Jablonskis tualete…
Užkalnis ir Rokiškis bando organizuoti revoliucija prieš kalbainius, su šūkiais, jog kalba turi būti laisva ir nevaržoma. Visai smagiai skaitosi, ypač matant įsivaizduojama revoliucinę ugnį jų akyse, panašia kaip iš Skirtumo avataro. Ir revoliucijos organizatoriai su džiaugsmu sutiko Mergaitės įrašą, su ilgoka Jono Jablonskio citata. Taip pas mane tualete apsigyveno Jono Jablonskio laiškų tomas, tam jog galėčiau betarpiškai susipažinti su šio autoriaus privačioje erdvėje dėstomu autentišku požiūriu, ką sąlygojo laiško žanras. Galiausiai, spausdinta korespondencija yra idealus tualetinis skaitinys, kadangi užvertus knygą, ir pradėjus skaityti toliau, nenuoseklumas nėra toks baisus dalykas, ypač jeigu pavyksta peržiūrėti iškart visus vienam adresatui siųstus laiškus…
Kokie įspūdžiai pasiskaitinėjus (nerašau perskaičius, nes tokio tikslo ir pats sau nesikėliau)? Pakankamai dviprasmiški. Maumaz pastebėjo, jog reikia skirti kalbos raiškos būdus, yra mokslinis požiūris į kalbą, o taip pat egzistuoja ir kalbos vartotojų poreikiai. Ir niekam nekils abejonių, jeigu pasakysiu, jog Jonas Jablonskis pirmiausiai buvo mokslininkas ir tai atsispindi ir jo korespondencijoje. Tačiau mąstydamas apie kalbą, jis neužmiršo ir tų, kuriems ji buvo skirta. Labai nemėgo klaidų, kurios atsirasdavo spausdinant tekstus, ne kartą rašė neigiamas recenzijas, tačiau šiuo požiūriu jis pirmiausiai reiškėsi kaip mokslininkas. Visgi Jablonskio požiūriu, moksle svarbiausiai yra argumentai ir diskusija, o šalia to, rezultatas turi būti racionaliai panaudojamas. Galbūt todėl jis Kazimierui Būgai rašė, jog nenori, kad viešas rašymas būtų „autokrato suvalkiečio anarchisto žodelis„. Kalba turi būti racionali, o nauji terminai turi būti įvedami apgalvotai. Vienas geriausių pavyzdžių, išryškėjusių šiame laiškų tomelyje, pastebėjimas apie matematikos terminus, kurie neturi atsirasti vien tik iš kalbininkų noro, tačiau pirmiausiai turi būti apgalvoti tų, kurie juos turėtų vartoti. Apie matematikos terminus kalbant – jie pirmiausiai turi būti aptarti matematikų būreliuose. Kitaip tariant, žmonės patys turi sau kurti kalbą, kuria ruošiasi kalbėti. Nors išlyga taip pat daroma – su kalbininkais pasitarti vertėtų… Visgi Jablonskis aiškiai pabrėžia, jog vienintelis dalykas, kurio nereikia toleruoti, o nuolat smerkti, tai neraštingumas. Jis turi būti persekiojamas ir baudžiamas. Kokiais būdais? Viešu kalbėjimu, kuomet redaktoriams nuo jo pasidarys gėda ir jie norės, jog nekompetetingai parengti leidiniai būtų išvis nepasirodę.
Galima būtų lyginti Jablonskį, kaip mokslininką kalbininką su šių laikų kalbainiais, kuriuos mokslininkais vargu ar verta pavadinti. Skirtumas akivaizdus: Jablonskis nevengė diskusijos, nes taip išryškėdavo argumentai, kurie po truputį priartina prie tiesos, tuo tarpu dabar man pirmiausiai krenta į akis savosios vienintelės tiesos gynimas. Tokia pozicija galima tik tuomet, kai žmonės pagyveno valdomi vienos partijos, turėjo vieną perspektyvą, turėjo vienintelį teisingą metodą ir t.t. Tokie žmonės vargu ar būtų įvardintini kaip mokslininkai, veikiau jie imituoja mokslą… Ir dar, aš visą laiką maniau, kad Lietuvos Respublikoje mokslu turėtų užsiimti mokslo ir studijų intitucijos (yra lietuvių kalbos institutas, lituanistikos katedros ir t.t.), o ne komisijos ar dar kažkas panašaus.
Baigiant galima būtų priminti dar vieną analogiją: komunistų cenzūra ne visą Marksą buvo leidusi versti, dalis taip ir liko neišversta, ideologiniu požiūriu neadaptuotina dalis. Lygiai tas pats ir su dabartiniais kalbainiais – nereikia stebėtis, jog ne visą Jablonskį jie sau gali adaptuoti, nes jiems tai neparanku. Tuo tarpu užsidarius į konspiracines patalpas (tualetas viena iš idealesnių patalpų), galima bandyti parodyti, jog iš ginamos idėjos yra likusi tik pritempiama ideologija…
