Žiniasklaida vs. blogosfera: Valatka ir Zeppelinus
Skaitinėdamas tarpusavio reklamos savaitės metu išplitusias nuorodas, nelabai sąmoningai spustelėjau ant Kreivarankio nurodyto linko ir netikėtai atsidūriau Komsamolkės puslapyje, tiksliau buvau nukreiptas į Rimvydo Valatkos straipsnį, skirtą 2011 metų prognozėms. Priešingai nei Kreivarankis, aš pasiskaičiau, kas ten rašoma (Kreivarankiui labai tiko antraštė, todėl jis pasinaudojo ir paliko Valatką). Tačiau perskaitytas tekstas privertė susimąstyti apie tai, kas darosi Lietuvos žiniasklaidoje, toje, kuri savo apimtimis pretenduoja į lyderius. Tiesa pasakius, Valatkos neskaitau jau seniai, nors kažkada skaitydavau. Galima jį mėgti, galima jo ir nemėgti, tačiau akivaizdus vienas momentas – Valatka visgi priskirtinas žmonių, turinčių plunksna, skaičiui. Ir pakankamai dažnai jį pasiskaitydavau, puikiai suprasdamas, jog is rašo subjektyviai ir savojo subjektyvumo net nebando slėpti. Tačiau 2009 metų pradžioje nustojau, nes pasidarė nebeįdomu. Pradėjo viskas kartotis ir nieko naujo. Peržiūrėjęs ką Valatka parašęs minėtame straipsnyje, šyptelėjau, galvodamas, kaip žmogus nepavargsta. O gal tai tiesiog proginis tekstas? Pagalvojau ir patikrinau…
Kaip nuostabu, jog internetinis portalo archyvas leido labai paprastai pažiūrėti, ką per šiuos metus yra rašęs redaktorius. Kaip ir tikėjausi, Rimvydo Valatkos straipsniai (beveik be išimčių) nukreipti prieš dabartinę vyriausybę. Galbūt tiesos yra pasakyme, jog tai artėja prie pataloginio nukrypimo. Kernius Kuolys visai neblogai tai apžvelgė, nors padarė tai paskubomis. Buvo galima pasikapstyti ir giliau. Iš kitos pusės, mano pastabos į gilesnę analizę taip pat nepretenduoja. Nors norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną momentą – kaip 2008 metais keitėsi Valatkos rašliava. Tai, jog prieš išrenkant konservatorius į valdžią, opozicija atrodė beviltiškai, yra visiškai logiškas teiginys. Kiek keisčiau atrodo kontekstas. Vykstant Seimo rinkimams, Valatka netgi spėjo pasidžiaugti, jog Valinskas nėra Rusijos projektas ir, galima sakyti, beveik su viltimi laukė konservatorių atėjimo.
Paskui viskas pradėjo keistis ir neaišku kodėl, galbūt tai nulėmė Valtkos ryšiai su socialdemokratais (nors save jis pristato kaip liberaliai mąstantį veikėją), o gal tiesiog taip dirbti paprasčiau – rašant destruktyviai nereikia būti kūrybišku. Tačiau viskas dar buvo proto ribose, kol neatsitiko tai, kas turėjo atsitikti – vadinamoji naktinė mokesčių reforma. Ir prasidėjo familiarus ir netgi vulgarus sąmonės srautas. Kuris, pasirodo, gali tęstis ir keletą metų (tikslaus skaičiaus nežinau, reikia laukti vyriausybės žlugimo). Aš abejoju, ar Valatka tai daro vien savo iniciatyva, galbūt valdžia išties jam padeda pasirinkti temas (apie šį Vainauskų gebėjimą sklinda istorijos), o gal jam tiesiog kažkas sumokėjo. Juk negali būti, jog žmogus per kelis metus nepamatytų nieko pozityvaus? Tai, kas lyg ir laikytina pozityvu, paverčiama į negatyvą ir t.t. Akivaizdu, jog čia itin smarkiai veikia savieji (pirmiausiai pagalvojau apie spaudos apmokestinimą), o gal ir ne tik interesai. Beprasmis kerštas. Nors jeigu tai daroma iš įsitikinimų, galima dar pateisinti. Bet aš pats pavydžių žmonėms tokio užtikrinto žinojimo…
Kai geriau pagalvoji, panašių pozicijų galima aptikti ir Lietuviškoje blogosferoje. Kaip pavyzdys galėtų būti garsusis blogeris Zeppelinus, kuris būtent tuo ir pasižymi. Jis turi savo žinojimą, turi savo įsitikinimus ir aklai juos gina. Pažvelgus į diskusijas, kuriose jis dalyvauja, kartais galima net atvirai pasijuokti. Argumentai vardinami, tačiau jie niekaip negali įtakoti jo įsitikinimų. Turimas aiškus, išankstinis žinojimas, prie kurio galima priklijuoti bet kokius faktus reikalui esant. Tai būdinga ir toks žinojimas man primena Valatkos žinojimą. Koks tarp jų skirtumas aš kažkur 40 procentų esu įsitikinęs, jog jo pozicija nėra nupirkta…
