Baisu, kai ant bačkos lipa žmonės be idėjų
Perskaičiau Vytauto Radžvilo poziciją, kodėl Lietuva tyliai miršta. Viskas suvedama į tai, jog aukštojo mokslo reforma yra blogai, o reikėjo daryti taip kad būtų gerai. Kadangi pats negirdėjau, o delfio darbuotojai pateikė, kas jiems atrodė aktualu, negaliu pasakyti, ar profesorius tikrai nieko nebandė pozityvaus pasiūlyti, tačiau kažkodėl abejoju. Koferencija yra toks formatas, jog jeigu pradedi verkti, tavo pranešime užteks vietos tik ašaroms. Panašu, kad taip ir turėjo būti. Studentai išvažiuoja, ir Lietuva miršta, nes studentai išvaromi ir negali apsimokėti savo mokslų, kadangi Lietuva absoliučiai nesubsidijuoja studijų. Ir tuomet pagalvoji, jog žmogus kalba tik tam, kad kalbėtų, nes idėjų jam gerokai trūksta. Natūralu, V.Radžvilas visą laiką buvo aukštojo mokslo reformos, tokios kokia ji yra dabar priešininkas. Nieko keisto, jog jis mato joje absoliutų blogį ir dabar, neįžvelgia pozityvo. Tačiau galbūt tokia yra jo pozicija.
Reikia sutikti, jog reforma, tokia, kokia įvyko, nėra pats geriausias sprendimas. Jinai turi kelis minusus – iš tikrųjų, ji buvo pradėta ne laiku. Galbūt galima būtų kritikuoti ir krepšelių paskirstymo principus ar skaičius. Be jokios abejonės, paskolos turėjo būti suteikiamos iš valstybės organizuoto fondo, kurio funkcijos šiandien yra išplaukusios (yra toks Valstybinis studijų fondas). Ir be jokios abejonės, reikėjo sugalvoti mechanizmus, kaip per šį fondą skatinti absolventus, kurie suriša savo tolesnę veiklą su Lietuva. Bet jokių pasiūlymų negirdime. Tik kažkokį negatyvą. Tai gąsdina, jog žmonės pasinaudoja savo padėtimi paprasčiausiai tam, jog dar labiau keltų sąmyšį. O juk suteikiant tribūną, kažką pozityvaus norėtųsi. Žinome, jog problemų yra. Žinome, jog reikia ieškoti sprendimų. Žinome, jog reikia labai tiksliai įvardinti su kuo reikia kovoti ir t.t. Bet nei vienas šis mūsų žinojimas nebuvo detalizuotas, plačiau išnagrinėtas ar bent jau užkabintas, apart to, jog pasakoma, kad viskas yra blogai, o kaip daryti gerai? Čia su ironija galima tik prisiminti „Stalkerio“ Rašytojo ir Profesoriaus dialogus, kur pastarajam buvo drėbta į akis frazė: „Ir tai mūsų smegenų aristokratija? Jūs net abstrakčiai mastyti nesugebate…“ (citata veikiausiai nėra labai tiksli, bet mintį perduoda 100 procentu). Į tai atsakydamas, Profesorius galėjo tik nedrąsiai pasamprotauti, panašiame stiliuje, jog turi egzistuoti kažkokie principai, kurie neleistų daryti neištaisomų veiksmų ir t.t. Ir šis profesoriškas pasamprotavimas, toks būdingas Radžvilui, jog gali sau leisti nusišypsoti. Jis juk nesuvokia, jog Lietuvai beveik reikia revoliucijos…
Jeigu palygintume kelių profesorių požiūrį, į mirštančią Lietuvą, galima būtų net išsigąsti. Proto krušimo profesorius Rokiškis Rabinovičius, taip pat nevengia užduoti panašaus pobūdžio klausimus, tiksliau kada ir kaip Lietuva bus tuščias geografinis vienetas, skirtas apgyvendinti trečiojo pasaulio darbo jėgą atvykusia į Europos sąjunga. Ieškomas momentas, kuomet Lietuva atsidurs giliai įstrigusi į kažkurią nelabai malonią vietą, netgi bandoma apskaičiuoti, pasitelkiant beveik objektyvius rodiklius. Koks skirtumas tarp dviejų žmonių, save vadinančių profesoriais? Rokiškis nesusitelkia į vieną problemą, mato jų visą kompleksą ir geba užduoti klausimą, ką daryti, jog to būtų išvengta. Ir aš nežinau, ar prof. Rabinovičius turi sau atsakymą, tačiau tai, jog problema aktuali, akivaizdu iš gausių komentarų. Gaila, jog įrašas neturėjo tęstinumo, nes prasidėjo kiti svarbūs visuomeniniai – organizaciniai stumdymaisi viešojoje erdvėje: reikėjo stumtelėti apsnūdusia blogosferą (reklamos savaitė ir Davoso konferencijos balsavimas), organizuoti revoliuciją ir t.t. Ir iš kitos pusės, ar revoliucijos organizavimas, nebuvo viena iš daugelio galimų ėjimo krypčių, jog siekiant sukurti daugiau laisvės? Ir nesvarbu, jog revoliucija nukreipta tik į vieną, pakankamai smulkią problemą, tačiau ji skirta tam, jog būtų galima šiek tiek laisviau kvėpuoti čia ir dabar.
O jeigu tinklaraščių tarpusavio reklamos savaitę pamatysime visuomenės organizavimosi kontekste, tuomet tai bus kitas konkretus žingsnis į tą patį tikslą. Ir tai džiugina, kadangi daromi žingsniai, vardan to, jog apčiuoptos problemos, būtų sprendžiamos. Tegul tik jų periferija, bet akivaizdu, jog nuo to viskas ir prasideda.
Galiausiai Davoso konferencijos pavyzdys parodė, jog Lietuvos blogosfera pakankamai neblogai geba organizuoti žmones. Taip, truputi gaila, jog ne viskas pavyko idealiai ir šiek tiek pritrūko. Tačiau akivaizdu, tai pakankamai solidi jėga, gebanti organizuotis, o kartais net šiek tiek primirštanti savuosius vidinius nesutarimus…
Paantrinsiu tokiam nenorui ieškoti sprendimų. Visi labai greiti kritikuoti ir aiškinti, kaip viskas blogai, tačiau nesiūlo jokių konstruktyvių sprendimų. Turiu omeny ne pasakymus „reikėjo daryti taip ir taip“, bet „buvo padaryta blogai, bet kadangi dabar esame tokioje situacijoje, ką galėtume padaryti, kad būtų geriau?“
O toks nenoras paaiškinamas paprastai: nes tada reikėtų galvoti ir, tiesą sakant, kažką netgi daryti, o ne tik liežuviu plakti. Plakti lengva, o mąstyti, daryti, siekti kompromisų – darbas, kurio kažkaip nesinori imtis.
@Jonas
Ko gero T. Čyvas paskutiniame tekste pataikė, jog žmonės, turintis ir lipantis ant bačkos oficialiai, labai bijo apsijuokti, o taip pat ir to, jog gali pasidaryti akivaizdu, kad aplinkui pilna protingesnių žmonių. O dėl darbo. Juk gražiai ir dar pakankamai rimtai (pažyminius galima ir sukeisti) atrodyti jau yra rimtas darbas. Ko daugiau iš tos masės norėti? Aš suvokiu, jog nei vienas iš čia esančių nėra idealus, bet tie, kas neužima postų ar pareigų (profesorius, pasirodo nustojo būti laipsnis, tai tik pareigos), tie gerokai laisviau ir kūrybingiau gali pasižiūrėti į vykstančius procesus.
Na, nedraudžiu ir aš kūrybingai žiūrėti į vykstančius procesus, bet dažniau tas žiūrėjimas yra tik eterio teršimas, o ne konstruktyvi analizė.
@Jonas
Konstruktyvi analizė dėl duomenų gausos apskritai sunkiai įgyvendinamas dalykas. Čia ne tiek analizės reikia, čia daugiau vizijos trūkumas, nes esama padėtis, savo absurdiškumu žinoma. O bet tačiau, kūrybingumo trūksta, o ne bandymo pavogti dviračio brėžinius. Galbūt kuriant dviratį galėtų gautis daug patrauklesnė transporto priemonė?
Na, o ką gi tuomet pozityvaus siūlo pats teksto autorius? 🙂
Girdėjau per vieną radio laidą ir man užstrigo. Ten buvo išsakyta mintis, kad efektyviai reformuoti mūsų švietimo sistemą galima tik 2 būdais -- 1. visuotinai apmokęstintas aukštasis mokslas; 2. pusės aukštūjų mokyklų uždarymas. Čia ne vienu metu -- tai tiesiog dvi alternatyvos, arba viena arba kita. Tačiau, žinau, kad vos tik prabilus apie bet kurią iš jų politiniam lygmeny, rinkėjai suplėšytų.
@kreivarankis
Aš jau einu ta kryptimi. Juodraštis pusiau sudėliotas guli, dar reikia iki bibliotekos pabėgėti, vieno šaltinio pritrūkau, bet nežinau, kada ten atsidursiu 🙂 Bus didelis ir nemalonus. Iš kitos pusės, pirmas variantas yra nepriimtinas dabartinėse sąlygose, todėl reikia ieškoti racionalaus kelio su 2. Jungimas, stiprinant besidubliuojančias programas (kalba net neina apie tai, jog dalis personalo dėsto per kelias vietas). Ir atsirastų normalūs klasikiniai universitetai.
Ir apskritai, aš poilsiauju nuo tiklaraščio 😀 Sakiau kad iki kovo pabaigos čia manęs nebus. Nors gal tai ir yra priklausomybė? 😀
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/dpaulauskas-junk-education.d?id=42321109
Ghrmz. Čia vat ponuli, tamsta dar kartą mane pakylėjot į aukštumas, kur neturiu, ką nei pasakyt, nes neturiu, kur akis dėt.
Čia taip labai nepatogiai dabar jaučiuosi kažkuom įpareigotas net. Ne, nu rimtai, aš gi ne koks nors ten Radžvilas visgi, o tiktai paprastas Rabinovičius.
@Rokiškis
Gerb. Rokiški,
Labai atsiprašau, kad turėjau Tamsta pastatyti į nepatogią situaciją. Daugiareikšmiškai. Kaip kažkas pasakė, kad nenorėtų būti toje pačioj erdvėje talpinamas su Kantu, taip įtariu, jog ir Jums nėra malonu būti lyginamam su Radžvilu. Juk ta pati demagogija, kuri skleidžiama iš jo pusės, nuolatinė ir beveik nesikeičianti, parodo, jog tai absoliučiai nekūrybingas žmogus, gebantis geriausiu atveju pasakyti, jog taip būti neturi, tačiau niekada nesugalvos, kaip turėtų būti. Juk galėtų pasakyti, kad yra apytikriai 17 alternatyvų, galbūt iš jų reikėtų išrinkti kokias 3 ir tuomet pabandyti susintezuoti kažkaip ir siekti idealaus (pagal sąlygas) varianto. Tuo tarpu dabar anas tuo lyg ir nepasižymi (bent jau nepastebėjau). Neigti gali net pataloginiai Kantas ir Karpienis, bet konstruktyvaus nieko nepasiūlantys. Ir tikrai galima nepatogiai pasijausti. Iš kitos pusės, Tamstos jau vien šių metų didžiosios iniciatyvos, paminėtos tekste, yra gerokai svarbesnės, negu visa Radžvilo veikla po 1992 metų kartu sudėjus (kaip mokslininkas jis taip pat neblizga, galiu iškart užbėgdamas įvykiams už akių tarstelėti, su tokia bibliografija žmonėms turėtų būti gėda).
@baltasisvaiduoklis
Gerbiamasai ponas Baltasai Vaiduokli, man tiesiog nepatogu dėl to, kad tamsta mane labai kardinaliai pozicionuojat, taip kardinaliai, kad man rimtai nepatogu. Netgi jaučiuosi lyg kažkas iš manęs šposus laidytų ir dabar nežinau, ką atsakyt. Trumpai tariant, užtrolinot mane, sukėlėt kognityvinį disonansą, kai sakant 😀
@Rokiškis
Čia kiek kitokia problema. Tiesiog nėra labai daug tokių pavyzdžių, kur žmonės iš kalbėjimo sukurtų veiksmą. Ir matau aš tame vien tik pozityvą. Kaip sektinas pavyzdys, kur rašinėjimas dėl oro beveik neįmanomas, o rašymas gimdo veiksmą. Idealu sakyčiau 🙂 Todėl prašau nesigaruoti, jeigu netyčia ir toliau išliksite mano teigiamu personažu.
Ir čia nebuvo jokių šposų, o tik apmąstymai apie naujas revoliucijas ir susikaupimas, mąstant, kaip tai būtų galima atlikti.
Čia iliustracija tų, kurie sako kaip reikėjo daryti:
http://www.southparkstudios.com/full-episodes/s14e11-coon-2-hindsight
žr nuo 10’33“; 4’12“ ir 8’42“
:))