Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Visi žinome anekdotą, apie pesimisto ir optimisto ginčą, dėl stiklinės: kokia ji – pustuštė ar puspilnė. Galiausiai pro šalį praėjęs realistas turėjo konstatuoti, jog čia yra pusė stiklinės. Be jokios abejonės, galima ironizuoti, jog ginčas apskritai neturi prasmės, tereikėjo stiklinės turinį išgerti, o gal pripildyti, ir vakarėlis būtų tęsiasis toliau. Bet kartais vakarėliuose taip jau būna, jog ginčas turi vykti vardan ginčo.  Nieko tai nestebina, tiesiog taip būna. O jeigu leidi sau geriau pagalvoti, tai pasidaro akivaizdu, jog ginčijasi tik pesimistai su optimistais, tuo tarpu realistai – konstatuoja. Ir niekam ne paslaptis kodėl: pesimizmas ir optimizmas yra orientuoti pirmiausiai į tikėjimą, tuo tarpu realizmas – į žinojimą. Tai racionalaus ir iracionalaus mąstymo būdų susidūrimas, kur jokia diskusija negalima, nebent priimsi modifikuotus bažnyčios tėvų postulatus, jog tikėjimas yra dievo įkvėptas žinojimas ir t.t.

Apie ką aš čia? Pastebėjau, jog kuriam laikui buvau apleidęs šią erdvę, iš jos pasitraukęs. Dabar tereikia pasakyti, jog užsiverčiau darbais ir niekur nebespėju, be to reikia šturmuoti didįjį baubą iš „d“ raidės. Todėl kuriam laikui dingsiu iš čia. Optimistiniu manęs nebus variantu iki kovo vidurio, pesimistiniu – iki balandžio pabaigos. Nors žiūrėdamas realistiškai, turėčiau prisipažinti, jog negalėsiu savęs visiškai palaužti disciplinai ir manau jog karts nuo karto užsuksiu…