Doktoranto testamentas
Diena X atėjo ir praėjo, ir nieko kito nelieka kaip surašyti tai, ką reikėtų atminti kiekvienam, kas sėda rašyti darbo ir nori jį sėkmingai baigti. Čia tik kelios pastabos, kurios, kartais gali būti visiškai neesminės, bet jas verta turėti po ranka ir dėliotis savuosius darbus taip, jog būtų produktyviai praleidžiamas laikas. Taip pat ruošiuosi atskleisti kelias paslaptis, kurios yra ne tokios jau slaptos, bet ne tokios ir viešos. Taigi, mano mielieji doktorantai, ką aš Jums norėčiau ir netgi privalėčiau pasakyti?
Pirmiausia tai, jog rašant disertaciją, internetas, blogas, socialiniai tinklai ir visa kita tampa blogiu. Atrodo tik kelioms minutėms susiruoši prisėsti, ir pasižiūri, kad jau gili naktis, visa diena buvo praleista skaitant kažką įdomaus, tuo tarpu tekstas nepasistūmėjo į priekį. Palyginkit du malonumus: pasiskaityti gerus tekstus, kartais įsivelti į diskusijas, ar tiesiog užrašyti tai, ką jau žinai ir ką tiesiog reikia užrašyti? Be jokios abejonės, pirštai ties klaviatūra tiesiog bejėgiškai pakimba ir noro į ją stuksenti nebelieka. Ir belieka pavydėti tam, pas ką yra užtektinai valios pastangų šiuos du veiksmus atskirti bei sėsti prie teksto konstravimo patyrus svetimo teksto skaitymo malonumą… Man taip nesigaudavo, aš buvau prisivertęs išvažiuoti ten, kur nėra kabelio o bevielio interneto taškai tiesiog užrakinti. Tik tuomet buvo galima ramiai įsitaisyti verandoje, pasidarius kavos ir pasistačius peleninę, apsikrovus knygoms sėsti ir konstruoti savo tekstą. Kai geriau pagalvoji, užtenka vieno vasaros mėnesio per metus, atsiskyrus nuo pasaulio, kad spėtum apibendrinti medžiagą, kurią likusį laiką rinkai, ir tekstas bus parengtas laiku ir be didesnių įtampų…
Parašius tekstą, būtų visai sveika jį perskaityti pačiam, bet jeigu nuoširdžiai, nuo žvilgsnio į savo prirašytus lapus truputi pykina, todėl geriausiai duoti kam nors, kas galėtų išrankioti klaidas ir atkreiptų dėmesį į pasikartojimus. Pirmąją redakciją, jeigu neduodate normaliam redaktoriui, geriausiai duoti paskaityti vienam iš savo mirtinų priešų, tam, jog suprastų, kaip Jūs jo nekenčiate. Ir tik po to galima tekstą duoti normaliems žmonėms. Visgi, ne visuomet būna tokios galimybės, dėl to nekaltai gali nukentėti Jūsų draugai ar artimieji. Ir tuomet nelieka nieko kito, kaip tik apgailestauti, dėl jiems padarytos neteisybės.
Laukiant atsiliepimų ir recenzijų, geriausia užsiversti darbais. Rašykit straipsnius, dalyvaukit konferencijose, geriausiai užsienyje, nes tai suryja daugiau laiko, galiausiai karts nuo karto atitrūkus galima ką nors pasirašyti ir į tinklaraštį, tuomet tik paskutinė savaitė atrodys nepadoriai ištęsta. Jeigu recenzentai ir tarybos nariai nieko nesiunčia, galima pradėti anonimiškai grasinti. Iškart viskas susidėlioja į savo vietas, atsiliepimai patys pradeda kristi į paštadėžę, nors paaiškinti kodėl taip vyksta, man neleidžia jokia logika. Na, galbūt žmonės vėluoja ir bet kokiu atveju jau būtų atsiuntę…
Na, žinoma, pasiruošimas pačiai dienai X. Praėjo mažiausiai mėnuo nuo tos dienos kai buvo atiduotas darbas į leidyklą, išsiuntinėtas ir t.t. Bet jo imti į rankas vis dar nesinori. Peržvelgus recenzijas, paprastai apima palengvėjimas, jog polemika yra dalykinė ir niekas į jokius puslapius nenurodo, kitaip tariant, vartyti darbo nereikės… Nes pasirodo vis dar pykina… Atsakymas oponentams turi būti paruoštas bent iš vakaro (man atrodo, jog taip geriausia), tarybos nariams geriausiai ruoštis atsakinėti iš ryto. Visgi, jeigu tarybos nariai savo atsiliepimų neatsiuntė (kad atsiųs visi – to tikėtis neverta), tuomet geriausiai į juos ir nesiruošti atsakinėti… Juolab, jog nelabai aišku, ką jie ruošiasi pasakyti.
Ir jeigu viskas atlikta taip, kaip surašyta aukščiau, tuomet pats paprasčiausias būdas viską išgyventi iki galo – susirasti draugą, kuris parūpintų kažkokį kiekį kažkokio skysčio, kuris nuimą stresą. Svarbiausiai nepadauginti. Jeigu jau pradėjote šokti, arba dainuoti vaikščiodamas po kiemą ką nors iš Leningrado repertuaro (pavyzdys žemiau), reiškia visai neblogai būtų išgerti kavos…
httpv://www.youtube.com/watch?v=PSJ4MbCJl-U&feature=related
O pats gynimas… Svarbiausiai, ateiti su gera nuotaika ir elgtis taip, kad būtų konfortabilu ir malonu pačiam. Nepamirškite, besiginančiojo prašymu galima paprašyti pertraukos parūkymui… Geriausiai, kai suformuojama atmosfera, kai visi gali atsipalaiduoti, toną, žinoma, užduoda tas, kuris ir turi užduoti, kadangi pirma normali kalba tai doktoranto pristatymas. Pusė nevykusio pokšto ir gynimas einasi labai lengvai ir paprastai…
Bet visa tai yra niekai. Svarbiausia, ką jau reikia daryti – tai iki pabaigos netempti su išnašų tvarkymu. Idealiu atveju (kas dar niekam turbūt nepavyko), jas rašyti tvarkingai iškart. Velniškai daug laiko susitaupo.
Ir gale atskleisiu kelis mitus, susijusius su pasiruošimu ir pačiu gynimu:
Mitas Nr. 1:
Na, disertacijos rašymas nėra tas procesas, kuris skirtas pakeisti dietai norint suliesėti. Psichologinio nėštumo metu (kuris baigėsi tuo, jog žmona pagimdė, o aš ne) priaugtas svoris nekrito, bet ir nedidėjo. Taip kad norint gražiai ir tvarkingai atrodyti gynimo metu, dietos reikia pradėti laikytis iš anksto (čia tiems, kas turi valios)… Nors kai geriau pagalvoji, niekam nerūpi, ką Jūs gynimo metu veiksite.
Mitas Nr.2:
Tai, jog po disertacijos gynimo ištinka apatija ir nustojama reaguoti į aplinką taip pat tėra mitas. Po gynimo ištinka banketas, kur doras šeimininkas bent kurį laiką dar turi bandyti pasirūpinti svečiais. Ir žinoma po banketo ištinka pagirios, kadangi bankete doram šeimininkui reikia išgerti su visais atskirai. Kas vyksta toliau? Tada, be jokios abejonės, šiek tiek atsigavus, jau galima kažką pabandyti parašyti pas save į tinklaraštį.
Mitas Nr. 3:
Šis mitas yra pats sudėtingiausias, kuriame kalbama apie tai, jog reikia kuo greičiau pradėti ruošti monografiją disertacijos pagrindu. Jis nėra teisingas, kadangi reikia pirmiausiai kaip nors išsipagirioti, o tuomet įvertinti jėgas. Aš dar kurį laiką savo teksto paimti į rankas negalėsiu. Ir dar banketo metu pasakiau vadovui, jog ne anksčiau, negu po metų. Tegul susiguli, galbūt ateis kokių nors gerų minčių (o jos paprastai ateina), galiausiai yra tiek gerų ir perspektyvių temų prie kurių jau senai norėta sėsti, bet nebuvo laiko. Dabar jo yra…
