Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Važinėjau šią savaitę daug, o važinėjant klausiausi Žinių radijo (tokiu atveju, jeigu neturiu šalia pašnekovo, veikia geriausiai, aš vistiek normaliai pasikalbu padiskutuoju ir visada diskusijose laimiu, nes į mano pateikiamus argumentus niekas normaliai taip ir neatsako).  Viskas gerai ir viskas blogai ant mūsų Lietuvos, priklausomai nuo to, kuris laidų vedėjas bandydavo diskutuoti. Tačiau šis įrašas tikrai ne apie tai, o apie vieną reklamą, kurią teko nugirsti kelis kartus. Problema tokia, institucija X staiga suprato, jog jaunimo nedarbas pasiekė kritinę ribą, ir reikia su šia problema bandyti kažką daryti. Ir tuomet įvyko stebuklas – laukiame visų, suinteresuotų asmenų ar nevyriausybinio sektoriaus atstovų teikti savuosius pasiūlymus, kaip spręsti šią problemą.

Su tuo būtų viskas kaip ir tvarkoj, problema opi, apie pusę jaunų „specialistų“ neturi darbo ir reikia pagalvoti, kaip su tuo pabandyti tvarkytis, kadangi jaunimui gresia įsisukti į ilgalaikės bedarbystės ratus, o tai velniškai muš jų motyvaciją vėliau bandyti ieškoti darbo. Kas mane atgrasė nuo šios reklamos skelbiamos idėjos, tai mintis, jog viskas gali būti daroma atbulomis rankomis, su visiškai kitokiu, negu tikimasi rezultatu. Kaip paprastai vyksta tokių problemų sprendimo grupių veikla? Kažkuri ministerija ar įstaiga, pamato, kad nesugeba įsisavinti kažkokios pinigų dalies, ir pradeda kalbėti apie vienokias ar kitokias problemas. Žinoma, kartais vyksta ir atvirkščiai, problemas pamato, greitai paskiria jų sprendimui finansavimą ir tuomet pradeda mąstyti, ką su juo veikti. Rezultatai dažnai būna švelniai tariant ironiški. Kelios nevyriausybinės organizacijos paprastai pasidalina skirtą biudžetą ir dirba su išsikelta problema. Finalas akivaizdus, pinigai įsisavinami, problema kažkiek paviešinta, tačiau iki priartėjimo prie jos sprendimo toli gražu neprieita, tačiau geriausiai, kai tuo užsiima savi. Toks sprendimo būdas mūsų formalizuotame pasaulyje yra vienas teisingiausių… Galima pabandyti pamąstyti, ar nebus taip ir su jaunimo nedarbo sprendimo klausimu, tačiau net ir vargintis neverta, laužant galvą, kadangi jeigu būtų priešingai, tai būtų tik maloni išimtis.

Ar galima sprendžiant jaunimo nedarbo problemą pasiūlyti ką nors? Aš tiksliai nežinau, bet turiu vieną palinkėjimą – pasitikėkite jaunimu, jis pats gali daugybę klausimų su savo užimtumu išspręsti. Leiskite jam pačiam veikti, juk jaunose galvose kirba gausybė idėjų, kurios atrodo įgyvendinamos. Tiesa, dažnai „biznio planas“ apsvarstomas su draugais prie butelio, iš vakaro audringai jam pritariama, ryte, geriant mineralinį, į jį žiūrima šiek tiek kritiškai, tačiau pirmiausia, kas stabdo, tai nesėkmės baimė ir didelių investicijų (UABo steigimas studentams ar tik baigusiems atrodo pakankamai didelės investicijos ir sietinas su rizika) nepagrįstumas. Nuėmus šią riziką, daug kas galėtų pajudėti į priekį. Todėl, man atrodo, jog valstybei reikia tik nedidelių investicijų, siekiant pagerinti situaciją su jaunimo užimtumu. Trijų žingsnių pasiūlymas:

1. Mikroįmonių įteisinimas ir jų paprastas steigimas. Atsidarai registrų centro svetainę, pasirenki mikroįmonės steigimą, nurodai adresą kuriame ruošiamasi veikti, suvedi kažkokius savo duomenis. Antras žingsnis – nurodai ką veiks įmonė ir viskas, įstatai užpildyti. Gaunamas laiškas su pasiuntimu pasidaryti antspaudą, registrų centre susimoki už juridinio asmens sukūrimą simbolinį mokestį, gauni registravimo dokumentus, formalizuotus įstatus ir galima eiti į mokesčių inspekciją, pakeliui užsukant į banką atsidaryti sąskaitos ir užsisakyti kokioje nors firmelėje antspaudo.

2. Kelionė į mokesčių inspekciją užtrunka kelias dienas, kol susirenki dokumentus iš banko ir antspaudą. Tuomet atėjęs pas žavią darbuotoją esi informuojamas, jog yra štai čia yra prisijungimo vardas, o čia slaptažodis prie stebuklingo įrankio, kur mikroįomonės savininkas turi suvedinėti visas gaunamas ir išrašomas sąskaitas, o dėl šios priežasties, jam nereikės samdytis buhalterės. Dar daugiau, mokesčių inspekcijos darbuotojai jį po pusės metų aplankys, ir patars kaip geriau tvarkytis, nurodys steigėjo padarytas klaidas, paaiškins, jog tam tikrą apyvartą pasiekus, jis bus priverstas persitvarkyti į UAB, nors tai bet kokiu atveju neišvengiama per kokius 2 – 3 metus.

3. Sukūrus tokį modelį (kai abu žingsniai yra atliekami kartu – paprastas steigimas ir apskaitos tvarkymo sistema), nepamiršti šią idėją skleisti visais kanalais, tam jog jaunimas (tiesa, kodėl senimas to negalėtų imtis nežinau, galbūt reiktų kalbėti apie universalų įrankį) imtų ir naudotųsi.

Galbūt padidėtų registrų centro apkrovos, tačiau tai viena iš pavyzdinių įmonių, tikrai susitvarkytų, tačiau steigimo supaprastinimas ir nupiginimas iki 200 – 300 litų leistų jaunimui nedaug rizikuojant pabandyti pradėti savarankišką veiklą. Ir jeigu tai neduotų rezultato, tuomet aš pripažinčiau, jog per gerai galvojau apie mūsų jaunus žmones. Tačiau aš manau, jog aš neklystų jų atžvilgiu… Duokit tik įrankius ir laisvę – jaunimas patys išspręs savo problemas.