Sveikinimas
Lietuvos Taryba
Žinoma, tik pakilęs iš lovos aš iškarto puolu sveikinti savo artimuosius ir tolimuosius, kurie mane skaito ir tuos, su kuriais susitiksiu asmeniškai.
Mane taip pat jau pasveikino, pirmiausiai dukra, kuri mane ir pažadino. „Sveikinu su Lietuvos gimtadieniu“… Jai užtenka, kas yra Lietuva ji žino pakankamai neblogai, nors tas supratimas vis dar ribotas, tačiau per priešpastatas ir kultūrinius skirtumus, ji gali pati surinkti informaciją, ją apdoroti ir nuspręsti. Aš tikiuosi, jog taip ir atsitiks. Tiesa, kai kurios jos žinios baugina, tačiau aš į tai žiūriu su atlaidžia šypsena. Nuo 2 – 3 metų paprašyta ji atnešdavo Lietuvos metrikos knygą iš lentynos. Šiandien, kai jai jau 7 ir jos paklausi, kas yra ta Lietuvos metrika, ji pasako, kad tai LDK kanceliarijos archyvas. Prieš pora metų, atsisėdusi prie kompo užrašė naujame Wordo lape: „Ugnės straipsnis/Mykolas Riomeris/ Lietuva“. Tiesa, per tuos kelis metus straipsnis nė trupučiu nepasistūmėjo į priekį, tačiau karts nuo karto atverčiamas ir parodomas, jog darbas vyksta, tiesiog, šiek tiek įstrigta pradžioje. Galvodamas apie ją, suprantu, jog sudėtinga augti istorikų šeimoje, o šį prakeiksmą ji vėliau turės nešioti visą gyvenimą. Ir, mastydamas apie dukrą, aš visą laiką galvoju, jog tikrai neversiu jos rinktis gyvenimo kelio, galės studijuoti ką nori: norės LDK, norės naujausiuosius amžius, na, o jeigu netyčia pasuktų į archeologiją, pabandyčiau atkalbėti… Nors, blogiausiu atveju, galima sutikti, jog archeologas irgi žmogus…
Po tokio pasveikinimo aš pradedu galvoti, kaip apskritai atsirado tas žmonių kolektyvas, kuris perprato istorinio momento svarbą ir elgėsi taip. Vidiniai nesutarimai, pasitraukimas ir naujų Tarybos narių priėmimas. Kokiais ryšiais jie buvo susiję? Kaip jie, skiriami pažiūrų ir diskutuodami tarpusavyje parengė šį tekstą, kuris buvo paskelbtas sekančią dieną laikraštyje (tiesa, laikraštis iškart buvo konfiskuotas)? Tai įdomūs klausimai, kurių pagalba mes galime pamatyti istorijos vyksmą per personalijų raišką. Žvelgiant į nuotrauką, kurioje nufotografuoti Lietuvos Tarybos nariai, keli iškart atpažįstami, keli geriau įsižiūrėjus, tačiau didžioji jų dalis, atrodo panaši į masę, kurių net elementarių biografijų neturime, o jeigu neatsiras jų archyvai, veikiausiai niekada ir neturėsime.
Pavyzdžiui, Jonas Smilgevičius, tas pirmas iš dešinės, sėdinčiųjų eilėje. Jo biografijos kontūrai lyg ir žinomi, nors biogramose nurodoma su klaidomis. Tačiau įdomiausias klausimas, kaip jis apskritai pateko į Tarybą? Peržvelgus protokolus, tenka pasakyti, jog joje jis buvo vienas tyliausių narių, nors pradžioje stengdavosi ateiti į posėdžius. Jo dalyvavimas atgimimo veikloje yra taip pat beveik nežinomas. Taip, jis buvo vienas iš tų, kuris bandė prikelti Vileišio bankrutuojančią Viliją, jai vadovavo, darė su Basanavičiumi biznį… Tačiau kaip jis pateko į Tarybą? Mokslo bičiulių draugijoje jis nebuvo aktyvus narys, nors visą laiką mokėjo nario mokestį. Tačiau turiu nuojautą, jog į Tarybą jis pateko atsitiktinai. Gal aš klystu? Tikrai negaliu atsakyti į šį klausimą… Ir tokių neaiškių personalijų Lietuvos taryboje daug…
Taigi, linkiu, jog kada nors, kam nors, kaip nors šis ir panašūs klausimai pradėtų aiškėti. Aš vieną žmogų, galėsiantį jais užsiimti bandau auginti. Dabar tereikia surasti archyvą…
O dabar švesti. Su Lietuvos gimtadieniu, mielieji…
P.S. suklydau… Ką tik pasitikrinau… visgi dukra sako kad Lietuvos metrika, tai LDK RAŠTINĖS archyvas…
