Ar tai tendencijos?
Rinkimai visą laiką buvo įdomus reiškinys. Gaila, jog Andriui Užkalniui dėl sąmosklo prieš jį nepavyko atverti Lietuvai naujų galimybių, todėl belieka tikėtis, kad Strasbūras viską išaiškins. Didžioji dalis dėmesio, su tenka Vilniui, kas yra natūralu, visgi ten didžiausi pinigų srautai, todėl sostinės valdymas yra pakankamai natūralus dėmesio objektas. Rokiškio analizė, apžvelgiant rezultatus yra pakankamai įdomi. O man buvo įdomu pasižiūrėti, kaip dėliojosi balsai mažose savivaldybėse, kur balsavo iki 10 000 žmonių. Tokių nebuvo itin daug, skaičius apytikriai 18 (skaičiavau ranka, galėjau ir suklysti). Rezultatai pakankamai įdomūs, kiek suskaičiavau, 6 savivaldybėse apskritai nereikės daryti jokių koalicijų, kadangi atsirado partijos, kurios gavo daugumą. Tokie rezultatai išties įdomūs. Ir tuomet pagalvoji, kad jeigu ateina balsuoti pora tūkstančių žmonių, gal išties verta investuoti po 10 ar šiek tiek daugiau litų balsui tam, jog susirinkti daugumą. Keliasdešimt tūkstančių, ir po to „esi paviečio dievas“, kaip rašė kažkada Vincas Kudirka. Netgi nereikia labai ilgai laukti, jog tokios investicijos atsipirktų. Užtenka vieno smulkesnio mąsto projektėlio, ir paskui jau viskas eina į pliusą. Smulkiose savivaldybėse dievais bus socialdemokratai (Druskininkai, Birštonas, Neringa), LiC (Rietavas), Valstiečiai liaudininkai (Ignalina), bei partija itin ironišku pavadinimu Tvarka ir teisingumas su broliais rankelėmis Komskiais ir toliau viešpataus ant Pagėgių. Įdomūs Pakruojo rezultatai, kur visos partijos gavo po kažkiek balsų (lyderiai, bet ne dievai, aišku socialdemokratai). Konservatoriai sugebėjo sublizgėti tik Molėtuose (kur visą laiką buvo stiprūs), Palanga beveik atspindi dabartinę Seimo sudėtį ir t.t. Žodžiu, provincijoje rezultatai itin įdomūs. Man tik iškilo klausimas, kodėl niekas per daug nesidaužė Visagine? Juk jeigu ten bus statoma atominė, tai nuo investicijų bus galima pakankamai atsiriekti (vien infrastruktūros projektai, nors gal jie bus vykdomi nacionaliniu lygmeniu). Iš kitos pusės, ten ranka uždėjo liberalai, kurių partijoms susitarus, jie turės absoliučią daugumą, o šie jau moka elgtis su pinigais.
Kas galėjo mobilizuoti visuomenę, balsuoti kai kuriais atvejais itin kategoriškai, nesunku suprasti, ypač kuomet eina kalba apie smulkius rajonus. Kalbos ir ribota informacija yra pakankamai didelė jėga. Veikiausiai tam apibūdinti tiktų terminas „pletkų demokratija“. Iš kitos pusės, Pagėgių pavyzdys yra būdingas ir visiems aišku kaip ten vyko rinkimai ir iš kokių resursų buvo finansuojama. Tačiau bendresnių dėsningumų šiame kontekste sunku įžvelgti. Pasienio rajonuose (ypač tuose, kur klesti kontrobanda ir iš jos būtų galima finansuoti rinkimus), tokios tendencijos nėra itin ryškios. Vilniaus krašte keliuose rajonuose dominuojantys lenkai veikiausiai organizavosi vedini nacionalinių paskatų, o jų laimėjimas sietinas su bendru rinkėjų nusivylimu. Keista, jog šioje erdvėje jiems nekyla poreikis savęs identifikuoti su kažkokia politinę ideologija, nes jų bet kokiu atveju yra dauguma. Vieningai einama paskui Tomaszewskį.
Pagėgių fenomenas pasienyje yra sunkiai apčiuopiamas. Viešpačiais kažkuriame iš rajonų tapo tik socialdemokratai (Vilkaviškyje ir jau minėti Druskininkai), valstiečiai Šakiuose (čia tie gerieji kur be Prunskienės). Tauragėje tiems patiems socialdemokratams nedaug trūko iki dominavimo (kas atsitiko ir Lazdijuose su konservatoriais bei Varėnoje su kažkokia Centro partija, prisikėlusi iš nežinios). O tokiuose, su kontrabanda siejamuose rajonuose kaip Šilutės ar Jurbarko, kaip bebūtų keista, balsai pasiskirstė daugiau ar mažiau tolygiai. Keista. Paaiškinimas galimas ir toks, jog ten visos partijos susitepusios arba niekam tie savivaldos rinkimai neįdomūs (nors Komskių pavyzdys kalba priešingai). Ir apskritai, sėdėti prie šios temos pernelyg ilgai kenkia. Dėsningumai lyg ir egzistuoja, tačiau jie tokie nerišlūs ir neaiškus, jog apibendrinti taip pat nesigauna. Finale pradedi kažką nebe taip perskaityti, vietoj paduoti biuleteniai, skaitai parduoti. Prisimeni Sokrata, ir tuomet vėl grįžti prie to, jog demokratija apskritai neįgali, jeigu nepavadini viso to fikcija.
Ne visai taip paprasta su tais pirkimais mažose savivaldybėse. Vilniuje vienas savivaldos mandatas gaunamas iš kelių tūkstančių rinkėjų, o pvz., Nidoje -- berods iš 70. Dauguma mažų savivaldų mandatą duoda iš kokių poros-trejeto šimtų rinkėjų.
Tai išties reiškia du dalykus -- visų pirma, rinkėjo papirkimas rajonuose kainuoja daug. Vilniuje tai gali būti bambalys kokio alaus ar butelis degtinės, tačiau kokiame nors kaime taip pigiai neatsipirksi, nes netgi kelios dešimtys papirktų chroniukų lemia laimėjimą. Ir tie chroniukai tai žino.
Čia galima palyginti paprastai -- Agurkichas Kėdainiams galėdavo rengti visokias ledų orgijas, tuo tarpu Vilniuje jam teko apsiriboti DP mašinų kolona, nežmonišku garsumu gatvėse grojančia kažkokį šlykštų popsą.
Antra vertus, kai rinkėjų mažai, šie labai daug ką mato kaip ant delno. Trumpai tariant, jei eilinio vilniečio žinios apie Zuoką yra paremtos spauda ir visokiomis spėlionėmis, tai kokių nors Lazdijų gyventojo žinios apie Margelį yra paremtos draugų, giminių ir pažįstamų kontaktais, o Giedraitį Neringoje išvis daug kas pažįsta asmeniškai.
Man belieka protingai tik pasukioti galvą, palinksėti, įsipilti daugiau alaus, ir pasakyti mąslų „hmmm“ 🙂