Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Nesu žmogus, kuris simpatizuoja kairiosioms politinėms jėgoms, o naujasis parlamentas mane šiek tiek gąsdina. Todėl pasityčioti iš žmogaus, kuris nemokšiškai atiduoda nemokšoms į rankas savuosius viešuosius ryšius, yra kiekvieno doro piliečio pareiga. Žinoma, turiu galvoje Algirdą Butkevičių, kuris jau matuojasi ministro pirmininko kėdę. Ir pabandysiu paliesti tik jo snukiankygės paskyrą. Apie nuotrauką rašyti neverta, ji savaime yra daugiau negu iškalbinga. Be to, tai būtų smūgis žemiau juostos (paprastai reiktų sakyti – į kiaušus, tačiau tai taip pat reikštų ir smūgį į orą).

Nesugebu identifikuoti, kokį graužiką jis primena. Ir Rokiškio įžeisti taip pat nenoriu...

Išties, problema čia paprasta, kaip pasaulis. Žmogui buvo prikabinta citata, kuri priskiriama Abraomui Linkolnui (nors lyg ir sutariama, kad tai apokrifas). Aforizmas skamba taip: „Galima kvailinti dalį liaudies visą laiką, galima kvailinti visą liaudį tam tikrą laiką, tačiau negalima kvailinti visą laiką visos liaudies“. Socialiniuose tinkluose jau ironizuojama, kad šiuo metu jie turi galimybę lygiai 4 metus mulkinti žmones ir t.t., tačiau matydamas šio staro veidą ir skaitydamas šią citatą niekaip negalėjau nugalėti prieštaravimo. Jis kyla toli gražu ne iš mano neigiamo požiūrio į partiją, jos mėgstamą raudoną spalvą ar paties Algirdo Butkevičiaus absoliutaus charizmos stygiaus. Greičiausiai Linkolnas pats paprašytų jį antrą kartą nušauti, jeigu sužinotų, kas ir kaip jį cituoja.

Nekalbėsiu apie tai, jog A. Butkevičius vargu ar žino kas yra tas Linkolnas, man gerokai įdomiau, kaip jis panaudoja atsitiktinai surastas citatas. Tikrai, vargu ar A. Butkevičius galėjo studijuoti Linkolno kalbas, juolab, jog jose ši frazė nebuvo panaudota. Akivaizdu, jog bandydamas pasirodyti daugiau ar mažiau intelekto paliesta asmenybe (į ką akivaizdžiai duoda užuomina, kuomet nurodoma autorystė prie citatos), pabandė susirasti kažką, kas skambėtų gražiai. Šios komunistuojančios personos nenupurtė tai, jog frazė buvo priskiriama dešiniajam politikui. Jam reikėjo kažko. Jam reikėjo LIAUDIES. Per daugelį metų jis prie jos jau buvo pripratęs, per daugelį metų jis su ja buvo susigyvenęs, ir liaudis buvo šventa. Greta numesta Čechovo citata, yra akivaizdžiai susijusi: „Didžiausias džiaugsmas – jausti, kad esi reikalingas ir artimas žmonėms“. Jis tiesiog svajoja būti liaudies dalimi. Ir tai turi gąsdinti bet kurį blaiviau mastantį pilietį. Jau XIX a. tautinio atgimimo veikėjai kratėsi šios sąvokos, jie puikiai suprato, jog liaudis yra kažkas tamsaus, buko ir valdomo. Jau XIX a. pabaigoje buvo aiškinama, jog lietuviai tai ne liaudis, lietuviai – TAUTA. Ir liaudis grįžo į viešąją kalbėseną tuomet, kai atėjo raudonasis maras, o jos vis dar neįmanoma išstumti. Nes ateina tie, kuriems liaudis mirtinai reikalinga, nes būtent juos ir ateinama valdyti. Tai siūlyčiau įsidėmėti, kadangi kiekvieną kartą, kai šis komunistuojantis graužikas sakys tauta, jį drąsiai bus galima vadinti melagiu. Nes tautos jis nemato ir ji jam nereikalinga.

Tiesiog, galvodamas apie tai, jog individas nėra pajėgus pats savimi pasirūpinti, šis žmogus mus laiko avių banda. Liūdna, tačiau tuo pačiu gali išlikti ir tikėjimas, jog vis didesnė tautos dalis supras, jog prieš juos stovi individą niekinantis melagis.

Ir dar. Viena nedidelė smulkmena. Šis veikėjas, apsimesdamas tuo kas nėra, bando pavaizduoti dvasios aristokratą. Tai, ką Henryk Rzewuski bandė aprašyti, kaip išsilavinusią ir kuriančią asmenybę. Ir čia Butkevičius pasirodė nei šiokiu, nei tokiu. Galima tik konstatuoti, jog net ir laikysenos atžvilgiu Butkevičiui dar labai toli iki dvasios aristokrato. O tai gerai, bent jau čia jis negali apsimesti…

Abraomas Linkolnas

Atlikau savo pareigą ir padėkojau vyriausybei. Atidaviau balsą ir jaučiuosi, jog pasielgiau visiškai teisingai. Ilgai dvejojau, kurią partiją palaikyti ir turiu svarių argumentų kiekvienos atžvilgiu tiek už, tiek ir prieš. Visgi pasielgiau taip, kaip elgdavausi per visus iki tol vykusius rinkimus, kuriuose dalyvavau ir tokia galimybė buvo. Balsavau už Tėvynės Sąjungą. Po ilgų dvejonių, pasiskaitęs abiejų partijų programas (tikrai negaliu pasakyti, kad išstudijavęs). Balsuojant už konservatorius, puikiai suvokiau, jog yra realios problemos su kai kurių asmenų santykių su juos supančia realybe. Pamiršę, jog autoritetas yra Biblija, o ne keistai aplinką suvokiantis Lietuvos kleras. Tačiau tai pavienės personalijos, nuo kurių partija turės anksčiau ar vėliau apsivalyti. Ir tai, tikiuosi, kada nors įvyks. Tačiau nepaisant radikalų išsišokimo, partija turi potencialo daugiau, negu bet kuri kita normali Lietuvos partija (kitaip tariant, Liberalų sąjūdis).  Visgi ir Liberalų sąjūdžio nenuskriaudžiau, nes a) vienmandatėje balsavau už jų kandidatą, b) paprašiau, jog žmona už juos atiduotų savo balsą. Nemačiau, bet tikiu, jog ji taip padarė. Beje, tai vienas svarbiausių šios partijos trūkumų.

Liberalų sąjūdis… Jiems tikrai nedaug trūko iki mano balso, tačiau trūko. Be viso pozityvo, kurio nesiruošiu kartoti, nes galima nueiti pas Buržujų, Rokiškį, brolius Kamonsensus ir kitur, reikia pasakyti, jog jų tarpe taip pat jaučiasi tam tikri įtrūkiai ir netolygumas. Apie aukštojo mokslo reformą nekalbėsiu, konstatuodamas, jog jai paprasčiausiai nebuvo pasiruošta. Nėjimas į atvirą diskusiją su atvira pozicija buvo velniškai didelė klaida. Tačiau tai nėra didelė dėmė, palyginti su tuo, kokioje situacijoje jie atsidūrė prieš rinkimus. Turiu omenyje tai, jog žmonės, kurie galėjo telkti liberalųjį elektoratą nebuvo maksimaliai sutelkti. Ar pastebėjote, jog pastaruoju metu viešojoje erdvėje beveik nebesimato Leonido Donskio, nors jis yra būtent Liberalų sąjūdžio atstovas Europos parlamente? O tai, jog ant bačkos nematome užlipusio Egidijaus Aleksandravičiaus? Apytikriai nuo 1995 metų jis buvo nuosekliausias liberaliųjų vertybių gynėjas Lietuvoje, tuomet gyvavusiai liberalų sąjungai buvo labai toli iki jo. Galima, pavardes vardinti ir toliau, tačiau akivaizdu viena – liberalai, nors ir turėdami itin patrauklią ideologiją, nesugebėjo aplink save suburti liberaliosios Lietuvos intelektualų grupės. Pirmiausia, tai įtartina. Antra, akivaizdu, jog tarp liberaliųjų intelektualų ir Liberalų sąjūdžio matosi akivaizdus tolimas.  Akivaizdu, jog tai daugiau negu didelė problema… Nors aš tikiu, jog su laiku tai susitvarkys, tačiau dabar galiu akivaizdžiai pasakyti, jog trūksta atvirumo. Net ir paskutinis Donskio tekstas apie tai kalba… Ir tai tik viršūnėlės… Todėl, Liberalų sąjūdžiui dar reikia šiek tiek ūgtelėti, tačiau jie tam laiko turės.

Ir dar… Norėčiau ir netgi tikiu, jog panašios sudėties vyriausybė dirbs ir sekančiame seime. Mano rinkimų prognozės:

Mano prognozės (plius minus 2 procentai):

TS-LKD 20 proc.

LSDP 20 proc.

Darbo partija 15 proc.

Liberalų sąjūdis 11 proc.

Bus apie 6 partijos balansuojančios ties 5 proc. riba iš kurių veikiausiai 2 perkops barjerą:

Drąsos kelias

Tvarka ir teisingumas

Valstiečiai

Lenkai

Taip

LiCS

Ir toliau, tai vadintųsi pelkė…

Vienmandatėse prognozuoti sunkiau, tačiau…

Tarkim, dviejų žmonių paklaida.

TS-LKD – 21

LSDP – 23

Darbo partija – 4

Liberalų sąjūdis – 9

TiT – 4

LiCS – 3

Lenkai – 4

Drąsos kelias – 1

Šiai daugumai išlikti yra visos galimybės… Man jau beveik įdomu, kas ir kaip dėliosis.

Šiandien spėjau sužinoti vieną svarbų dalyką – esu nekompetetingas. Šiandien  sužinojau netgi daugiau, esu dvigubai nekompetetingas. Tiesiog pasakyti tai nėra sudėtinga, dažniausiai aš taip pats pasakau apie save, kur matau, jog mano profaniškas požiūris yra visiškai niekam neįdomus, net ir man pačiam. Tiesiog kartais tenka pasisakyti ir tokiais klausimais, kuriuose aš nieko neišmanau, tačiau man jie yra aktualūs, o logika yra universali, todėl kartais leidžiu sau taip elgtis. Tačiau šiandien buvo atmestos dvi paraiškos, kurias buvau surašęs. Abi iš mano srities, todėl užvirė lengvas kakutis, kuris garais pradėjo veržtis per ausis. Bet, kaip visada, nėra to, ko negalėtų sutvarkyti tabako dūmas ir lengvas parūkymas. Sutvarko viską, išskyrus virškinimo sistemą, todėl pridursiu, kad  dalimi sistemos turinio pabandysiu pasidalinti šioje erdvėje. Taigi, esant idealioms sąlygoms, šiek tiek aptapšnosiu, sužaisdamas idealią strazdanėlių partiją…

Galima tiesiog sakyti, jog viskas yra netiesa, bet Jūs, negerbiamasis, darot gėdą, todėl džiaukitės, kad esate ononimas

Pradėti reikia iš pradžių, sudalyvavau dviejose paraiškose, kur man buvo išdidžiai parodytas vidurinysis kairės rankos pirštas, o paskui ir dešinės. Taigi, kad vienas pirštas bus parodytas, aš tai numaniau. Tiesiog argumentas nepatiko – dar anksti… Taip, taip nusprendė ekspertai. Net nežinau, kaip paaiškinti savijautą, kai gauni tokį atsakymą, kurio niekas nesiruošė atsiųsti. Tiesiog skamba šiek tiek įžeidžiančiai. Ką reiškia, dar anksti? Jeigu visu reikalavimus iš principo atitinki, bet kai panaudojamas toks argumentas, mažų mažiausiai neracionalu. Tokio atsakymo paprasčiausiai nesitikėjau, tačiau kai panaudojami tokie argumentai, viską galima vertinti tik ironiškai. Su šypsena, šiek tiek ramindamas save, jog tai ne pasaulio pabaiga (nors arti to), tačiau pats principas nepatiko ir tiek. O galiausiai, galiu ir sutikti, išties, dar anksti. Visgi norėtųsi konkretesnės ir tobulesnės kritikos mano kompetencijos atžvilgiu.

Antrasis atvejis buvo apskritai tobulas. Ekspertu dirbęs žmogus pademonstravo nuostabų požiūrį į tai, kokį darbą jis dirba. Aš nežinau, kas jis, bet norėtųsi, jog tokio žmogaus paprasčiausiai neliktų, nes sėdėjau ir galvojau, kaip įvertinti žmogų, kuris vertina tyrimų kryptį, visiškai joje nesusigaudydamas. Galiu tai pasakyti drąsiai ir nesivaržydamas, galiu jam pasakyti tai į akis, netgi norėčiau turėti tokią galimybę, deja, jos nėra, nes ekspertams garantuojamas visiškas anonimiškumas. Tai nėra blogai, tačiau tai sukelia kitą problemą – jis visiškai atpalaiduojamas nuo atsakomybės ir gali elgtis kaip nori. Todėl nors ir anonimiškai, galiu drąsiai pasakyti, jog jis ta laisve naudojosi siekdamas patenkinti savuosius korupcinius interesus. Tai galiu nesudėtingai įrodyti, nes jam pritrūko originalumo, bandant sugalvoti kažką naują, todėl panašius argumentus sudėliojo ne vienoje paraiškoje. Tai jau kelia įtarimą. Karpatų žydas pasakytų, jog reikia šalin vyti tokius melagius, tačiau aš taip pasielgti negaliu. Tokios taisyklės.

Nepaisant visko, aš galiu šiandien pasakyti tokį paprastą faktą – ten, kur aš dirbu, ten aš atiduodu visą save, todėl abejoti mano kompetencija mano srityje yra mažiausiai nepadoru. Aš galiu pasakyti, jog turiu kelioliką straipsnių, esu sudalyvavęs keliolikoje konferencijų kaip pranešėjas, interesų diapazonas platus, todėl ekspertas, įvardindamas mane kaip nekompetetingą, padarė didelę klaidą. Vien jau tai, kad nesugebėjo perskaityti CV ir susieti atskirų bibliografinių pozicijų su tyrinėjimų tematiką, rodo, kad tokio eksperto turėtų nelikti. Tačiau tai tėra smulkmena, kadangi ekspertas jau pasirodė kaip nekompetetingas, nes ir publikacijų sąraše nurodytos bent 2 pozicijos, kurios yra susijusios su tyrimo tema, bendras sąrašas pasipildo, kadangi jis matomas iš gyvenimo aprašymo. Todėl galiu pasakyti, jog toks ekspertas yra vertas tik pasiuntimo, daugiau negu toli… Visgi leisiu sau pacituoti kelias frazes iš to, kas yra paslėpta nuo visuomenės. Ką reškia toks pasakymai:

Galimas indėlis į mokslo krypties raidą pareiškėjų apibūdinamas iš dalies aiškiai ir kartu iš dalies abstrakčiai.

Paraiškoje nurodoma tik vieno pareiškėjo patirtis vykdant mokslinius tyrimus. Čia, Rokiškio maniera, galėčiau paaiškinti, jog šitas dalbajobas visiškai nesuvokia, kas yra mokslinis tyrimas, tačiau taip nedarysiu, tiesiog paminėdamas, jog žmogus, žiūrėdamas į publikacijų sąrašą, matydamas tekstą, tiesiog apmyžo monitorių, tam kad nieko nebematytų.

Tokius idiotizmus būtų galima cituoti ir iš jų žvengti, tačiau  tai būtų tuščias laiko švaistymas, kadangi reiktų plačiau pateikti kontekstą, tačiau akivaizdus disonansas tarp projekto vertinimo, ir turinio, kuris buvo vertinamas. Žmogus tiesiog nenorėjo, negalėjo ir nesijautė įpareigotas bent kiek objektyviau vertinti. Ir tai nėra vienintelis atvejis. Problema ta, jog ne aš vienas esu toks, aš žinau dar bent vieną to paties eksperto vertintą projektą, kuris buvo vertintas arba taip pat atmestinai, arba vedinas korupcinių tikslų. Ir visgi problema didžioji ne čia. Juk aš išties galiu būti nekompetetingas. Bet…

Lietuvos mokslo taryba, neleidžia man palyginti rezultatų, neleidžia pasižiūrėti į gerąsias praktikas ir slepia, kuo laimėtojai yra pranašesni už mane. Tai atrodo nenormaliai, kadangi leidžiant valstybės pinigus, aš negaliu matyti, kokie veiklos aspektai yra vertinami maksimaliai. Juk keistai atrodo, kai esu kviečiamas skaityti pranešimus tarptautinėse konferencijose užsienyje (ne tik Baltarusijoje ir Ukrainoje) ir tuo pačiu esu vertinamas tik vidutiniškai Lietuvos mastu, o gal net ir šiek tiek žemiau…

Galiu kalbėti apie puvėsius ir danų karalystę, tačiau šios metaforos ant tiek įsiėdusios, kad jų vartoti netgi neverta, tiesiog noriu pasakyti vieną – tu, korumpuotas eksperte, būk malonus, naudok savąsias darbines lūpeles, nes tik tam jos ir yra skirtos – pereiti prie teksto suvokimo tu nesugebėjai, kaip pasakytų vienas leidyklos vadovas, tu vis dar esi oralinės kultūros orbitoje.

Važinėjau šią savaitę daug, o važinėjant klausiausi Žinių radijo (tokiu atveju, jeigu neturiu šalia pašnekovo, veikia geriausiai, aš vistiek normaliai pasikalbu padiskutuoju ir visada diskusijose laimiu, nes į mano pateikiamus argumentus niekas normaliai taip ir neatsako).  Viskas gerai ir viskas blogai ant mūsų Lietuvos, priklausomai nuo to, kuris laidų vedėjas bandydavo diskutuoti. Tačiau šis įrašas tikrai ne apie tai, o apie vieną reklamą, kurią teko nugirsti kelis kartus. Problema tokia, institucija X staiga suprato, jog jaunimo nedarbas pasiekė kritinę ribą, ir reikia su šia problema bandyti kažką daryti. Ir tuomet įvyko stebuklas – laukiame visų, suinteresuotų asmenų ar nevyriausybinio sektoriaus atstovų teikti savuosius pasiūlymus, kaip spręsti šią problemą.

Su tuo būtų viskas kaip ir tvarkoj, problema opi, apie pusę jaunų „specialistų“ neturi darbo ir reikia pagalvoti, kaip su tuo pabandyti tvarkytis, kadangi jaunimui gresia įsisukti į ilgalaikės bedarbystės ratus, o tai velniškai muš jų motyvaciją vėliau bandyti ieškoti darbo. Kas mane atgrasė nuo šios reklamos skelbiamos idėjos, tai mintis, jog viskas gali būti daroma atbulomis rankomis, su visiškai kitokiu, negu tikimasi rezultatu. Kaip paprastai vyksta tokių problemų sprendimo grupių veikla? Kažkuri ministerija ar įstaiga, pamato, kad nesugeba įsisavinti kažkokios pinigų dalies, ir pradeda kalbėti apie vienokias ar kitokias problemas. Žinoma, kartais vyksta ir atvirkščiai, problemas pamato, greitai paskiria jų sprendimui finansavimą ir tuomet pradeda mąstyti, ką su juo veikti. Rezultatai dažnai būna švelniai tariant ironiški. Kelios nevyriausybinės organizacijos paprastai pasidalina skirtą biudžetą ir dirba su išsikelta problema. Finalas akivaizdus, pinigai įsisavinami, problema kažkiek paviešinta, tačiau iki priartėjimo prie jos sprendimo toli gražu neprieita, tačiau geriausiai, kai tuo užsiima savi. Toks sprendimo būdas mūsų formalizuotame pasaulyje yra vienas teisingiausių… Galima pabandyti pamąstyti, ar nebus taip ir su jaunimo nedarbo sprendimo klausimu, tačiau net ir vargintis neverta, laužant galvą, kadangi jeigu būtų priešingai, tai būtų tik maloni išimtis.

Ar galima sprendžiant jaunimo nedarbo problemą pasiūlyti ką nors? Aš tiksliai nežinau, bet turiu vieną palinkėjimą – pasitikėkite jaunimu, jis pats gali daugybę klausimų su savo užimtumu išspręsti. Leiskite jam pačiam veikti, juk jaunose galvose kirba gausybė idėjų, kurios atrodo įgyvendinamos. Tiesa, dažnai „biznio planas“ apsvarstomas su draugais prie butelio, iš vakaro audringai jam pritariama, ryte, geriant mineralinį, į jį žiūrima šiek tiek kritiškai, tačiau pirmiausia, kas stabdo, tai nesėkmės baimė ir didelių investicijų (UABo steigimas studentams ar tik baigusiems atrodo pakankamai didelės investicijos ir sietinas su rizika) nepagrįstumas. Nuėmus šią riziką, daug kas galėtų pajudėti į priekį. Todėl, man atrodo, jog valstybei reikia tik nedidelių investicijų, siekiant pagerinti situaciją su jaunimo užimtumu. Trijų žingsnių pasiūlymas:

1. Mikroįmonių įteisinimas ir jų paprastas steigimas. Atsidarai registrų centro svetainę, pasirenki mikroįmonės steigimą, nurodai adresą kuriame ruošiamasi veikti, suvedi kažkokius savo duomenis. Antras žingsnis – nurodai ką veiks įmonė ir viskas, įstatai užpildyti. Gaunamas laiškas su pasiuntimu pasidaryti antspaudą, registrų centre susimoki už juridinio asmens sukūrimą simbolinį mokestį, gauni registravimo dokumentus, formalizuotus įstatus ir galima eiti į mokesčių inspekciją, pakeliui užsukant į banką atsidaryti sąskaitos ir užsisakyti kokioje nors firmelėje antspaudo.

2. Kelionė į mokesčių inspekciją užtrunka kelias dienas, kol susirenki dokumentus iš banko ir antspaudą. Tuomet atėjęs pas žavią darbuotoją esi informuojamas, jog yra štai čia yra prisijungimo vardas, o čia slaptažodis prie stebuklingo įrankio, kur mikroįomonės savininkas turi suvedinėti visas gaunamas ir išrašomas sąskaitas, o dėl šios priežasties, jam nereikės samdytis buhalterės. Dar daugiau, mokesčių inspekcijos darbuotojai jį po pusės metų aplankys, ir patars kaip geriau tvarkytis, nurodys steigėjo padarytas klaidas, paaiškins, jog tam tikrą apyvartą pasiekus, jis bus priverstas persitvarkyti į UAB, nors tai bet kokiu atveju neišvengiama per kokius 2 – 3 metus.

3. Sukūrus tokį modelį (kai abu žingsniai yra atliekami kartu – paprastas steigimas ir apskaitos tvarkymo sistema), nepamiršti šią idėją skleisti visais kanalais, tam jog jaunimas (tiesa, kodėl senimas to negalėtų imtis nežinau, galbūt reiktų kalbėti apie universalų įrankį) imtų ir naudotųsi.

Galbūt padidėtų registrų centro apkrovos, tačiau tai viena iš pavyzdinių įmonių, tikrai susitvarkytų, tačiau steigimo supaprastinimas ir nupiginimas iki 200 – 300 litų leistų jaunimui nedaug rizikuojant pabandyti pradėti savarankišką veiklą. Ir jeigu tai neduotų rezultato, tuomet aš pripažinčiau, jog per gerai galvojau apie mūsų jaunus žmones. Tačiau aš manau, jog aš neklystų jų atžvilgiu… Duokit tik įrankius ir laisvę – jaunimas patys išspręs savo problemas.

Prisipažįstu, nieko neraukiu ekonomikoje, ir dėl šios priežasties gerbiamas Rokiškis Rabinovičius yra blogeris Nr. 1, tie kas jį kritikuoja, negali pakilti aukščiau, nes tada taptų apskritais nuliais. Nors diskusijos visą laiką yra įmanomos, o jo bloge jos gali virsti itin aštriomis. Bet man yra įdomus vienas keistas klausimas, susijęs su šiandienine ekonomine padėtimi, kitų metų biudžetu prognozėmis ir t.t. Žodžiu, tai, apie ką vidutinis statistinis pilietis apskritai neturėtų galvoti, tiesiog pasakyti, jog Kubilius vėl ruošiasi mokesčių kėlimui ir šiaip, jis yra negeras žmogus, o jo šypsena negraži. Ir beje, apskritai jis yra panašus į poną Degėlą…

Kubilius niekad neturėtų įsižeisti, jeigu jo paklaustų ar jis nėra nusifilmavęs kokiame nors animaciniame filme

Bet važiuojant iš taško A į tašką B ir klausantis radijo, kuris skirtas visokiems pokalbiams ir žinioms, neiškrito iš galvos klausimas, ką gi vyriausybė ruošiasi daryti, kad Lietuvoje būtų geriau, nes ekonominio augimo prognozės keičiamos, jis mažinamas, negana to reikės dar draudimo išmokoms skolintis ir taip toliau, ir staiga prabilo per kažkokį keistą interviu super ekonomikos specialistas Gitanas Nausėda, kuris pradėjo aiškinti, kad PVM didinimas iš principo beveik neišvengiamas, ir tokiu būdu reikės kaišyti viešojo sektoriaus skyles ir t.t. Na ir be abejo, kainos tai augs ir bus baisu, o pensininkai ir valstybės tarnautojai per naująją krizės bangą ar naująją krizę turėtų tikrai išmirti. Žodžiu, baisi padėtis, sėdžių, rūkau ir kraupstu. Ir dar šiek tiek vairuoju. Na bankinio sektoriaus ir ekonomikos žinovas kažkodėl nieko nekalba apie tai, jog reikėtų visgi kaip nors tą saulėlydį, apie kurį tiek kalbėta įvykdyti.

Sustojau atsigėriau kavos, tuomet prisiminiau ir pas poną Romą G+ vykusią diskusiją, kad Lietuva artėja prie Graikijos varianto, kada niekas valstybei nenori skolinti, o čia dar ir aukcione nebuvo išplatinta kažkokių obligacijų (ar kaip ten viskas vadinasi) kažkokia emisija (kad ir kas tai būtų). Bet, jis pats pasakė, jog diskusijos metu buvo nuramintas ir įtikintas, jog Lietuvai graikiškas scenarijus negresia. Bet kažkaip vistiek baugu darosi, o čia vėl Gitanas Nausėda paleidžiamas ant pakartojimo ir vėl kalba, kad PVM didinimas nėra blogai (o gal blogai, tų ekonomistų kalbų išrišti neina, nes jie kalba taip aptakiai, jog bet kuriuo atveju būtų teisūs), primindamas, jog vyriausybei bus labai sunku pasiskolinti normaliai tarptautinėse rinkose arba kur nors kitur, pavyzdžiui, vietinėse rinkose. Palinguoji galva ir mastai, kad jaučiu tikrai bus viskas blogai, ko gero reikia pirkti žemę ir mastyti apie pragyvenimą natūriniame ūkyje, kas beje, būtų labai ekologiška. Bet tuomet pagalvoji, kad nekilnojamas turtas, jeigu reikės bėgti iš šitos valstybės, nėra gėris, nes visiems evakuojantis tai bus tuščia investiciją, o užsieniečiams žemės dar ilgai nebus galima parduoti. Žodžiu, nėra išeities. Baisu ant tos Lietuvos ir viskas…

Ir toliau, sėdžiu, važiuoju, esu giliame pasimetime ką daryti, o su žmona nepasitarsi, nes vyrai, kad ir kokie silpni būtų, šeimoje vistiek turi būti tie, kurie turi būti stiprūs ir nerodyti jokių ženklų, jog tuoj pasipils ašaros. Ir tuomet per radiją išgirdau Kubiliaus kalbą, tiesa, kalbėjo jis apie visiškai kitus dalykus, apie vadinamąją nelaimę dėl Snoro, ir apie tai, kaip ten buvo sumerkusios valstybės įmonės pinigus. 250 milijonų. Daug. Bet tuomet Kubilius nuramino, kad čia nebaisu, kad didžioji dalis valstybės įmonių pinigų nėra tokie skubūs ir jie ten buvo įkišti kaip ilgalaikiai indėliai pusei metų, metams, dviems ar netgi trims. Ir jie visai nedega. Pasiliko viena mintis: WTF? Vadinasi pinigų kaip ir yra, bent jau valstybės įmonėse, kurie guli Lietuvos bankuose užkonservuoti. O reiktų turėti, jog bankrutavęs bankas nebuvo pats didžiausias bankas, kituose gali būti laikomi pinigai panašiomis sąlygomis, bet didesniuose bankuose gali būti jų daugiau. Ir čia aš taip ir pasilikau nesupratęs, o tai kodėl valstybės įmonės negali skolinti tiesiai valstybei ar vyriausybei? Arba kodėl nesukurtas valstybės kreditavimo tiesiai iš valstybės įmonių sistema? Ir apskritai, kodėl valstybė turi skolintis brangiai (kelis metu tik ir buvo kalbama, kaip brangiai valstybė skolinasi), kada valstybės įmonėse yra nereikalingų pinigų, kurie, vietoj to, jog būtų padedami ilgalaikio indėlio pavidalo į banką, galėtų būti skolinami valstybei… Tereikia sukurti protingus mechanizmus.

O gal taip tiesiog negalima? O kodėl taip negalima? Gerieji žmonės, paaiškinkite nieko nesuprantančiam ekonomikoje, labai prašau….