Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Vienas blogosferos atstovas priminė mano jau tapųsi senu pažadą, kuomet Skirtumui įsipareigojau patiekti įrašą apie Lietuvos lenkus, bandant atsakyti į klausimą, kas tai per keistas darinys ir ko jie tokie ypatingi. Šis priminimas buvo savalaikis, kadangi Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl švietimo įstatymo strigo, o Lietuvos Respublikos vyriausybė, kaip visada, nesugebėjo net parodyti kozirius, kuriuos turėjo šiame žaidime. Be jokios abejonės, tai galėjo būti viena iš tų akimirkų, kai istorikai galėjo sublizgėti, bet atsitiko kaip visada – Lietuvos atstovai derybose apskritai pamiršo, kad juos turi. Taigi, apie Lietuvos lenkus, šiek tiek iš toliau, pabandant aptarti pačią problemos genezę.

Taip, reikia pasakyti, jog tai pirmiausiai kultūrinis reiškinys, tik XX a. pradžioje virtęs politinę problema. Kaip jau buvo minėta, laikyti Lietuvos lenkus lenkais (t.y. tokiais pačiais kaip Lenkijos lenkai, kuriuos mūsiškiai dar visai neseniai vadino koroniažais) yra klaida. Lygiai tokia pati klaida būtų juos laikyti lietuviais. Klausimas, ar jie kalba lietuviškai, keliamas pavėluotai, didžioji dalis jų supranta mūsų kalba, neretai akcentą (ypač jaunimo tarpe) gali išgirsti tik gerai ištempęs ausis. O senoji karta? Čia jau priklauso nuo žmogaus nuostatų, bet esant reikalui, visą laiką bus galima susikalbėti, tarp kitko, pakankamai nesudėtingai, jeigu tik nebus išankstinių nuostatų. Šis faktorius ne mažiau svarbus, bet apie jį vėliau.

Taigi, kas tie Lietuvos lenkai? Be jokios abejonės, pirmiausiai tai LDK bajorija, kuri nuo XVII a. buvo pradėta veikti polonizacijos procesų, kurie ėjo gilyn vertikaliai, pirmiausiai paliečiant didikus, vėliau bajoriją, galiausiai ir miestiečius bei valstiečius. Pastarieji buvo priversti komunikuoti su aukštesniuoju sluoksniu, naudojant jų kalbą, galiausiai realiai jų tarpe funkcionavo dvikalbystė.  Net ir XIX a. pabaigoje Mykolas Riomeris rašė, kad jam užteko kontaktų su aplinka, tam, kad lietuvių kalbą išmoktų neblogai, keliais dešimtmečiais vėliau panaši situacija kartojosi ir su Czeslawu Miloszu. Išties, polonizacija nebuvo tokia stipri, kokia atrodo. Apie tai kalba ir 1794 metų sukilimo lietuviškieji atsišaukimai į tautą: jeigu bajorija 100 proc. suprato lenkiškai, kam apskritai prireikė šių raštų, nes jie buvo adresuoti ir LDK bajorams? Akivaizdu, jog situacija nebuvo tokia beviltiška lietuvybės atžvilgiu. Tačiau didžiausi pokyčiai sekė vėliau, po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo…

Nustojus būti savosios valstybės šeimininkais, buvusią LDK visuomenę perliejo kelios kolektyvinių krizių bangos, pirmiausiai identiteto krizė – nebeliko Lietuvos, nebeliko Lenkijos, todėl žmonės, kurie paskutinius 400 metų formavo pilietinę tradiciją, siekdami įprasminti savo dalyvavimą politiniame gyvenime, dalyvaujant seimelių gyvenime, nustojo jaustis piliečiais. Ši krizė buvo pirmoji ir viena svarbiausiųjų, kadangi pilietiškai mąstantis žmogus turėjo pasirinkti savo pilietybę. Ne vienas iš jų pasirinko būti rusas, nors Oginskio polonezo motyvus žinojo puikiai, leisdamas sau juos paniūniuoti. Tai toli gražu nereiškė, jog lietuviškumo ar lenkiškumo buvo atsisakoma, tiesiog savivokos kontūrai buvo labai trapūs ir juo buvo galima be didesnių problemų peržengti.

Sekanti krizė buvo susijusi su lojalumu. Piliečiai, įpratę ginti savo valstybę ir tuo kuo jie tiki XIX a. gyveno tokiomis sąlygomis, jog reikėjo šiuos principus keisti. Turint valstybingumo idėją, reikėjo dėl jos kovoti, tačiau norint kovoti, reikėjo sulaužyti duotą priesaiką. Čia antroji problema, su kuria susidūrė buvusieji LDK palikuoniai, kadangi valstybė, kaip vertybė, atrodė kaip siekiamybė, tačiau įmanoma. Pirmojoje šio amžiaus pusėje, kiekviena karta išgyveno po sukilimą. Lietuviškoji bajorija iš įpročio sekė, kokios nuotaikos buvo Varšuvoje, taip formuodama tradicijos tęstinumą, tačiau tuo pačiu metu pamiršdama, jog santykis su Varšuva yra kitoks negu buvo anksčiau. Į jos pusę galima tik žiūrėti, bet ne daugiau. Susiklosčiusi situacija nulėmė tai, kad kelių kartų aktyviausi atstovai buvo represuojami, o tuo pačiu susiformavo įprotis žiūrėti, kokios nuotaikos Lenkijoje. Lietuvos lenko formavimosi procese tai buvo dar vienas probleminis taškas.

Iš principo persidengiant šioms dviems kolektyvinėms krizėms, žvilgsnis į Varšuvą krypo vis smarkiau, pirmiausiai tai buvo laikas, kai galutinai sunyko buvusi gaji LDK lotyniškoji kultūra, tekstai, tam jog būtų prieinami platesnėms masėms buvo pradėti rašyti lenkiškai. Galiausiai veikė ir buvusios sostinės pavyzdys. Tai, jog šiandien nepasidalinama Mickevičiumi, yra būtent šių krizių padarinys. Tačiau… Mickevičius buvo viena ryškiausių to meto figūrų (galima prisiminti ir joj tapatybės problemas, kaip jis jas formulavo – galiausiai atsisakydamas lenkiškumo ar lietuviškumo, o save įvardindamas kaip Europos pilietį), bet ne vienintelė. Lietuvos lenkai tuo metu kūrė savitą kultūrą, nors ir savo forma primenančią koroniažų, tačiau ta forma buvo tik kalba. Turinys buvo kitas, kadangi buvo skatinamas patriotiškumas, tačiau jis buvo orientuotas į LDK. Čia glūdi vienas ryškiausių skirtumų, iš kurio susiformavo visai skirtingas pasaulėvaizdis.

Visgi problemos prasidėjo dar to paties XIX a. pabaigoje, tautinio atgimimo laikotarpiu, kai buvo pradėti kurti atlietuvnimo ir sulenkinimo koncepcijos. Lietuvos lenkai, tarp lietuvių ir lenkų konflikte atsidūrė kaip tarp dviejų girnapusių. Sentimentai ir visiškai kitoks patriotizmas. Šie prieštaravimai iš principo draskė nesusiformavusią tautą. Tiesa, tik jie patys ir matė galimybe pabandyti sugyventi: Lietuvos nacionalistai aiškino, jog tai tautos šaka, kurią reikia arba nukirsti, arba prigydyti prie medžio, Lenkijos endekai teigė, jog reikia pasiekti galutinį dominavimą kresuose (taip pat ir Vilnijoje), todėl Lietuvos lenkų krajovcinės idėjos buvo grynai utopinės, nes spaudimas buvo pernelyg didelis iš abiejų pusių, apsisprendimas gimdavo labai netikėtomis aplinkybėmis.

Galiausiai visi žinome kaip viskas išsisprendė: Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, kaip Lietuvos lenkų kultūros židinys jis pradėjo nykti, kadangi prasidėjo intelektualų judėjimas iš jo. Dvikalbiškumo (kaip ir dvigubos tapatybės) principas buvo pažeistas, Vilnius buvęs kultūriniu centru, Lenkijos sudėtyje sparčiai provincialėjo. Lenkiškumas (atmetus genetinius ryšius) pradėjo dominuoti. Galiausiai, paskutinės netektys susijusios su antruoju pasauliniu karu, kuomet Vilniaus universiteto profesūra pasitraukė ar buvo fiziškai sunaikinta, o pasibaigus karui prasidėjo lenkų repatriacijos akcijos. Svarbiausia, jog kolūkiuose gyvenantys lenkai sovietams nebuvo problema, problema buvo paskutiniai išsilavinę žmonės, užsilikę Vilniuje. Aišku, visų surinkti nesugebėjo, bet tai, kuo rėmėsi Lietuvos lenkai, buvo iš principo sunaikinta. Galiausiai net ir savoka pradėjo nykti, jeigu nelaikysime jos visiškai išnykusia. Nes Lietuvoje buvo palikti didžiąja dalimi lenkų marginalai. Štai čia ir įvyko didysis lūžis, atvedęs prie dabartinės situacijos, kada Lietuvos lenkais (galbūt buvusiais) pradedama manipuliuoti, o šie tokioms manipuliacijoms pasiduoda.

Czesław Miłosz

Visą laiką įdomu pasiskaitinėti apie Lietuvą, Lenkiją, lietuvius Lenkijoje ir lenkus Lietuvoje. Yra žmonių, kurie tai jaučia ir išgyvena. Man visą laiką buvo įdomūs Ryto Staselio rašiniai šia tema, kur vengiant emocijų, perteikiamos be galo emocionalios įžvalgos, perleistos per savąsias patirtis. Ir dažnai atsiranda labai pozityvių pastebėjimų šia tema. Išgyvenimai, kurių mes dažnai nesugebame suprasti, nes nesusiduriame kasdienybėje. Jeigu reikėtų apsibrėžti tiksliai savo poziciją, aš pasakyčiau, jog veikiausiai esu polonofilas, nei priešingai, vartojantis pakankamai aktyviai lenkų kalbą, suprantantis ir galintis susišnekėti, ir pažįstanti ne vieną tokį patį (ko gero žmonių rato, su kuriuo bendrauju, specifika). Žinau ir priešingą poziciją išpažįstančius tautiečius (neskaito, nekalba, laiko Lenkiją teritorija, kurioje sklindantys garsai primena gyvačių šnypštimą ir t.t.), tačiau dažniausiai jie niekuo nesidomi, sėdi ir knisasi savo smėlio dėžėje, nematantys toliau nei per ištiestos rankos atstumą. Nors gal ir klystu… Per ištiestos rankos, kurioje dar yra kastuvėlis. Pastarojo galiuką jie šiaip ne taip įžvelgia.

Galiu drąsiai pasakyti, jog šiais metais Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo intensyvių diskusijų objektas, intensyviausių, per visą nepriklausomybės laikotarpį. Ir tikrai, nors metai ir prasidėjo ta gaida, pastaruoju metu Miloszo šimtosios metinės ir jų šventimas nėra niekam įdomūs. Visi suprantam, kodėl taip atsitiko – Lenkijoje rinkimai, kresų korta ten mėgstama žaisti ir žaidžiama vykusiai, kadangi imperinės Lenkijos idėjos nemiršta. Apie tai, kaip šiame žaidime jaučiasi subjektas, geriau neklausti. Iš kitos pusės, galima prisiminti, jog Lietuvos politikai taip ir pasiliko stovėti ir stebėti žaidimo prie stalo. Tačiau ne vien tik politikai kalti. Ne mažiau kalti yra ir tie, kurie sėdi savo smėlio dėžėse ar žaidžia karą, kartais išeidami į gatves pasidžiaugti su deglais, jog viskas gražu, gera ir teisinga. Būtent į šią buką masę, kuri gali švęsti Trojos arklio atsiradimą mieste, ir orientuojasi statistinis politikas, kadangi komunikuoti su rinkėju, balsuojančiu prieš visus arba už Andrių Užkalnį yra gerokai sudėtingiau, jo smegenys vartosi ir dirbą tą darbą, vardan kurio jos buvo įdėtos į tą vietą, kurioje jos randasi. Visgi liūdniausia yra nekompetencija, kurią demonstruoja Lietuvos politinis „elitas“, stovintis prie žaidimų stalo ir absoliučiai nesugebantys susiorientuoti, kadangi politinio žaidimo taisyklių taip ir neišmoko. Didžioji dalis jų visais laikais dirbo Lietuvai, ir tada, ir dabar, todėl politika jiems yra svetima, svarbu tik šis momentas ir darbas vardan darbo (šiek tiek primena arklį Dobilą). Tačiau eiliniai Lenkijos lietuviai sugeba parodyti daug gilesnį politikos suvokimą, negu Vilniuje sėdintys „politikai“.* Nes jiems tai išties yra aktualu.

Tai, jog Lenkijos ir Lietuvos santykiuose yra paslėptos minos, ant kurių bus vieną kartą užmintą visi supratome ir matėme. Tiesiog taip turėjo atsitikti, nors visi žiūrėjome skirtingais rakursais. Man tai pasidarė aišku, kai susipažinau su diskusijomis, vykusiomis po Miloszo mirties. Klausimas, kur reikia jį palaidoti buvo aktualus, kadangi jo aiškiai deklaruojamas ryšys su Lietuva atrodė daugiau negu įtartinas. Jis spaudoje buvo vadinamas išdaviku ir nevertas gulėti Nusipelniusiųjų kriptoje su kitais Lenkijos kultūros veikėjais. Tokie epitetai, kaip išdavikas, pardavęs Lenkiją ir t.t. buvo pakankamai dažnas reiškinys to meto viešojoje Lenkijos polemikoje. Man tai signalizavo, jog artimiausiu metu įvyks sprogimas. Manau, jog daug kas tai matė pasitelkiant kitus simptomus.  Ir dabar mes vis dar blaškomės to sprogimo bangose.

Jeigu būti visiškai atviru, reikia užduoti klausimą, kur Lietuvos „politikai“ padarė didžiausią klaidą? Jie taip ir nesugebėjo niekam suprantamai paaiškinti, jog egzistuoja realus skirtumas, tarp to, kur link krypsta diskursas ir susidariusios padėties. Pirmiausiai, jog egzistuoja Vilniaus krašte egzistuoja dvi grupės lenkų: Lietuvos lenkai ir lenkai Lietuvoje. Šių dviejų grupių suplakimas į vieną ir suformuoja problemą, nes Lietuvos lenkai nėra tie patys lenkai Lietuvoje, pastarieji sudaro tik nedidelį procentą lenkais save įvardinančių asmenų. Tuo tarpu Lietuvos lenkai buvo unikalus istorinis reiškinys, save identifikavęs ir apsibrėžęs pakankamai aiškiai. Kaip rodo Rimanto Miknio tyrimai, jie puikiai suvokė savo unikalumą ir nesitapatino su Lenkijos lenkais, čia vadinamais „koroniažais“. Jie nebuvo lenkai, nebuvo lietuviai, nebuvo ir baltarusiai. Jų tapatumas buvo apibrėžtas per santykį su kraštu, kuriame jie gyveno. Tai buvo tauta, kuri netapo tauta, nes juos buvo bandoma integruoti tiek į Lenkijos, tiek į Lietuvos piliečių tarpą. Didžiausia problema, jog Lietuvos lenkų intelektualinis elitas buvo sunaikintas, o dabar už juos kalba marginalai, nesuvokiantys savo unikalumo. Čia būdingas Lietuvos lenko pavyzdys vėlgi būtų tas pats Miloszas, kuris savęs lenku nelaikė, bet nelaikė savęs ir lietuviu, ir užsidarymas praeityje, įvardinant save kaip LDK pilietį buvo bandymas pabėgti nuo tiesaus atsakymo. Ir jau nuvalkiota frazė, iš Miloszo paskaitos atsiimant Nobelio premiją, jog „gera gimti mažoje šalyje […] Aš kalbu apie Lietuvą„, tik dar kartą iliustruoja, kad problema išties opi. Nes ne Lenkijai spręsti, ką daryti su Lietuvos lenkais. Tačiau taip irgi būti negali. Tai yra Gordijaus mazgas, kurį galima tik perkirsti, kalbantis su bendruomenėmis kaip su lygiaverčiais partneriais. Ne su kokiais nors marginalais iš LLRA, nes jie realiai ir sukuria problemą, bet reikia surasti būdą, kaip tą bendruomenę ugdyti ir saugoti, nes tai unikalus mums visiems svarbus reiškinys. Ir tuo pačiu tenka apgailestauti, jog lietuviški marginalai nesuprato ir nelabai supras viso to vertės…

* – Gaila, bet šis įrašas ribotas, ir jį galės matyti tik Rytos Staselio LJ friendai. Pats autorius uždėjo spyną ant įrašo ir aš nesiryžtu net kopijuoti atskirų citatų. Būtų galima tik paprašyti padaryti šį įrašą viešu ir visiems prieinamu.

A. Lukašenka sugeba mojuoti "kliuška" per bet kokius principus ir nuo to mums tik skaudžiau

Šiek tiek pramiegojęs, šiek tiek apspangęs, su ne iki galo išgertu kavos puodeliu ir pypkę dantyse dar kartą permečiau tai, kas vadinama socialiniais tinklais, Lietuvos ir Teisingumo ministerijos bei A. Bieliackio bylos santykio klausimu. Visi žino, kad įvyko kažkas baisaus ir niekas netiki, jog Lietuva gali iš šios situacijos išeiti sausa – bet kokiu atveju, lengvas šūdo kvapas vis tiek tvyros aplinkui. Ir tai nieko neturi stebinti. Iš principo yra dvi pozicijos: dėl visko kalta vyriausybė ir Seimas – Šimašius, Ažubalis ar koks nors Zingeris, arba tai klerkų darbas, kurie tyliai darė savo darbą, vedini tikslų, kurie gali būti deklaruojami vienaip – reikėjo laikytis įstatymo raidės, tačiau niekas negali paneigti, jog jie sąmoningai visa tai atliko. Išties, labai nepatogus laikas, vasara, kai visi atostogauja, o žaibiška reakcija niekas nepasižymėjo. Ir viskas išsitęsė. Komisijų sudarymai ir kaltųjų paieška tik ženklina, jog mes iš tiesų nesame jokia politinė visuomenė, kur garbė ir solidarumas būtų kažkokios vertybės. XIX a. sukilimuose dalyvavusiems mūsų protėviams turėtų būti gėda, kadangi jie turėjo aiškias nuostatas, telpančias į paprastai išdėliotą žodžių pynę: „tikėti laisve ir Lietuvos Statutu“.

Išties, laisve jau seniai nebetikime, kaip ir apskritai, esame nutolę nuo bet kokio tikėjimo, tiek savimi, tiek visuomene, tiek ir religinėmis dogmomis. Ir šioje vietoje mes nugrimztame į eilinę lietuvišką kasdienybę, kurios pagrindą sudaro blaškymasis tarp bandymo išgyventi ir siekio surasti kaltus, nes mes patys kalti dėl nieko negalime būti. Veikiausiai. Apie Statuto metaforą, ką ji galėtų reikšti, net neverta kalbėti, tačiau joje sudėta daug daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio – joje telpa istorinė atmintis, teisniai principai, bendruomeniškumas ir politinės būtybės lygybė kitų atžvilgiu.

Šiandien ir artimiausiu metu bus ieškoma kaltų, vieni reikalaus Šimašiaus, kiti Ažubalio galvos, bet tai skirtumo nesudaro, nes reikalaujama kraujo ant politinio aukuro. Atsiras žmonių, tiksliau, jau atsirado, kurių mintyse galima bus išskaityti valymo poreikį ministerijoje arba ministerijose, atsiranda ir tokių, kurie ta proga gali paburbėti, apie tai, jog švietimo sistema nevykusi ir ugdo mankurtus. Ir visi reikalaus kraujo. Žinoma, galima bandyti kažką teisinti, tačiau kaip jau pasakyta, geras žmogus politikoje ne profesija. Ir prieš šį argumentą nieko negalima pastatyti, nes bet kokie pateisinimai jau atrodo juokingi.

Taip, galvos turi ristis, pirmiausiai Ažubalio, paskui Šimašiaus, ir, veikiausiai Kubiliaus. Akivaizdu, jog jis, kaip vyriausybės vadovas, turi prisiimti didžiausią atsakomybę, kadangi jis yra įsipareigojęs užtikrinti vyriausybės sklandų darbą, tuo tarpu du ministrai niekaip negali tarpusavyje susikalbėti, ir mes visi puolame į rudos konsistencijos masę veidu, kuri pasirodo, dar ir labai smirda. Tačiau didžiausia Kubiliaus problema netgi ne čia – žadėtasis saulėlydis taip ir neįvyko, nors ir turėjo. Ministerijose turi būti tik tiek klerkų, kad jie visi cyptų nuo bet kokio papildomo popierėlio, ir tai nebūtų vieno skyriaus problema. Tuo tarpu lengvas pasivaikšiojimas iki teismo ir atgal, pakeliui kur nors užsukant dienai praskaidrinti, yra vienas malonumas. Iš lėto, neskubant ir nepersidirbant sukurpiama pažyma ir štai, mūsų snukučiai parudavo. Taip, tai Kubiliaus deklaruotų principų, su kuriais jis kūrė vyriausybės programą, praradimo padariniai. Ir dėl to reikia reikalauti kraujo, ir dėl to Šimašiaus galva, riedėdama turi išdaužyti klerkus kaip kėglius, kuomet visa visuomenė, žiūrėdama į šį reginį galėtų sušukti „straikas“, lygiai tas pats turi atsitikti ir kitose struktūrose, kurios bent minimaliai turėjo prisiliesti prie šios problemos pagal savo kompetenciją (tai, jog šio darbo neatliko, tik jų pačių kaltė). Todėl reikia reikalauti totalaus valymo, kam reikalingi tarnautojai, kurie tarnybos neatlieka?

Ir visgi, galbūt yra kaltesnių už tuos kaltus, kurie visi dabar yra kaltinami? Be jokios abejonės, šioje situacijoje, kalčiausiais lieka tie, kas turėjo stebėti, kas vyksta ministerijų koridoriuose, tie kurie skelbiasi esą ketvirtoji valdžia arba išdidžiai save vadina žiniasklaida. Tai, jog jie gali operatyviai ką nors parašyti, abejonių nekelia – visi atsimename, kaip greitai buvo parašytas briedas apie V. Pociūno žūtį (beje, kiek žurnalistė ir redaktorius atsėdėjo, vardan savo principo neišduoti informatoriaus aš niekaip negaliu prisiminti, nors informatorius ir turėjo būti pavadintas dezinformatoriuimi)…  Peržvelgus portalus, matosi absoliuti impotencija, jie talpina BNS ir ELTOS žinutes, parašo ką nors apie šou verslo pasaulį, tuo tarpu tai, kas gali mus išteplioti šūdais, jiems neįdomu. Aš galiu ironiškai žiūrėti, į visas žiniasklaidos priemones, kurios dabar rėkia, kaip ir aš čia, apie galvų kapojimą, bet jie ne mažiau kalti dėl A. Bieliackio tragedijos, savo abejingumu. Redaktorius, kuris kiekvieną pirmadienį atneša po šūdų kibirėlį ir išpila ant Lietuvos, šioje vietoje turėtų slėptis iš gėdos. Reikia tikėtis, jog šis skandalas bent jau pagyvins jų susidomėjimą, apie ateinančias užklausas. Taip, tai didelis darbas, bet jeigu klerkais mes nepasitikime, kažkas juos turi kontroliuoti iš visuomenės.

Po viso šito raidžių lietaus, prieš paspausdamas „Publish“ mygtuką, dar spėjau pagalvoti, kaip turėtų jaustis Goro provincijoje tarnaujantis Lietuvos respublikos karys, kuris stato savo gyvybę į pavoju, ne vien tik dėl to, jog jis yra šioks toks adrenalino fanatikas, bet taip pat ir vardan principo, jog jo tėvynėje demokratija yra vertybė, kurią verta ginti…

Kažkodėl ne tik patys lietuviai, bet ir valdžia, galvoja, jog visais reikia rūpintis, o patys piliečiai - krūva imbecilų, kurie visi yra neįgalūs ir dėl to juos reikia kontroliuoti

Demografinės problemos blogosferoje išjudino diskusijas, ir tuo stebėtis nereikėtų, yra pakankamai pilietiškai nusiteikusių žmonių, kuriems Lietuva, jos perspektyvos, yra svarbios, o tylėjimas problemos neišspręs. Rokiškio užduotas tonas, pateikiant gimstamumo analizę ir įvedant dienos „P“ motyvą išties nurodo vieną iš galimų scenarijų, kai viskas eina p… Galva žmogų puošia išprovokavo diskusiją, kokių priemonių imtis, kad gimstamumo rodikliai gerėtų. Rokiškis pratęsė mintį, jog imigracija problemos neišspręs, todėl reikia vidinių pokyčių, orientuotų į demografinę politiką. Be jokios abejonės, atsirado ir skeptikų, kurie vienaip ar kitaip kalba apie akivaizdžius procesus, tokius kaip Sodros žlugimas ir t.t.

Aš abejoju, ar Lietuva, kaip vienetas išnyks, tačiau pokyčiai bus smarkūs ir jeigu jiems nebus ruošiamasi,  sukrėtimai gali palikti itin ryškius randus visoms sritims. Iš kitos pusės, peržvelgęs diskusijas, matau, kad šioje srityje apskritai sunkiai galiu kažką pasakyti, tam reikia gerokai kitokių metodų, analizuojant visuomenę, lyginant su tais, kuriais aš pripratęs naudotis. Todėl tai, kas bus rašoma žemiau, toli gražu negali būti pavadinta analize ar net artėti prie jos, veikiau tai bus nedidelis ekskursas apie save, kuris galėtų leisti padaryti kam nors atvejo analizę. Todėl galima po truputi pereiti prie to, referuojant, ką esu jau palikęs diskusijose pas Rokiškį. Mano teiginiai buvo elementarūs ir vienas su kitu susiję: gimdyti trukdo psichologiniai faktoriai ir tai, kad Lietuvoje pilna niekam nereikalingų, neaiškias funkcijas vykdančių įstaigų ir įstaigėlių. Ir nors pas Rokiškį mes persimetėm keliais žodžiais apie leidyklą, tačiau tai tik simptomiškas pavyzdys, žymiai blogiau, jog yra visa krūva įstaigų, skirtų kontrolės funkcijoms įgyvendinti, saugant ir puoselėjant sovietinę dvasią, kai už individą viskas buvo nusprendžiama kažkur kitur, centre.

Valstybės vadovų požiūris į piliečius yra paprastas, jie yra labai svarbūs, bet tik tuomet, kai vyksta rinkimai, o šiaip, kokius trys su pusę metų galima apie juos ir pamiršti. Kaip simptomiška, Kubiliui pravaldžius beveik tris metus, jau ir krizė eina į pabaigą, o priešrinkiminiu laikotarpiu, manau jausis, labai ryškus atsigavimas, kuomet vėl bus galima taškytis pinigais, atstatinėti pensijas ir t.t. Kitaip tariant, krizė buvo paskaičiuota, ji bet kokiu atveju 2012 metų pradžioje būtų pasibaigusi. Tačiau blogiausia tai, jog tikslai, deklaruoti sudarant koalicijos programą, buvo bandomi įgyvendinti tik labai paviršutiniškai. Saulėlydis neįvyko, o totali visuomenės kontrolė tęsiasi. Žiūrint iš šiandienos perspektyvų, galbūt tai nėra labai blogai, parazituojanti valdininkų armija, kaip potenciali darbo jėga buvo išlaikyta Lietuvoje, tačiau besibaigiant krizei, vyriausybė turi padaryti viską, jog tokia kontrolė mažėtų kardinaliai, nes tai, kas vyksta dabar, yra mažiausiai nenormalu. Žmogus, siekiantis susikurti sau gyvenimą Lietuvoje, turi pereiti pažeminimo grandinę, kuomet iš jo teisės į orų gyvenimą nieko nebelieka. Orumas valstybinėse įstaigose sumalamas mėsmalėje, o tam, jog faršas būtų riebesnis, pridedama to, ką kultūringas žmogus pavadintų fekalijomis, bet šnekamojoje kalboje, kai niekas negirdi galėtų drąsiai pavadinti šūdais. Šiuo atveju kalbu apie labai konkrečius reiškinius, kuomet pats negaliu įsitvirtinti ir susisaistyti su Lietuva, pasistatydamas namo savo turimoje žemėje, kadangi sovietmečiu ji buvo apsodinta mišku (būdinga, jog piliečių teisės į disponavimą savu turtu nėra tokios svarbios kaip sovietmečiu sukurtas landšaftas). Ir čia kyla mano klausimas, kaip galima veistis, jeigu žmogaus orumas valstybėje nieko nereiškia.

Antrasis, ne mažiau svarbus psichologinis elementas yra susijęs su saugumo jausmo stoka. Jisai yra daugialypis, pradedant nuo gatvių apšvietimo tamsiu paros metu, iki šiokių tokių karjeros perspektyvų, normalių sąlygų investijoms pritraukti stygiaus. Kažkada www.commonsense.lt rašė, kad vienintelis svarbus parametras vyriausybės darbui įvertinti yra naujų darbo vietų sukūrimas, jeigu jos kuriasi, reiškia, jog viskas kaipo ir tvarkoje. Yra užtikrinamas tam tikras bendruomenės saugumas, darbuotojai dali jaustis saugūs ir užtikrinti dėl ateities. Ir šioje srityje vyriausybė patyrė nesėkme, kadangi daugelis saugumo problemų, kiek leidžia mano ribotas mąstymas suvokti, turėtų kilti būtent iš šio proceso efektyvumo. Išties, tai susišaukia su Rokiškio išsakyta pozicija apie emigrantus, kaip galima eiti ir daugintis, jeigu nežinai, ar galėsi gauti ėsti?

Galiu pasidalinti ir kitomis patirtimis. Esu vienas iš tų tėvų, kurio gyvenimas prasidėjo nuo studentiškos šeimos sukūrimo. Žiūrint iš perspektyvos, viskas susidėlioja lyg ir tvarkoje, tačiau valstybės požiūris į jaunas studentų šeimas buvo, o veikiausiai ir pasiliko, tragiškas. Savo laiku reikėjo dantimis ir nagais (ragų, tikiuosi, dar neatsirado) kabintis į gyvenimą, tam jog jis bent šiek tiek primintų kažką panašaus į bent kiek pilnavertiškesnę egzistenciją. Šiandieną to nesigailiu, tačiau buvo epizodų, kurių atsiminti visiškai nesinorėtų. Tuo pačiu galvojant apie šeimos pagausėjimą, norėtųsi pirmiausiai palikti nuomojama butą, tačiau (žr. aukščiau)…

Taip, apie emigracija negalvoju (pernelyg dažnai), tačiau galvojant apie Lietuvą ir jos ateitį, kažkaip norėtųsi, jog žmogaus orumas ir saugumas taptų tikromis vertybėmis, kurios būtų besąlygiškos ir nuo jų nebūtų nukrypstama…

Rokiškis kaip visada sugeba užvesti ant įdomių temų, o paskutinis jo įrašas ne išimtis. Nenorėjau žiūrėti, ką šiais metais mūsų mylimai Prezidentei parašė jos artimieji ar tolimieji, tačiau visgi susidomėjau, kuo ypatinga ta pusiau sutrumpinta kalba, kas galėjo būti pasikeitę. Na, žinoma, kalba tokia pati, kokia aš nuostabi ir t.t. ir pan. Kalba kapotais ir trumpais sakiniais, nors gal šiek tiek rišliau. Paimsiu tik epizodą, kuomet ši moteris atsiskleidė.

Šiaip psicholoagai sako, jog emocijų nedemonstravimas yra rimta problema

Epizodas su miškų įstatymu kalba pats už save:

Praėjusią savaitę grąžinau pakartotinai svarstyti ir Miškų įstatymo pataisas. Negalėjau pritarti, kad būtų įteisintos prielaidos neprognozuojamam ir nesuvaldomam miškų niokojimui bei urbanizacijai. Sutikti, kad iš žmonių būtų atimti dar ir miškai, kaip atsitiko su gražiausiomis Lietuvos paežerėmis ir paupiais.

Tai labai koncentratas anksčiau ištransliuoto pranešimo, tačiau Prezidentė taip ir nesuvokė, kas ir su kuo yra negerai, nes sakydama kalba, ji savo pozicija ir toliau lieka patenkinta ir ja nei kiek nedvejoja, nes tiki, jog seimas pritars šiam vetavimui. Prezidentės pozicija yra paprasta: mišką reikia išsaugoti visuomenei. Iš pirmo žvilgsnio ši idėja yra priimtina, tačiau vertėtų pagalvoti ir apie tai, jog klaida buvo padaryta leidžiant apskritai atsirasti privatiems miškams ir kaip ją reikėtų taisyti. Galbūt valstybė, šalia kitų prioritetų, turi išsikelti ir supirkti mišką, jeigu disponavimas juo yra ribojamas.

Tačiau tai tėra tik problemos paviršius, ji yra kur kas gilesnė. Atrodo, jog gindama visuomenę, Prezidentė šį kartą vėl užlipo ant populizmo grėblio ir pademonstravo cinizmą, kokio retą, ir dar dideliais mastais. Ji teigia:

Aplinkos ministerijos duomenimis, pagal šį (miškų) įstatymą statybos galėtų vykti 140 tūkst. miško valdų.

Šioje vietoje kalbama apie galimybę atkurti sodybas miško teritorijoje. Aš net neįsivaizdavau mastų, kiek žmonių galėtų ir turėtų teisę pretenduoti į statybas miškuose, 140000 valdų reiškia apytikriai 5 proc. nuo dabartinės Lietuvos populiacijos, bet šiuo atveju tai nėra visiškai tikslu, nes reiktų prisiminti, jog didžioji dalis sodybų, kurios buvo sunaikintos ar sunyko bei buvo apželdintos mišku sovietmečiu. Kitaip tariant, sodybos atkūrimo procesais suinteresuoti ne pavieniai valdų savininkai – tai trečia ar ketvirta generacija žmonių. Ką tai reiškia? Galima tik grubiai pasiskaičiuoti, imant jo vidutiniškai šeimoje buvo po tris paveldėtojus, gautume, jog kiekvienu atveju tai liestų apytikriai apytikriai 25 žmonių grupę. Tebunie iš šios grupės dabar gyvena tik pusė ir gautume apytikrį skaičių – mano paskaičiavimu – apytikriai 1,75 mln. be jokios abejonės dalis emigravusių todėl skaičių galima šiek tiek sumažinti. Visgi akivaizdu jog toks Prezidentės sprendimas leidžia kalbėti apie tai, jog visuomenė siekiama apsaugoti nuo savęs pačios.

Verta pasižiūrėti ir į tai ką Prezidentė siūlo keisti, bei kokia turėtų būti alternatyva – sodybų atkūrimas yra draudžiamas, tačiau miško paskirties žemė neįgauna jokių galimybių būti apsaugota, kadangi prezidentė siūlo įtraukti į naująjį įstatymą tokį skirsnį:

Asmenys, inicijuojantys valstybinės miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, privalo į valstybės biudžetą sumokėti piniginę kompensaciją, kurią sudaro kitomis naudmenomis paverčiamos miško žemės sklypo vertė rinkos kainomis, jame augančio medyno įveisimo ir išauginimo iki amžiaus, kurį šis medynas pasiekė pavertimo kitomis naudmenomis metu, išlaidos ir prarasto medienos prieaugio, kurį šis medynas sukauptų iki nustatyto pagrindinių kirtimų amžiaus, vertė nenukirsto miško kainomis. Miško žemę paverčiant kitomis naudmenomis III grupės miškuose, mokama dvigubo dydžio piniginė kompensacija, II grupės miškuose – trigubo dydžio piniginė kompensacija.

Kitaip tariant žmogus sugalvojęs miško žemės paskirtį pasikeisti privalo susimokėti. Ir statybos leidžiamos pilnu tempu. Arba atsodinti tokį patį plotą mišku koks ruošiamas pavertimu kitokiomis naudmenomis. Gal ir nieko ydingo, tačiau iš pirmo žvilgsnio susidaro toks situacijos vaizdas: šalia Vilniaus esančiame miške išsikerti kokį hektarą, tuo tarpu kur nors prie Naujosios Akmenės atsodini ir viskas tvarkoj. Panaši situacija ir kuomet kalbama apie paežeres.

Man po šio dokumento pasidarė įdomu, ar Prezidentė apskritai supranta ką siūlo ir apie ką kalba? Kartais atrodo, jog teigiamai atsakyti į klausimą vergu ar įmanoma…