrūdinome ir sustiprėjome. Naujieji atveria naujas galimybes mūsų siekių realizavimui. Susitelkime, padėkime vienas kitam. O sėkmė telydi mūsų pastangas ir darbus.

Kažkodėl man atrodo, jog su pirmuoju tašku ir reikėjo pabaigti visą sveikinimą, nes visa kita yra absurdas. Neverta kalbėti apie tai, jog D. Grybauskaitė kalba trumpais ir kapotais sakiniais, kuriuos būtų galima pabandyti sujungti ir dėl to tekstas atrodytų rišlesnis. Galbūt ji mus visus laiko idiotais, dėl to ir yra pasirinkusi tokį kalbėjimo būdą? Ilgesnio sakinio lietuvis nėra pajėgus suprasti, todėl reikia pasirašyti daug sakinukų, kurie iš principo tik suerziną tiek skaitantį, tiek ir klausantį žmogų. Tiksliai nežinau kodėl, bet tai man pirmiausiai susisieja su arogancija.

Įžengdami į Naujuosius, esame kupini vilties. Šiai vilčiai turime pagrindo.

Keli žodžiai ir tvirtos bei visažinės valstybės vadovės įvaizdis buvo sugriautas (kas su prezidente yra atsitikę ne kartą anksčiau). Vietoj to, jog kalbėtų apie prognozes, ji kalba apie viltį, kuri yra pagrįsta. Tai nėra vien tik retorikos klausimas, čia demonstruojama sąmonės būsena. Be abejo, prezidentė demonstruoja savo optimizmą, kas yra sveikintina ir ko pas mus trūksta. Nors kaip skelbia anekdotai, optimistai – tai blogai informuoti pesimistai. Ir ši nuolatinė anekdotinė perskyra labiausiai neramina. Juk realistas, kaip anekdotinis personažas yra pakankamai retas.  Ir nors tai kažkiek primena trinarę konstrukciją, tačiau ji tokia nėra. Optimizmas ir pesimizmas siejasi su tikėjimu, tuo tarpu realizmas pirmiausiai su žinojimu. Čia yra labai ryški perskyra tarp racionalumo ir iracionalumo. Tuo tarpu kaip tik racionalaus ir apgalvoto kalbėjimo Lietuvoje labiausiai ir trūksta.

Praėjusieji buvo rimtų išbandymų metai. Tačiau jie suteikė gyvenimo patirties ir išminties. Užsigrūdinome ir sustiprėjome.

Šis sudarkytas sakinys taip pat nieko gero nežada. Ne todėl, kad jis beveik nieko nepasako, galėtų būti pakeistas beveik tiek pat prasmės turinčiu „bla bla bla“, tačiau akivaizdu, jog tokiais pasisakymais demonstruojamas naivumas. Apie kokią patirtį kalbama? Juk tai nėra akumuliuojamas reiškinys, jis atsiranda ir išsisklaido. Labai patyręs žmogus AMB praėjusiais metais numirė. Kiek patirties netekome… Valstybėje patirtis neegzistuoja, geriausiu atveju reikia kalbėti apie personalijas. Ir jeigu Dalia Grybauskaitė valstybę suvokia kaip Liudvikas XIV (valstybė – tai aš), kas retkarčiais prasiskverbia jos retorikoje, tai šiuo atveju ji prisipažįsta, jog valdžios siekė tam deramai nepasirengusi ir neįvertinusi savo galimybių. Be jokios abejonės, šis pasakymas galėjo reikšti ir visą valdantįjį sluoksnį, tačiau tai abejotina. Prezidentė ne kartą yra kritiškai atsiliepusi apie Lietuvos politinį elitą, kuris iš politkorektiškos kalbos verčiant, buvo įvardintas kolektyvinio idioto vardu. O mes visi puikiai žinome, jog tokie žmonės yra nepajėgūs mokytis. Tai apie kokią sukauptą patirtį galima būtų kalbėti? Kad čia būtų kalbama apie visos Lietuvos žmones, labai abejočiau. Juk tuomet pats kalbėjimo būdas turėtų būti kitoks.

Be jokios abejonės, sveikinimo tekstas nėra pats tinkamiausias analizei, tačiau jo trumpumas tiesiog per daug patrauklus, kad būtų galima visiškai nekreipti dėmesio. Net jeigu sveikinimą parašė kažkas, kas paprastai tokį darbą dirba, šis trumpas tekstas turėjo būti kaip lakmuso popierėlis, ar verta tokį žmogų laikyti darbe. Prezidentei tai tiko ir ji prieš visuomenę pademonstravo savo naivų iracionalumą arba iracionalų naivumą, šiek tiek atmiešta arogancijos. Reikės atidžiau sekti jos kalbas, akivaizdu, jog metai šia prasme nusimato įdomūs.