Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Taip, šiandien akis kliūna už užrašo, jog vyriausybė patyrė eilinę nesėkme, šį kartą aukštojo mokslo srityje. Tai buvo žinoma iš anksto, kadangi tokia įstatymo redakcija, kaip dabar yra ne kas kita, kaip tiesus kelias žvilgsnio užmetimui į rudą akį. Į ją galima ir prasiskverbti, įsisiurbiant giliai giliai.

Konstitucinis Teismas paskelbė, jog aukštojo mokslo įstatymas nėra labai jau atitankantis Konstituciją, apie jos dvasią net nekalbant. Šaukiamas neeilinis ŠMM klerkų susirinkimas...

Apie rotacijos principą neverta net kalbėti. Termino nukėlimas daugiau negu akivaizdi neteisybė tų, kurie atėjo motyvuoti, tam jog studijuotų, tačiau buvo sugalvota daryti taip, o ne kitaip. Daug svarbiau yra tai, jog KT pareiškė, esą toks įstatymas kaip dabar iš principo politizuoja universiteto valdymo aukščiausią organą ir tuo pačiu žlugdo jo autonomiją. Juokingiausia tai, kaip beviltiškai atrodė ministro bandymai paaiškinti, kad krypčiai iš principo pritarta, tik reformą pačią reiktų dar labiau pakraipyti, kad gautųsi dar geriau: „Viskas čia yra gerai, o bet tačiau truputi negerai, ir aš net neįsivaizduoju, ką reiktų padaryti, kad būtų gerai, todėl mes sukviesime visus klerkus, pabersime jiems grūdų, liepsim lesti, tada sutupdysim ir jau tuomet lauksim, kol iš jų kuris nors padės auksinį kiaušinį, iš kurio galėtų išsilukštenti auksinė idėja ir tuomet mes ą užrašysime į įstatymą. Jūs juk žinote, Anglijoje, Amerikėje ir Skandinavijoje yra bla bla bla…“ Citata gali būti ir netiksli, nes užrašiau iš atminties, tačiau principas aiškus: mes norime būti tokie, kad sugebėtume išreikalauti universitetų atskaitomybės prieš visuomenę. Būtent šioje vietoje ir reikia suklusti, kas daroma ir kaip daroma.

Pirmasis bandymas politizuoti universitetų tarybas buvo akivaizdi nuorodą, kaip šie žmonės supranta visuomene. Visuomenė tai jie, lygiai taip pat kaip ir valstybė tai jie. Todėl čia ir kyla visa eilė problemų, nes visuomenė suprantama vienareikšmiškai. O taip suvokiant visuomenę, natūralu, jog atsiranda noras padaryti universitetų aukščiausiąjį organą atsakingu politikams, galiausiai politizuojant ir visą procesą.

Būtent šioje vietoje ir matomas paradoksas: universitetai buvo siekiami nudusinti pasitelkiant jaunimo sąmoningumo šūkį, atiduodant į jų rankas galimybę spręsti, kurie universitetai turi išlikti, o kurie apskritai verti tik to, kad užsilenktų, negavę nei kapšelinių, nei nekapšelinių pinigų. Būsimasis studentas yra sąmoningas ir jis žino kaip pasirinkti. Ir čia jau girdžiu šaižų juoką. Taip, kažkoks procentas sąmoningų studentų išties egzistuoja, tačiau jie dar tik žengia pirmus sukrečiančius žingsnius savo gyvenime, iš mokyklos aplinkos, kurioje nebuvo absoliučiai prieš nieką atsakingi, tapdami atsakingi už visus savo veiksmus. Tačiau ironija čia nereikalinga. Problema yra kur kas gilesnė. Būsimi studentai čia panaudojami kaip šaltas ginklas perpjauti gerkles (na, galima būtų pasakyti ir bukas daiktas stuktelėjimui per galvas, bet esmės tai nekeičia). Man visą laiką kirbėjo klausimas, kodėl universitete negali vykti normalūs visuotiniai rinkimai, o tuomet universiteto vadovybė pasidarytų atskaitinga prieš visą bendruomenę. Taip, tokiu atveju kontrolė slysta iš rankų absoliučiai, bet jeigu į šią rinkimų sistemą įleisi studentus, tuomet universitetų vadovybė taps atsakinga prieš visą bendruomene. Ar tokios atsakomybės mažai? Ar atviri debatai, konkuruojant idėjomis būtų blogai? Ar bendruomenė nėra visuomenė? Juk būtent bendruomenės viduje turi funkcionuoti principas, kad viskas būtų kuo viešiau, kad viskas būtų kuo paprasčiau, o kokybė būtų užtikrinta. Atsimenu kalbas apie tokius vaikščiojančius darbo skelbimus: „Reikalingas programuotojas. Iš VDU prašome CV nesiųsti“. Man buvo gėda.

Tačiau toks sprendimas būtų ne mažiau svarbus ir kitoje srityje – universitetų vadovybė būtų priversta susirūpinti, kokie studentai pas juos studijuoja. Juk tokiu atveju niekam nebereiktų absoliučiai nemąstančių žmonių, kuriems aukštojo mokslo diplomas parduodamas. Nebent ruošiesi užsiimti demagogija. Atsirastų realus poreikis į universitetus patenkančius idiotus apsimėtyti vien jau tam, jog universitetuose pasiliktų žmonės gebantys mąstyti. Tai būtų dar ienas svarbus žingsnis užtikrinant pačio studijų proceso kokybę. Be jokios abejonės, dabar lesinami klerkai to nesupras.

Ar ką nors pakeis šitas KT sprendimas? Bijau, kad nieko, nes jau dabar kišamos galvos į smėlį ir bijoma prisiimti atsakomybę. Tai yra keli prarasti metai, kai buvo visiems aiškinama, jog reforma eina tinkama linkme ir tuo reikia džiaugtis. Jeigu viskas pajudėtų (realios) atsakomybės link, tai jau būtų pasiekimas.

Maždaug taip atrodo grėblys, ant kurio užlipo Leo Lenox

Popo.lt atsirado naujas gyventojas, palikęs čia kelis savo įrašus, kur tvarkingai rikiuoja žodžius į sakinius, o iš sakinių sudėlioja tekstą kur viskas aišku nuo a iki b. Jis vadinasi Arpakas, siūlau skaityti, mylėti ir džiaugtis, ir tikiuosi, kad pradėjo rašyti ne tam, jog pasirodytų šie du įrašai, bet apsitvarkys pas save ir ne už ilgo blogas įgaus pagreitį. Ir jeigu pirmasis įrašas buvo gražus pasiskaitymas, tai antruoju jau buvo siekiama parodyti, jog juoda gali būti ir balta, ir tai, kas atrodo balta, iš tikro yra juoda. Ir tas įrašas jau pakišo man vieną idėją, apie kurios realizavimą parašysiu mokslo metams prasidėjus,  kas ir kaip ten turi būti, man dar nėra aišku tiksliai… Išties, jis užkabino tai, ką Leo Lenox buvo perteikęs per emocijas, kokios žiaurios yra sąlygos dirbant istorikui archyvuose ir kaip sunku kovoti su sistema, kai  ji yra prieš tave. Juk viskas yra paprasta – Lietuvoje mokslininkas tai pašaukimas, pareiga ir atsakomybė, bet jokiu būdu ne normaliai apmokamos pareigos, su atitinkamom darbo sąlygom ir juo labiau garantijom. Geriausiu atveju tave iš vidinių resursų gali paskatinti institucija, kurioje dirbi, paaukodama gražų spalvoto popieriaus lapelį, ir ant jo suraityti padėkos raštą. Dažniausiai atsisveikinant.

Visgi Arpako tekstas nurodė dvi labai svarbias klaidas, kurios pasiliko Leo Lenox rašinyje – na, jeigu reikia kopijų, visą laiką galima tartis ir bus įmanoma susitarti, tik nereikia vengti pabarbenti per administracijos duris (Leo, LVIA direktorė labai nebloga moteriškė, su ja turi išeiti susitarti, bet iškart ir patarimas – jeigu tave nusiųs pas pavaduotoją V. Tamulyną, žinok, kad reikalas beviltiškas, net neverta gadinti jėgų).  Antroji, tai, jog sistemą, kurios kryptingų vystymusi tiki ar tikėjo  Leo, visgi valdo, ir ji nesikeis nes kol kas nėra tam jokių prielaidų. Ir ji tiek mutavusi, tokia išsikėrojusi, kad paprastam žmogui net nelabai aišku, ką ir kodėl reikia pasiųsti Rokišio mylima lytiškai abstrahuota kryptimi. Ir Leo čia šiek tiek primynė savo numestą grėblį. Ir jis grįžo, suduodamas skaudžiai, bet ne į kaktą, bet gerokai žemiau ir skausmingiau. Ir tada lyg rankomis prisidengiant, siekiant sumažinti skausmą prieš nugriūvant, kalbama apie technokratiškumą, kabliukus ir taip toliau, kuomet vienas paprastas momentas yra praleistas, ar sistemoje buvo išbandyti visi galimi sprendimai pasiekti savo tikslą? Akivaizdu, jog ne itin daug pastangų tam padėta.

Tačiau ne mažesnė problema išlenda iš Arpako rašinio pabaigos – sistema, kuri turi veikti pasirūpindama visuomenės poreikiais, bent jau iš dalies jos akivaizdžiai tyčiojasi. Kokiais būdais? Birželio antroje pusėje pasirodė taisyklės, reglamentuojančios kopijavimą, o rezultatas yra toks, jog iškart turi atsirasti prierašas, jog jos bus dar tobulinamos. Ir tai akivaizdus brokas, galbūt net korupcija plačiąja prasme, kuomet nesistengiama darbo atlikti normaliai, išmetamas juodraštis, turintis tiek trūkumų, jog jo gal net geriau ir nebūtų. Vietoj to, jog būtų aiškiai reglamentuota, kokių dokumentų iš tiriamųjų institucijų reikia, tam jog būtų gauta medžiaga, viskas uždraudžiama. Toks yra sistemos polinkis, tyčiotis iš visuomenės, kurios gerovei užtikrinti ji buvo sukurta. Ši ciniška poziciją -paskelbti bet ką, o paskui pabandyti padaryti geriau yra pats blogiausias variantas. Sistema, galvodama apie vieną grupę, pamiršo kitą. Tai būdingas vienpusiškumas.

Ir visgi, pabandysiu pasistengti pasityčioti iš sistemos jai priimtinu būdu – padarysiu taip, jog Lietuvos Valstybės Istorijos Archyvą pasiektų prašymas iš mano gimtosios Alma mater artimiausiu metu, jog būtų padarytos visų nepublikuotų Lietuvos metrikos knygų skaitmeninės kopijos. Pagrindas – naujos redakcijos Aukštojo mokslo įstatymas, kur kalbama apie kokybišką ir visokį kitokį aukštąjį mokslą. Tai būtų vienas iš būdų, kaip užtikrinti studijų kokybę vienoje konkrečioje srityje labai konkrečiomis priemonėmis.

Gerb. Arpakas, ar tokį prašymo patenkinimą įmanoma prasukti skubos tvarka, na labai reikia 😀

Aukštojo mokslo ateitis - būrėjų rankose

Kreivarnkio ironija diskutuojančių aplink aukštojo mokslo tema buvo itin sveika, nuprausianti šaltu dušu ir parodanti, jog viskas gali atrodyti labai subjektyvu. Tačiau tai sveika, o po jo tekstu esanti diskusija yra ypatinga, pirmiausiai tuo, kad nepaisant visko, turiu sutikti su Leo Lenox, jog nėra viskas beviltiška ir blogai, galbūt šitos kategorijos atsiradimas pas mane yra pirmiausiai geresnio ir kokybiškesnio aukštojo mokslo ilgesys, bandant pažiūrėti kur ko trūksta. Ir kai pradedi viską dėliotis, matyti visus už ir prieš supranti, jog ne viskas prarasta, dažniausiai. Kai geriau pagalvoji, aš patenkintas išsilavinimu kurį gavau, atsakant į pastebėjimą iš Amerikos, ir visgi manau, jog vistiek viskas galėjo būti geriau. Man atrodo, jog pasiimama iš studijų tiek, kiek žmogus nori. Ir jeigu jis domisi, rodo iniciatyvą, tuomet galima pasiimti labai daug. Šiandien grįžau iš Santaros-Šviesos renginio, mačiau kelis šimtus jaunų veidų, reiškia, yra žmonių, kurie aukoja laiką vardan savišvietos… Reiškia, galim tikėti tuo, jog viskas normalizuosis… Iš kitos pusės, turėjau kelis labai įdomius pokalbius, kurių vienas buvo gąsdinantis, tačiau visai neblogai atskleidžiantis tendencijas…

Teko susipažinti ir pabendrauti su Rimvydu Petrausku, kaip jį pristatė Kazys Almenas, jaunas istorikas išugdytas nepriklausomoje Lietuvoje. Labai malonus žmogus ir tikrai turėjome apie ką pakalbėti. Na, lygiai taip pat, kaip ir jo darbai, įdomūs paskaityti. Lygiai taip pat VU istfake pažįstu ne vieną įspūdingos erudicijos žmogų, taigi personalijų lygmenyje neturiu jokio priešiškumo šiai institucijai (į kai kurias personalijas reaguoju skeptiškai, bet čia nieko tokio – taip ir turėtų būti). Kodėl apie tai apskritai rašau?

Grįžęs perskaičiau delfyje, kad vyksta diskusijos dėl VU statuto priėmimo seime, jis turi būti priimtas kaip įstatymas ar kaip seimo nutarimas. Problema kilo tame, jog VU statutas šiek tiek kertasi su įstatymu ir Seimo nutarimu tvirtinti jį komplikuota, todėl pakankamai daug balsavusių Seime pasisakė už tai, kad jis būtų patvirtintas atskiru įstatymu. Ir tuomet pagalvoji, kaip viskas keistai atrodo, įstatymas, sukurtas aukštojo mokslo kokybei gerinti, nepaisant visų ministro įtikinėjimų, koks jis puikus, patyrė nesėkme. Totalus krachas, kadangi įstaiga, kurią linkusi proteguoti valdžia kitų įstaigų tarpe, visgi susilaukią išimčių. Blogiausia, jog po tokio poelgio, ministras nieko nebegalės pasakyti, apie tai, kaip turi funkcionuoti aukštojo mokslo sistema, nes tas modelis, kuris buvo apibrėžtas įstatyme nėra geriausias – pasirodo yra geresnių. Tačiau keisčiausiai, jog nesiūloma keisti įstatymo, siūloma kurti keistus precedentus. Kai geriau pagalvoji, ministras, veikiausiai jau turėtų nešti pareiškimą premjerui, nes visą valdymo laiką sąmoningai ar nesamoningai Lietuvos visuomenei melavo…

Bet kokiu atveju, pasirodo, jog įstatymą verta pataisyti, jeigu jo nereikia perrašyti.

Pastarasis žingsnis VU atžvilgiu yra simptomiškas, panašūs procesai vyksta pilnu tempu. Organizuojant naują doktorantūros studijų tvarką, iš viršaus buvo nuleistas dar vienas sprendimas VU turės asocijuotą istorijos doktorantūrą su Istorijos institutu. Galima svarstyti įvairiai, kiek tai duos naudos ar žalos iki tol veikusiai sistemai, tačiau viena yra aišku – keliolika metų veikusi VDU ir Istorijos instituto asocijuota doktorantūra buvo išardyta Putinaitės valia tam, jog VU toliau galėtų vykdyti doktorantų ruošimą. Ir tai yra vėlgi tos pačios institucijos protegavimas. Tuomet su šypsena pradedi mąstyti, kad tai nėra normalu. Čia beveik galima prisiminti vieną iš E. Aleksandrvičiaus monologų (jis buvo krypties komisijos pimininkas):

Ministerija elgiasi kaip nori, visaip stengdamasi užtikrinti vienos institucijos išskirtinumą. Iki tol veikusi asociacija, per 20 nepriklausomybės metų sugebėjo parengti 80 procentų Lietuvos daktarų. Viskas tam, kad būtų suteikta galimybė VU dar priimti šiais metais doktorantus. Galima tik susimąstyti, dėl kokių priežasčių tai vyksta, kaip tai vyksta, bet viena akivaizdu – tenka pripažinti, jog tai yra darbo įvertinimas, kada prireikia dvaro intrigų tam, jog santykis bent po truputį pradėtų keistis.

Citata iš atminties, todėl daug ką praleidau, nes monologas buvo ilgas. Nežinau, ar tai savęs sureikšminimas, tačiau toks paaiškinimas man pasirodė pakankamai įtikinamas.

Santaroj spėjau persimesti keliais žodžiais ir su G. Mažeikiu. Kadangi pokalbis buvo apie privačius reikalus ir net ne mano, tai nieko per daug nepasakysiu, apart to, jog švietimo reformos kryptis ir ministerijos vykdoma politika veda ten, kur saulė nešviečia. Visai aukštojo mokslo sistemai, apart vienos institucijos. Bet tai nereiškia kažkokių reformų. Gal ir gerai. Atsiranda galimybė priversti mąstyti valdžios viršūnes, tam, jog pokyčiai ateitų. Man tik viena yra nesuvokiama: nejaugi garbingieji valdžios vyrai ir moterys nesupranta, jog proteguodami ir bandydami užtikrinti vienos institucijos išskirtinumą, jie iš principo ją pasmerkia daugiau ar mažiau skausmingam merdėjimui?

Leo Lenox diskutuoja su Rokiškiu. Abu blogeriai yra neblogai, o gal net galima sakyti gerai žinomi. Abu kelia labai realias problemas ir abu nesusikalba, nes diskusija vyksta apie skirtingus objektus, nors jie iš dalies ir persidengia. Problema prasideda tuomet, kai žvelgiant į esama struktūrą, prasideda kaltų paieškos, kur kalti visi ir niekas, kadangi iš principo egzistuoja iš pirmo žvilgsnio uždaras problemų ratas. Tačiau taip jį galėtų įsivaizduoti Kantas, kuris viskam sugeba nupaišyti schemas, o duotuoju atveju galima tik pabandyti peržvelgti problemas, tačiau išvestinės iš jų beveik nesuskaičiuojamos. Bet koks apibrėžimas yra tik jos sutrivialinimas.

Problema kontūrai tokie, jog visi nepatenkinti visais: universitetai nepatenkinti politika ir verslu, verslas – politika ir universitetais, politikai – verslu ir universitetais. Visa tai susiveda į tam tikras struktūrines problemas, kurių išaiškinimas nenaudingas niekam, tačiau viešojoje erdvėje galima palaikyti prieštaringas nuotaikas ir formuoti visų visiems nepalankius stereotipus. Čia galima prikergti ir kitus struktūros elementus: žiniasklaida yra suinteresuota, kad būtų nuolatinis konfliktas, ji apsiima jo eskalavimu, tačiau padaryti tikro skandalo, kuris privestų prie realių pokyčių nesugebama, kitaip tariant, atlikti tyrimui neturi potencialo. Viso to padariniai – nuolatinės įtampos.

Visgi didžiausia problema kyla iš to, jog skaidresnė situacija nėra naudinga niekam: verslas gali kalbėti apie netinkamai paruošiamus darbuotojus (kas nėra melas), neefektyvius tyrimus (kas irgi nėra melas), negebėjimą pademonstruoti naudą iš mokslo ir komunikuoti su aplinka (labai akivaizdu), dėl to gali reikalauti įvairių nuolaidų iš vyriausybės ir jas gauti. Universitetai taip pat nėra skaidrios institucijos, jos bando išgyventi pradėdamos kepti diplomus, priimdamos studentus be teisės juos išmesti, galiausiai nutolo nuo mokslo proceso. Politikoje šia tema taip pat lengva manipuliuoti, iš vienos pusės jie deklaruoja, jog linkę paskatinti verslo ir akademinės bendruomenės suartėjimą, tačiau griebiamasi totaliai idiotiškų sprendimų (mokslo slėnių statyba, kai investicijos nukreipiamos į pastatus, akademinė bendruomenė paverčiama jos imitacija ir t.t.). Šios įtampos ir nepasitikėjimas, bei stabilios pozicijos nebuvimas verčia visus kariauti su visais.

Šiame nuolatiniame kare, vyksta ne realios diskusijos, bet stereotipų supriešinimas, kadangi visos pusės turi ką slėpti: universitetai slepia tikrąją situaciją apie esamą padėtį institucijos viduje, verslas, slėpdamas mokesčius, slepią realią padėtį apie atlyginimus, politikai slėpdami lobistinę ir protekcionistinę veiklą bei tikėdamiesi atlygio iš „kalbančių akademinių galvų“ yra linkę išnaudoti konfliktą savo reitingų pakėlimui. Ir kol visos šios sferos neranda sutarimo, kaip pakeisti esamą situaciją, tol vyksta procesai, nulemiantys tik konflikto šalių pozicijų niveliavimą bei prisitaikymą prie esamos situacijos. Todėl klausti, kas kaltas šioje situacijoje mažų mažiausiai yra nekorektiška, nes kalti visi.

Ar yra galimybė išsivaduoti iš susiklosčiusios situacijos? Be jokios abejonės, ji yra ir galbūt netgi bus išsiveržta, tačiau reikia, kad kas nors prabiltų, pirmiausiai faktais. Leonido Donskio kalbėjimas, toks koks jis yra – teisiojo pozicijos demonstravimas, užmirštant pasakyti, jog dalį savosios patirties jis nuslepia, nes universitetai yra kastruoti, tačiau ir tai padaryta nekvalifikuotai. Universitetuose esanti hierarchija yra griežtai vertikali, problemų išnešimas už institucijos ribų gresia rimtomis problemomis. Rektorius veikia, tačiau jis nėra atsakingas prieš bendruomene, todėl linkęs veikti taip, kad būtų patenkinti pirmiausiai administracijos poreikiai.

Politikų ir verslo interesas palaikant sumaištį akademinėje bendruomenėje yra akivaizdus, vieni neleidžia autonomijai pilnai funkcionuoti, kiti naudojasi susiklosčiusia situacija. Ir čia susiformuoja situacija, kada visi pralaimi: universitetai laukia užtikrintumo, verslas – pasipelnymo galimybių, politikai – kelių punktų reitinguose. Tačiau blogiausiai, jog visi bijo prisipažinti kur daromos klaidos, kur suteikiama tik regimybė diskusijai, bet pačios problemos nekabinamos. Visi nori iš šūdo krūvos išlipti švariomis rankomis, nors, tiesa pasakius, iki krūvos krašto reikia tiesiog plaukti…

Galbūt todėl man ir atrodo, jog galimi pokyčiai yra siektini būtent revoliucijos būdu, atmetant skirtingų institucijų antagonizmą, radikaliai keičiant susidariusią situaciją, tačiau kalbėtojų skaičius, tam, jog būtų suformuota vizija, turi būti pakankamai didelis.

Jeigu Leo Lenox pareiškė pageidavimą, jog šioje diskusijoje pasisakytų http://www.commonsense.lt/, tai man taip pat būtų įdomu išgirsti kuo daugiau nuomonių, ypač iš akademinio pasaulio, kadangi susiduriama su realiomis problemomis. Įdomu, ką, pavyzdžiui, šiais klausimais mąsto Maumaz?

Vienas iš akademijos vardo devalvacijos pavyzdžių

Leo Lenox šiandien pasidalino savosiomis mintimis, reaguodamas į L. Donskio rašinį, iš esmės jį papildydamas, kadangi didelių prieštaravimų tarp šių dviejų tekstų nematau. Esminė idėja – akademiniam pasauliui reikalinga laisvė, kuo mažiau suvaržymų, pasitikint savikontrolės mechanizmais bei užtikrinant, kad valstybė kuo mažiau kištųsi į vidinius akademinio pasaulio reikalus. Išties, negalima nesutikti su tokia perspektyvos galimybe, siekiant, jog universitetai užtikrintų tai, ką jie turi užtikrinti pagal klasikines savo funkcijas: universitetas turi būti mokslu užsiimanti institucija, kuri taip pat vykdo ir studijų veiklą. Tačiau Lietuvoje situacija dėliojasi kiek kitaip, kadangi universitetus siekiama orientuoti į rinką, jie turi tapti specialistų gaminimo konvejeriu, orientuotų į konkrečią sritį, pramonės šaką ar dar kažką panašaus. Platesnio, gilesnio išsilavinimo galimybė tarsi ir atmetama. O juk problema akivaizdi – pasaulyje viskas keičiasi daug greičiau, ir jeigu šiandien vienos ar kitos srities specialistas dar reikalingas, tai gal po metų ar kelių jo poreikio nebebus, todėl akivaizdu, jog siauras ir į konkrečią nišą orientuotas išsilavinimas tampa nebeaktualus. Tokių pavyzdžių jau galima priskaičiuoti ne vieną…

Klausimas lieka atviras, kaip turi pasisukti universitetinio išsilavinimo vizija, kad jis ir toliau išliktų patrauklus. Lietuvoje yra begalinis skaičius idiotų, teigiančių, jog universitetinis išsilavinimas nereikalingas, nors tai, jog kai kurie universitetai sugeba patys save kompromituoti aukščiausiame lygmenyje, taip pat akivaizdu, nors tai ir liūdina. Tačiau aš manau, kad pastarasis pavyzdys yra būtent akademinio pasaulio pajungimo biurokratų mašinai atvejis, atvirai galimybei tyčiotis iš akademinio pasaulio. Tuo tarpu šiandien akademinės laisvės ir autonomijos spindesys, net ir turint omenyje visą cenzūros mechanizmą, Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu būtų siekiamybė – valstybė į universiteto gyvenimą beveik neturėjo galimybės kištis, pokyčiai, vykę iš viršaus dažnai buvo koreguojami, derinant su universitetu, siekiant vienokiais ar kitokiais būdais pasiekti kompromisą.

Tuo tarpu dabartinė valdžia elgiasi priešingai, pateikdama savo diktuojamas žaidimo taisykles, primesdama savo biurokratinės logikos schemas, iš kurių išbristi ir neįmanoma – viskas sulyginama, o savitumui vietos nebelieka. Tada apie kokią konkurenciją tarp universitetų galima kalbėti, kai jų struktūros ir išvaizda turi būti sukonstruojama pagal vieną kurpalį? Atrodo, jog biurokratai žino tai, koks turi būti universitetų modelis, nors pati akademinė bendruomenė neranda vienareikšmiško atsakymo, o modeliavimo ir galimybių skaičius yra įspūdingas. Galimų krypčių ir formų paieška taip pat. Ir čia jau nebegali padėti jokie paskaičiavimai, nes įvertinti visus faktorius tiesiog neįmanoma, nors siekis yra sveikintinas. Tačiau įvertinti viską, suskaičiuoti ir pateikti galutinį verdiktą tiesiog neįmanoma. Kažkodėl man tai primena tuos, kurie žino vieną ir neginčijamą galutinę tiesą, nors atsidūrus prieš užrašą „mene, mene, tekel, parsin“ nesuvokia, ką ir kaip reikėtų čia pabandyti paaiškinti.

Negalima ginčytis, jog galimybių ir modelių yra daug, todėl bet koks išankstinis tikslus reglamentavimas yra blogis. Tai totalinės kontrolės įvedimas į sritį, kurioje tokios negali ir neturi būti. Ir čia didysis valdžiažmogių galvos skausmas, kaip sukurti kažką, kas būtų patrauklu, nieko nekuriant, galiausiai neturint ir idėjų. Nesakau, kad tai neįmanoma, tačiau tai nėra produktyvų, nes tai primena aklųjų šaudymo varžybas, prieš tai dalyvius septyniolika kartų apsukus ratu ir nukreipus į bet kurią pusę.

Jeigu siekiama kokybiško aukštojo mokslo, tėra kelios būtinos sąlygos – leisti universitetams tvarkytis patiems, nubraižant geriausiu atveju gaires bei užtikrinti galimybę būti lygiaverčiais partneriais kuriant švietimo viziją. Tuo tarpu dabar akademijos ir akademinio gyvenimo vardas, sietinas su laisvę ir kūryba, tampa ganėtinai juokingu. Visomis prasmėmis…