Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Taip jau atsitiko, kad pastaruoju metu buvau dingęs, o pasirodžiau tik pranešti apie Felikso Šabuldo mirtį. Išties, didžioji laiko dalis sunaudota visai niekam tikusiems reikalams, kurie vadinasi ruošimasis paskaitoms ir konferencijos organizavimui. Jeigu kalbėti atvirai, be Užsienio reikalų ministro palankaus požiūrio ir paramos, renginys būtų buvęs pasmerktas. Todėl galiu pasidžiaugti, jog jubiliejus sutapo su laikotarpiu, kada politikai domisi galimybe pasirodyti viešumoje. Ir taip, kūdikis, jeigu kas nors kur nors eis pro šalį ir turėtų noro užklysti, visada prašom pasiklausyti, kadangi nusimato tikrai aukšto lygio mokslinis renginys. Toliau kopijuoju ir klijuoju programą, tiesiai iš failiuko ir be jokių pakeitimų. Smulkmenas dadarinėsiu per šią naktelę.

Už galimas pastabas ir pastebėtus netikslumus pateiktus šiąnakt būsiu visą laiką  dėkingas.

Vidurio rytų Europa mūšio prie Mėlynųjų Vandenų metu

Tarptautinė mokslinė konferencija skiriama 650-osioms Mėlynųjų Vandenų mūšio metinėms

Konferenciją organizuoja

Vytauto Didžiojo Universitetas

Lietuvos istorijos institutas

Instytut Historii Uniwersytetu Jagiellońskiego

«Colloquia Russica»

Konferencijos globėjas – Lietuvos Respublikos Užsienio Reikalų Ministras Audronius Ažubalis

2012 m. gegužės 24 ir 26 dienomis, VDU Mažojoje salėje, S. Daukanto g., 28, Kaunas

2012 m. gegužės 25 d. išvažiuojamasis posėdis Trakų istorijos muziejuje, pilies bokšto salėje

Konferencijos programa

2012 m. gegužės 24 dieną, ketvirtadienį,

VDU Mažojoje salėje, S. Daukanto g., 28, Kaunas

08.30–10.00 Konferencijos dalyvių registracija

10.00 Konferencijos atidarymas

Vytauto Didžiojo Universiteto Rektoriaus prof. Zigmo Lydekos sveikinimo žodis.

Lietuvos Užsienio Reikalų Ministro Audroniaus Ažubalio sveikinimo žodis.

Ukrainos Ambasadoriaus Lietuvoje Valerij Žovtenko sveikinimo žodis.

Kauno miesto Mero Andriaus Kupčinsko sveikinimo žodis.

Lietuvos Istorijos Instituto Direktoriaus Pavaduotojos dr. Zitos Medišauskienės sveikinimo žodis.

10.40–11.30              Plenarinis posėdis. Moderuoja – Vytas  Jankauskas.

10.50–11.10

Феликс Шабульдо (Киев),

Mėlynųjų Vandenų mūšio tyrimų apibendrinimai

Итоги изучения Синеводской битвы

11.10–11.30

Jūratė Kiaupienė (Kaunas),

Regionas 1362–1569 m. geopolitiniame ir geokultūriniame kontekste

11.30–12.00             Kavos petrauka

12.00–13.00             Knygos „Jogailos ir Vytauto laikai“ pristatymas

13.00–15.00

Lietuvos Respublikos Užsienio Reikalų Ministro Audroniaus Ažubalio priėmimas konferencijos dalyviams

15.00–16.40              I-oji sesija, „Totorių veiksnys regione iki Mėlynųjų Vandenų mūšio“, moderuoja Zigmantas Kiaupa

15.00–15.20

Marius Ščavinskas (Klaipėda),

„Saracėnai – mongolai – totoriai“ Kryžiaus karų sūpuoklėse XII–XIII a.

15.20–15.40

Алексей Мартынюк (Минск),

Totoriai Viduramžių minatiūrose: priešai, kaimynai, sąjungininkai

Татары в средневековой миниатюре: враги, соседи, союзники

15.40–16.00

Виталий Нагирный (Kraków),

Lietuva Haličo-Voluinės kunigaikščių užsienio politikoje paskutiniaisiais Danilo Romanovičiaus valdymo metais

Литва во внешней политикие галицко-волынских князей в последние годы правления Даниила Романовича

16.00–16.20

Леонтий Войтович (Львов),

Kunigaikščio Levo Danilovičiaus politika Lietuvos atžvilgiu

Литовская политика князя Льва Даниловича

16.20–16.40 Diskusija

16.40–17.00 Kavos petrauka

17.00–18.50 II-oji sesija. „Šaltiniotyrinės mūšio problemos“, moderuoja Lidia Korczak

17.00–17.20

Dariusz Dąbrowski (Bydgoszcz),

Taip eita iki Mėlynųjų Vandenų. Aprie lietuvių ir mongolų priešpriešos ištakas dėl valdžios Rusioje. Rinktinės Romanovičių  Baltiškosios politikos problemos

Nim doszło do Sinych Wód. U źródeł rywalizacji litewsko – mongolskiej o panowanie nad ziemiami ruskimi. Wybrane zagadnienia z polityki bałtyckiej Romanowiczów

17.20–17.40

Romas Batūra (Vilnius),

Šaltiniotyriniai Mėlynųjų Vandenų aspektai

17.40–18.00

Сергей Полехов (Москва),

„Pasakojimo apie Podolę” šaltiniotyrinės vertės problema

W sprawie wartości źródłowej “Opowieści o Podolu”

18.00–18.20

Laima Bucevičiūtė (Kaunas),

Mėlynieji Vandenys istorinės kartografijos kontekste

18.20–18.50 Diskusija ir pirmosios dienos apibendrinimas.

2012 m. gegužės 25 d., penktadienis (Trakai), Trakų istorijos muziejus

„Mėlynųjų Vandenų mūšis“

10.00–11.20 III-oji sesija, moderuoja Виталий Нагирный

10.00–10.20

Алена Любая (Минск),

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Ordos tarpusavio santykiai (XIII amžiaus vidurys- XVI a. vidurys)

Взаимоотношение Великого княжества Литовского с Ордой (середина XIII – середина XIV вв.)

10.20–10.40

Юрий Довган (Ивано-Франковск),

Totorių karinės taktikos evoliucija XIV – XV amžiuose

Эволюция военной тактики татар в ХІV–ХV столетиях

10.40–11.00

Борис Черкас (Киев),

1362 metų Mėlynųjų Vandenų mūšis vakarinių Aukso Ordos (Muvalo sparno) ulusų politinės istorijos kontekste didžiosios krizės laikais

Cиневодская битва 1362 г. в контексте политической истории западных улусов Золотой Орды (Крыло Мувала) во время „Великой Замятни”

11.00-11.20

Сергей Бочаров (Симферополь),

Mūšis prie Mėlynųjų Vandenų ir Aukso Ordos Krymo ulusas

Битва на Синей Воде и Крымский улус Золотой Орды

11.20-11.40

Андрей Федорук (Черновцы),

Mūšiai prie Mėlynųjų Vandenų (1362 m.) ir prie Dono (1380 m.): lyginamoji karo meno analizė

Битвы на Синих Водах (1362 г.) и на Дону (1380 г.): сравнительный анализ военного искусства

11.40–12.00 Diskusija

12.00–13.00 Pietūs

 

13.00–15.20 IV-oji sesija. Moderuoja Борис Черкас

13.00–13.20

Елена Русина (Киев),

Istorinės atminties konstravimas Ukrainoje: Mūšis prie Mėlynųjų Vandenų

Конструирование исторической памяти в Украине: Битва на Синих Водах

13.20–13.40

Андрей Масловский (Азов),

Dešniosios Dono pakrantės klajokliai XIV a. Ir Aukso Ordos miestai

Кочевники Донского правобережья XIV в. и города Золотой Орды

13.40–14.00

Андрей Любый (Минск),

Polocko kunigaikščio Andriaus Algirdaičio  totorių „karas“

Татарская „война” князя Андрея Ольгердовича Полоцкого

14.00–14.20

Vytas Jankauskas (Kaunas),

Karijotaičių valdžia Podolėje po Mėlynųjų Vandenų mūšio

14.20–14.40

Николай Русев (Кишинёв),

Karpatų – Dniestro žemių valdytojai po Mėlynųjų Vandenų mūšio

Правители Карпато-Днестровских земель после битвы у Синих Вод

14.40–15.00               Diskusija

15.00                       Ekskursija Trakų pilyje ir sugrįžimas į Kauną.

2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis (VDU, Kaunas)

 

„Ilgalaikės Mėlynųjų Vandenų mūšio pasėkmės ir regionas”

 

09.00–10.20 V-oji sesija, moderuoja Jūratė Kiaupienė

09.00–09.20

Artūras Dubonis (Vilnius),

Kas buvo Aukštaitija XIV a.?

09.20–09.40

Rimvydas Petrauskas (Vilnius),

Gediminaičių pasaulis: tarptautinės politikos ir diplomatinės veiklos formos bei galimybės XIV a. antroje pusėje

09.40–10.00

Lidia Korczak (Kraków),

Totorių pasaulio įtaką Lietuvos ir Lenkijos priešpriešai Rusioje antroje XIV amžiaus pusėje

Wpływ świata tatarskiego na rywalizację Litwy i Polski o Ruś w 2. połowie XIV wieku

10.00–10.20

Jan Tęgowski (Białystok),

Algirdaičiai, Duckiai ir Alšėniškiai, arba dar kartą Sofijos, ketvirtosios karaliaus Vladislovo Jogailos žmonos, kilmės klausimu

Olgiredowicze, Druccy i Holszańscy, czyli jeszcze w sprawie pochodzenia Zofii, czwartej żony króla Władysława Jagiełly

10.20–10.40             Diskusija

10.40–12.00              Pietūs

12.00–14.50 VI-oji sesija, moderuoja Laima Bucevičiūtė

12.00–12.20

Ярослав Пилипчук (Киев),

Separatizmas Aukso Ordoje (europietiškasis vektorius, XIV – XV amžius)

Сепаратизм в Золотой Орде (европейский вектор, XIV–XV века)

12.20–12.40

Stephen C. Rowell (Vilnius),

XV a. LDK ir totorių santykiai Bažnyčios akimis: prielaida ir poveikis

12.40–13.00

Marius Sirutavičius (Kaunas),

Totorių problema ir krikščioniška vienybė LDK ir Maskvos valstybės diplomatinių derybų retorikoje XV a. pab. – XVI a. vid.

13.00–13.20

Tomas Čelkis (Vilnius),

XIV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų samprata stepių regione

13.20–13.50 Diskusija ir trečiosios dienos apibendrinimas

13.50–14.20 Kavos petrauka

14.20–Konferencijos uždarymas

 

Mokslinis komitetas:

prof. habil. dr. Dariusz Dąbrowski

dr. Juriy Dovgan

prof. dr. Zigmantas Kiaupa (pirmininkas)

habil. dr. Lidia Korczak

doc. dr. Pranas Janauskas

dr. Vytas Jankauskas (sekretorius)

dr. Witaliy Nagirniy (sekretorius)

doc. dr. Ramunė Šmigelskytė – Stukienė

Organizacinis komitetas:

dr. Vitalija Kasperavičiūtė

dr. Laima Bucevičiūtė

Laurynas Šedvydis

Brigita Tranavičiūtė

 

Kunigaikščio Jokūbo Aleksandraičio Svirskio biogramos apmatus dar XIX a. pabaigoje buvo pateikęs J. Wolffas, dabar juos matome ir naujausiame J. Tęgowskio darbe. Iš vienos pusės tenka pasidžiaugti, jog reikalas pajudėjo, šios giminės tyrimai ją traukia iš užmaršties, tačiau iš kitos pusės žvelgiant – minėtieji darbai yra tik įžanga į tikrus darbus, kadangi šios giminės istorija gali padėti suformuoti platesnį požiūrį į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ankstyvųjų struktūrų raidą, jų transformaciją modernėjančioje visuomenėje. Kunigaikštis Jokūbas Aleksandraitis Svirskis yra vienas iš labiausiai tinkamų atvejo analizei pavyzdžių, kadangi jo karjera ir veiksmai turi pakankamai ryškius individualius bruožus.

Kunigaikščių Svirskių giminė – viena iš tų giminių, kurios giminystės ryšių su valdančiąja dinastija XIV – XVI a. nustatyti nepavyko, kas byloja apie tai, jog šie savo kilme siejosi su ankstyvuoju, kariniu Lietuvos elitu, įgavusių konkrečioje teritorijoje aukščiausią valdžią, o tokiu būdu juos galima būtų susieti ir su gentine diduomene. Minėtu laikotarpiu Svyrių kunigaikščių dalyvavimas valdovo dvaro gyvenime buvo epizodinis, dažniausiai apibūdinant juos neaiškiomis valdovo dvariono pareigomis. Kunigaikštiška kilmė jiems leido kurį laiką išlikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elite: jų dukterys buvo paklausios nuotakos svarbiausių LDK didikų giminių tarpe, nepaisant to, jog kažkokio apčiuopiamo kraičio jie ir negalėjo pasiūlyti, tačiau jas vedė Kęsgailų, mastikų, Šemetų ir kitų giminių atstovai. Mikalojus Mikolojaitis Radvila prašėsi vieno šios giminės nario būti įsūnijamu, o dvasininkais tapę giminės nariai posėdžiaudavo Vilniaus vyskupijos kapituloje.

Jeigu reikėtų pabandyti keliais žodžiais nusakyti šio kunigaikščio biografijos bruožus, reikėtų paminėti, jog tai buvo Aleksandro Svirskio, didžiojo kunigaikščio dvariono, ir  Onos Protasevičiūtės, Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus sesers, vyriausiasis sūnus. Gimė 1535 metais, nors neatmestina galimybė, jog galėjo gimti truputį vėliau. 1557 metais įsimatrikuliavo į Krokuvos akademiją, tačiau nėra žinių apie studijų baigimą. Vėliau veikė savo dėdės Vilniaus vyskupo dvare. Taip pat dalyvavo keliose teismo bylose, atliko pasiuntinio funkcijas, buvo deleguotas taip pat į Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą, nuo 1580 metų minimas kaip valdovo maršalas, ir galiausiai 1585 metais mirė. Buvo vedęs, tačiau apie palikuonis žinių nėra. Šie keli štrichai, nubraižantys biogramos kontūrus yra itin lakoniški, leidžiantys suabejoti ar apskritai nors truputį išsamesnė biogramą būtų galima parašyti. Tačiau šioje vietoje yra realaus ir formalaus požiūrio susikirtimų neatitikimas, kadangi tam tikrais atžvilgiais, Jokūbas Aleksandraitis buvo išskirtinė giminės figūra. Kelis aspektus pabandysime čia paliesti.

Pirmasis įdomus klausimas, susijęs su šio kunigaikščio asmeniu, tai jo XVI a. 9 dešimtmetyje naudotas atspaudas. Kunigaikštis Jokūbas Aleksandraitis Svirskis, vienintelis giminės atstovas, kurio antspaudo vaizdulyje buvo išbraižytas sudėtinis herbas, kurį sudarė keturi laukai: pirmajame buvo pavaizduotas Kentauras, antrajame – visos giminės narių naudotas Lapino herbas, trečiajame – Lelyvos herbas, ketvirtajame – Rožė. Heraldikos tyrinėtojas Anatolijus Citovas jį tiesiog užfiksavo, tačiau plačiau aiškinti nesiėmė, Janas Tęgowskis, rašydamas šio asmens biogramą, tiesiog suformulavo teiginį apie neapibrėžto lygmens giminystę su Alšėnų kunigaikščiais. Reikia pritarti, jo kažkokio lygio, neapibrėžta giminystė galėjo jungti šias dvi gimines, tačiau ji tikrai nebuvo tokia svarbi ir artima, kad būtų atspindėta heraldikoje, o Kentauro arba kitaip Hipokentauro herbas atsidurtų pirmajame herbo lauke, giminės naudojamą kelis šimtmečius Lapino herbinį ženklą stumteldama į antrą poziciją. Problemų nesukelia ir trečiajame lauke buvęs pavaizduotas Lelyvos herbas, kadangi žinome, jog tai buvęs jo motinos giminės ženklas. Tačiau ketvirtasis laukas vėl mįslingas, nes jame buvusi pavaizduota Rožė. Tyrinėtojui pernelyg daug problemų šis herbas nekelia, kadangi žinome, jog jis buvo naudotas Giedraičių kunigaikščių giminės. Tačiau apie giminystės ryšius su kunigaikščiais Giedraičiais kalbėti ne mažiau sudėtinga. Todėl į šį Jokūbo Aleksandraičio Svirskio antspaudą reikia žvelgti pirmiausiai kaip į tam tikrą manifestaciją, bylojančią apie jo kilmę, atiduodant duoklę tolimiems bet garbingiems protėviams. Šis pasakojimo momentas gali pasirodyt išties įdomus – XVI a. pabaigoje tie patys kunigaikščiai Giedraičiai pradėjo naudoti sudėtinius herbus, kuriuse buvo privalomi du laukai – Kentauro ir Rožės.

Tai negali stebinti, kadangi dar nuo XV – XVI a. sandūros buvo plačiai žinomas legendinis pasakojimas, jog į Lietuvą bėgdamas nuo negandų atklydo iš Romos kunigaikštis Palemonas, su kuriuo buvo garbingų giminių atstovai, išskiriant pirmiausiai Stulpų, Kentauro ir Rožės gimines. Kentauro giminės atstovai valdė Lietuvą iki Gediminaičių atėjimo į valdžią, tačiau jų tarpe neatsiradus tinkamo žmogaus, galinčio valdyti Lietuvos didikai savo valdovų išsirinko Vytenį, kilusį iš stulpų giminės. Tuo tarpu Kentauro giminės palikuonys, nustumti nuo valdžios, buvo dviejų kunigaikštiškų giminių – Alšėniškių ir Giedraičių – pradininkai. Tokia forma pasakojimas funkcionavo LDK dominuojančiame naratyve, kuriame buvo aiškinama būtent šių dviejų kunigaikščių giminių kilmė, pamirštant trečiąją – Svyrių kunigaikščius.

Tiksliai žinome, kada šis legendinis pasakojimas buvo papildytas – pirmasis užsiminė apie tai Motiejus Strijkovskis, bandęs surasti kunigaikščiams Svirskiams ne mažiau garbingą protėvį. Jeigu Alšys (Alšėnų kunigaikščių protėvis) ir Giedrius (Giedraičių protėvis) problemų nekėlė, jie jau funkcionavo legediniame pasakojime, tai kunigaikščių Svirskių protėviu tapo Daumantas, kovojęs prieš savo brolį, o paskui priverstas bėgti iš Lietuvos. Kunigaikščiams Svirskiams atiteko mažiausiais garbingas protėvis, susitepęs savo veiksmais, kadangi pakėlė ranką prieš teisėtą valdovą, už ką to meto LDK teisės supratimu turėjo būti nubaustas mirtimi, nes tai buvo nusikaltimas ir prieš visą valstybę. Tačiau net ir toks, susitepęs protėvis, kunigaikščių Svirskių atveju juos įterpė į pasakojimą apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pradžią, susiedamas šią giminę su Palemonu, susiejant juos su romėnų atklydėliais.

Motiejus Strijkovskis legendos pasakojimą papildė neatsitiktinai, jis tikrai palaikė ryšius su šios giminės atstovais, vienam iš jų dedikavo vieną savosios kronikos skyrių. Kronikininkas taip pat lankėsi Svyriuose, paliko griūvančios kunigaikščių medinės pilies aprašymą. Būtent dėl ryšių su šios giminės atstovais, jis buvo paskatintas papildyti iki tol buvusį pasakojimą. Tačiau legendinio pasakojimo papildymas kelią visą eilę klausimų, kodėl jis buvo papildytas būtent taip? Iš ko gavo informaciją? Kokiais motyvais remiantis giminė buvo susieta su ne pačiu garbingiausių iš galimų protėvių? Klausimai įdomūs, kurių pagalba mes galime prisiliesti prie pasakojamosios tradicijos funkcionavimo giminės narių tarpe ir auklėjimo elementų LDK, pirmiausiai istorinės atminties.

Galima pasakyti tvirtai vieną, jog Motiejus Strijkovskis tikrai buvo paprašytas, rašant kroniką, surasti vietą kunigaikščiams Svirskiams. Didelė tikimybė, jog vieta buvusi surasta pasikalbėjus su pačiais kunigaikščiais. Motiejus Strijkovskis netgi įterpė abejone – jeigu nemeluojama, tačiau nenurodė, iš kur gauta informacija. Kronikininkui nereikėjo didelių pastangų, tam jog jis surastų vietą, veikiausiai jam buvo pateiktas vardas, su kuriuo kunigaikščiai Svirskiai siejo savosios giminės ištakas. XIII a. antrojoje pusėje žinomi Lietuvos istorijoje bent keli kunigaikščiai Daumantai, ar nors su vienu iš jų būtų galima sieti šią giminę, klausimas niekada nebus atsakytas. Tiksliau, bet kokios pastangos šios šaltinių bazės rėmuose, išliks hipotetinėmis. Tačiau atmesti to, jog Daumantas galėjęs būti kunigaikščių Svirskių protėvis, galbūt gyvenęs ir XIV a. negalime. XV a. šis vardas fiksuojamas ir giminės narių tarpe. Todėl tai leidžia kalbėti, apie istorinės atminties ir giminės pasakojimo išsaugojimą auklėjimo proceso metu. Iš negausių šaltinių, išlikusių iki mūsų dienų, galime padaryti išvadą, jog šiam procesui buvo skiriamas pakankamai didelis dėmesys.

Vienas iškalbingas pavyzdys bylojantis apie auklėjimo procesą – giminės narių tarpe vykstant ginčams dėl palikimo dalinimosi ir bandant palikimą pasidalinti ne itin sąžiningais būdais, kada vienas iš jauniausių giminės narių paliekamas be palikimo. Vyresniosios kartos atstovas turėjo atsistoti ir tarti žodį teismo proceso metu, jog taip, kaip elgiamasi, nedera elgtis tikram riteriui, kadangi tai nėra garbingas elgesys ir tikram riteriui apgaudinėti vardan turto nepridera. Vien šio pavyzdinio epizodo pakanka suvokti, jog auklėjimo procesas buvęs nenutrūkstama dalimi, o pasakojimai apie praeitį ir protėvius neabejotinai turėjo tapti viena iš jo sudėtinių dalių. Tai verčia iškelti klausimą, ar negalėjo būti taip, jog kažkuris iš kunigaikščių Svirskių, įvardines seniausius žinomus protėvius Motiejui Strijkovskiui išsitarė ir apie Daumanto vardą, o kronikininkui beliko įterpti naujas žinias į senai žinomą pasakojimą? Tokia galimybė yra svarstytina ir jos atmesti mes negalime, lygiai taip pat mes negalime ir jos patvirtinti.

Šių pasvarstymų kontekste galime kelti tik vieną klausimą, kas gi buvo tas Motiejaus Strijkovskio informatorius, neabejotinai kilęs iš kunigaikščių Svirskių giminės? Galimi du atsakymai – Lukas Boleslovaitis Svirskis, kuriam kronikininkas buvo paskyręs dedikaciją savo darbe ir Jokūbas Aleksandraitis Svirskis. Abu variantai yra svarstytini, tačiau įtikinamesnis atrodo visgi antrasis. Gyvendamas Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus dvare, kunigaikštis Jokūbas Aleksandraitis užėmė ypatinga vietą, jis išskirtas iš kitų giminaičių (net ir brolių tarpo), buvo vadinamas mylimiausių vyskupo seserėnu, gausiai apdovanotas jo testamente ir paskirtas vienu iš testamento vykdytojų. Gyvendamas šiame dvare jis galėjo susitikti su Motiejumi Strijkovskiu ir suteikti jam informaciją, apie savo giminės istoriją. Tai, ką matome jo antspaudo manifestacijoje, sufleruoja mums, jog garbinga giminės kilmė jam buvo pakankamai svarbi. Ir dar viena smulkmena. Albertas Kojalavičius Vijūkas, rašęs savuosius istorinius darbus XVII a. viduryje, apie kunigaikščių Svirskių giminės ištakas pateikė daugiau informacijos, negu Motiejus Strijkovskis. Nėra aišku, kas ir kaip jam šią informaciją suteikė. Tačiau kunigaikščio Jokūbo Aleksandraičio ryšiai su jėzuitų kolegija vyskupo Valerijono Protasevičiaus dvare buvo akivaizdūs ir sufleruoja vieną iš galimų pasakojamosios tradicijos sklaidos būdų. Tačiau šį kelią, be jokios abejonės, dar reikėtų patikrinti.

———————————————————————————————————————————————————-

Pranešimas skaitytas Vytauto Didžiojo universitete, Kaune

Žinoma, laukiant dienos X, kuomet reikės atsistoti ir pristatyti savo paskutinių keturių metų tyrimus prieš auditoriją, pradeda kilti šiokia tokia susierzinimo banga, kadangi, likus mažiau negu savaitei, dar neturiu jokių atsiliepimų, nors recenzijos iš oficialiųjų oponentų turėtų būti jau ir įteiktos, kaip numato reglamentas. Bet, kol kas galima kentėti, su viltimi, kad jos kada nors bus parašytos, nes jeigu aš jas gaučiau dienos X išvakarėse, būtų mažų mažiausiai nekorektiška… Na, nebent tai būtų pašlovinimas mano genialumui… ar bent jau tiesiog pasakymas, jog nelabai yra prie ko prikibti. Bet aš pats žinau, kad prikibti tai bus prie ko, todėl visgi smalsu, kur mano didžiosios klaidos. Ir todėl sėdžiu ir laukiu, ir prisiminiau vieną XVIII a. vidurio istoriją. Tai buvo diena X kuri pavirto metais X…

Gerardas Frydrichas Miuleris (Müller) pristatinėjo savo darbą, skirtą Rusios ankstyvajai istorijai, formuluodamas pagrindinius dabar taip vadinamos „normanistinės teorijos“ postulatus, jog variagai, Riurikas ir apskritai pirmieji Rusios kunigaikščiai nebuvo slavai, tačiau ateiviai iš Skandinavijos, kurie suformavo ne tik valdančiąją dinastiją, bet taip pat ir didžiąją dalį tuometinės Rusios elito. Galbūt viskas būtų praėję normaliai, jeigu pristatant šią idėją auditorijoje nebūtų sėdėjęs toks veikėjas, garbingas profesorius ir t.t. vardu Michailas Vasiljevičius ir pavarde Lomonosovas, dabar turintis universitetą Maskvoje, kuris pavadintas jo vardu. Jam ši idėja nepatiko, kadangi daug įtikinamesnė atrodė versija, jog Rusia visą laiką buvo slaviška, beje, slavais, Lomonosovo koncepcijos rėmuose buvo ir vokiečiai, o Rusios elitas buvo kilęs iš Prūsijos. Tai, kas mums dabar keltų šypseną, nes tai primena T. Narbuto fantazijas apie Lietuvos valstybės pradžią. Ką mes jau pripratome laikyti ne daugiau negu neblogos vaizduotės vaisiumi (tiesa, yra Lietuvoje vis dar keistai priimančių galimybę parašyti tikrą ir nuslėptą istoriją, bet jais užsiiminėja Pseudohistorian blogo autorius, kuris tuos pataloginius ir klasifikuoja bei visaip kitaip smagiai išnarsto). Žodžiu Miulerio disertacijos gynimas praėjo komplikuotai, o jeigu tiksliau, visiškai nesėkmingai, nes prasidėjusi polemika užsitęsė. Buvo rengiami nauji ir nauji posėdžiai, iš viso jų buvo surengta 29, kur polemizuojančios pusės aršiai diskutavo, o disertacijos gynimas užtruko ilgiau negu metus. Lomonosovas rašė, jog Miuleris buvo praradęs savitvardą, gynimo metu pradėjo keiktis, lazda daužydamas į stalą ir ja grasindamas komisijos nariams. Lomonosovas, būdamas stambaus sudėjimo, tiems patiems komisijos nariams irgi buvo užvožęs, kad šie geriau išgirstų jo argumentus. Žodžiu, buvau naudojami labai keisti mokslinės polemikos argumentai, todėl komisija buvo priversta svarstyti darbą uždarame posėdyje. Rezultatas buvo paprastas, kadangi Miulerio darbas garbės Rusijos imperijai nedarė, tiktai ją žeidė, o diskusija buvo perėjusi į pasikartojimų stadiją, kur nieko doro išsiaiškinti nebuvo galima, buvo nutarta patį procesą nutraukti, kadangi jis yra neproduktyvus, o disertaciją sunaikinti (kai kurios versijos sako, kad ji turėjo būti sudeginta).

 

Taigi, daug maž taip turėjo atrodyti nesėkmingas gynimas XVIII amžiuje. Nežinau, ar yra ilgiau trukęs disertacijos gynimas mokslo istorijoje, bet kai palygini dabartines realijas su tomis, kai sakoma, jog kelios valandos gėdos ir tampi daktaru visam gyvenimui, viskas pasidaro truputi juokinga. Tikrai, nesėkmė turi išryškėti jau pirmojo svarstymo metu.

Ir taip, planas. Pirmadienį po pietų paskiriama vieta parūkimui, štai čia (gali būti ir gretimas suoliukas), kur bus laukiama oponento ar šiaip komisijos narių, su blogais ketinimais, kokie, dar nesugalvojau ir esu atviras pasiūlymams. Kuo idiotiškesnis, tuo geriau, pvz.: atimti iš oponento batą ir numetus kur nors nusiųsti vienišo ir per anksti gatvės grindinį palikusio apavo nuotrauką gerbiamam Batautojui, būtų tiesiog idealu.

Nors iki gynimo geriau visiems būtų tik šypsotis…

Visi žinome anekdotą, apie pesimisto ir optimisto ginčą, dėl stiklinės: kokia ji – pustuštė ar puspilnė. Galiausiai pro šalį praėjęs realistas turėjo konstatuoti, jog čia yra pusė stiklinės. Be jokios abejonės, galima ironizuoti, jog ginčas apskritai neturi prasmės, tereikėjo stiklinės turinį išgerti, o gal pripildyti, ir vakarėlis būtų tęsiasis toliau. Bet kartais vakarėliuose taip jau būna, jog ginčas turi vykti vardan ginčo.  Nieko tai nestebina, tiesiog taip būna. O jeigu leidi sau geriau pagalvoti, tai pasidaro akivaizdu, jog ginčijasi tik pesimistai su optimistais, tuo tarpu realistai – konstatuoja. Ir niekam ne paslaptis kodėl: pesimizmas ir optimizmas yra orientuoti pirmiausiai į tikėjimą, tuo tarpu realizmas – į žinojimą. Tai racionalaus ir iracionalaus mąstymo būdų susidūrimas, kur jokia diskusija negalima, nebent priimsi modifikuotus bažnyčios tėvų postulatus, jog tikėjimas yra dievo įkvėptas žinojimas ir t.t.

Apie ką aš čia? Pastebėjau, jog kuriam laikui buvau apleidęs šią erdvę, iš jos pasitraukęs. Dabar tereikia pasakyti, jog užsiverčiau darbais ir niekur nebespėju, be to reikia šturmuoti didįjį baubą iš „d“ raidės. Todėl kuriam laikui dingsiu iš čia. Optimistiniu manęs nebus variantu iki kovo vidurio, pesimistiniu – iki balandžio pabaigos. Nors žiūrėdamas realistiškai, turėčiau prisipažinti, jog negalėsiu savęs visiškai palaužti disciplinai ir manau jog karts nuo karto užsuksiu…

Jeigu reikėtų keliais žodžiais pristatyti Lietuvos didįjį kunigaikštį Švitrigailą, tai būtų pakankamai paprasta padaryti: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos, Tverės kunigaikštytės, jauniausiasis sūnus. Mirus tėvui (manoma, kad Švitrigaila gimė prieš pat jo mirtį), toliau buvo globojamas motinos, kol jo vyresnis brolis Jogaila valdė valstybę ir konstravo sąjungą su Lenkijos karalystę. Pirmieji jo veiksmai žinomi jau atėjus į valdžią Vytautui, kuomet jis sukilo prieš besikeičiančią tvarką. Kelis kartus buvo suimtas, kelis kartus buvo pabėgęs į kaimynines valstybes ieškoti sau paramos. Po Vytauto mirties užėmė sostą. Po poros metų buvo nuverstas, tačiau neatsisakė savo pretenzijų, o pradėjo karą dėl sosto atgavimo. Neaišku tiksliai, kada susitaikė su Jogailaičiais, gaudamas valdyti Voluinės žemes, kuriose ir įsitvirtino. Po to, kai buvo nužudytas Žygimantas Kęstutaitis, Švitrigaila ketino susigrąžinti didžiojo kunigaikščio sostą. Tačiau Lietuvos Ponų Taryba pasikvietė valdovu Kazimierą Jogailaitį. Praslinkus keliems metams po pastarojo pakėlimo didžiuoju kunigaikščiu, Švitrigaila su juo susitaikė ir iki mirties buvo ištikimas. Veikiausiai toks turėtų būti Švitrigailos pristatymas keliais žodžiais. Tačiau vargu ar tai bent kiek pristato Švitrigailos asmenį. Tenka pripažinti, kad tai daugiau pristato šio didžiojo kunigaikščio veiklą ir jos lūžinius momentus, tačiau toli gražu ne patį jo asmenį.

Kalbėjimas apie asmenį, pirmiausiai nulemtas jo asmeninių savybių suderinimu, su tuo, ką jis darė ir kaip tai įtakojo jo veiklą. Tačiau tam įvardinti istoriografijoje reikalingas ir specifinių metodų panaudojimas, pirmiausiai, psichologinė asmenybės analizė. Tuo tarpu psichologinė istoriografija Lietuvoje absoliučiai nejuda iš vietos. Prisimenant profesoriaus J. Galenčenkos teiginį, jog Lietuvos istoriografija šiuo metu išgyvena pakilimą, tai šiek tiek stebina. Be abejo, tai kažkiek įtakojama to, jog šiuolaikinio mokslo viena iš alternatyvų – kuo siauresnė specializacija, kitaip tariant, vieno metodo ir vienos tiesos išmanymas, kuris kartais gali būti deklaruojamas ir kaip neišmanymu arba ignoruojamas, nesiveliant į diskusijas. Tai liečia tiek istorijos, tiek ir psichologijos tyrėjus. Galbūt tik Vytautas Kavolis yra peržengęs šiuos slenksčius, su studija, skirta psichologinei Lietuvos nacionalinio atgimimo herojaus Vinco Kudirkos portreto analizei. Tačiau ši išimtis yra pakankamai suprantama – Vytautas Kavolis visgi nėra lietuviškas produktas, jis išsilavinimą gavo Junginėse Amerikos Valstijose, galiausiai jis net ne istorikas, tačiau jo bandymas yra sėkmingiausias. Tuo tarpu Lietuvos medievistikoje, tai apskritai nėra toleruotina. Apie kokias asmenines savybes galima kalbėti, jeigu nuolat abejojama, ar galima kalbėti? Juk nuolatiniai klausimai, ar tirtina viena ar kita problema, kiek patikimas vienas ar kitas šaltinis yra šio proceso išdava. Todėl prisimenant profesorių J. Galenčenką, kartais galima konstatuoti, jog lietuviškoje istoriografija, palyginus su tarpukarine yra giliame dugne. Tuo metu kiekvienas autorius, rašydamas biografinio pobūdžio monografiją, siekdavo pabandyti apibūdinti asmenį, su jo teigiamom ar neigiamom savybėm, pasistengdamas įžvelgti, ar procesai, kuriuose dalyvavo asmuo, atitinką šaltiniuose priskiriamus apibūdinimus. O jeigu mes priimame teiginį, jog nieko objektyviai vertinti negalime, tai gal būt šalia visos kitos neobjektyvios rašliavos galėtume sau leisti pabandyti pateikti ir neobjektyvų psichologinį portretą? Be jokios abejonės, tai daugiau retorinis klausimas, nes atsakyti, bent jau aš, į jį nedrįsčiau.

Nagrinėjant Švitrigailos asmenį Lietuvos istoriografijoje, reikia pirmiausiai pasakyti, jog jis retai kada papuola į istorikų akiratį. Dažniausiai tai įvyksta atsitiktinai, nes šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje jis išnyra kaip kontekstinis asmuo, pačios asmenybės nesiekiant apibūdinti. Kaip vienas būdingiausių pavyzdžių šiuo atveju būtų Rimanto Jaso darbai. Nepaisant šio istoriko įdirbio, jo santykio su šaltiniais ir to, jog jis galėtų būti laikomas vienu pagrindinių istorinių terminų kūrėju lietuvių kalboje, jam labai smarkiai pakenkė laikmetis, kuomet jis rašė atliko savo pagrindinius darbus: sovietinėje Lietuvoje istorikas turėjo būti itin tikslus, siekti savo teiginių objektyvumo. Tai sietina ne tik su tuo, jog sovietmetis ir dabar suvokiamas kaip traumų laikotarpis, kuomet bet koks laisvesnis žodis buvo draudžiamas, o jo išsakymas traktuojamas kaip nacionalizmo proveržis daugiatautėje sąjungoje. Čia slypi daug gilesnės problemos, kadangi tuo metu buvo tikima ir verčiama tikėti viena tiesa, vienu metodu ir buvo tik viena kryptis. Galbūt todėl, Rimantas Jasas rašydamas stengėsi išvengti psichologinio vertinimo istoriografijoje, net ir rašydamas apie epizodus, kurie galėtų būti vertinami kontraversiškai, kaip pavyzdys Švitrigailos įsakymas nuskandinti kunigaikštį Simoną Alšėniškį. Juk tokį sprendimą galima įkontekstinti, apsiribojant ir pačiais šaltiniais: Švitrigaila apibūdinamas kaip žiaurus, kaip teisingas, kaip niekšas. Bet tai prasilenkia su įsivaizduojamu objektyvumu, todėl geriau to visai atsisakyti.

Ši problema, prasidėjusi sovietmečiu, tęsiasi iki šiol, o bandymas ją pajudinti bet kada gali sulaukti priekaišto apie istorijos mokslo profanavimą (siūlyčiau įsiklausyti į sąvokos etimologiją, jos istorinį kontekstą). Kaip bebūtų, toks požiūris yra vyraujantis, pavyzdžiui naujausioje Lietuvos istorijoje (rengiamas akademinis 12 tomų leidinys), Švitrigailos asmuo geriausių atveju pristatomas epitetais, tokiais kaip neramus, energingas ar panašiai. Nepaisant visų metodologinių inovacijų konstruojant tekstą. Lygiai tą patį galima pasakyt ir kitas sintezės.

Šiame kontekste tarpukarinė istoriografija yra visai kitokiame lygmenyje, o asmenybė ir jos bruožų atskleidimas buvo teigiama siekiamybė. Galbūt reiktų padaryti išlygą, jog kartais būdavo nueinama tendencingų keliu, laikantis simpatijos ar antipatijos principo, tačiau bet koks vertinimas daugiau ar mažiau tuo remiasi, siekiant pateisinti arba pasmerkti herojų. Vienintelė Lietuvos istoriografijoje Jono Matuso monografija skirta Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Švitrigailai yra skirta būtent tam: atskalbti Švitrigailos vardą.

Reikia taip pat pripažinti, jog Jono Matuso monografija yra šiek tiek senstelėjusi, tačiau parašyta remiantis geriausiomis laikotarpio tradicijomis. Joje ieškoma žmogaus, tikrinami jo motyvai, svarstoma, kodėl jis elgėsi vienaip ar kitaip. Galbūt kai kurie vertinimai yra laikytini perdaug tendencingais, tačiau kitaip ir negali būti, nes vertinimas daromas iš kelių amžių atstumo, o laikotarpis, kuomet parašyta monografija taip pat pasižymėjęs stipriu ideologizavimo poreikiu, galiausiai reikia pažymėti, jog kartais buvo aktuali diskusija vardan diskusijos, kuomet reiškėsi ideologinės priešpastatos tarp Lietuvos ir Lenkijos (tuo metu itin aktualus Lietuvos ir Lenkijos santykiuose buvo klausimas dėl Vilniaus ir jo krašto). Todėl šioje vietoje pažymėsiu tik kelis būdingesnius Švitrigailos asmens vertinimus Jono Matuso monografijoje, tuo pačiu atkreipdamas dėmesį į teksto konstravimo būdą.

Jonas Matusas savo monografijoje skiria poskyrį, apibūdinti Švitrigailos asmeniui, jo bendrajam vertinimui. Tačiau visa monografija yra nusėta epitetais, apibūdinančiais Lietuvos didžiojo kunigaikščio asmenines savybes: kietas, neramus, karštas, tvirtas ir t.t. Tokiu būdu siekiama ne tik sukurti gyvą pasakojimą ar Švitrigailos paveikslą. Teigiamai apibūdinančių epitetų gausa yra skirta tam, jog būtų atskleistas autoriaus požiūris į asmenybę, kurios veiklą jis nagrinėja. Kartais epitetų naudojimas yra motyvuojamas, o kartais jis ir be to turi būti aiškus, žvelgiant į asmenybę ir tai, kas apie ją yra žinoma. Tačiau tuomet, kai autorius imasi aprašinėti pačią Švitrigailos asmenybę, jo teksto konstravimo būdas visiškai pasikeičia. Siekiama tvirtai argumentuoti, pirmiausiai pasitelkiant pirminius šaltinius, apžvelgiant istoriografiją ir pateikiant savuosius vertinimus. Tuo pačiu reikia apgailestauti, jog Jonas Matusas plačiai aptarė tik tuos būdo bruožus, dėl kurių jis nesutiko su istoriografijoje pasitaikančiomis nuomonės.

Vienas esminių Švitrigailos asmenį apibūdinančių bruožų, Jono Matuso požiūriu, turėjusių būti aptartu pirmuoju yra jo religingumas, tuo pačiu pabrėžiant ir santykius su tautiškumu. Be jokios abejonės, tai autoriui buvo aktualu, kadangi jis pats buvo katalikų kunigas (subjektyvus faktorius), tačiau savo laikams jis gavo kiek netikėtas išvadas: Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavę prieštaravimai tarp skirtingų „tautinių“ ir religinių grupių buvo minimalūs, o apie kažkokius vienos ar kitos grupės protegavimus neverta ir kalbėti, kadangi šaltiniai yra nevienareikšmiai, liudijantys, jog vienalytės aplinkos (religiniu, socialiniu ar „tautiniu“) atžvilgiu apskritai negalėjo būti. Tačiau Švitrigailos artumą stačiatikybei Jonas Matusas pripažįsta, nors koks tai santykis, visgi iki galo nutylima (apie tai išties sudėtinga kalbėti esamų šaltinių kontekste). Svarbus yra būdas, kaip tai padaroma: Jonas Matusas Švitrigailos santykį su stačiatikybę grindžia per jo santykius su motina ir auklėjimu. Visgi svarbus ne pats teiginys, o tai, kokiame kontekste jisai atsiranda: asmenybės susiformavimas sietinas su motinos įtaka. Toks teiginys susilauktų ir šiuolaikinių psichologų pritarimo.

Akivaizdu, jog Algirdo žmona Julijona Tvėriškė iki pat mirties išliko stačiatikybės puoselėtoja. Turint omenyje, jog Švitrigailos tėvas mirė dar šiam esant kūdiniui (veikiausiai Janas Tęgowskis šioje vietoje klysta) arba vaikui, motina tikrai galėjo atlikti lemiamą vaidmenį jo asmenybės susiformavime. Gaila, jog tyrinėtojas nebando pasvarstyti giliau, kokią įtaką darė Švitrigailai motina, nes kyla keletas reikšmingų klausimų: kodėl Švitrigaila iki motinos mirties nedemonstravo savo ambicijų, kokie apskritai buvo jų santykiai ir t.t.? Tačiau ši kryptis labiau neplėtojama.

Jonas Matusas bandė įvertinti visas žinias, kurias paliko Janas Dlugošas, išrinkdamas iš jo veikalo citatas, apibūdinančias Švitrigaila: „nepastovaus būdo“, kiekvieno vėjo „greičiau kaip nendrė lankstomas“, „tikras beprotis“, „vemia keiksmais“ ir yra „girtuoklis ir linksmo gyvenimo žmogus“. Su šiais Dlugošo bandymais apibūdinti Švitrigailą jis nesutinka, laikydamas juos tendencingais, kadangi kronikininkas buvo nusistatęs prieš Švitrigailą. Istorikas teigia, jog kiti šaltiniai to nepatvirtina. Galbūt tik išimtis dėl jo santykio su alkoholiu, nes yra žinoma, jog nepilnų metų bėgyje, Švitrigailai būnant Prūsijoje, iš Vokiečių ordino jis nepilnų metų bėgyje gavo 9 statines vyno. Tačiau, pasak J. Matuso, jis negalėjęs visko vienas išgerti, o be to, su juo buvo nemažas dvaras, todėl laikyti Švitrigaila alkoholiku nėra pagrindo (siekdamas paneigti šį teiginį, J. Matusas bando palyginti netgi suvartojamo alkoholio kiekius to meto kituose dvaruose). Kaip prieštaravimą tokiam neigiamam Švitrigailos apibūdinimui jis primena ir tai, jog Rusios metraščiai tokių žinių nepateikia, nepaisant to, jog taip pat apibūdina neigiamai, pabrėždami jo žiaurumą (šioje vietoje gal nevykusiai panaudotas vėlyvas Gustyno metraštis), o Vokiečių ordine Švitrigaila buvo žinomas kaip garbingas kunigaikštis.

Jonas Matusas taip pat polemizuoja ir su ankstesne istoriografija. Jo požiūriu situacija laikytina ydinga, kuomet didžioji dalis istorikų Švitrigaila apibūdino pirmiausiai besiremiant Dlugošu. Iš šio konteksto sąlyginai iškrito tik M. Gruševskis, su kuriuo J. Matusas polemizavo plačiau. Ukrainos istoriko Švitrigailos apibūdinimas J. Matusą iš dalies tenkino: turėjo nepaprastą energiją, judrumą, ištvermę, bet nepasižymėjęs gabumais ir nuoseklumu; turėjo vado savybių, tačiau taip pat egzistavo ir galimybė (pasak M. Gruševskio), jog Švitrigaila buvo nenormalus ir psichopatas. Su šia M. Gruševskio pastaba J. Matusas kategoriškai nesutiko, pažymėdamas, jog ji yra silpnai argumentuota, išplaukianti iš to, jog Švitrigaila įsakė sudeginti Gerasimą. Šį argumentas išties yra silpnas, jeigu pažiūrėsime iš to paties taško, iš kurio pažiūrėjo ir Jonas Matusas, diskutuodamas dėl psichinių Švitrigailos nukrypimų: dvasininkų ir net tik jų sudeginimas buvo pakankamai išplitęs reiškinys, tiek Rusios erdvėje, tiek ir vakarų Europoje. Tai patvirtindamas jis priminė ir Jano Huso bei Jeronimo Pragiškio nesenus sudeginimus, o taip pat ir tai, jog lenkai, įsiveržę į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę taip pat degino gyvus žmones.

Jonas Matusas pateikdamas europinį ir vietinį kontekstą, galbūt netgi specialiai užmiršo pažymėti, jog kartais Švitrigailos sprendimai buvo labai impulsyvūs, nepamatuoti ir žiaurūs. Galima prisiminti ir jo įsakymą nuskandinti kunigaikštį Alšėniškį. Galbūt ši pozicija išties dalinai atspindi pirmiausiai paties autoriaus požiūrį į pasirinktą herojaus asmenybę, nes argumentų, paremti M. Gruševskio pozicijai galima surasti ir daugiau.

Pats Jono Matuso požiūris galutinai atsiskleidžia paskutinėje, baigiamojoje monografijos pastraipoje, kur jis apibūdina Švitrigailą kaip tiesaus ir nuoširdaus būdo žmogų. Primena, jog jis mokėdavo reikalui esant išlaikyti taktą (tai turbūt turėjo Švitrigailą apibūdinti kaip politiką), galiausiai pažymi ir tai, jog Švitrigaila neturėjęs aklos rasinės neapykantos lenkams. Pabaigia Jonas Matusas kiek keista išvada, disonuojančia su ankstesniu tekstu: „vadinasi, jis [Švitrigaila] gynė ir kovojo vien už Lietuvos savarankiškumą ir jos garbę“. Toks požiūris ne tik atskleidžia, jog Jonas Matusas idealizavo savojo pasakojimo herojų, pamiršdamas, jog pirmiausiai Švitrigaila kovojo ne už valstybę, bet už valdžią, vedinas egoistinių motyvų ir siekdamas patenkinti savo garbėtrošką. Juk tai ir yra pats natūraliausias motyvas, kurį kažkodėl J. Matusas nutarė ignoruoti.

Baigiant norėtųsi pažymėti, jog didysis kunigaikštis Švitrigaila buvo išties spalvinga asmenybė. Apgailestaujant reikia pridurti, jog ji dar nebuvo apibūdinta remiantis psichologijos metodais, tačiau, veikiausiai, tai tik laiko klausimas, kadangi šios krypties istoriografija turi plačias perspektyvas ne tik Lietuvoje, bet ir regione – jos labai trūksta, o poreikis tam yra. Galima prisiminti ne tik istoriografiją, tačiau ir plačiąją visuomenę. Juk Lietuvoje gyvuoju klasiku vadinamo Justino Marcinkevičiaus, neblogai per vertimus žinomo ir rusakalbiame pasaulyje, poemoje „Mindaugas“ diskutavę juodasis ir baltasis metraštininkai, kalbėjosi būtent apie šią problemą: baltasis metraštininkas ieškojęs žmogaus Mindaugo aplinkoje turėtų būti kaip priekaištas istorikams, kadangi žmogaus istoriografijoje beveik nebeliko. Nors reikia pripažinti, kad šie priekaištai yra ne tik istorikams, tuo pačiu pažymint, jog juos išsakyti poetui yra gerokai lengviau negu juos profesionaliai įgyvendinti.

****************************************************************************************************************

Pranešimas buvo skaitytas Bresto valstybiniame Aleksandro Puškino universitete