Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Vienas blogosferos atstovas priminė mano jau tapųsi senu pažadą, kuomet Skirtumui įsipareigojau patiekti įrašą apie Lietuvos lenkus, bandant atsakyti į klausimą, kas tai per keistas darinys ir ko jie tokie ypatingi. Šis priminimas buvo savalaikis, kadangi Lietuvos ir Lenkijos derybos dėl švietimo įstatymo strigo, o Lietuvos Respublikos vyriausybė, kaip visada, nesugebėjo net parodyti kozirius, kuriuos turėjo šiame žaidime. Be jokios abejonės, tai galėjo būti viena iš tų akimirkų, kai istorikai galėjo sublizgėti, bet atsitiko kaip visada – Lietuvos atstovai derybose apskritai pamiršo, kad juos turi. Taigi, apie Lietuvos lenkus, šiek tiek iš toliau, pabandant aptarti pačią problemos genezę.

Taip, reikia pasakyti, jog tai pirmiausiai kultūrinis reiškinys, tik XX a. pradžioje virtęs politinę problema. Kaip jau buvo minėta, laikyti Lietuvos lenkus lenkais (t.y. tokiais pačiais kaip Lenkijos lenkai, kuriuos mūsiškiai dar visai neseniai vadino koroniažais) yra klaida. Lygiai tokia pati klaida būtų juos laikyti lietuviais. Klausimas, ar jie kalba lietuviškai, keliamas pavėluotai, didžioji dalis jų supranta mūsų kalba, neretai akcentą (ypač jaunimo tarpe) gali išgirsti tik gerai ištempęs ausis. O senoji karta? Čia jau priklauso nuo žmogaus nuostatų, bet esant reikalui, visą laiką bus galima susikalbėti, tarp kitko, pakankamai nesudėtingai, jeigu tik nebus išankstinių nuostatų. Šis faktorius ne mažiau svarbus, bet apie jį vėliau.

Taigi, kas tie Lietuvos lenkai? Be jokios abejonės, pirmiausiai tai LDK bajorija, kuri nuo XVII a. buvo pradėta veikti polonizacijos procesų, kurie ėjo gilyn vertikaliai, pirmiausiai paliečiant didikus, vėliau bajoriją, galiausiai ir miestiečius bei valstiečius. Pastarieji buvo priversti komunikuoti su aukštesniuoju sluoksniu, naudojant jų kalbą, galiausiai realiai jų tarpe funkcionavo dvikalbystė.  Net ir XIX a. pabaigoje Mykolas Riomeris rašė, kad jam užteko kontaktų su aplinka, tam, kad lietuvių kalbą išmoktų neblogai, keliais dešimtmečiais vėliau panaši situacija kartojosi ir su Czeslawu Miloszu. Išties, polonizacija nebuvo tokia stipri, kokia atrodo. Apie tai kalba ir 1794 metų sukilimo lietuviškieji atsišaukimai į tautą: jeigu bajorija 100 proc. suprato lenkiškai, kam apskritai prireikė šių raštų, nes jie buvo adresuoti ir LDK bajorams? Akivaizdu, jog situacija nebuvo tokia beviltiška lietuvybės atžvilgiu. Tačiau didžiausi pokyčiai sekė vėliau, po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo…

Nustojus būti savosios valstybės šeimininkais, buvusią LDK visuomenę perliejo kelios kolektyvinių krizių bangos, pirmiausiai identiteto krizė – nebeliko Lietuvos, nebeliko Lenkijos, todėl žmonės, kurie paskutinius 400 metų formavo pilietinę tradiciją, siekdami įprasminti savo dalyvavimą politiniame gyvenime, dalyvaujant seimelių gyvenime, nustojo jaustis piliečiais. Ši krizė buvo pirmoji ir viena svarbiausiųjų, kadangi pilietiškai mąstantis žmogus turėjo pasirinkti savo pilietybę. Ne vienas iš jų pasirinko būti rusas, nors Oginskio polonezo motyvus žinojo puikiai, leisdamas sau juos paniūniuoti. Tai toli gražu nereiškė, jog lietuviškumo ar lenkiškumo buvo atsisakoma, tiesiog savivokos kontūrai buvo labai trapūs ir juo buvo galima be didesnių problemų peržengti.

Sekanti krizė buvo susijusi su lojalumu. Piliečiai, įpratę ginti savo valstybę ir tuo kuo jie tiki XIX a. gyveno tokiomis sąlygomis, jog reikėjo šiuos principus keisti. Turint valstybingumo idėją, reikėjo dėl jos kovoti, tačiau norint kovoti, reikėjo sulaužyti duotą priesaiką. Čia antroji problema, su kuria susidūrė buvusieji LDK palikuoniai, kadangi valstybė, kaip vertybė, atrodė kaip siekiamybė, tačiau įmanoma. Pirmojoje šio amžiaus pusėje, kiekviena karta išgyveno po sukilimą. Lietuviškoji bajorija iš įpročio sekė, kokios nuotaikos buvo Varšuvoje, taip formuodama tradicijos tęstinumą, tačiau tuo pačiu metu pamiršdama, jog santykis su Varšuva yra kitoks negu buvo anksčiau. Į jos pusę galima tik žiūrėti, bet ne daugiau. Susiklosčiusi situacija nulėmė tai, kad kelių kartų aktyviausi atstovai buvo represuojami, o tuo pačiu susiformavo įprotis žiūrėti, kokios nuotaikos Lenkijoje. Lietuvos lenko formavimosi procese tai buvo dar vienas probleminis taškas.

Iš principo persidengiant šioms dviems kolektyvinėms krizėms, žvilgsnis į Varšuvą krypo vis smarkiau, pirmiausiai tai buvo laikas, kai galutinai sunyko buvusi gaji LDK lotyniškoji kultūra, tekstai, tam jog būtų prieinami platesnėms masėms buvo pradėti rašyti lenkiškai. Galiausiai veikė ir buvusios sostinės pavyzdys. Tai, jog šiandien nepasidalinama Mickevičiumi, yra būtent šių krizių padarinys. Tačiau… Mickevičius buvo viena ryškiausių to meto figūrų (galima prisiminti ir joj tapatybės problemas, kaip jis jas formulavo – galiausiai atsisakydamas lenkiškumo ar lietuviškumo, o save įvardindamas kaip Europos pilietį), bet ne vienintelė. Lietuvos lenkai tuo metu kūrė savitą kultūrą, nors ir savo forma primenančią koroniažų, tačiau ta forma buvo tik kalba. Turinys buvo kitas, kadangi buvo skatinamas patriotiškumas, tačiau jis buvo orientuotas į LDK. Čia glūdi vienas ryškiausių skirtumų, iš kurio susiformavo visai skirtingas pasaulėvaizdis.

Visgi problemos prasidėjo dar to paties XIX a. pabaigoje, tautinio atgimimo laikotarpiu, kai buvo pradėti kurti atlietuvnimo ir sulenkinimo koncepcijos. Lietuvos lenkai, tarp lietuvių ir lenkų konflikte atsidūrė kaip tarp dviejų girnapusių. Sentimentai ir visiškai kitoks patriotizmas. Šie prieštaravimai iš principo draskė nesusiformavusią tautą. Tiesa, tik jie patys ir matė galimybe pabandyti sugyventi: Lietuvos nacionalistai aiškino, jog tai tautos šaka, kurią reikia arba nukirsti, arba prigydyti prie medžio, Lenkijos endekai teigė, jog reikia pasiekti galutinį dominavimą kresuose (taip pat ir Vilnijoje), todėl Lietuvos lenkų krajovcinės idėjos buvo grynai utopinės, nes spaudimas buvo pernelyg didelis iš abiejų pusių, apsisprendimas gimdavo labai netikėtomis aplinkybėmis.

Galiausiai visi žinome kaip viskas išsisprendė: Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, kaip Lietuvos lenkų kultūros židinys jis pradėjo nykti, kadangi prasidėjo intelektualų judėjimas iš jo. Dvikalbiškumo (kaip ir dvigubos tapatybės) principas buvo pažeistas, Vilnius buvęs kultūriniu centru, Lenkijos sudėtyje sparčiai provincialėjo. Lenkiškumas (atmetus genetinius ryšius) pradėjo dominuoti. Galiausiai, paskutinės netektys susijusios su antruoju pasauliniu karu, kuomet Vilniaus universiteto profesūra pasitraukė ar buvo fiziškai sunaikinta, o pasibaigus karui prasidėjo lenkų repatriacijos akcijos. Svarbiausia, jog kolūkiuose gyvenantys lenkai sovietams nebuvo problema, problema buvo paskutiniai išsilavinę žmonės, užsilikę Vilniuje. Aišku, visų surinkti nesugebėjo, bet tai, kuo rėmėsi Lietuvos lenkai, buvo iš principo sunaikinta. Galiausiai net ir savoka pradėjo nykti, jeigu nelaikysime jos visiškai išnykusia. Nes Lietuvoje buvo palikti didžiąja dalimi lenkų marginalai. Štai čia ir įvyko didysis lūžis, atvedęs prie dabartinės situacijos, kada Lietuvos lenkais (galbūt buvusiais) pradedama manipuliuoti, o šie tokioms manipuliacijoms pasiduoda.