Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Tęsdamas tai, kas buvo pradėta vakar, po truputi bandau įgyvendinti Zbygniewo Piwacijaus numestą teiginį, jog neblogai būtų, kad blogosfera pradėtų save analizuoti. Man atrodo, jog tai išties pakankamai nebloga idėja, ir aš, kaip žmogus iš šalies karts nuo karto leisiu sau padaryti šiokius tokius pasižvalgymus tiek vienoje, tiek ir kitoje barikadų pusėje, o paskui juos kažkaip išguldyti į daugiau ar mažiau rišlų tekstą. Pradėjau nuo to, ko nelabai mėgstu. Reiktų pereiti ten, kas man labiau prie širdies, kitaip tariant link skaitomos žiniasklaidos ir skaitomų blogų.

Kalbant apie Lietuvos žiniasklaida, dažnai iškyla sunkumų, kadangi pati sąvoka yra plati, galiausiai ir pats turiu įtarimą, jog ją naudoju netiksliai, tačiau manau, kad visi suprantam, apie ką eina kalba – apie profesionalus ir jų santykį su visuomene. Galbūt todėl paprasčiausiai yra eiti per pavyzdžius. Čia turiu prisipažinti, jog vienas mėgstamiausių mano autorių, įsitvirtinusių lietuviškos žiniasklaidos barikadose yra Andrius Navickas. Būtų beveik tobulas atvejis, jeigu iki galo sektų vertybėmis, kurias deklaruoja ir nepamirštu skaičiaus „2“. Šis skaitmuo lyg ir turėtų nurodyti į antrą Dievo įsakymą (kalbant katalikų Bažnyčios formulėmis), skelbianti labai paprastą tiesą: „Neminėk Dievo vardo be reikalo„. Jeigu Andrius Navickas įsiklausytų į bažnyčios mokymą, man atrodo jo tekstai nuo to tik pagerėtų. Nors galima prisiminti ir Senajame Testamente užrašytą šio įstatymo formuluote, jog negalima naudoti Dievo vardo piktam. Galbūt moraliniu požiūriu A. Navicką tai ir gelbėja, tačiau šiek tiek apsunkina skaitytojus.

Kuo ypatingas A. Navickas, kaip tekstų autorius: pirmiausiai reikia pabrėžti, jog jo tekstai yra gilūs, parašyti aiškiai deklaruotos pasaulėžiūros kontekste, ir kas ne mažiau svarbu, juose akivaizdus loginis nuoseklumas. Dar vienas būdingas bruožas Andriaus Navicko tekstams – akiračio platumas. Nuoseklus pasakojimas pakankamai lengvai susiklijuoja, nors kartais šokinėjama tarp perinamų argumentų, bet tai tik dar vienas privalumas. Na, o pats paviršutiniškiausias žvilgtelėjimas į Andriaus Navicko, kaip žiniasklaidai atstovaujančio autoriaus, yra perbėgimas per antraštes ir permetimas akimis, apie ką jis rašo. Čia mano nuomone atsiskleidžia tikrasis autorius, nes jis ne tik rašo profesionaliai, bet ir jo temos apima pakankamai platų interesų lauką: išsakomos nuomonės apie politinius ir socialinius procesus, kabinami ekonominiai klausimai, bandoma nagrinėti valstybės ir bažnyčios santykius, supažindinama su mokslo problemomis, kartais nepasivarginama apžvelgti knygą ar filmą, o kartais parašoma apie lietuviškąją kultūrą ir dar daug kitų temų. Išties, vienas universaliausių autorių.

Be jokios abejonės, yra tam tikras viską jungiantis elementas: etika ir moralė. Ko gero dar vienas stiprus A. Navicko tekstų bruožas – pilietinės visuomenės ilgesys. Ir žinoma labai sveika ironija, ko verta vien ši citata: „Pinigų dideliems atlyginimams, personalinėms pensijoms Lietuvoje, ačiū Dievui, užtenka. Bėda ta, kad trūksta pinigų mažiems atlyginimams ir mažiausioms pensijoms„. Valdžios kritika nėra vulgarizuojama, o kartais vadintina netgi konstruktyvia, kai bandoma ieškoti pasiūlymų…

Bandant ieškoti kažko panašaus lietuviškoje blogosferoje, ko gero vienas iš ryškiausių atitikmenų būtų visiems puikiai žinomas Rokiškis, kartais prisistatinėjantis Rabinovičiumi, bet taip pat turintis ir kitokį vardą ir netgi pavardę. Be jokios abejonės, pirmasis panašumas krenta į akis vien jau iš šių dviejų autorių prisistatymo. A. Navickas kukliai prisipažįsta, jog yra filosofijos daktaras, na o Rokiškis ne mažiau kukliai yra išdėliojęs duomenis apie savo išsilavinimą: „[Esu baigęs – bv] Neakivaizdinę smegenų plovimo doktorantūrą, o paties Galvos Daktaro teikimu nuo 2005 metų turiu profesoriaus ir akademiko laipsnį proto krušimo srityje.“ Akivaizdu, jog juos jungia ir ironija, logikos poreikis, įsitikinimų nuoseklumas (Rokiškio atveju, kartais iki užsispyrimo) ir daugelis kitų bruožų. Galiausiai paskutinė akcija, įvardinta kaip reklamos savaitė kalba pati už save – bendruomeniškumo poreikis ir jo skatinimas.

Visgi lyginant šiuos du asmenis pasijaučia ir akivaizdus skirtumas – tai retorika. Žanras leidžia Rokiškiui savuosius argumentus pasakyti įvairiais kalbėjimo būdais, kartais sulaukiant ir pasipiktinimo…