Šventinės tragedijos
Vasario 16, panašu į švente. Galima atsikelti, išpypkiuoti pypkę, išgerti kavos ir eiti švęsti, dirbti, linksmintis ar dar kaip nors bandyti prastumti dieną. Pasiskaitai kas rašoma kažkur blogosferoje, ar kas nors kaip nors atžymi šią dieną: Grumlinas pabandė aktualizuoti tuos senus įvykius, žmogus su rudimentiniu humoro jausmu ir ribotu pasaulio supratimu pasveikino ir atrodo, jog viskas. O kai geriau pagalvoji, tai juk 1918 metais atsiradusi nepriklausoma valstybė išties yra beveik stebuklas, ir viskas, kas buvo projektuota, galėjo plius minus išsipildyti. Tauta galėjo būti savo valstybės kūrėja. Šis procesas buvo be galo skausmingas, reikalavęs daugybės pasirinkimų. Lietuviai turėjo tik paskelbtą nepriklausomybės aktą, tuo tarpu lenkai jau buvo sukūrę karines struktūras, šalia veikė dar dvi kariuomenės. Tačiau gerokai skausmingiau atrodo žmogiškosios tragedijos.
Galima prisiminti visą eilę veikėjų, kuriems pasirinkti savo tapatybę buvo sudėtinga, tai plėšė jų šaknis ir ryšius su artimaisiais. Populiarus Mykolo Romerio pavyzdys, renkantis savo pilietiškumą ir vedęs į konfliktą ne tik su tėvu bet ir kitais giminaičiais buvo dėsningas. Jau vėliau, gyvenimo pabaigoje jis rašė, kad užaugino dvi šeimas – vieną Lenkijai, kitą Lietuvai. Arba broliai Narutavičiai: Stanislovas buvo teisininkas, aktyvus Lietuvos atgimimo dalyvis ir nepriklausomybės akto signataras, tuo tarpu jaunesnis brolis Gabrielius buvo pirmasis atkurtosios Lenkijos prezidentas, praėjus kelioms dienoms po išrinkimo nušautas. Beje, Stanislovas vėliau ir pats nusišovė… Užaugo sukilimo tradicijas puoselėjančioje šeimoje, o tėvas buvo 1863 metų sukilimo dalyvis.
Galbūt įdomiausia istorija – pasaka yra apie tris brolius Ivanauskus, naujosios apsišvietusios bajorijos pavyzdys. Vyriausiasis Jurgis apsisprendė būti lenku, darė verslą, vėliau patraukė į politiką, buvo pirmojo ir antrojo ministrų kabinetų sudėtyse, vėliau aktyviai veikė Lenkijoje ir mirė emigracijoje, pasitraukęs Lenkijai patekus į sovietų įtaką. Antrasis Vaclovas, nusprendė, jog nori būti baltarusiu, užsiiminėjo įvairia veikla, taip pat buvo Baltarusijos Liaudies Respublikos ministru, okupavus Baltarusiją sovietams, veikė Lenkijoje, Lietuvoje, vėliau grįžo į Minską, kur buvo nušautas (neaišku kieno: vokiečių, rusų ar lenkų iniciatyva). Galiausiai jaunėlis Tadas save suvokė kaip lietuvį. Jo pristatinėti per daug nereikia, visi žinome, jog tai buvo mokslininkas ir dėstytojas, besidarbavęs biologijos srityje ir miręs okupuotoje Lietuvoje. Visi broliai buvo išsilavinę, todėl kai susitikdavo tėvų namuose, su tėvais ir tarpusavyje kalbėdavosi prancūziškai, tam, jog nei vieno padėtis nebūtų išskirtinė. Kartais pagalvoji, jog dėsninga, kad Lietuvai teko apolitiškiausias šeimos atstovas, tačiau mokslininkas.
Mąstant apie panašius pasirinkimus, pradedi galvoti, jog tai, kas laikytina tautos pergale, kalbant apie individus galėjo pasirodyti skaudžiais pralaimėjimais. Manau, kad panašių prieštaravimų ir skausmingo pasirinkimo būta labai daug. Dažnai tai vedė į konfliktus. Žvelgiant giliau, 1918 – 1920 metai buvo ir atsisveikinimo su didžiąja tėvyne metais, kuomet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idėja pradėjo virsti tik uždara šeimynine tradicija. O paskui buvo galima tik bandyti skaičiuoti paskutiniuosius jos piliečius.
Ta proga gal visai tinkamas ir M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“:
