Jaunimo nedarbo problemos sprendimas?
Važinėjau šią savaitę daug, o važinėjant klausiausi Žinių radijo (tokiu atveju, jeigu neturiu šalia pašnekovo, veikia geriausiai, aš vistiek normaliai pasikalbu padiskutuoju ir visada diskusijose laimiu, nes į mano pateikiamus argumentus niekas normaliai taip ir neatsako). Viskas gerai ir viskas blogai ant mūsų Lietuvos, priklausomai nuo to, kuris laidų vedėjas bandydavo diskutuoti. Tačiau šis įrašas tikrai ne apie tai, o apie vieną reklamą, kurią teko nugirsti kelis kartus. Problema tokia, institucija X staiga suprato, jog jaunimo nedarbas pasiekė kritinę ribą, ir reikia su šia problema bandyti kažką daryti. Ir tuomet įvyko stebuklas – laukiame visų, suinteresuotų asmenų ar nevyriausybinio sektoriaus atstovų teikti savuosius pasiūlymus, kaip spręsti šią problemą.
Su tuo būtų viskas kaip ir tvarkoj, problema opi, apie pusę jaunų „specialistų“ neturi darbo ir reikia pagalvoti, kaip su tuo pabandyti tvarkytis, kadangi jaunimui gresia įsisukti į ilgalaikės bedarbystės ratus, o tai velniškai muš jų motyvaciją vėliau bandyti ieškoti darbo. Kas mane atgrasė nuo šios reklamos skelbiamos idėjos, tai mintis, jog viskas gali būti daroma atbulomis rankomis, su visiškai kitokiu, negu tikimasi rezultatu. Kaip paprastai vyksta tokių problemų sprendimo grupių veikla? Kažkuri ministerija ar įstaiga, pamato, kad nesugeba įsisavinti kažkokios pinigų dalies, ir pradeda kalbėti apie vienokias ar kitokias problemas. Žinoma, kartais vyksta ir atvirkščiai, problemas pamato, greitai paskiria jų sprendimui finansavimą ir tuomet pradeda mąstyti, ką su juo veikti. Rezultatai dažnai būna švelniai tariant ironiški. Kelios nevyriausybinės organizacijos paprastai pasidalina skirtą biudžetą ir dirba su išsikelta problema. Finalas akivaizdus, pinigai įsisavinami, problema kažkiek paviešinta, tačiau iki priartėjimo prie jos sprendimo toli gražu neprieita, tačiau geriausiai, kai tuo užsiima savi. Toks sprendimo būdas mūsų formalizuotame pasaulyje yra vienas teisingiausių… Galima pabandyti pamąstyti, ar nebus taip ir su jaunimo nedarbo sprendimo klausimu, tačiau net ir vargintis neverta, laužant galvą, kadangi jeigu būtų priešingai, tai būtų tik maloni išimtis.
Ar galima sprendžiant jaunimo nedarbo problemą pasiūlyti ką nors? Aš tiksliai nežinau, bet turiu vieną palinkėjimą – pasitikėkite jaunimu, jis pats gali daugybę klausimų su savo užimtumu išspręsti. Leiskite jam pačiam veikti, juk jaunose galvose kirba gausybė idėjų, kurios atrodo įgyvendinamos. Tiesa, dažnai „biznio planas“ apsvarstomas su draugais prie butelio, iš vakaro audringai jam pritariama, ryte, geriant mineralinį, į jį žiūrima šiek tiek kritiškai, tačiau pirmiausia, kas stabdo, tai nesėkmės baimė ir didelių investicijų (UABo steigimas studentams ar tik baigusiems atrodo pakankamai didelės investicijos ir sietinas su rizika) nepagrįstumas. Nuėmus šią riziką, daug kas galėtų pajudėti į priekį. Todėl, man atrodo, jog valstybei reikia tik nedidelių investicijų, siekiant pagerinti situaciją su jaunimo užimtumu. Trijų žingsnių pasiūlymas:
1. Mikroįmonių įteisinimas ir jų paprastas steigimas. Atsidarai registrų centro svetainę, pasirenki mikroįmonės steigimą, nurodai adresą kuriame ruošiamasi veikti, suvedi kažkokius savo duomenis. Antras žingsnis – nurodai ką veiks įmonė ir viskas, įstatai užpildyti. Gaunamas laiškas su pasiuntimu pasidaryti antspaudą, registrų centre susimoki už juridinio asmens sukūrimą simbolinį mokestį, gauni registravimo dokumentus, formalizuotus įstatus ir galima eiti į mokesčių inspekciją, pakeliui užsukant į banką atsidaryti sąskaitos ir užsisakyti kokioje nors firmelėje antspaudo.
2. Kelionė į mokesčių inspekciją užtrunka kelias dienas, kol susirenki dokumentus iš banko ir antspaudą. Tuomet atėjęs pas žavią darbuotoją esi informuojamas, jog yra štai čia yra prisijungimo vardas, o čia slaptažodis prie stebuklingo įrankio, kur mikroįomonės savininkas turi suvedinėti visas gaunamas ir išrašomas sąskaitas, o dėl šios priežasties, jam nereikės samdytis buhalterės. Dar daugiau, mokesčių inspekcijos darbuotojai jį po pusės metų aplankys, ir patars kaip geriau tvarkytis, nurodys steigėjo padarytas klaidas, paaiškins, jog tam tikrą apyvartą pasiekus, jis bus priverstas persitvarkyti į UAB, nors tai bet kokiu atveju neišvengiama per kokius 2 – 3 metus.
3. Sukūrus tokį modelį (kai abu žingsniai yra atliekami kartu – paprastas steigimas ir apskaitos tvarkymo sistema), nepamiršti šią idėją skleisti visais kanalais, tam jog jaunimas (tiesa, kodėl senimas to negalėtų imtis nežinau, galbūt reiktų kalbėti apie universalų įrankį) imtų ir naudotųsi.
Galbūt padidėtų registrų centro apkrovos, tačiau tai viena iš pavyzdinių įmonių, tikrai susitvarkytų, tačiau steigimo supaprastinimas ir nupiginimas iki 200 – 300 litų leistų jaunimui nedaug rizikuojant pabandyti pradėti savarankišką veiklą. Ir jeigu tai neduotų rezultato, tuomet aš pripažinčiau, jog per gerai galvojau apie mūsų jaunus žmones. Tačiau aš manau, jog aš neklystų jų atžvilgiu… Duokit tik įrankius ir laisvę – jaunimas patys išspręs savo problemas.
Yra atsakymas : Indviduali veikla. Minusas -- neatskiriamas verslo turtas nuo asmeninio, tačiau administracija yra ganėtinai paprasta (turi pateikti tik GPM deklaracijas kartą per metus, ir, jei paprašys -- sąskaitų registrą, bei išlaidų dokumentus (jei nori daugiau išlaidų registruoti negu 30% pajamų). Berods galima ir samdyti vieną darbuotoją… bet šituo nesidomėjau. Steigimas -- vienos formos užpildymas, galima ir internetu. Kaina -- 0 litų. Jei esi studentas, berods ir mokesčius susimokėt gali kartą per metus (išskyrus PVM, bet ne visi PVM mokėtojai).
O tarpinis variantas (tarp veiklos ir UAB) yra reikalingas. Pageidautina, su rizikos atskirimu. Ir ne tik studentams… Ir apie tai yra kalbama. Beje, 10 000 įstatinio kapitalo nebuvimas būtų gana blogai, be kitokių salygų (sumažintų darbo mokesčių)
@gied
Kodėl įstatinio kapitalo nebuvimas būtų blogai, kuomet bandoma realizuoti tik idėją? Beje, tokią veiklos formą aš siūlyčiau tik kaip pereinamą formą prie normalaus UAB arba prie individualios veiklos. Tiesiog tam, jog rizika būtų visiškai minimalizuota ir jaunas žmogus nebijotų kurti savo verslo. Vėliau, veiklos pagrindu suformuoto kapitalo pagalba perorganizuojant įmonę jam neišvengiamai reiktų suformuoti įstatinį kapitalą…
Taip, sutikčiau su tuo, kad šiuo metu yra visiškai užleista tema su jaunimo nuosavo verslo įkūrimu. Taip pat suprantu, kad čia buvo tokie pusiau rimti pasvajojimai, kad „gerai būtų, jeigu būtų“, nes sistema, kuri apdėjo visus pagalvės mokesčiu ir rengia išbuožinimo reformas, tikrai nieko nepaprastins.
Šiuo komentaru norėčiau atkreipti į kelias, mano manymu, fundamentalias klaidas, kurios iš toli šviečia.
1. Visas reformas implementuoti mes paliekame sistemai, kuri užvirė tą visą košę su VMI,sodromis, tabeliais, darbų saugos žurnalais ir t.t. Pagal tą pačią logiką reiktų mūsų skinams patikėti tolerancijos idėjų platinimo užduotį.
2. Visos reformos su moto „vieni -- lygesni už kitus“ yra pasmerktos užsikasti piktnaudžiavimo liūne. Kas patikrins, ar tikrai žmogus savom jėgom kažką bando, ar tiesiog yra stambesnio verslininko statytinis, kuris taip išskirstė savo įmonę, kad mažiau galva skaudėtų ir mokesčių tiek mokėt nereiktų? Kurti naujas tarnybas? Plėsti biurokratų gretas? Yeah, because that worked well so far. O gal pradėti skirstyti visus po kastas? Kaip pasirinkti, kurie iš jų yra vertesni? Kuo matuosim?
Žodžiu arba visiems, arba niekam.
3. Kaip pamatuoti kiek reikia suteikti pagalbos tokiems veikėjams? Tiek, kiek reikia? Tada konsultacijom bus užpilti visi VMI konsultantai ir dauguma tokių verslininkų net nemėgins plėstis, nes tas tiesiog neapsimokės: čia nemokamos konsultacijos kiekvienu klausimu, čia popierizmo nėra. Vietoj to, kad plėstis bus ieškoma kokio pusbrolio, kuris atidarytų mikroįmonę savo vardu, kur galima būtų permesti dalį savo vykdomų veiklų.
Priežastis suvokta teisingai: daug valakytos ir didelė finansinė rizika, su kuriais efektyviai galima susidoroti tik mažinant valstybės biurokratinį aparatą, kuris save teisindamas visi prisifantazuos naijų taisyklių, bei mažinant mokesčiu, kurių ir taip didelė dali eina to patie aparato išlaikymui.
Iš principo nepabandžius nesužinosi. Protingus kriterijus galima nustatyti visada. Galima į juos pažvelgti ir neprotingai. Beje, pats nelabai tikiu, kad tuo pasinaudotų daugiau nega 20 proc. dabartinių bedarbių. Ar tai pernelyg didelės apkrovos dabartinei sistemai? Drįsčiau suabejoti. Lygiai taip pat manau, jog įrankių davimas jaunimui gali verslą paversti kokybiškai kitokiu. Apie pernelyg didelius mokesčius -- ne ta tema. Normalus verslas nuo jų nemiršta, bankrutuojančio net ir mokesčių mažinimas neišgelbės… Beje, kai pasikalbi su verslą darančiais žmonėmis, net jų kritikoje VMI matomas pozityvas. Įstaiga išties pasidarė žmogiškesnė ir šito neįmanoma paneigti.
Biurokratiniu aparatu jau seniai nebetikiu, tačiau problema išties yra kritinė -- nenorima nieko daryti, tačiau turi būti pasiektas rezultatas.
10 000 įstatinio kapitalo UAB reikia tam, kad būtų užtikrintas jos funkcionavimas bent minimalų laiką ir būtų iš ko išmokėti algas bei atsiskaityti. Minimaliai darbo vieta kaštuoja įmonei apie 1050LT (pilnu etatu). Direktorius gali dirbti nors ir 1h per mėnesį, bet kas tada dirbs ? 🙂
Indvidualios įmones (kuriai įstatinio kapitalo reikalavimai netaikomi) direktorius/sąvininkas visuomet turi išsimokėti minimalią algą, t.y. tuos 1050 per mėnesį. Tuo pačiu, kol ne PVM mokėtojai, apskaitos vedimas daug paprastesnis.
UAB apskaita rinkoje kainuoja nuo 200 LT/mėn kas yra nelabai daug 🙂 Todėl minimalus UAB galėtų funkcionuoti nuo kokiu 250 LT/mėn išlaidų, žinoma, be samdomų darbuotojų.
Daugeliu atveju įdėjas realizuoti galima pasinaudojant VŠĮ (nepelno siekiančia organizacija) kur paprastesnė apskaita, Indvidualia veikla ir net patentu.
Aš nesakau, kad netrūksta tarpinės grandies tarp Indvidualios įmonės ir UAB, kuri lyg buvo planuojama. Bet tuo pačiu reikia prisiminti, kad įstatinio kapitalo kažkokio reikės.
Naujos veiklos formos sukurimas tik labiau isbalansuotu ir taip blogai subalansuota sistema, visokie piktnaudziavimai cia tik viena medalio puse (lietuviai jau sekmingai abuse’ina panasia tvarka Latvijoje, primeskit).
As nelabai suprantu, kodel cia daug kas stresuoja del 10 000 Lt istatinio kapitalo ir visai ne todel, kad cia nemazai pinigu, bet del to kad nereikia tureti daug fantazijos, norint sita ribojima apeiti nedarant jokio nusikaltimo. Na o del IĮ, as nesu gerai susipazines su tokios verslo formos privalumais, bet trukumu yra tiek, kad zmogus kuris sugalvojo IĮ turetu degti pragare, skyriuje su kitais biurokratais. Problema tame, kad daznai prastai informuoti zmones, renkasi IĮ įsitikine, kad kazkas ten yra geriau, nes geriau, o dar ir pigiau. O poto svyla, svyla, svyla.. Jeigu kamnors idomu, trukumus galesiu isvardinti.
Su UAB yra viskas gerai, tikrai. Beda yra biurokratija, ji dusina, ji erzina, ji po defaultu i tave ziuri kaip i durniu, arba sukciu. Marazmai ir kvailystes perauga i paranoja ir atvirksciai ir vel is naujo, ji yra kaip tas mokytojas mokykloje isivaizduojantis, kad jo dalykas yra pats svarbiausias, o tu nepiesei vakar piesinio dailes pamokai, nes mokinaisi matematika. Reikia dirbti sita linkme. Pati sistema nera labai bloga, jei jau baisu tai varztu nebutina atleisti, tik issigydyti psichines ligas, pradziai bent.
@anoniminis bailys
Latvijos mikro-įmonės išnaudojamos dėl darbo užmokesčio mokesčių lengvatų, o ne dėl buhalterijos vedimo lengvatų ar didelių pelno lengvatų. Priklausomai nuo įmonės tipo, Latvija gali ir neapsimokėti.
IĮ forma kartais visai veikia, tačiau yra problemų. Aš pats -- 100% už uab.
Mano nuomone būtų tokios jaunimo nedarbo priežastys: 1. brangus nepatyrusio specialisto išlaikymas; 2. anachronistinė ir chaotiška LR švietimo sistema; 3. sąlyginis darbuotojų bei darbdavių nebrandumas; 4. didelė biurokratija, norint kurti ir vystyti verslą. Plačiau apie kiekvieną:
1. Yra tekę su finansininkais ir auditoriais skaičiuot, kiek sostinėje kainuotų išlaikyti jauną specialistą ofisiniam žemos grandies vaidybiniam darbui. Taigi, sumetus visus mokesčius, DU, patalpų nuomas, amortizacijas, komunalines išlaidas, išlaidas, kurias patirs įmonė dėl to, kad bus kažkas paskirtas naujoko kuravimui ir t.t., gavosi, kad norint išlaikyti jaunuolį be patirties, pirmus pusę metų būtų ~7klt. O ofisinė darbo vieta yra viena iš pigiausių darbo rinkoje. Taigi, gaunasi, kad pirmus 3 bandomuosius mėnesius yra rizikuojama prarasti 21klt, paaiškėjus, kad darbuotojas yra niekam tikęs. Visos šios sumos ~45 proc. sudaro tiesioginiai ir netiesioginiai (pvz. mokesčiai, kuriuos sumoka interneto provaideris) mokesčiai. Tą procentą sumažinus kokiais 30 punktų, per valstybės aparato bei jo išlaidų mažinimą, jau čia, neišradinėjant jokių dviračių pas darbdavį atsiranda daugiau galimybių samdyti darbuotojus.
2. Apie vidurines mokyklas aš kolkas nesiplėsiu, nes apie tai, kas čia blogai, reiktų naują blogą kurt. O vat nūdienos aukštosios mokyklos dar žiūriu dirba pagal sovietinę paskyrimo sistemą ir funkcionuoja principu: perskaičius knygą galima išmokti virtuoziškai skambinti fortepionu. T.y. bet kokia praktika dažniausiai būna simboline ir pasibaigia parodomosiom socialinėm akcijom, arba kavos nešiojimu kokioje kontoroje. Visas dėmesys yra koncentruojamas yra į teoriją, kurią studentas prisimena tik kelios savaitės prieš ir po egzamino. Taigi gauname konvejeriniu būdu kepamus „specialistus“, kurie nieko nemoka ir visiškai nesiorientuoja darbo rinkoje.
3. Tie dešimtmečiai socializmo smarkokai sužalojo tautos pasąmonę iš kur ir plaukia tokios neurozės, kad reikia mokėti už pastangas, o ne rezultatą, vadovų uždarbių skaičiavimai, darbų lyginimai (aš čia cehce ariu, o tu prie kompo tik sėdi, tai kodėl aš uždirbu mažiau?), arba požiūris į darbuotoją kaip į prezervatyvą: nudrožei ir išmetei. Šis dalykas šiai dienai valosi savaime. Čia labai padėjo emigracija, iš kurios grįžę žmonės atsiveža šviežių idėjų. Tiesiog reiktų palaukt, kol išmirs, tie, kas buvo pratę laisvu nuo alkoholizmo laiku, padaryti porą chaltūrų, pašmėžuot gamykloj, paimituot darbą ir užtau gauti kelis šimtus rublių kas mėnesį.
4. Šalyje su giliomis korupcijos tradicijomis apribojimai yra pavojingas dalykas. Kai tik statom sklendę ir ant jos kažką sodinam, taip atsiras subjektas norintis tą kažką ekonominėm poveikio priemonėm įtikinti, kad jam būtų sklendė atsukta be eilės. LR atvėju viskas yra taip: mokame daug pinigų už kvestionuotinos kokybės paslaugas, o daug dažniau valstybės institucijų neapykantą ir, dėl korupcijos, visiškai nulines garantijas, kad tie apribojimai bus taikomi. Dėl mūsų biurokratijos ne tik nėra kuriami verslai, bet galiu pateikti n pavyzdžių, kai vadovas tiesiog nenori plėstis, nes bus tik papildomo galvos skausmo, ko pasekoje arba lenda šėšėlin, arba stagnuoja.
@gied
Giedriau, aš taip pat manau, jog UAB visgi yra idealiausia forma. Iš kitos pusės, manau, kad mikroįmonė turėtų perspektyvos iš nieko, bandant sukurti kažką. Todėl ir sakau, jog tokį statusą turinti įmonė galėtų funkcionuoti tik pradiniame laikotarpyje, o vėliau privalėtų reorganizuotis. Esant per mažam pelningumui, apskritai turėtų būti naikinama…
@Randas
Sudėtinga atsakyti glaustai. 1. Yra mitas arba teorinis konstruktas. Kalbu iš savo patirties. Aš, kol dirbau ofisinį darbą, jau per pirmą mėnesį sugeneravau pakankamai pajamų, kad mano darbo vieta atsipirktų. 2. Reali problema, tačiau mikroįmonė kaip tik ir padėtų tai spręsti, kadangi atsirastų galimybę verslą pažinti geriau. 3. Klausimas nesusijęs, arba susijęs tik paviršutiniškai. 4. Mikroįmonės kaip tik padėtų spręsti šias problemas… Tai ne apribojimas, tai kaip tik galimybė sulaukti kitokio požiūrio darbdavio…