Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Perskaičiau Vytauto Radžvilo poziciją, kodėl Lietuva tyliai miršta. Viskas suvedama į tai, jog aukštojo mokslo reforma yra blogai, o reikėjo daryti taip kad būtų gerai. Kadangi pats negirdėjau, o delfio darbuotojai pateikė, kas jiems atrodė aktualu, negaliu pasakyti, ar profesorius tikrai nieko nebandė pozityvaus pasiūlyti, tačiau kažkodėl abejoju. Koferencija yra toks formatas, jog jeigu pradedi verkti, tavo pranešime užteks vietos tik ašaroms. Panašu, kad taip ir turėjo būti. Studentai išvažiuoja, ir Lietuva miršta, nes studentai išvaromi ir negali apsimokėti savo mokslų, kadangi Lietuva absoliučiai nesubsidijuoja studijų. Ir tuomet pagalvoji, jog žmogus kalba tik tam, kad kalbėtų, nes idėjų jam gerokai trūksta. Natūralu, V.Radžvilas visą laiką buvo aukštojo mokslo reformos, tokios kokia ji yra dabar priešininkas. Nieko keisto, jog jis mato joje absoliutų blogį ir dabar, neįžvelgia pozityvo. Tačiau galbūt tokia yra jo pozicija.

Reikia sutikti, jog reforma, tokia, kokia įvyko, nėra pats geriausias sprendimas. Jinai turi kelis minusus – iš tikrųjų, ji buvo pradėta ne laiku. Galbūt galima būtų kritikuoti ir krepšelių paskirstymo principus ar skaičius. Be jokios abejonės, paskolos turėjo būti suteikiamos iš valstybės organizuoto fondo, kurio funkcijos šiandien yra išplaukusios (yra toks Valstybinis studijų fondas). Ir be jokios abejonės, reikėjo sugalvoti mechanizmus, kaip per šį fondą skatinti absolventus, kurie suriša savo tolesnę veiklą su Lietuva. Bet jokių pasiūlymų negirdime. Tik kažkokį negatyvą. Tai gąsdina, jog žmonės pasinaudoja savo padėtimi paprasčiausiai tam, jog dar labiau keltų sąmyšį. O juk suteikiant tribūną, kažką pozityvaus norėtųsi. Žinome, jog problemų yra. Žinome, jog reikia ieškoti sprendimų. Žinome, jog reikia labai tiksliai įvardinti su kuo reikia kovoti ir t.t. Bet nei vienas šis mūsų žinojimas nebuvo detalizuotas, plačiau išnagrinėtas ar bent jau užkabintas, apart to, jog pasakoma, kad viskas yra blogai, o kaip daryti gerai? Čia su ironija galima tik prisiminti „Stalkerio“ Rašytojo ir Profesoriaus dialogus, kur pastarajam buvo drėbta į akis frazė: „Ir tai mūsų smegenų aristokratija? Jūs net abstrakčiai mastyti nesugebate…“ (citata veikiausiai nėra labai tiksli, bet mintį perduoda 100 procentu). Į tai atsakydamas, Profesorius galėjo tik nedrąsiai pasamprotauti, panašiame stiliuje, jog turi egzistuoti kažkokie principai, kurie neleistų daryti neištaisomų veiksmų ir t.t. Ir šis profesoriškas pasamprotavimas, toks būdingas Radžvilui, jog gali sau leisti nusišypsoti. Jis juk nesuvokia, jog Lietuvai beveik reikia revoliucijos…

Jeigu palygintume kelių profesorių požiūrį, į mirštančią Lietuvą, galima būtų net išsigąsti. Proto krušimo profesorius Rokiškis Rabinovičius, taip pat nevengia užduoti panašaus pobūdžio klausimus, tiksliau kada ir kaip Lietuva bus tuščias geografinis vienetas, skirtas apgyvendinti trečiojo pasaulio darbo jėgą atvykusia į Europos sąjunga. Ieškomas momentas, kuomet Lietuva atsidurs giliai įstrigusi į kažkurią nelabai malonią vietą, netgi bandoma apskaičiuoti, pasitelkiant beveik objektyvius rodiklius. Koks skirtumas tarp dviejų žmonių, save vadinančių profesoriais? Rokiškis nesusitelkia į vieną problemą, mato jų visą kompleksą ir geba užduoti klausimą, ką daryti, jog to būtų išvengta. Ir aš nežinau, ar prof. Rabinovičius turi sau atsakymą, tačiau tai, jog problema aktuali, akivaizdu iš gausių komentarų. Gaila, jog įrašas neturėjo tęstinumo, nes prasidėjo kiti svarbūs visuomeniniai – organizaciniai stumdymaisi viešojoje erdvėje: reikėjo stumtelėti apsnūdusia blogosferą (reklamos savaitė ir Davoso konferencijos balsavimas), organizuoti revoliuciją ir t.t. Ir iš kitos pusės, ar revoliucijos organizavimas, nebuvo viena iš daugelio galimų ėjimo krypčių, jog siekiant sukurti daugiau laisvės? Ir nesvarbu, jog revoliucija nukreipta tik į vieną, pakankamai smulkią problemą, tačiau ji skirta tam, jog būtų galima šiek tiek laisviau kvėpuoti čia ir dabar.

O jeigu tinklaraščių tarpusavio reklamos savaitę pamatysime visuomenės organizavimosi kontekste, tuomet tai bus kitas konkretus žingsnis į tą patį tikslą. Ir tai džiugina, kadangi daromi žingsniai, vardan to, jog apčiuoptos problemos, būtų sprendžiamos. Tegul tik jų periferija, bet akivaizdu, jog nuo to viskas ir prasideda.

Galiausiai Davoso konferencijos pavyzdys parodė, jog Lietuvos blogosfera pakankamai neblogai geba organizuoti žmones. Taip, truputi gaila, jog ne viskas pavyko idealiai ir šiek tiek pritrūko. Tačiau akivaizdu, tai pakankamai solidi jėga, gebanti organizuotis, o kartais net šiek tiek primirštanti savuosius vidinius nesutarimus…

Vasario 16, panašu į švente. Galima atsikelti, išpypkiuoti pypkę, išgerti kavos ir eiti švęsti, dirbti, linksmintis ar dar kaip nors bandyti prastumti dieną. Pasiskaitai kas rašoma kažkur blogosferoje, ar kas nors kaip nors atžymi šią dieną: Grumlinas pabandė aktualizuoti tuos senus įvykius, žmogus su rudimentiniu humoro jausmu ir ribotu pasaulio supratimu pasveikino ir atrodo, jog viskas. O kai geriau pagalvoji, tai juk 1918 metais atsiradusi nepriklausoma valstybė išties yra beveik stebuklas, ir viskas, kas buvo projektuota, galėjo plius minus išsipildyti. Tauta galėjo būti savo valstybės kūrėja. Šis procesas buvo be galo skausmingas, reikalavęs daugybės pasirinkimų. Lietuviai turėjo tik paskelbtą nepriklausomybės aktą, tuo tarpu lenkai jau buvo sukūrę karines struktūras, šalia veikė dar dvi kariuomenės. Tačiau gerokai skausmingiau atrodo žmogiškosios tragedijos.

Galima prisiminti visą eilę veikėjų, kuriems pasirinkti savo tapatybę buvo sudėtinga, tai plėšė jų šaknis ir ryšius su artimaisiais. Populiarus Mykolo Romerio pavyzdys, renkantis savo pilietiškumą ir vedęs į konfliktą ne tik su tėvu bet ir kitais giminaičiais buvo dėsningas. Jau vėliau, gyvenimo pabaigoje jis rašė, kad užaugino dvi šeimas – vieną Lenkijai, kitą Lietuvai. Arba broliai Narutavičiai: Stanislovas buvo teisininkas, aktyvus Lietuvos atgimimo dalyvis ir nepriklausomybės akto signataras, tuo tarpu jaunesnis brolis Gabrielius buvo pirmasis atkurtosios Lenkijos prezidentas, praėjus kelioms dienoms po išrinkimo nušautas. Beje, Stanislovas vėliau ir pats nusišovė… Užaugo sukilimo tradicijas puoselėjančioje šeimoje, o tėvas buvo 1863 metų sukilimo dalyvis.

Galbūt įdomiausia istorija – pasaka yra apie tris brolius Ivanauskus, naujosios apsišvietusios bajorijos pavyzdys. Vyriausiasis Jurgis apsisprendė būti lenku, darė verslą, vėliau patraukė į politiką, buvo pirmojo ir antrojo ministrų kabinetų sudėtyse, vėliau aktyviai veikė Lenkijoje ir mirė emigracijoje, pasitraukęs Lenkijai patekus į sovietų įtaką. Antrasis Vaclovas, nusprendė, jog nori būti baltarusiu, užsiiminėjo įvairia veikla, taip pat buvo Baltarusijos Liaudies Respublikos ministru, okupavus Baltarusiją sovietams, veikė Lenkijoje, Lietuvoje, vėliau grįžo į Minską, kur buvo nušautas (neaišku kieno: vokiečių, rusų ar lenkų iniciatyva). Galiausiai jaunėlis Tadas save suvokė kaip lietuvį. Jo pristatinėti per daug nereikia, visi žinome, jog tai buvo mokslininkas ir dėstytojas, besidarbavęs biologijos srityje ir miręs okupuotoje Lietuvoje. Visi broliai buvo išsilavinę, todėl kai susitikdavo tėvų namuose, su tėvais ir tarpusavyje kalbėdavosi prancūziškai, tam, jog nei vieno padėtis nebūtų išskirtinė. Kartais pagalvoji, jog dėsninga, kad Lietuvai teko apolitiškiausias šeimos atstovas, tačiau mokslininkas.

Mąstant apie panašius pasirinkimus, pradedi galvoti, jog tai, kas laikytina tautos pergale, kalbant apie individus galėjo pasirodyti skaudžiais pralaimėjimais. Manau, kad panašių prieštaravimų ir skausmingo pasirinkimo būta labai daug. Dažnai tai vedė į konfliktus. Žvelgiant giliau, 1918 – 1920 metai buvo ir atsisveikinimo su didžiąja tėvyne metais, kuomet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idėja pradėjo virsti tik uždara šeimynine tradicija. O paskui buvo galima tik bandyti skaičiuoti paskutiniuosius jos piliečius.

Ta proga gal visai tinkamas ir M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“:

httpv://www.youtube.com/watch?v=YxbglEgzYLo&feature=related

Užkalnis ir Rokiškis bando organizuoti revoliucija prieš kalbainius, su šūkiais, jog kalba turi būti laisva ir nevaržoma. Visai smagiai skaitosi, ypač matant įsivaizduojama revoliucinę ugnį jų akyse, panašia kaip iš Skirtumo avataro. Ir revoliucijos organizatoriai su džiaugsmu sutiko Mergaitės įrašą, su ilgoka Jono Jablonskio citata. Taip pas mane tualete apsigyveno Jono Jablonskio laiškų tomas, tam jog galėčiau betarpiškai susipažinti su šio autoriaus privačioje erdvėje dėstomu autentišku požiūriu, ką sąlygojo laiško žanras. Galiausiai, spausdinta korespondencija yra idealus tualetinis skaitinys, kadangi užvertus knygą, ir pradėjus skaityti toliau, nenuoseklumas nėra toks baisus dalykas, ypač jeigu pavyksta peržiūrėti iškart visus vienam adresatui siųstus laiškus…

Kokie įspūdžiai pasiskaitinėjus (nerašau perskaičius, nes tokio tikslo ir pats sau nesikėliau)? Pakankamai dviprasmiški. Maumaz pastebėjo, jog reikia skirti kalbos raiškos būdus, yra mokslinis požiūris į kalbą, o taip pat egzistuoja ir kalbos vartotojų poreikiai. Ir niekam nekils abejonių, jeigu pasakysiu, jog Jonas Jablonskis pirmiausiai buvo mokslininkas ir tai atsispindi ir jo korespondencijoje. Tačiau mąstydamas apie kalbą, jis neužmiršo ir tų, kuriems ji buvo skirta. Labai nemėgo klaidų, kurios atsirasdavo spausdinant tekstus, ne kartą rašė neigiamas recenzijas, tačiau šiuo požiūriu jis pirmiausiai reiškėsi kaip mokslininkas. Visgi Jablonskio požiūriu, moksle svarbiausiai yra argumentai ir diskusija, o šalia to, rezultatas turi būti racionaliai panaudojamas. Galbūt todėl jis Kazimierui Būgai rašė, jog nenori, kad viešas rašymas būtų „autokrato suvalkiečio anarchisto žodelis„.  Kalba turi būti racionali, o nauji terminai turi būti įvedami apgalvotai. Vienas geriausių pavyzdžių, išryškėjusių šiame laiškų tomelyje, pastebėjimas apie matematikos terminus, kurie neturi atsirasti vien tik iš kalbininkų noro, tačiau pirmiausiai turi būti apgalvoti tų, kurie juos turėtų vartoti. Apie matematikos terminus kalbant – jie pirmiausiai turi būti aptarti matematikų būreliuose. Kitaip tariant, žmonės patys turi sau kurti kalbą, kuria ruošiasi kalbėti. Nors išlyga taip pat daroma – su kalbininkais pasitarti vertėtų… Visgi Jablonskis aiškiai pabrėžia, jog vienintelis dalykas, kurio nereikia toleruoti, o nuolat smerkti, tai neraštingumas. Jis turi būti persekiojamas ir baudžiamas. Kokiais būdais? Viešu kalbėjimu, kuomet redaktoriams nuo jo pasidarys gėda ir jie norės, jog nekompetetingai parengti leidiniai būtų išvis nepasirodę.

Galima būtų lyginti Jablonskį, kaip mokslininką kalbininką su šių laikų kalbainiais, kuriuos mokslininkais vargu ar verta pavadinti. Skirtumas akivaizdus: Jablonskis nevengė diskusijos, nes taip išryškėdavo argumentai, kurie po truputį priartina prie tiesos, tuo tarpu dabar man pirmiausiai krenta į akis savosios vienintelės tiesos gynimas. Tokia pozicija galima tik tuomet, kai žmonės pagyveno valdomi vienos partijos, turėjo vieną perspektyvą, turėjo vienintelį teisingą metodą ir t.t. Tokie žmonės vargu ar būtų įvardintini kaip mokslininkai, veikiau jie imituoja mokslą… Ir dar, aš visą laiką maniau, kad Lietuvos Respublikoje mokslu turėtų užsiimti mokslo ir studijų intitucijos (yra lietuvių kalbos institutas, lituanistikos katedros ir t.t.), o ne komisijos ar dar kažkas panašaus.

Baigiant galima būtų priminti dar vieną analogiją: komunistų cenzūra ne visą Marksą buvo leidusi versti, dalis taip ir liko neišversta, ideologiniu požiūriu neadaptuotina dalis. Lygiai tas pats ir su dabartiniais kalbainiais – nereikia stebėtis, jog ne visą Jablonskį jie sau gali adaptuoti, nes jiems tai neparanku. Tuo tarpu užsidarius į konspiracines patalpas (tualetas viena iš idealesnių patalpų), galima bandyti parodyti, jog iš ginamos idėjos yra likusi tik pritempiama ideologija…

Visi žinome anekdotą, apie pesimisto ir optimisto ginčą, dėl stiklinės: kokia ji – pustuštė ar puspilnė. Galiausiai pro šalį praėjęs realistas turėjo konstatuoti, jog čia yra pusė stiklinės. Be jokios abejonės, galima ironizuoti, jog ginčas apskritai neturi prasmės, tereikėjo stiklinės turinį išgerti, o gal pripildyti, ir vakarėlis būtų tęsiasis toliau. Bet kartais vakarėliuose taip jau būna, jog ginčas turi vykti vardan ginčo.  Nieko tai nestebina, tiesiog taip būna. O jeigu leidi sau geriau pagalvoti, tai pasidaro akivaizdu, jog ginčijasi tik pesimistai su optimistais, tuo tarpu realistai – konstatuoja. Ir niekam ne paslaptis kodėl: pesimizmas ir optimizmas yra orientuoti pirmiausiai į tikėjimą, tuo tarpu realizmas – į žinojimą. Tai racionalaus ir iracionalaus mąstymo būdų susidūrimas, kur jokia diskusija negalima, nebent priimsi modifikuotus bažnyčios tėvų postulatus, jog tikėjimas yra dievo įkvėptas žinojimas ir t.t.

Apie ką aš čia? Pastebėjau, jog kuriam laikui buvau apleidęs šią erdvę, iš jos pasitraukęs. Dabar tereikia pasakyti, jog užsiverčiau darbais ir niekur nebespėju, be to reikia šturmuoti didįjį baubą iš „d“ raidės. Todėl kuriam laikui dingsiu iš čia. Optimistiniu manęs nebus variantu iki kovo vidurio, pesimistiniu – iki balandžio pabaigos. Nors žiūrėdamas realistiškai, turėčiau prisipažinti, jog negalėsiu savęs visiškai palaužti disciplinai ir manau jog karts nuo karto užsuksiu…

Pradėjus lyginti žiniasklaidos ir blogosferos pozicijas, susidūriau su realia problema, kurios nesitikėjau: žiniasklaida pati savaime nyksta. Darosi sunku surasti įdomius veidus žiniasklaidos tarpe, o blogosferos herojų, kuriuos verta skaityti, yra išties daug, kurie yra analizuotini ir patrauklūs. Tačiau tai toli gražu nereiškia, jog žiniasklaidos atstovų tarpe yra tik nuobodūs ir niekam nepatrauklūs veidai. Anaiptol… Problema slypi kitur: sudėtinga rasti žurnalistą, analitiką ar publicistą, kuris šiomis sunkiomis dienomis nerašo savo tinklaraščio. Galima prisiminti labai daug įvairių personažų, pradedant Mokytoju Aurelijumi, arba kokiu nors BNS vadovu, einant per tokius plunksnos (nors veikiausiai jau reikėtų sakyti, klaviatūros) grandus kaip Rytas Staselis ar Tomas Čyvas (nepaisant, jog šio tekstai man sunkiai skaitosi, bet tai jau mano problemos), galima prisiminti, jog su žiniasklaida susijęs tas pats Lokyz ir visa eilė LJ gyventojų… Galiausiai, Mokytojas Aurelijus beveik pasiryžęs iš Kreivarankio taip pat padaryti žmogų, turintį vardą ir pavardę, nors gal ir susitarsiančio dėl anonimiškumo…

Ką aš tuo norėjau pasakyti? Nieko naujo, žiniasklaidos atstovai negali funkcionuoti atskirai, galiausiai stebint iš šalies, atrodo, jog vien tik grynosios formos išlaikymas neduotų jokios naudos, o jos ir neužtenka. Juk Ryto Staselio šedevrą (kuriuo aš nuoširdžiai žavėjausi, kaip ir dauguma jo rašinių) vargu ar būtų patalpinęs koks nors leidinys, o jeigu talpintų, įtariu, redaktoriai jį iškastruotų… Todėl nesistebiu, jog darosi vis sunkiau atskirti, kur yra blogosfera, o kur žiniasklaida. Ryto Staselio emocijos, išlietos savo tinklaraštyje, man pasirodė labai patrauklios. Subjektyvi nuomonė, pasirodo taip pat gali būti puikiai argumentuota. Ir tai tikra nuomonė, iškelianti problemas, išdėstanti požiūri ir t.t.

Nei viena forma, kai jinai yra išlaikoma gryna, mano subjektyvia nuomone, žmonių netenkina. Juk ir didžiai gerbiamas Rokiškis Rabinovičius kartais tampa Ričardu Savukynu ar Maumaz – Justinu Žilinsku. Elementaru, yra tam tikra erdvė, kurioje mūšiai nevyksta. Nuo ko prasidėjo šis įrašas? Norėjau pasižiūrėti į nereguliarų žiniasklaidos bendradarbį Karolį Klimką, kuris, kaip plunksnos meistras krito į akis jau seniai, skelbėsi įvairiose erdvėse. Vieno tobuliasių jo tekstų citata:

Nedaugelis prieštarautų teiginiui, kad svarbiausias “naujųjų lietuvių” nuvorišų klasės ideologinis pranešimas žmonėms, “žvėrėjantiems” iš skurdo, yra tas, kad jų, bosų, padėtis ir valdžia yra absoliuti: ji pati sau teikia “licenciją” ir nepriklauso nei nuo rinkėjų balsų, nei nuo rezultatų, nei nuo teismo.

Kaip yra pasakęs vienas garsus praėjusio amžiaus sociologas, turtui nereikia jokio pateisinimo, nes pats turtas viską pateisina.

Tačiau panašiai kaip pornografijoje (o Boso ekshibicionizmo aktas, kaip ir daugelio kitų nuvorišų saviroda, pakankamai pornografiškas), čia dera nesupainioti “projekcijos” ir “erekcijos”. Kad ir kokia “įtikinama”, pornografija tėra geismo projekcija. Ji sukelia geismą būtent dėl to, kad geriau nei “tikrovė” atitinka fantaziją. Įsivaizdavimas, kad įmanoma absoliuti (moters) subordinacija, tėra nešvanki fantazija.

Nuvorišų, tokių kaip A. Bosas, įsivaizdavimas, kad jų turto neliečiamumas savaime teikia jiems teisėtą autoritetą, tėra nepadori fantazija. Aplinkos apsaugos bosas, be kitko, neturi jokios teisės teršti viešą aplinką savo nepadoriomis nuotraukomis.

Skaitome toliau: “A.Bosas užsisakė laimikio iškamšą… Daug greičiau milijonierius būtų atgavęs žvėries kailį, tačiau jam jis nereikalingas. A.Bosas įsitikinęs, kad jo artima draugė Daina Randers nebūtų apsidžiaugusi storu liūto kailiu. Jis netinkamas kailiniams siūti. Pora retkarčiais galės pasigrožėti liūto iškamša”.

Kai savo ekshibicionizmu jie žmonėse nubudins žvėrį, gali būti iškeltas klausimas dėl bosų pajėgumo ir tinkamumo “tęsti giminę” (kurti naują visuomenę). Kur tuomet atsidurs jų iškamšos?

Ir tik visai neseniai sužinojau, jog Karolis Klimka vedė nuostabų tinklaraštį, kuris kuris laikas nebepildomas, tačiau, tikiuosi, jog nenumirė… Grynosios formos Lietuvoje beveik neegzistuoja…