Baltojo vaiduoklio juodraščiai

Nežinau, kaip praėjo piketas prie Baltarusijos ambasados, nors Maumaz teisingai pastebėjo, jog jis turėjo vykti prie prezidentūros. Ryšiai su Baltarusija po truputį atsistatė, draugas parašė, jog su juo viskas tvarkoj, kadangi juos gelbėjo greitos kojos, laisvėje ir sveiki. Taigi, ko daugiau norėti, lyg ir viskas tvarkoje. Nors tuo pačiu tai būdas ir laikas permąstyti, kiek toli per pastaruosius 20 metų Lietuva nuėjo, kadangi akivaizdu, jog yra su kuo palyginti.

Man būnant Minske, pats miesto gyvenimas priminė apytikriai 1992 – 1994 metus Lietuvoje (išoriškai), taip, kai kur blizga nauji pastatai, pavyzdžiui Baltarusijos Nacionalinė biblioteka, įspūdingas architektūros statinys (kas nematė, žvilgtelėkite), surijęs milžiniškas biudžeto lėšas, skirtas kultūrai. Jos darbuotojai pokštauja, jog po tokių investicijų į kultūrą dar kurį laiką nebus galimybės atnaujinti bibliotekos fondų. Veikiausiai tai jau hiperbolizavimas, tačiau dalis tiesos tame yra. O pačiame mieste tokie statiniai daugiau išsiskiria iš bendro konteksto negu laikytini taisykle.  Tačiau išoriškai susidaro vaizdas, jog Minskas modernizuojasi, tampa Europiniu miestu ir t.t. Tačiau tai tik paslepia problemas. Viskas yra gerokai sudėtingiau, todėl Baltarusijai reikia revoliucijos.

Viena didžiausių Baltarusijos problemų yra ta, jog ši valstybė anksčiau neturėjo savo valstybingumo (1918 metais paskelbus Baltarusijos nepriklausomybę, valdžia joje negalėjo realizuoti savo prerogatyvų, galiausiai ji buvo okupuota ir pasidalinta tarp Lenkijos ir Tarybų Rusijos), funkcionavęs apribotas valstybingumas Tarybų Sąjungoje nieko nereiškė, tačiau kūrė tam tikras struktūras. Byrant Sovietinei imperijai, Baltarusija pirmą kartą tapo nepriklausoma valstybę. Be neapykantos buvusiems okupantams ir be jokios revoliucijos, nes nomenklatūrinis elitas tapo politiniu elitu. Ties šia vieta ir prasidėjo visos baltarusių problemos: buvo išlaikyti tie patys interesai ir struktūros.

Iki Baltarusijoje išrenkant prezidentu Lukašenką, provakarietiška kryptis oficialioje politikoje egzistavo, tačiau ji greitai pasikeitė ir Lukašenka pradėjo orientuotis į Rusiją (2000 metais buvo sutverta Rusijos – Baltarusijos valstybė). Kadangi baltarusiams pritrūko neapykantos, jie ir toliau toleravo sovietų santvarkos likučius, Lenino ar Markso citatos buvo pakeistos Lukašenkos citatomis (gaila, nepasidariau nuotraukų), laiko klausimas kada šalia Lenino paminklų bus pastatyti paminklai Lukašenkai. Išlaikius visas išorines sovietinio patoso funkcijas, būtų stebėtina, jog vidinis turinys pasikeistų, todėl palaipsniui įsigalėjęs Lukašenkos diktatas buvo logiška viso to išdava. O mes juk turėjome dainuojančia revoliucija, pas mus ir kolektyvinė sąmonė veikė kitaip.

Visgi blogiausia kas atsitiko Baltarusijoje yra patinė situacija, į kurią  šalį įstūmė Lukašenka: suartėjimas su Rusija yra daugiau negu akivaizdus, o net ir didžiausi kritikai kartais teigia, jog tik Lukašenkos ambicijos leidžia Baltarusijai balansuoti ant nepriklausomybės ribos. Bandyti atsigręžti į Europą Lukašenka negali (geriausiu atveju jis tai imituoja, kol tai yra naudinga).  Todėl net Baltarusijos intelektualai mato Lukašenkos asmenyje tam tikrą pozityvą.

Ir dar viena Baltarusijos problema, susijusi su Lukašenkos valdymu yra jo būsimas palikimas: nesvarbu, kokiomis ekonominėmis sąlygomis Lukašenka bus priverstas palikti prezidento postą, tačiau pati didžiausia problema yra ta, jog jo įpėdiniai gaus valdžią tomis pačiomis sąlygomis, pirmiausia – prezidento galios išplėstos konstitucijoje. Todėl gali formuotis uždaras ciklas, Lukašenkos įpėdinis, jeigu jis gerbia konstitucija, turės ja ir vadovautis. Būtent tai yra skeptiško požiūrio į demokratinius rinkimus Baltarusijoje prielaida. Liūdna, jog revoliucijai šiomis dienomis jėgų vis dar nepakako.