Saugumiečių tradicijos
Ko gero visi žino tuos anekdotinius pasakojimus apie KGB darbo metodus, kuomet buvo sekama ne tik laisvesnė mintis, bet net ir toks nekaltai kaltas dalykas kaip anekdotų pasakojimas. Pasakojama, perpasakojama ir iš visko suformuojama tradicija, o taipogi ir stereotipai, apie tai, kad savi įrašinėja savus arba pasakymas, kad CK pirmasis sekretorius kolekcionuoja anekdotus apie save, ir turi sukaupęs ne menka kolekciją, apytikriai du su puse lagerio. Lietuviškos tradicijos nėra tokios gilios, galiausiai egzistuoja su pertraukimais. Tačiau neišvengiamai egzistuoja. Ištrauka iš Pirmosios Lietuvos Respublikos saugumo bylos, kurioje užfiksuotas anekdotas apie tuometinį prezidentą Antaną Smetoną:
Atėjo prezidentas Antanas Smetona į kirpyklą ir paprašė jį sušukuoti taip, jog jo plaukučiai truputi stvėtų. Kirpėjas vargo, triūsė bandė kažką padaryti, bet prezidento plaukai buvo pakankamai reti, todėl teko pripažinti prezidentui, jog nelabai gerai sekasi. Prezidentas, kuris valdydamas valstybę visur ieškojo racionalumo, turėjo paklausti:
– Tai ką dabar darysime, kad mano plaukai atsistotų?
Į tai kirpėjas pabandė atsakyti drąsiai:
-Galbūt būtų galima padaryti laisvą spaudą, tada ir mano pagalbos nereikėtų…
Be jokios abejonės, kadangi aš neužsiimu XX a. tyrimais, anekdotas perpasakotas. Tačiau demonstruojantis, kokio pobūdžio problemų būta Lietuvoje prie Smetonos. Ir nežinau, galbūt jų yra ir daugiau, tačiau man papasakojo tik šį…
Šito dar nebuvau girdėjęs: „kad CK pirmasis sekretorius kolekcionuoja anekdotus apie save, ir turi sukaupęs ne menka kolekciją, apytikriai du su puse lagerio.“ -- gerulis!!!!!!!!!! 😉
O dėl anekdoto apie Smetoną, tai aš randu tokį pateisinimą, kad „žmogaus teisės“ nebuvo tokios stiprios kaip tada. Kitokia metodika, kitokia informacijos sklaida. Nors čia visiškai diletantiškas požiūris…
@skirtumas
Nuo kairiųjų iki dešiniųjų, visi buvo nepatenkinti cenzūra. Apie mastus iš vis neverta kalbėti, žiauriai žiauru buvo.
O apie CK išvis butu galima gera paskaita padaryti vien pasakojant anekdotus, jų yra labai daug. galbūt kada nors sudėliosiu kažką panašaus čia, jeigu laiko bus…
Geras. Anekdotai -- deja, toks tautosakos žanras, kuris nepelnytai ignoruojamas net ir dabar, o tų laikų anekdotus, ypač dar situacinius, politinius -- labai įdomu išgirsti. Dėkui 🙂
@Rokiškis
Prašau visada, problema ta, jog su politiniais tų laikų anekdotais, ypač apie valdančiuosius po 1926 metų yra prastai. Pavarčius spaudą, nieko neįmanoma surasti, nebent reikėtų peržiūrėti opozicijos nelegalią spaudą, nors ten irgi pataloginiai rinkdavosi. Komunistų spaudoje tokių dalykų nerasi. Jiems humoras kaip žanras neegzistavo, nes jie turėjo būti visada rimti, kaip plienas 🙂 Čia to laikotarpio palyginimas 🙂 Sudėtinga su jais.