Belaukiant protestų
Kaip žinia, sausio 16 dieną organizuojamas mitingas prie Seimo neįvyks. Buvo pasiūlytos kitos vietos, kurios gali būti įvardintos kaip periferija. O juk potencialas pakartoti tai, kas vyko po naktinių reformų ir atlikti ne mažiau triukšmingą parodomąją akciją, nukreiptą prieš vyriausybės politiką yra subrendęs. Vien turgaus prekeiviai ką reiškia, kuriems neišvengiamai artėja apynasrio uždėjimas ir privalomas mokesčių nukreipimas į biudžetą. Su jais galėtų solidarizuotis kontrabandininkai, prieš kuriuos taip pat žadama intensyviau kovoti. 🙂 Na ir žinoma pensininkai, bedarbiai ir t.t. Žmonių, pasiryžusių pastovėti prie Seimo rūmų tikrai užtektų. Bet pakeista vieta ir šiuo atveju kyla abejonės, ar mitingas iš viso yra prasmingas. Šioje vietoje man atrodo būtina pasakyti kelis žodžius, kur vyriausybė padarė klaidą, nukreipdama prieš save žmones, tiksliau suteikdama progą liaudžiai truputi paburnoti…
Vyriausybės veiksmai, susiję su PVM įvedimu turgavietėse, mano nuomone yra 100 procentų teisingi. Negali būti lygesnių tarp lygių, kaip ir atrodo turguje stovinčios moteriškės. Keli pastebėjimai, kaip retkarčiais apsiperkančio turguje seniai sugriovė mitą apie kažkokį smulkų verslą. Tai, jog turguje be jokių kasų stovi žinomų firmų gaminius parduodantys pardavėjai nebūtų nieko keisto, tačiau problema yra dar gilesnė, prekybos vietos, kur prekiauja žinomų firmų gaminiais šviečia iškabomis iš labai toli. Vien tai sukelia skepsį, o jeigu dar prisiminti, jog perėjus per atitinkamus skyrius turguje matai, jog kaina niekur nesiskiria, norom nenorom pradedi mąstyti apie egzistuojančius susitarimus. Tačiau turgus, kaip prekybinės konkurencijos vieta dar skeptiškiau atrodo kitu atžvilgiu. Jeigu stabteli nusižiūrėjęs mėsos ar paukštienos gabalą ties kažkuria prekybos vieta, o pardavėjos nėra, būtinai prišoks gretimai sėdinti pardavėja, ką tik pirkėjus aptarnavusi gretimai, paims pasvers ir su svetimais pinigais pasielgs kaip su savais. Mažų mažiausiai kyla įtarimas, jog tai, kas yra už prekystalio iš tikro yra stambaus juodojo verslo samdiniai, neaišku kaip suforminti, tačiau darantys didelius pinigus.
Šis įtarimas dar labiau sustiprėja, kai pabandai derėtis – į bet kokias derybas nesileidžiantys prekeiviai karts nuo karto prasitaria, jog kainos ne nuo mūsų priklauso. Akivaizdu, apie jokią laisvą prekybos erdvę čia kalbėti negalima. Paskutinio apsipirkimo metu stovėdamas prie vištos (žmona tiesiog dieviškai paruošia, todėl negalima atsispirti pagundai, kai ji pasako „na gerai, įkalbėjai“ ir tuomet leki pirkti vištienos), spėjau nuklausyti naivios pirkėjos (np) ir geraširdės pardavėjos (gp) trumputį dialogą, atrodantį daug maž taip:
-Norėčiau lietuviškos vištos, – tarė np.
-Neturiu nei vienos, – atsakė gp.
-O šita? – užklausė np besdama pirštu į šaldytuve gulintį broilerį.
-Šita, tikrai nelietuvišką, nežinau iš kur vežta. Gal iš Olandijos, gal iš Lenkijos. Tokios vištos pas mane stovi 12 dėžių, – pabaigė beprasmį dialogą gp, galutinai nubraukdama viltį, jog np gaus kažkur lietuviškos vištos. Veiksmas vyko vienoje didžiausių Kauno turgaviečių. Ir šioje vietoje dingsta bet kokios iliuzijos apie tai, jog lietuviškuose turguose vystomas bent jau smulkus verslas, o kasos aparatai neįvedami tik todėl, jog lietuviškiems ūkininkams būtų lengviau išsiversti.
Būtent šiame kontekste ir darosi svarbu, jog toks verslas būtų apmokestintas, būtent principinis požiūris į turgaus prekybą A. Kubiliui mano akyse uždėjo didelį pliusą. Bet jis tamsiam ir įtakingam verslui davė įrankį manipuliuoti žmonių masėmis. Ir juos paleidus nuo prekybos būtų galima sukelti neblogas riaušes. Ir neabejoju, jog dar labai ilgai šia korta bus žaidžiama, skundžiantis, jog niekšas Kubilius privertė padaryti milžiniškas išlaidas kasos aparatui, neaišku kada ir kaip tai bus kompensuota ir t.t.
O juk buvo galima sužaisti tą patį žaidimą, tik gerokai gražiau: dengtose turgavietėse esančios prekybos vietos gali būti išnuomojamos tik su įrengtu kasos aparatu. Ir bet koks burnojimas prie Kubilių būtų užčiauptas. Tuomet būtų galima kalbėti tik apie stambaus juodojo verslo formuojamą viešąją nuomonę. Ir butu premjeras išėjęs beveik baltomis rankomis. Kyla kažkoks neaiškus įtarimas, jog jau keliolika metų valdžiai gerokai trūksta kūrybingumo. Ką galėtų iliustruoti dar vienas teiginys, išdėliotas šiek tiek aptakiai žemiau.
Pradėsiu nuo to, jog šiandien supratau, jog delfis nėra visiškas (kaip čia kultūringiau išsireiškus) ekskrementas, kadangi sugeba pasitalpinti kitur pasirodžiusius neblogus tekstus (ko gero vėl teks pradėti vartyti). Ir perskaičiau neblogą straipsnį apie kontrabandą. Šiek tiek turintis istorinio konteksto, šiek tiek ironiškas, kartais atvirai besityčiojantis iš vyriausybės ir šiek tiek bauginantis. Ir baugina ta prasme, jog žmonės, kurie užsiima kontrabanda, beveik atvirai grasiną pareigūnams, kurie, natūralu, nesijaučia saugūs. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl specialistai teigia, jog skatinimai ir t.t. nesudaro prielaidų sustabdyti kontrabandos. Natūralu, žmogaus gyvybė yra didžiausia vertybė, ir ją reikia saugoti. Tačiau man kyla klausimas, ar tikrai nėra galimybės užkirsti kelią kontrabandai kitokiomis, beveik nuo žmogiškojo faktoriaus nepriklausomomis priemonėmis? Vien jau tam, kad juodą darbą atliekantys pasienyje dirbantys pareigūnai galėtų jaustis saugesni?
Kaip žinia, ironizuojama, jog didžiausi kiekiai kontrabandos patenka į Lietuvą gerai organizuojantis, sunkvežimiais, po užrašais žali žirneliai ir panašiai. Nejaugi negali būti sukurtos prielaidos tam, jog nepriklausomai nuo nieko, sunkvežimiai galėtų įvažiuoti į Lietuvą tik po privalomo peršvietimo (kažkodėl turiu įtarimą, jog tai suorganizuoti nėra labai sudėtinga), o nuotraukos būtų matomos ne tik pasienio pareigūnams, bet ir siunčiamos į kažkokį centrą. Ir tuomet įvedamos griežtos sankcijos visiems, kas tame dalyvauja. Juk atsirastų kontrolė, kurios nebūtų galima išvengti. Padariniai – akivaizdžiai teigiami, kontrabandos srautas tikrai būtų pristabdytas. Taip, visgi šiai valdžiai prastai su kūrybingumu…
