Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Common sense puikiai įvardinus tai, ką Rokiškis pradėjo vykdyti ir procesui įgavus pagreitį, prasidėjo tikras malonumo medžiojimas. Malonumo, nes tinklaraštis būtent tam ir skirtas, trumpesniems ar ilgesniems įrašams, kurie po savęs palieka diskusiją arba ne. Tačiau svarbiausia šiame procese yra laisvanoriškumas, kuomet žmogus, bandydamas pasidalinti savosiomis mintimis išeina į viešumą. Ir užsimezga kontaktas. Ir tuomet žmogus jau niekados nebebus vienišas, jeigu jaus poreikį galės nuolat bendrauti ir diskutuoti su jį supančiais žmonėmis, taip sudarydamas galimybę (pirmiausiai sau) įsilieti į bendruomenę ir padėdamas bendruomenei formuotis. Galbūt tai yra sąlygos virtualiai pilietinei visuomenei atsirasti? Nors veikiausiai tai yra šiek tiek daugiau… O tuo pačiu šiek tiek ir trūksta… Galiausiai pilietinės visuomenės apibrėžimuose galima pasimesti, o jo suvokimas gali būti be galo platus. Nors ši akcija panaši į bandymą tokią nulipdyti, o tai vienas iš didžiausių jos privalumų.

Tuo tarpu grįžtant prie malonumų, išties esu dėkingas Grumlinui, kuris būdamas dar ir Gintaru Rumšu man grubiai paaiškino kas per daiktas yra Google readeris ir dabar juo pradėjęs naudotis galėjau susirinkti sau patinkančius autorius, kurių rašiniais galiu laisvai mėgautis. Tas trumpas įrašo žanras būtent tam ir yra skirtas, kad būtų galima pajusti žmogų, kartais pasikeisti nuomone ir ramiai išsiskirstyti, pasineriant į savuosius užsiėmimus. Todėl Rokiškio surinktas sąrašas buvo labai patogus žmogui, kuris internetuose visiškai neraukia, ir šioje vietoje tiesiog bėgiojau, nuo vienų nuorodų prie kitų, spaudžiojau kažkokius mygtus, su prierašais RSS ar panašius, ir dėjausi pas save tai, kas mane sudomino, tai, ką galėsiu paskaityti greitai, ir be jokių įsipareigojimų, be sąžinės priekaišto, jog įpusėjus visa tai padedama lentynon laukiant kada pasibaigs vienas ar kitas darbelis. Tuo blogosfera ir gera, ji neįpareigoja pernelyg ilgiems skaitymams…

Kadangi laukdamas akcijos pabaigos parazitavau, daugiausiai naudojausi tuo, ką kiti padarė, iškeldami į dienos šviesą didelį nuorodų skaičių, lyg ir turėčiau atsidėkoti tuo pačiu, tačiau kyla klausimas kaip tai padaryti. Be jokios abejonės, dėkingas Rokiškiui ir Skirtumui nuo vietinio lovio (kai pasako ferma, man kažkodėl asocijuojasi tai su kiaulišku gyvenimo būdu), už gražų žodį, paglosčiusį savimeilę, ir Kreivarankiui iš elitinio LJ (kuriame gyvena visa eilė įdomių žmonių, tokių kaip Vklasė, maumaz, gedas ir kiti). Ir galvojau, kuo gi aš jiems galėčiau atsidėkoti, nes visus iki tol man žinomus tinklaraščius lyg ir suminėjo. Dėl to kvaila būtų rašyti apie tai, apie ką rašė jau visa eilė žmonių, pateikiant savuosius sąrašus, kad ir kaip juos bandant įkontekstinti.

Ar verta šioje vietoje dar kartą kartotis, jog į lietuviškųjų tinklaraščių pasaulį pirmiausiai eita per profesionalius žurnalistus. Alfoje besipuikavęs skydelis su Artūro Račo veidu buvo pats tiesiausias kelias į šį pasaulį, nes jis kėlė įdomius klausimus, ir pateikdavo neįdomius atsakymus, kartais pas save komentaruose susimušdamas su įvairiausiais personažais ar net realiais žmonėmis, tokiais kaip Tomu Čyvu (deja, pastarojo tik kas antras tekstas galėtų būti skaitomas). Ir turėčiau pasakyti, jog šiuo metu stebiu tik vieno žurnalistikon įklimpusio asmens – Ryto Staselio tinklaraštį, tiesiog todėl, jog jo tekstams priekaištauti nėra galimybės. Viso to pakartojimas ir sąrašo išplėtimas būtų banalus, nes Rokiškio pateiktame sąraše geriau ar blogiau visa tai atsispindi. Todėl toliau viso to tęsti ir nesiruošiu.

Galbūt paminėsiu vieną puslapį, kuris kažkaip prasprūdo visiems, nors savo turiniu jis be galo įdomus – tai Edmundo Adomonio virtualūs užrašai. Besidomintiems filosofija ir mokslo istorija tiesiog būtinas puslapis, kurio turinys (čia apgailestaujama) nėra atnaujinamas labai reguliariai, bet jis vistiek to vertas.