Tobulas trolis istoriografijoje
Pabaigiau ir laukiu. Turėjo praeiti kiek laiko, kad vėl galėčiau pradėti žiūrėti į tai, kaip rašosi tekstas, nes nuo rašymo jau darėsi bloga. Dabar laukiu recenzijų ir atsiliepimų, nors pastaruosius atsiųsti nėra privaloma. Ir sėdžiu. Kad nebūtų liūdna, suvažinėjau į Ukrainą, paskaičiau pranešimą konferencijoje. Liko 10 dienų, atrodo, laiką baigiu ir prastumti. Tuomet svarbu pasirodyti pusėtinai prieš banketą, nes, atrodo, jog jis yra svarbesnis. Net vadovas užsiminė, kad tik dėl jo komisiją ir galima surinkti 🙂 Liko daug medžiagos, kuri skirta papildymams. Tobulo darbo parašyti nesigavo. Bet, kelios valandos gėdos, ir viskas bus baigta. Šių nuotaikų kontekste ir pabandysiu pateikti kelias pastabas apie tobulą trolį istoriografijoje, kuris vadinosi Tadeuszu Wasilewskiu.
Su šiuo istoriku nebuvau susidūręs asmeniškai. Kai pirmą kartą ruošiausi važiuoti į Varšuvos universitetą į „mokslinio turizmo“ kelionę, vadinama stažuote, mano vadovas jį minėjo kaip galimą tutorių šiame universitete. Tiesa, dar prieš įsibėgint planavimo procesui, atėjo žinia, jog T. Wasilewskis mirė ir, kaip bebūtų keista, Varšuvos universitetas iki šiol neturi normalaus lituanisto, kuris užsiimtų viduramžių problemomis. Bet atrodo, aš čia šiandien visiškai ne apie tai.
T. Wasilewskis man iškilo tvarkant istoriografinę dalį įvade. Kaip jį apibūdinti? Kaip tyrėjas, jis pateikė labai daug kontraversiškų teiginių ir prieštaringų idėjų. Kartais tekstai pasirodydavo netgi nelabai sutvarkyti, paliekant akivaizdžias spragas. Ir po jo straipsnių pasirodymo kildavo diskusijų banga. Kartais, atrodydavo, jog jis rašo tik tam, jog būtų sukeltos diskusijos, kuriose pats nedalyvaudavo ir jeigu pasirodydavo T. Wasilewskio straipsnis, reiškė, jog ne už ilgo turi atsirasti dar kelių istorikų straipsniai, kurie jau toliau tarpusavyje ginčysis ir aiškinsis, kuris iš jų yra teisus. Taip, suvokiu, kad jis akivaizdžiai trolino. Tuo galutinai įsitikinau pasiėmęs ir perskaitęs Zigmanto Kiaupos jam paskirtą nekrologą, netgi supratau kodėl – taip paprasčiau. Kadangi prieš mirtį buvo pradėjęs rašyti LDK istoriją jam reikėjo išgryninti poziciją. Kai kuriuos ginčytinus klausimus jis tiesiog pateikdavo visuomenei, prieš pateikdamas savo vertinimus. LDK medievistikai tai davė labai daug. Mes turime du profesorius, kurie, net ir keliems metams praslinkus po T. Wasilewskio mirties tarpusavyje ginčijasi tos pačios diskusijos rėmuose.
Apie T. Wasilewskį iškilo kalba ir Ukrainoje, besikalbant su tokiu profesoriumi Dariusz Dąbrowski. Jo vertinimas: sunku patikėti, jog vienas paskui kitą pasirodantys darbai buvo parašyti to paties žmogaus – vienas gilus, išbaigtas ir beveik nepaneigiamas, kitas – greičiau problemos iškėlimas, negu tai, ką būtų galima pavadinti studija ar straipsniu. Besikalbant aš jau turėjau sau atsakymą, kodėl taip buvo, bet norėjosi įlįsti giliau į Lenkijos istoriografijos virtuvę. Uždaviau klausimą apie aukščiau paminėtus profesorius ir jų vertinimą. Vėlgi, vertinti Dąbrowskis nesiėmė, bet pastebėjo, jog vienas prieš kitą jie laikosi pakankamai mandagaus tono, tačiau pasilikus akis į akį, visą laiką oponento atžvilgiu paleidžia repliką, jog šis neteisus ir tiek. Žvelgiant iš šono, tereikia džiaugtis, jog Lietuvos istoriografijai pasiliks diskusija ir jos produktas, kurios pradininku buvo dar vienas profesorius vilnietis…
Keistas įrašas gavosi Vėlinių išvakarėse ir likus kelioms dienoms iki 6-ųjų T. Wasilewskio mirties metinių (mirė 2005-11-09)…
Iš kitos pusės, tai mano būdas pasakyti, jog pagaliau grįžau.
